Marek EDELMAN. Meilė gete

Nuotrauka iš M. Edelmano šeimos archyvoKnyga „Ir buvo meilė gete“ („I była miłość w getcie“) – vieno 1943-ųjų Varšuvos geto sukilimo vadų Mareko Edelmano (1919–2009) prisiminimai, Paulos Sawickos išklausyti ir užrašyti trumpomis žinutėmis. „Tai viskas, kas man liko, atminties nuotrupos. Žmonės, kuriems tai pasakojau, klausė, ar visa tai tiesa. Taip, tiesa. Taškas į tašką. Viskas, taškas. Daugiau nieko.“
Skaitytojams siūlome ištrauką iš knygos „Ir buvo meilė gete“.


Ponia Tenenbaum, Bersonų ir Tenenbaumų ligoninės slaugė, draugavo su advokatu Berensonu. Kasdien jam ruošdavo pietus. Po pietų ponas advokatas eidavo pogulio, tuomet ateidavo jos dukra, mandagi septyniolikmetė mergaitė – susilaižiusi, glotniai susišukavusi, vilkinti baltą iškrakmolytą palaidinukę. Padėdavo mamai tvarkyti.
Baigėsi Didžioji operacija, ir 44 tūkstančiai žmonių gavo gyvenimo numerėlius. Tarp jų buvo ir ponia Tenenbaum. Kai visi, turintys numerėlius, išėjo „į gyvenimą“, kažkas rado ponią Tenenbaum gulinčią lovoje, o ant stalelio stovinčius tuščius liuminalio buteliukus, paliktus laišką ir gyvenimo numerėlį. Ponia Tenenbaum tame laiške parašė, kad savo gyvenimo numerėlį palieka dukrai ir nusižudo. Smulkiai nepasakosiu apie išsiskyrusias gydytojų nuomones, ar reikia gaivinti ponią Tenenbaum. Vieni manė, kad reikia ją gaivinti, o kiti, kad ne, nes tokia buvo jos valia. Taip ir nutiko.
Taigi Deda, toks buvo ponios Tenenbaum dukros vardas, gavo gyvenimo numerėlį. Tokia nedrąsi mergaitė liko viena. Ir staiga įsimylėjo kažkokį vaikiną. Matyt, ji turėjo šiek tiek pinigų, nes vaikinas rado jiems butą arijų pusėje. Jokio kito jausmo ji nerodė, tik tą meilę. Be išimties visi, tada ją matę, sakė, kad ji spinduliuoja laime. Marysiai, kuri pas ją ateidavo, ji pasakė, kad tai laimingiausi jos gyvenimo mėnesiai. Apgaubta vaikino šilumos, ji pamiršdavo getą. Ši laimė truko tris mėnesius. Paskui – gal baigėsi pinigai – šeimininkai ją ir jos vaikiną išdavė.

Nuo sausį vykusios operacijos iki balandžio iš kepyklos (kiekvienas kepėjas turėjo duoti mums po 40 kepalų duonos, ir tai paprastai vykdavo ryte, tik ką ją iškepus) grįždavome per didžiulio pastato, kuriame buvo dideli butai, penktą aukštą. Visos kambarių ir butų durys buvo atdaros, kad lengviau praeitume (įeini į butą per pagrindines duris, pereini per visą butą ir patenki į virtuvinę laiptinę, o iš tenai – į kitą butą). Koridoriai ir prieškambariai buvo pristatyti lovų.

Išvydau Złotogórskį. Buvo didelis bernas. Nežinau, kodėl man akyse liko jo didelis įdegęs torsas (nes dar nebuvo vasara ir jis negalėjo taip įdegti). Jam ant peties gulėjo gal septyniolikmetė šviesiaplaukė mergaitė. Miegojo prisiglaudusi prie jo, o jos veidas švytėjo palaiminga šypsena ir ramybe. Po kelių dienų abu kartu įkliuvo per gaudynes ir buvo išvežti į Treblinką.

Beveik keturiasdešimtmetė gydytoja, vyras – irgi gydytojas, oro pajėgų karininkas. Jis žuvo per karą. Ji nežinojo, kas jam nutiko. Dabar aišku, kad buvo nužudytas Katynėje. Antrą karo dieną ji atėjo į ligoninę, į savo darbo vietą ir jau jos nepaliko. Buvo labai vieniša. Jautėsi nesava. Tarp jo ir penkiolika metų jaunesnio vaikino užsimezgė romanas. Vaikinas staiga susirgo, ji pasiguldė jį į savo lovą ir kažkaip stebuklingai išgydė. Miegojo su juo vienoje lovoje porą dienų. Paskui ji sakė, kad, pirmą kartą, būdama vieniša, rado kažką, buvo su kažkuo ir nuo šiol stengsis visada būti su kažkuo.
Per Varšuvos sukilimą vėl liko viena. Turėjo flakoną, o jame – 4 gramus (milžiniška dozė!) morfino. Išgėrė tuos 4 gramus morfino, ir, kai jau buvo šiek tiek apkvaišusi, kažkas atėjo ir jai per jėgą į gerklę supylė puodelį vandens su muilu. Ji apsivėmė ir atsibudo vidury nakties jau sąmoninga.
O tada prasidėjo jos didžioji meilė su dvidešimčia metų už ją jaunesniu vaikinu. Laimingai su juo pragyveno nuo sukilimo pradžios iki lapkričio, kai ją iškraustė iš Žolibožo – laimingą, besišypsančią, visiems padedančią moterį. Karas baigėsi, ji apsigyveno Lodzėje. Vieną dieną kažkas pas ją atėjo, durys buvo praviros. Pamanė, kad butas tuščias. Vis dėlto paaiškėjo, kad virtuvėje po pledu, galva įmuturiuota į tą pledą, guli ponia gydytoja. Gal miega, gal snūduriuoja. Staiga ji atsisėda ir sako: „Aš čia daugiau viena nebūsiu.“ Tai sako toks drąsus žmogus kaip ji. „Aš bijau, turiu iš čia sprukti.“
Nežinia, kaip ji nukeliavo į Australiją. Ten irgi buvo viena. Didelė savo profesijos – medicinos – specialistė. Ramiajame vandenyne plaukiojo laivas su žydų vaikais, kurio nė viena šalis nenorėjo įsileisti. Sustojo reide dvylika mylių nuo kranto. Vietiniai gyventojai plaukė valtimis prie laivo ir ėmė po kelis vaikus. Ji priglaudė du berniukus ir mergaitę. Vienas berniukas tapo architektu ir statė Šanchajuje, kitas – laivų statybos profesoriumi, o mergaitė tapo aukštos kvalifikacijos laborante. Kai užaugo vienas iš jos sūnų, ji įsimylėjo jį, ir abu kartu nugyveno ilgus laimingus metus. Paskui ji laiške parašė, kad nors jau ir žino, kas nutiko jos vyrui, kurį labai mylėjo, bet ji gyva liko tik meilės dėka. Jos sūnaus, kuris paskui tapo jos mylimuoju, meilės ir šilumos dėka. Ji mirė nugyvenusi daugiau kaip 90 metų.

Susirgo tos merginos mama. Liko viena su dvyne seserimi. Abi bijojo naktį būti namuose su sergančia mama. Pas jas ėmė lankytis vaikinas, rikša. Kai mamai būdavo labai blogai, jis likdavo nakvoti, o ji, bijodama, kad kas nutiks, prisiglausdavo prie jo. Miegojo su juo apsirengusi batisto naktinius markinius. Įsikniaubdavo į jį ir ramiai prie jo užmigdavo. Turbūt pradėjo mylėtis. Nežinia, ar jie mylėjosi ir ar iš viso žinojo, kaip tai daroma, bet, kai jis būdavo šalia, ji atrasdavo ramybę. Mama ėmė sveikti, o ji pradėjo dirbti. Vieną dieną Karmelitų gatvėje vyko gaudynės. Apie tai sužinojusi, ji nubėgo namo, bet mamos jau nerado. Minia, keli tūkstančiai žmonių, buvo varomi į Umšlagplacą. Pasipainiojo jos vaikinas su rikša. Kartu pasivijo koloną, ėmė ieškoti mamos. Prie pat Umšlagplaco ją pamatė. Mergina išlipo iš rikšos, vaikinas liko prie šaligatvio krašto. Ji jam tarė: „Deja, mums reikia išsiskirti, mama negali į tokią kelionę leistis viena.“ Ir nuėjo paskui mamą į vagoną. Kas nutiko seseriai – nežinia.

Buvo Kūčios. Dvi mūsų ryšininkės gyveno Medaus gatvėje esančiame name, kuriame dabar įsikūrusi Valstybinė aukštoji teatro mokykla. Grįžusios namo, kai jau buvo sutemę, ėmė kraustyti pirkinius. Dėliojo visokį mitalą, kai kažkas pasibeldė į duris. Atėjo pagyvenęs ponas ilga barzda. Žydas, kuriam prieš pusvalandį pavyko pasprukti iš komisariato, kur buvo uždarytas. Ar iki tol buvo pažįstami – sunku pasakyti. Galbūt buvo, tai dėl to pas jas ir atėjo. Liko. Užsuko kitos draugės, atseit Kūčių, ir taip keturiese ar penkiese liko nakvoti. Miegojo ant grindų. Viena iš mūsų ryšininkių mylėjosi su juo ištisą naktį visų akyse. Sunku pasakyti, ar ta ryšininkė nebuvo biseksuali, nes prieš tai ji draugavo su pagyvenusia gydytoja, kurią po arijų pusėje vykusių gaudynių išvežė į Osvencimą. Ir liko ten senas žydas ilga žila barzda. Įsimylėjo mūsų ryšininkę, ir abu kartu pragyveno iki Varšuvos sukilimo. Jų meilė buvo tokia didelė, kad nekreipė dėmesio į pavojų ir kartu, susikibę rankomis, vaikščiojo po miestą. Atrodė tokie laimingi, kad galėjo taip, susikibę rankomis, laisvai vaikščioti gatvėmis nieko nebijodami. Juos išskyrė Varšuvos sukilimas. Tada jis pasakė: „Nieko nebeturiu, esu vienas, ir niekas man rankos jau nepaduos.“ Jis keturias savaites išgyveno sėdėdamas ant laiptų senamiestyje. Ji dirbo sanitare kažkokioje ligoninėje, esančioje kitame rajone. Susitiko centre, kur kartu pragyveno savaitę. Abu atgijo, vėl nebejuto baimės.
Jis nežuvo per sukilimą, bet jį areštavo saugumas ir dingo jis kaip dūmai. Ji liko Varšuvoje, viena, vėliau pagimdė du vaikus. Viską, ką jautė jam, perdavė tiems vaikams – taip ji sakė. Niekada neištekėjo. O buvo graži.

Vaidotas Žukas. „Mergaitė iš geto“. 1976. Popierius, tempera, koliažas. 74x42 cm. Iš vasario 5 dieną Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje (Gedimino pr. 24-9), minint Vilniaus geto metus, atidarytos vieno paveikslo parodos.Dirbo technine darbuotoja gete esančioje ligoninėje. Buvo graži, bet kvaila. Kažkaip ištrūko į arijų pusę. Tapo mūsų ryšininke. Jos akys buvo mėlynos, bet žmonės sakydavo, kad jos akys kaip karvės. Per Varšuvos sukilimą buvo Žolibože. Kartą prie pat jos sprogo granata ir sunkiai sužeidė vieną kareivį. Ji slaugė jį ir, žinoma, tuoj pat įsimylėjo. Šešias savaites gydė jo galvos žaizdas, dėdamasi puikia specialiste, nes prieš tai dirbo ligoninėje. Žolibožas kapituliavo, o jis vis dar neturėjo jėgų vaikščioti. Ji pasiliko su juo civilių apleistame Žolibože. Apie lapkritį juos rado Raudonojo Kryžiaus patrulis. Išnešė jį, o ji ėjo paskui neštuvus. Liko su juo. Buvo kartu iki jo gyvenimo galo. Mūsų kvaila ryšininkė sakydavo, kad jai buvo verta iškentėti getą ir Varšuvos sukilimą, nes taip ji sužinojo, kas yra meilė ir kiek savęs galima atiduoti kitam. Kai jis mirė, ji visą meilę atidavė sūnui. Bet šita jos meilė buvo beprotiškai varginanti.

Temo. Iki komendanto valandos buvo likęs pusvalandis. O jis gavo įsakymą nueiti į mažąjį getą. Jaunas, sveikas, greitas. Nulėkė. Sutvarkė reikalus. Grįžtant jau buvo tamsu. Šokinėdamas nuo pastato prie pastato, pasiekė namus. Tamsioje laiptinėje stovėjo kažkoks šešėlis. Palietė ir pajuto dvi storai supintas kasas. Vienas kitą apsikabino ir užlipo į pirmą aukštą. Ir jau visą karą praleido kartu. Drauge patyrė viską, kas per okupaciją buvo blogiausia ir geriausia. Po karo ji išvyko į Ameriką, viena. Jis liko. Kits kitą išmokė, abu išmoko būti vienis. Po dvidešimties metų vėl susitiko. Nors abu per tą laiką gyveno savo gyvenimą, vis dėlto buvo vienis. Kai ji gulėjo mirties patale, paskambino jos globėja ir paklausė, ar galima nustoti ją gydyti.

Muilo gatvė ėjo nuo Pravažiavimo gatvės ir, padariusi zigzagą, baigėsi ties parkeliu, besišliejančiu prie Karmelitų gatvės. Iš kitos parkelio pusės lanku ėjo Novolipų gatvė, kuri toliau, jau tiesiai, kirtusi Karmelitų gatvę. Pravažiavimo gatvės dabar jau nėra. Jos pradžia buvo ties Lešno gatve. Rytuose praslinkusi pro Ilgąją gatvę, sudarė nedidelę aikštę su kreiva Muilo gatve ir lanko formos Novolipų gatve, o už Novolipkų gatvės suko Nalevkos gatvės link.
Per liepą vykusią Didžiąją operaciją, pereidamas per Muilo gatvę, paskutinio prieš Karmelitų gatvę, prie parko prisišliejusio, namo pusrūsio lange išvydau Hendusios Himelfarb veidą. Ji buvo mano mokyklos draugė, žymaus visuomenės veikėjo, profsąjungos vadovo dukra. Per karą ji dirbo Medemo sanatorijoje, Medzešine, netoli Varšuvos. Ten iš Varšuvos geto buvo siunčiami džiova užsikrėtę vaikai ir, apgaubti draugiškumu ir šeimynine šiluma, atseit buvo gydomi.
Jos veidas buvo šviesus ir šviesios buvo storos kasos. Paprastai jas susisukdavo ant pakaušio į kuodą, dabar jos buvo palaidos. „Hendusia, eikš, – pašaukiau ją. – Žinau, kaip tu, tokie kaip tu gali ištrūkti. Rytoj būsi arijų pusėje.“ Mus skiria šaligatvis ir tas aptvertas parkelis. „Čia turiu šimtą penkiasdešimt vaikų, taigi jų nepaliksiu. Jie negali vieni lipti į vagonus ir vykti į tą kelionę“, –­ šaukė ji man pro pusrūsio langą per visą šaligatvio plotį. Anksčiau tame name buvo evangelikų ligoninė. Dabar jame įkurdino vaikus iš Medemo sanatorijos. Hendusia žinojo, kur juos nuves tolesnis kelias. Taip pat apie tai žinojo ir Roza Ejchner, sena mokytoja iš Vilniaus, kuri liko su jais. Visi kiti mokytojai ir auklėtojai kažkur išsibėgiojo, kai sanatoriją kraustė iš Medzešino. Tarp jų buvo ir Arturo Zygielbojmo žmona su sūneliu, kuri pasislėpė kažkokiuose krūmuose tarp Medzešino ir Vionzovnos. Bet kažkas, matyt, juos išdavė, ir ten, tuose krūmuose, jie buvo nužudyti. Su vaikais į Varšuvą, o paskui ir toliau, į paskutinę kelionę, vyko tik Hendusia ir Roza. Hendusia turėjo galimybę ištrūkti, likti gyva, išsigelbėti. Bet nenorėjo, kad vaikai bijotų, kad verktų. Liko su jais, o juk žinojo, kas bus. Ar iš pareigos jausmo ar iš meilės jiems? Tada tai buvo tas pats.

Vyresnioji sesuo – aukšta, daili, su šviesių auksinių plaukų kupeta. Gyveno buvusioje operacinėje, kur langas užima visą sieną. Ji stovėjo su chalatu prie lango ir kvietė per kiemą einantį vaikiną. Atidarė jam duris, praskleidė chalatą ir parodė nepaprastai gražų pieno baltumo kūną. Vaikinas, nors ir apstulbęs, bet įėjo. Vyresnioji suleido jam morfino dozę ir atsigulė nuoga ant lovos, o jis nesiorientuodamas pabėgo.
O paskui prasidėjo Didžioji iškraustymo operacija. Ją įsimylėjo gydytojas, penktos kategorijos folksdoičas*, kurį vokiečiai vadino ligoninės komisaru. Per Didžiąją operaciją, kai kraustė vaikų ligoninę iš Šieno gatvės, ją kartu su vaikais išvedė į Umšlagplacą. Komisaras apie tai sužinojo vakare, parodė savo vokišką leidimą, ir jį įleido į Umšlagplacą. Rado ją minioje ir išsivedė. Po komendanto valandos jie jau buvo jo bute. Mylėjosi iki beprotybės per visą naktį, o paskui ją ir džiova sergantį jos vyrą išvedė iš geto ir išnuomojo jiems butą Svidre. Kasdien pas juos atvykdavo, atveždavo maisto. Kaskart kartu išeidavo pusvalandžiui į mišką. Vieną dieną atvažiavęs aptiko butą tuščią. Kaimynai pasakė, kad prieš akimirką juos išvedė ir jie dabar guli prie geležinkelio sušaudyti. Jis nuėjo tenai, atsiklaupė ir ilgai meldėsi. Paskui paspruko, kai artinosi vokiečių patrulis. Taip baigėsi ta beprotiška meilė.

*folksdoičai – vokiečiai ir vokiečių kilmės žmonės, III Reicho laikais gyvenę ne Vokietijoje ir neturėję jos pilietybės (vert. past.)


Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Versta iš: Edelman M. I była miłość w getcie. –­ Warszawa: Świat Książki, 2011.

Draugai