155-osios Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimimo metinės (1861 03 18–1943 06 14)

 

 Tam tikros geografinės vietos bet kurio menininko gyvenime daug reiškia, daug lemia, turi įtakos jo kūrybai, pasaulėžiūrai, veiklai, formuoja asmenybę, charakterio bruožus. Dažniausiai ta lemtinga vieta būna gimtinė. Maironis įkvėpimo sėmėsi gimtajame Raseinių krašte, Šatrijos Ragana –­ Užvenčio dvare, Jonas Biliūnas – Anykščiuose, Vydūnas plačiai žvalgėsi nuo Rambyno kalno...

Rašytoja, publicistė ir pedagogė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gimė 1861 m. kovo 18 (30) d. Puziniškio dvarelyje, Panevėžio r., inteligentų bajorų šeimoje. Tėvas – gydytojas Jonas Leonas Petkevičius buvo baigęs Kijevo universiteto medicinos fakultetą, mama Malvina Chodakauskaitė (mirė, kai Gabrielei buvo devyneri) taip pat buvo išsilavinusi, baigusi Vilniaus gimnaziją. Gimtajame Puziniškyje rašytoja gyveno su pertraukomis. 1861–1865 m. mažytė Gabrielė vaikščiojo su mylima aukle Pelagija po Puziniškio mišką, kalbėjo su ja lietuviškai, dainavo lietuvių liaudies dainas. Vaikystė buvo šviesi, graži. Nors būsimoji rašytoja buvo mylima tėvų, globojama tarnų, tačiau kitokia gyvenimo realybė – elgetaujantys vaikai, skurdi valstiečių buitis – taip pat nebuvo nuo mergaitės slepiama. Tėvai nuo pat mažens skatino Gabrielę padėti vargšams, pamaloninti elgetaujančius vaikus skanėstais, drabužėliais.

Labdaros, altruizmo idėjos, įdiegtos tėvų ir pirmojo mokytojo Lauryno Ivinskio dar ankstyvoje vaikystėje, lydėjo rašytoją visą gyvenimą, tapo jos gyvenimo būdu, norma, būtinybe. Todėl vėliau brolio vaikų ir augintinio Antano Kasperavičiaus globa irgi buvo tarsi savaime suprantamas dalykas. Antra vertus, atrodo, kad pačios Gabrielės norų pat­riarchališkai nusiteikęs tėvas nelabai paisė, jos ateitį ir veiklą formavo pagal savo supratimą: moteris, namų dvasia, geriausiai atsiskleidžia auklėdama, globodama vaikus ar dirbdama šviečiamąjį darbą visuomenėje. Dukters ambicijos studijuoti matematiką universitete jam buvo nesuprantamos, pagal tradicinį mąstymą – tai vyrų sritis.

1865 m. Petkevičių šeima paliko Puziniškio dvarą ir persikėlė gyventi į Joniškėlį. Rašytojos tėvas čia dirbo fondinės ligoninės gydytoju. Iš Joniškėlio Gabrielė išvyko mokytis į Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą, 1878 m. baigė ir vokišką Mintaujos mergaičių mokyklą. Buvo stropi ir gabi mokinė, darbšti, gero elgesio. Mokėsi užsienio kalbų (vokiečių, prancūzų, rusų, anglų), istorijos, geografijos, gamtos mokslų, piešimo, matematikos ir kt. Labiausiai jai patiko ir sekėsi matematika, net svajojo studijuoti universitete, tačiau, pasipriešinus tėvui, šios svajonės sudužo.

Spaudos lotyniškais rašmenimis drau­di­mo laikais Joniškėlis (ta veikla buvo tęsiama ir Puziniškio dvare) tapo pažangių inteligentų susibūrimo vieta, čia buvo slepiama uždrausta spauda. Šią veiklą liudija ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje laikoma apie 1898 m. daryta nuotrauka, kurioje rašytojos tėvas J. L. Petkevičius, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, kunigas ir rašytojas Julijonas Lindė-Dobilas, kun. Jo­nas Staševičius ir kt. Joniškėlyje Gabrielė buvo slaptoji daraktorė, privačiai mokė mergaites, susirinkusias iš miestelio ir aplinkinių kaimų. Tais laikais rašytoja platino ir draudžiamą spaudą. „Jos samdiniai buvo labai ištikimi. Spaudą slėpdavo šventoriuje. Kilus pavojui, pridėdavo tarnaitė krepšį knygų, viršų apkraudavo obuoliais ir siųsdavo į mano namus. Tarnaitė sakydavo: „Panelė siun­čia obuolių.“ Mama žinodavo, kas čia per „obuoliai“ (iš mokytojos Onos Grigaliūnaitės atsiminimų).

Pedagoginį darbą rašytoja tęsė ir sugrįžusi gyventi į Puziniškį (1901–1909). Čia jai talkino knygnešys Antanas Bataitis (1854–1932), kilęs iš Valiliškių kaimo, Smilgių apylinkės. Bataitis bend­ravo ir su garsiuoju knygnešiu Jurgiu Bieliniu, kurio 170-ąsias gimimo metines šįmet minime. Jis net savo namuose buvo įrengęs slaptą darbo kambarėlį be langų, kuriame Bielinis galėdavo ir pailsėti, ir rašyti. „Aušrą“, „Varpą“, maldaknyges, kalendorius ir knygas, parsigabentus iš Prūsijos, slėpdavo pačiose netikėčiausiose vietose: inkiluose, medžiuose, bažnyčios varpinėje.

Bataitis ir kiti knygnešiai Petkevičaitei talkino ir vykdant jos organizuotą neakivaizdinį mokymą. Įdomiausia tai, kad daugelio savo mokinių rašytoja net nepažinojo. Elementorius, rašalą, plunksnas ir sąsiuvinius su užduotimis mokiniams perduodavo knygnešiai. Kai mokiniai išmokdavo pamokas ir atlikdavo visas užduotis, sąsiuvinius vėl grąžindavo panelei Gabrielei į Puziniškį. Geriausi mokiniai metų pabaigoje būdavo apdovanojami.

Šiuo laikotarpiu rašytoja rašė publicistinius straipsnius į „Varpą“, sukūrė ir žymiausius smulkiosios prozos kūrinius: „Nebe pirmas“, „Homo sapiens“, „Dievui atkišus“, „Iš gyvenimo verpetų“. 1905 m. išėjo apsakymų rinkinys „Krislai“. Petkevičaitės veikla ir darbštumas išties stebina: rinko etno­grafinę medžiagą, domėjosi liaudies medicina, talkino tėvui, dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, įsijungė į feministinį judėjimą, kartu su Žemaite vyko į pirmąjį moterų suvažiavimą Kaune, išrinktos Lietuvos moterų atstovėmis į Rusijos moterų suvažiavimą... Povilo Višinskio paskatintos, Petkevičaitė kartu su Žemaite, slapyvardžiu Dvi Moteri, parašė keletą dramų.

1906 m. Žemaitė apsigyveno Puziniškio dvare; čia ėjo administratorės pareigas, tvarkė namų ūkį, skaitė, rašė. Turtingos Puziniškio bibliotekos durys buvo atviros ir kitiems gabiems inteligentams, o Petkevičaitės iniciatyva įkurtas labdarą teikiantis „Žiburėlis“ finansiškai rėmė ne tik „Varpo“, „Ūkininko“ redakcijas, bet ir ne vieną rašytoją: V. Kudirką, Žemaitę, J. Biliūną, P. Avižonį ir kt.

Vokiečių okupacijos metais rašytoja Puziniškyje organizavo šventadieninius kursus suaugusiesiems. Apie tai ji rašė ir svarbiausiame savo kūrinyje „Karo meto dienoraštis“. Kursus mena ir nuotrauka, kurioje Petkevičaitė su šventadieninių kursų dalyviais Puziniškyje. Čia įsiamžino ir rašytojos mokinys – būsimasis skulptorius, Salomėjos Nėries vyras Bernardas Bučas. Vėliau savo atsiminimuose jis užrašys: „Dvare buvo liustrų, indų. Ji paaiškindavo, kaip juos piešti, kaip komponuoti piešinį. Dabar aišku, kad Petkevičaitė tinkamai mokė mane elementarių piešimo taisyklių: kaip laikyti pieštuką, kaip komponuoti. Žodžiu –­ ji mano pirmoji tikra piešimo mokytoja. Kai kuriuos mano piešinius ji pasilikdavo sau, kai kuriuos nešdavausi namo. Didesnis ten atliktas darbas buvo vytis nepriklausomybės paskelbimo pro­ga (akvarelė)“ (Teresė Bukauskienė. „Pe­dagogė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“, 1988).

Karui pasibaigus, rašytoja išvyko iš Puziniškio (dėl nepalankių dvaro paveldėjimo aplinkybių) į Panevėžį, kur dirbo mokytoja Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Šis jos gyvenimo laikotarpis taip pat gausus įdomių įvykių, veiklos. 1920 m. išrenkama į Steigiamąjį Lietuvos seimą, dalyvauja Ženevoje vykusiame tarptautiniame moterų kong­rese, 1922 m. prisideda prie Lietuvos moterų sąjungos atkūrimo... 1924 m., atleista iš gimnazijos, vėl keletui metų sugrįžta į Puziniškį...

Senatvėje, gyvendama Panevėžyje, ra­šy­toja rašė atsiminimus ir romaną „Ad astra“, kuriam įkvėpimo sėmėsi iš praeities, iš gyvenimo ir turiningos veiklos Puziniškyje.