Lina Ever. Klaidžiojimai

Atsikeliu anksti. Apsidžiaugiu laisvu dušu koridoriaus gale, tyliai apsirengiu ir dar tyliau užveriu šešiaviečio kambario duris. Dviaukštėse lovose miega vaikai ir jų tėvai, visi nuvargę po vakarykščio vakaro, po naktinio karo su uodais, po užplūdusių vaikystės prisiminimų.
Niekada nemaniau, kad išvyka su vaiko klasės draugais ir jų tėvais į kažkur Rytų Vokietijos miškuose esančią stovyklavietę prie Lenkijos sienos gali tiek daug duoti. Ten nėra ypatingų gamtos ar architektūros paminklų, negimė joks garsus kompozitorius ar dailininkas, o žmonės gyvena paprastai, kaip ir rytiniuose Lietuvos pakraščiuose, visas regionas yra tiesiog tamsi dėmė, pavainikė sesuo spalvotame turizmo albume. Tačiau gali duoti tai, ko nežada jokie turistiniai vadovai, – sugrąžinti vaikystės skonį, kvapą ir virpesius, vasaros džiaugsmą ir begalybėje ištirpstančias dienas. Gali trumpam sustabdyti laiką.
Septintą ryto nusileidžiu į virtuvėlę, žingsniai aidi, lyg būčiau vienintelė visame name, pasuku koridoriumi, tikėdamasi rasti ramią vietelę išgerti arbatos puodelį. Gale užtinku praviras duris. Terasa seniai nevalyta, apėjusi voratinkliais ir vijokliais, jų gyvos ir negyvos rankos laiko tvirtai suėmusios medines sijas, pridengtas apsamanojusiu, pernykščiais lapais nuklotu stogu, jau tapusiu labiau miško nei namo dalimi. Varlės kurkia perrėkdamos paukščius. Prisėdu prie didžiulio medinio stalo tvirtomis it melžėjos kojomis, prie kurio senais laikais susėsdavo turbūt dvylika žmonių. Stalas apsilaupęs, nevalytas, žavi natūralumu. Jam nereikia jokių plastinių operacijų nei ypatingo tepalo ilgaamžiškumui išlaikyti, jis nenori apsimesti esąs geresnis ir jaunesnis. Turbūt džiaugiasi čia paliktas vienas ir visai nenori persikelti į miestą, į vitrinas ar hipsterišką butą dideliais langais, kaip joks senolis nenori išvažiuoti iš savo senos trobos į švarų ir tvarkingą valdiškų namų kambarį.
Nuo kėdės nubraukiu voratinklį, nuo akių plaukus, gurkšteliu žaliosios arbatos iš puodelio nuskilusia ąsele, stebiu, kaip stalu iš niekur į niekur nubėga voriukas. Pasijuntu įžengusi į šiaurietiškam klimatui adaptuotą Patriarcho rudens dekoraciją. Kylanti saulė išryškina šimtametę eglę, priverčia pamiršti įkyriai saldų akacijų kvapą. Jis toks stiprus, atrodo, net limpa prie kūno ir jau niekada nenusiplaus. Panašiai kvepia lelijos šarvojimo salėse. Varlės ir akacijos – tai toks fusion, šiuolaikinis derinys, tinkantis tik prie Berlyno kontrastų įpratusiam skoniui. Skirtingi čia susirinkę ir tėveliai iš Berlyno. Berlyniečiu ne gimstama, juo tampama, iš kur beatvyktum. Prie mūsų stalo sėdėjo žmonės iš abiejų Vokietijų, Bulgarijos, Čekijos, Danijos ir Baltarusijos. Mamai iš pastarosios šalies šioje senas dienas menančioje vaikų stovyklavietėje turbūt viskas sava, natūralu, atpažįstama.
O ką tai pažadina manyje? Nostalgiją tarybinei jaunystei? Šiek tiek. Nors į stovyklas niekuomet nevažiavau, nes tėvai manė, kad būti su seneliais prasmingiau nei su bendraamžiais. Liūdesį dėl prabėgusių dienų? Taip pat ne, nes dabar gyvenimu mėgaujuosi labiau nei bet kada anksčiau. Vaikišką smalsumą? Taip, įdomu buvo pasiklausyti, kaip žmonės vaikystes leido šiapus ir anapus geležinės uždangos. Keista, kad čia jaučiuosi geriau ir natūraliau nei prašmatniame viešbutyje su šiugždančia patalyne ir švediškomis spintelėmis. Paradoksas – tokios paprastos ir nebrangios stovyklavietės aplink Berlyną vasaros sezonui yra užsakomos prieš metus, į jas taip paprastai nepateksi.
Tokios vietos neapsvaigina ir neatitolina nuo realybės, o greičiau su ja sutapatina, padeda prisiminti, kas esi ir iš kur atėjai. Fasadai sutvarkyti, bet nenudailinti, neslepiantys prabėgusių metų ženklų, vieni gėlynai prižiūrėti, kiti auga, kaip jiems augasi, viduje švaru, įėjus reikia nusiauti, kad neprineštum purvo, o vakare užgesinti šviesas, uždarinėti duris, kad nepriskristų gyvių, bet pašmirinėjus gali rasti apleistų kerčių su girgždančiomis grindimis ir nuo vėjo gūsių vaitojančiu stogu.
Vakar išėję pasivaikščioti po mišką aptikome apleistus VDR vaikų stovyklos pastatus. Ant trijų aukštų dar tvirto namo sienos net išlikusi lenta, skelbianti, kad čia – Anos Frank vaikų stovykla. Keista, kad niekas tos lentos nepasiėmė atminimui, neišmetė į istorijos šiukšlyną. Keista, kad to didelio namo, šalia seno malūno likučių prie upeliuko, niekas neprivatizavo, nenugriovė, nepastatė naujų poilsinių. Tvora neaukšta, perlipti nesunku, pasijutau kaip apleistas vietas kolekcionuojantis turistas, kokių į Berlyną ir jo apylinkes atvyksta daug, – čia tokių pastatų vis dar galima nesunkiai rasti. Dilgėlės švelniai brūkštelėjo kojas, lyg perspėdamos, kad nelįsčiau, kur nereikia. Ir nelindau. Namo durys užkaltos, langai uždengti, patekti į vidų galima tik įlipus į antrą aukštą. Nenoriu, po apleistą teritoriją vaikščioti baugu. O ir lįsti į praeitį nesaugu. Lauko tualetai apaugę dilgėlynais. Šokių salė, atidengtais langais visiems plačiai rodanti, kad viduje, be tręštančių grindų ir senos alaus pilstymo įrangos, daugiau nieko nėra.


Brandenburgo žemė – viena skurdesnių Vokietijoje. Jos peizažas su nusidriekiančiais rugių laukais, pakelėse žydinčiomis aguonomis, ant kelio krentančiais liepžiedžiais ir miškuose slypinčiais ežerais labai artimas lietuviškajam. Vokietija gali būti ir tokia – paprasta, be kalnų ir pilių didybės, be brangių automobilių ir firminiais drabužiais vilkinčių pensininkų, be išpuoselėtų vilų ir turistams skirtų užeigų, be nuplautų takelių ir pincetu išravėtų gėlynų. Čia žmonės nesigėdija pasakyti, kad neturi pinigų, jie vis dar naudojasi senais mygtukiniais telefonais, bare renkasi pigiausią alų, važinėja senais automobiliais, atostogauja prie savų ežerų, futbolą žiūri per paprastus televizorius, vaikus leidžia į pigias stovyklas, kokioje mes dabar ir esame, ir yra savaip laimingi – jų gyvenimai ne itin pasiduoda permainoms. Jie burbek­liai, vakariečiai jų nesupranta, kaip ir jie nesistengia suprasti tų išsipusčiusių Vakarų. Taip, nemažai yra ir tokių, kurie nostalgiškai mena senus tarybinius laikus. Dabar jie viso labo atsilikėliai, turtingos šalies pakraštys, jau beveik užribio gyventojai. O anuomet jų kraštas klestėjo, visi turėjo darbus ir pinigų, radijas kartojo, kokia šlovinga jų dabartis, kokie jie darbštūs ir kokie laimingi, nes jiems pasisekė – gyvena šioje Vokietijos pusėje. Tuo metu daugelis net nežinojo žodžio „propaganda“ reikšmės. Vokiečiai, priešingai nei lietuviai, yra labai patikli ir paklusni tauta, tą nekart parodė ir istorija.
Nemažai kalbėjomės apie vis dar egzistuojančias dvi Vokietijas, apie vaikystę šiapus ir anapus, apie tokius skirtingus mūsų pensininkų tėvų pasaulius. Skirtumai išryškėja vos prakalbus apie vaikystes, o prabilus apie tėvus ir senelius – jie pasimato dar labiau. Supratau, kad Rytų Vokietijos gyventojus mes suprantame labiau nei jų tautiečiai iš Vakarų. Per kiekvienas Kalėdas žiūrėdavome „Tris riešutėlius Pelenei“ ir Lioleką su Boleku, žinojome ir Sandmaną, ir knygeles apie čekišką kurmiuką skaitėme. Ir per gumytę šokinėta.
Akimirką pasirodė, jog laikas su visomis technologijomis pralėkė pro šalį, kaip svetimšalių raitelių armija, kaip vėjo gūsis, atslinkus ciklonui, o prie ilgo stalo sutūpę tėvai pagūžčiojo ir toliau pasakojo istorijas, vaikai mėgavosi šia diena, niekas jų nefotografavo, nepostino, nelaikino, niekas nesistengė organizuoti pramogų. Žolė iki kelių ir miškas, purvynai ir ežero pakrantė, tamsūs užkaboriai ir kambariai...
Sėdžiu ir galvoju, kad Lietuvoje jau seniai išmetėme senas iškabas, suremontavome terasas, atnaujinome fasadus, jie tapo svetimi, nuplovėme prisiminimus. Senų kapinių vietose statome naujus rūmus, bandydami pranokti turtingas Vakarų šalis, stengiamės būti tuo, kuo niekada nebuvome. Raginame savo žirgą šuoliuoti į priekį, nuolat vytis ir pralenkti, nuolat rodyti, kad mes ne paskutiniai. O Vokietija neskuba ir kitų neskubina. Svarbu tai, ką prisimename, ir tai, ką prisimins mūsų vaikai, kada nors užklydę į apsamanojusią terasą.

Renato Neverbicko nuotraukos


Iš 3662 žurnalo (2018-07-20 19:10:58)
Draugai