Nikolaj Gumiliov. Kavaleristo užrašai

Kaip jau buvo rašyta, Nikolajus Gumiliovas kovojo Jos Didenybės leibgvardijos ulonų pulke. 1914 m. nuo spalio iki gruodžio pulkas dalyvavo kautynėse Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje. Nenustatyta, kada poetas rašė „Kavaleristo užrašus“ („Записки кавалериста“), tačiau 1915 m. vasario 3 d. juos pradėjo spausdinti žurnalas „Biržos naujienos“ („Биржевые ведомости“) rubrikoje „Iš mūsų specia­liojo korespondento“. „Užrašai“ prasideda 1914 m. spalio kautynėmis prie Vladislavovo (dab. Kudirkos Naumiestis). J. Stepanovas knygoje „Poetas kare. Nikolajus Gumiliovas. 1914–1818“ atkreipia dėmesį, kad „Kavaleristo užrašų“ rankraščių neišliko, išskyrus kitą 2 skyriaus variantą, kuris itin skiriasi nuo spausdinto „Biržos naujienose“ ir kuriame aprašomos Vladislavovo (tekste – raidė V.) apylinkės: „Savaitę mes buvome netoli V. Naktimis apsistodavome dideliuose, tačiau purvinuose palivarkuose, kur niūrūs lietuviai į visus klausimus atsakydavo nuolatiniu „nesoprantu“. Miegojome dažniausiai daržinėse, be to, sužinojau, kad nors ir gera miegoti šiauduose, bet šalta, o jei miegi ant šieno, tai rytojaus rytą nusikamuoji, traukdamas iš už apykaklės dyglius. Dienas leidome šalia tokių pat palivarkų tai pridengdami šaudančią artileriją, tai laukdami nedidelio puolimo akimirkos. Pūtė skvarbus vakarų vėjas. Ir tikriausiai buvo keista matyti ant panarinusių galvas arklių šimtus nekalbių šokėjų pamėlynavusiais veidais.“

Užėmus Vladislavovą N. Gumiliovo kelionės po Šakių apylinkes tęsėsi. Pabuvota Rudžių, Bublelių, Armoniškių, Meištų, Kubilėlių, gal ir kituose kaimuose. Po sėkmingų kautynių ties Šilėnais (Pobedino, Kaliningrado sr.) 1914 m. spalio 27 d. pulkas buvo atskirtas nuo Meidelio (tekste – raidė M.) vadovaujamos kavalerijos brigados ir nusiųstas į Kauną pailsėti, persiformuoti ir keliauti į kitą frontą, t. y. susijungti su 2-osios gvardijos kavalerijos divizija. Lapkričio 1 d. N. Gumiliovas iš Kauno rašo žurnalo „Apollon“ redaktoriui M. Lozinskiui: „Rašau tau jau kaip veteranas, daug kartų buvęs žvalgyboje, daug kartų apšaudytas ir dabar besiilsintis dvokiančioje Kauno arbatinėje. Viską, ką skaitei apie mūšį prie Vladislavovo ir apie paskui vykusius puolimus, mačiau savo akimis ir visuose juose kiek tik įmanoma dalyvavau. Budėjau apšaudomame Vladislavove, puoliau į ataką (deja, buvom atmušti pabūklų ugnies). Šalau sargyboje, naktį išgirdęs sėlinančio kulkosvaidžio urzgimą virtau iš posto ir patruliuodamas būriui keliaujant per Vokietiją prisimaukiau slyvelės, persivalgiau vištienos, žąsienos, kiaulienos. Apskritai galiu pasakyti, kad tai geriausiais mano gyvenimo laikotarpis.“

Poeto atsiminimuose aukščiau minios iškyla vienišas, pergalės trokštantis kovotojas. Tuos pačius motyvus rasime ir jo eilėraščiuose. Poetas buvo tikintis, maldaknygė ir „Iliada“ lydėjo nuolat. Jo užrašai – iš esmės vientisa dokumentinė apysaka apie svarbiausius to meto įvykius, nors nėra nei konkrečių vietovių, nei pavardžių, geriausiu atveju jie pažymėti tik viena raide. Nurodyti vietovių pavadinimų tuo metu neleido.

Karo metais N. Gumiliovas sukūrė eilėraščių. Buvo sužeistas, kurį laiką mokėsi praporščikų mokykloje. Už karinę tarnybą gavo svarbių apdovanojimų, deja, tai neišsaugojo jam gyvybės. Kario poeto gyvenimo kelias buvo tragiškas: 1921 m. rugpjūčio 25 d. (jam buvo 35-eri) čekistai jį kartu su kitais sušaudė netoli Sankt Peterburgo „už dalyvavimą Petrogrado karinės organizacijos veikloje ir karinio sąmokslo prieš sovietų valdžią organizavimą“. Tiesa, M. Gorkis poetą bandė gelbėti ir prašymas pasiekė Leniną, bet šis atsakė: „Mes negalime bučiuoti prieš mus pakeltos rankos.“ Kapo vieta nežinoma.

Dabar N. Gumiliovo „Užrašai“ suskaitmeninti ir prieinami skaitytojui. Spausdiname „Kavaleristo užrašų“ pirmojo ir antrojo skyrių vertimą. Paskelbtame tekste nemažai punktyrais pažymėtų eilučių – tai vietos, kurių nepraleido karinė cenzūra.

Tačiau tai tik dalis N. Gumiliovo Lietuvos. 1915 m. vasarį jis su pulku vėl grįš Į Lietuvą. Alytus, Seirijai, Leipalingis, Veisiejai, Saltoniškė, Druskininkai, Kalvarija, Lazdijai... Vietovės, susijusios su M. K. Čiurlioniu ir dar vienu jo bičiuliu Piteryje, „Salono“ lankytoju, „Apollon“ autoriumi, dailininku Mstislavu Dobužinskiu. Bet apie tai kitą kartą.
Vida Girininkienė

 

I skyrius

Man, vieno kavalerijos pulkų savanoriui, mūsų kavalerijos darbas – tai kelios atskiros, visiškai užbaigtos užduotys, po kurių eina poilsis, kupinas fantastiškiausių svajonių apie ateitį. Jei pėstininkai – karo padieniai, nešantys ant savo pečių visą jo svorį, tai kavaleristai – linksma keliaujanti artelė, su dainomis per kelias dienas baigianti ilgą ir sunkų darbą. Nėra nei pavydo, nei lenktyniavimo. „Jūs – mūsų tėvai, – sako kavaleristas pėstininkui, – už jūsų kaip už akmeninės sienos.“

Atsimenu, buvo skaisti saulėta diena, kai priartėjome prie Vakarų Prūsijos sienos. Aš, kaip kavalerijos patrulis, buvau nusiųstas ieškoti generolo M., prie kurio būrio turėjome prisijungti. Jis buvo kautynių linijoje, bet kur tiesėsi ta linija, mes tiksliai nežinojome. Taip pat lengvai kaip pas saviškius galėjome patekti ir pas vokiečius. Jau visai arti tarytum dideli kalvio kūjai aidėjo vokiečių patrankos, o mūsiškės, joms atsakydamos, staugė salvėmis. Kažkur labai greitai vaikiška ir keista kalba kažinką neaiškiai vapaliojo kulkosvaidis.

Priešo lėktuvas kaip vanagas virš besislepiančios žolėje putpelės lukterėjo virš mūsų kavalerijos patrulių ir ėmė lėtai leistis į pietinę pusę. Per binoklį mačiau jo juodą kryžių.


Nikolajus Gumiliovas – Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. 1915 m. balandžio 3 d. Šalia nuotraukos įkomponuota „Maldaknygė stačiatikiams kariams“, su kuria poetas 1914–1916 m. nesiskyrė fronte. Iš leidinio „Ваш Гумилев“. – Москва, 2011, c. 455.

Ta diena mano atmintyje visada liks šventa. Buvau patrulis ir pirmą kartą per karą pajutau, kaip įsitempia valia, tiesiog iki fizinio suakmenėjimo, kai reikia vienam įjoti į mišką, kur, galimas daiktas, įstrigo priešo grandinė, šuoliuoti per suartą lauką, atimantį galimybę greitai prasilenkti su judančia kolona, kad sužinotum, ar ji į tave nešaudo. Ir tos dienos vakarą, šviesų švelnų vakarą, aš pirmą kartą išgirdau už netankaus jaunuolyno stiprėjantį gaudesį „ura“, su kuriuo buvo užimtas V.

Kitą dieną įžengėme į sugriautą miestą, iš kurio lėtai traukėsi vokiečiai, persekiojami mūsų artilerijos kulkų. Klampodami per juodą lipnų purvą pasiekėme upę, tarpvalstybinę sieną, kur stovėjo pabūklai. Pasirodė, kad nėra reikalo persekioti priešą raitininkų rikiuote: jis traukėsi nepakrikęs, sustodamas už kiekvienos priedangos ir bet kurią minutę pasirengęs apsisukti – labai patyręs, pratęs prie pavojingų grumtynių vilkas. Reikėjo jį tik aptikti, kad perduotum, kur jis. Tam visai pakako kavalerijos patrulių. Virpančiu, paskubomis suręstu pontoniniu tiltu mūsų būrys persikėlė upę.

Mes buvome Vokietijoje.

Nuo to laiko dažnai galvojau apie esminį skirtumą tarp užkariavimo ir gynybos karo metu. Žinoma, ir vienas, ir kitas būtini vien tam, kad sutriuškintum priešą ir iškovotum tvirtą taiką, bet juk kiekvieno kario nuotaiką lemia ne tik bendri motyvai, kiekvienas menkniekis, atsitiktinai gauta stiklinė pieno, įstrižas saulės spindulys, nušviečiantis medžių guotą, sėkmingas šūvis kartais džiugina labiau nei žinia apie kitame fronte laimėtą mūšį. Šie plentai, bėgantys į visas puses, šie beržynai, iškuopti kaip parkai, šie mūriniai nameliai raudonais čerpių stogais pripildė mano sielą saldaus geismo veržtis pirmyn, ir tokios artimos man pasirodė Jermako, Perovskio1 ir kitų Rusijos atstovų laiminančios ir nugalinčios svajonės. Ar tai nėra kelias į Berlyną, prašmatnų kareiviškos kultūros miestą, į kurį dera įžengti ne su mokiniška kelionės lazda rankose, bet su šautuvu ant pečių?

Leidomės raitininkų rikiuote ir vėl buvau kavalerijos patrulis. Prajojome pro apleistus priešo apkasus, kur mėtėsi sulaužyti šautuvai, sudraskytos šovininės ir didžiulės krūvos šovinių. Kai kur matėsi kruvinos dėmės, bet jos nesukėlė tokių nemalonių jausmų, kokie apima matant kraują taikos metu.

Prieš mane ant neaukštos kalvos stovėjo ferma. Ten galėjo slėptis priešas, ir aš, nuo pečių nusiėmęs šautuvą, atsargiai prie jos prisiartinau.

Senis, seniai išaugęs iš landšturmo amžiaus, baukščiai žiūrėjo į mane pro langą. Paklausiau, kur kareiviai. Greitai, tarsi pakartodamas išmoktą pamoką, jis atsakė, kad praėjo prieš pusvalandį ir nurodė kryptį. Buvo raudonakis, nenusiskutęs smakro ir grublėtomis rankomis. Tikriausiai tokie iš montekristų šaudė į mūsų kareivius, žygiuojančius Rytų Prūsijon, iš montekristų. Nepatikėjau juo ir nujojau toliau. Už penkių šimtų metrų nuo fermos prasidėjo miškas, į kurį reikėjo įjoti, bet dėmesį patraukė šieno kupeta, kurioje medžiotojo instinktu numaniau esant šį tą įdomaus. Joje galėjo slėptis vokiečiai. Jei jie išlįs pirmiau, nei juos pastebėsiu, tai mane nušaus. Jei pastebėsiu juos išlendančius, nušausiu. Pradėjau jodinėti aplink kupetą, gerai įsiklausydamas ir laikydamas nukarusį šautuvą. Arklys suprunkštė, pajudino ausis nenorėdamas paklusti. Taip įsijaučiau į tyrimą, kad ne iš karto atkreipiau dėmesį į retą, nuo miško pusės sklindantį tratėjimą. Dėmesį patraukė už penkių žingsnių nuo manęs pakilęs lengvas baltų dulkių debesėlis. Ir tik kai gailiai birbdama kulka pralėkė virš mano galvos, supratau, kad į mane šaudo ir, be to, iš miško. Pasisukau į patrulį sužinoti, ką man daryti. Jis per karjerą skuodė atgal. Reikėjo trauktis ir man. Arklys iš karto leidosi šuoliais, ir tik paskutinę akimirką įžiūrėjau stambią figūrą juoda miline ir šalmu ant galvos, meškos vikrumu visomis keturiomis lendančią iš kupetos.

Šaudymas jau buvo aprimęs, kai prisijungiau prie patrulių. Kornetas buvo patenkintas. Nustatė priešo vietą nepraradęs nė vieno žmogaus. Po dešimties minučių mūsų artilerija imsis veiksmų. O mane kankino apmaudas, kad kažin kokie žmonės į mane šaudė tarsi mesdami iššūkį, o aš jo nepriėmiau ir pasprukau. Netgi džiaugsmas išsigelbėjus iš pavojaus nė kiek neapmaldė netikėtai užvirusio kautynių troškimo ir keršto. Dabar supratau, kodėl kavaleristai taip svajoja apie atakas. Užpulti žmones, kurie, pasislėpę krūmuose ir apkasuose, nerizikuodami iššaudo tolumoje matomus raitelius, priversti juos balti nuo vis tankėjančių kanopų trepsėjimo, nuo ištrauktų iš makščių kardų blizgėjimo ir grėsmingo į priekį atstatytų iečių vaizdo, veržlumu lengvai išprovokuoti juos trauktis, tiksliau, nupūsti triskart stipresnį priešininką – vienintelis viso kavaleristo gyvenimo pateisinimas.

Kitą dieną patyriau ir šrapnelių ugnį. Mūsų eskadronas buvo užėmęs V., kurį smarkiai apšaudė vokiečiai. Buvome pasirengę jų atakai, kurios taip ir nebuvo. Iki pat vakaro pratisai ir ne be pasitenkinimo dainavo šrapnelis, nuo sienų byrėjo tinkas ir kai kur užsidegė namai. Lindome į apleistus butus ir kaitė­mės arbatą. Kažkas rūsyje net rado mirtinai išsigandusį gyventoją, su didžiausiu malonumu mums pardavusį neseniai papjautą paršelį. Namas, kuriame jį suvalgėme, mums išvykus, po pusvalandžio buvo prakiurdytas sunkiosios artilerijos sviedinio. Taip išmokau nebijoti artilerijos ugnies.


II skyrius

1.

Kavaleristui sunkiausia kare – laukti. Jis žino, kad nieko nereiškia patekti į žygiuojančio priešo flangą, netgi atsidurti jo užnugaryje ir kad niekas jo neapsups, neužkirs kelių atsitraukti, kad visada atsiras išsigelbėjimo takelis, kuriuo visa kavalerijos divizija lengvu galopu prašuoliuos pro pat apkvailinto priešo nosį.

Kiekvieną rytą dar neprašvitus, painiodamiesi tarp griovių ir aptvarų, išsigaudavome į poziciją ir visą dieną praleisdavome už kokio nors kauburio, tai pridengdami artileriją, tai paprasčiausiai palaikydami ryšį su priešu. Buvo gilus ruduo, žydras šaltas dangus, ant ryškiai juoduojančių šakų auksiniai brokato fragmentai, bet nuo jūros pūtė žvarbus vėjas, o mes, pamėlusiais veidais, paraudusiais akių vokais, šokinėjome apie arklius ir kaišiojome po balnais sustingusius pirštus. Keista, laikas slinko ne taip greitai, kaip galima buvo manyti. Kartais, kad sušiltume, ėjome būrys už būrio ir tylomis didelėmis krūvomis kepurnėjomės ant žemės. Kai kada mus pralinksmindavo netoliese sproginėjantys šrapneliai, vieni baiminosi, kiti šaipėsi ir ginčijosi, ar ne į mus šaudo vokiečiai. Tikra kankynė prasidėjo, kai kvartirjerai išvyko į mums paskirtą bivaką, o mes laukėme prietemos, kad galėtume sekti paskui.

Memorialinė lenta su N. Gumiliovo bareljefu Kaliningrado koncertų teatro komplekso „Menų namai“ vakariniame fasade (skulpt. Nikolajus Frolovas, 2001). V. Girininkienės nuotrauka
Memorialinė lenta su N. Gumiliovo bareljefu Kaliningrado koncertų teatro komplekso „Menų namai“ vakariniame fasade (skulpt. Nikolajus Frolovas, 2001). V. Girininkienės nuotrauka

Ak, žemos tvankios trobelės, kuriose po lovomis kudakuoja vištos, ak, po stalu apsigyvenęs avinas, ak, arbata, kurią galima gerti tik su priekanda, bet užtat jokiu būdu ne mažiau šešių stiklinių, ak, švieži šiaudai, patiesti miegoti ant visų grindų, – niekada apie jokį kitokį komfortą nesvajojama taip aistringai, kaip apie šį!!! Ir beprotiškos įžūlios svajonės, kai į klausimą apie pieną ar kiaušinius vietoje tradicinio atsakymo: „Viską paėmė vokiečiai“, – šeimininkė padės ant stalo puodynę su tirštu grietinėlės sluoksniu, o ant viryklės džiaugsmingai čirškės didžiulė kiaušinienė su lašiniais! Ir skaudus nusivylimas, kai tenka miegoti ant šieno arba ant neiškultų javų pėdo su aštriomis, duriančiomis varpomis, drebėti iš šalčio, pašokti ir lėkti iš bivako per aliarmą.

2.

Kartą atlikome žvalgomąjį puolimą, perėjome į kitą Š.2 krantą ir patraukėme lyguma tolimo miško link. Tikslas buvo priversti prašnekti artileriją, ir ji iš tikro prašneko. Duslus šūvis, pratisas kaukimas ir už šimto žingsnių nuo mūsų baltuojančiu debesėliu sprogo šrapnelis. Antras sprogo jau už penkiasdešimties žingsnių, trečiasis – už dvidešimties. Buvo aišku, kad kažkoks jaunesnysis leitenantas, ant stogo arba medyje įsitaisęs koreguoti šūvius, rėkauja į telefono ragelį: „Dešiniau, dešiniau!“

Apsisukome ir šuoliais traukėmės.

Naujas šovinys sprogo tiesiai virš mūsų, sužeidė du arklius ir peršovė mano kaimyno milinę. Kur sprogo kitas, jau nematėme. Lėkėme šuoliais išpuoselėtos giraitės takeliais palei upę, pridengti jos stataus kranto. Vokiečiai nesumojo apšaudyti brastos, todėl be nuostolių atsidūrėme saugioje vietoje. Netgi sužeistų arklių nereikėjo nušauti, juos nusiuntė gydyti.

Kitą dieną priešas šiek tiek atsitraukė ir vėl atsidūrėme kitame krante, šįkart kaip sargybos padalinys.

Triaukštis plytinis pastatas, absurdiškas viduramžių pilies ir dabartinio turtingo namo mišinys, kulkų buvo beveik sugriautas.

Įsitaisėme žemutiniame aukšte ant sulūžusių kėdžių ir kušečių. Pirmiausia nuspręsta nesirodyti, kad neišsiduotum. Ramiai žiūrinėjome rastas vokiškas knygas, rašėme namiškiams atvirukus su Vilhelmo atvaizdu.

3.

Po kelių dienų, vieną gražų, netgi nešaltą rytą, įvyko tai, ko seniai laukėme. Eskadrono vadas sukvietė visus puskarininkius ir perskaitė įsakymą apie puolimą visame fronte. Pulti – visada džiaugsmas, tačiau pulti priešo žemėje – tai džiaugsmas, kurį dešimteriopai didina pasididžiavimas, smalsumas ir kažin koks neginčijamas pergalės jausmas. Žmonės vikriai įsitaiso balnuose. Arkliai paspartina žingsnius.

Laikas, kai iš laimės spaudžia krūtinę, kai dega akys ir instinktyviai šypsaisi. Iš dešinės po tris, išsitempę ilga gyvate, mes pasileidome baltais, šimtamečiais medžiais apsodintais Vokietijos keliais. Gyventojai nusiimdavo kepures, moterys greitai ir paslaugiai nešė pieną. Bet jų buvo mažai, daugelis bėgo bijodami atpildo už ištikimas sargybas, nunuodytus žvalgus.

Man ypač įsiminė orus senas ponas, sėdėjęs prie atviro lango dideliame dvarininko name. Jis rūkė cigarą, bet antakiai suraukti, pirštai nervingai pešiojo pražilusius ūsus, o akyse buvo galima įžvelgti sielvartingą nuostabą. Kareiviai, prajodami pro šalį, baugščiai į jį žvilgtelėdavo ir pašnabždomis pasikeisdavo įspūdžiais: „Rimtas ponas, tikriausiai generolas... bet ir bjaurus tikriausiai, kai barasi...“

Štai už miško pasigirdo šautuvų šūviai – atsilikusių vokiečių žvalgų partija. Ten nurūko eskadronas ir viskas nutilo. Štai už mūsų vienas po kito sprogo keli šrapneliai. Išsilakstėme, bet nesiliovėme stumtis pirmyn. Šaudymas liovėsi. Akivaizdu, vokiečiai traukiasi ryžtingai ir neatsigręždami. Niekur nesimatė signalinių gaisrų, ir malūnų sparnai kybojo tokia padėtimi, kokią nustatė vėjas, o ne vokiečių štabas. Todėl labai nustebome netoliese išgirdę smarkų, smarkų susišaudymą, tarsi du dideli būriai pradėjo tarpusavyje kautis. Užlipome ant kalvos ir pamatėme linksmą reginį. Ant siaurojo geležinkelio bėgių degė vagonas, iš jo ir sklido šie garsai. Pasirodo, jis buvo prikimštas šautuvų šovinių, vokiečiai traukdamiesi jį paliko, o mūsiškiai padegė. Tai sužinoję juokėmės, o besitraukiantys priešai tikriausiai ilgai ir įtemptai laužė galvas, kas taip narsiai kaunasi su puolančiais rusais.

Netrukus pradėjome sutikti ką tik suimtų belaisvių grupes.

Labai juokingas buvo vienas prūsų ulonas, visą laiką stebėjęsis, kaip šauniai joja mūsų kavaleristai. Jis šuoliavo aplenkdamas kiekvieną krūmą, kiekvieną griovį, leisdamasis ir sulėtindamas aliūrą, mūsiškiai šuoliavo tiesiai ir, žinoma, greitai jį sugavo. Beje, daugelis mūsų gyventojų tvirtina: vokiečių kavaleristai negali patys užsėsti ant arklio. Pavyzdžiui, jei joja dešimt žmonių, tai vienas iš pradžių užsodina devynis, o paskui pats sėdasi nuo tvoros arba kelmo. Žinoma, tai legenda, bet labai būdinga. Pats kartą mačiau, kaip iškritęs iš balno vokietis ėmė bėgti, užuot vėl užšokęs ant arklio.

4.

Vakarėjo. Žvaigždės kai kur jau pradūrė lengvą rūką, ir mes, pastatę forpostą, ruošėmės miegoti. Bivaku pasitarnavo didelė gerai įrengta sodyba su sūrinėmis, bitynu, pavyzdinėmis arklidėmis, kuriose stovėjo labai neblogi arkliai. Po kiemą vaikštinėjo vištos, žąsys, uždarose patalpose mykė karvės, nebuvo ne tik šeimininkų, nebuvo visai nieko, net šėrikų, kurie galėtų pagirdyti pririštus gyvulius. Bet dėl to neliūdėjome. Karininkai įsitaisė keliuose paradiniuose namo kambariuose, žemesniems rangams liko visi kiti.

Be vargo išsikovojau atskirą kambarį, priklausiusį, sprendžiant iš išmėtytų moteriškų suknelių, bulvarinių romanų ir sentimentalių atvirukų, kokiai nors ūkvedei arba kambarinei, priskaldžiau malkų, užkūriau krosnį ir taip, kaip buvau – su miline, – įvirtęs į lovą iš karto užmigau. Pabudau jau po vidurnakčio nuo stingdančio šalčio. Krosnis užgeso, langai atsidarė, o aš nuėjau į virtuvę svajodamas susišildyti prie smilkstančių anglių.

Ir pagaliau gavau labai vertingą praktinį patarimą. Kad nesušaltum, niekada negulk su miline, o tik ja užsiklok.

Kitą dieną patruliavau. Kol būrys judėjo plentu, jojau lauku nutolęs per tris šimtus metrų nuo jo, be to, man pagal pareigas priklausė apžiūrėti gausius palivarkus ir kaimus: ar nėra ten vokiečių kareivių arba bent landšturmistrų, paprastai tariant, vyrų nuo septyniolikos iki keturiasdešimt trejų metų. Tai buvo gan pavojinga, šiek tiek sudėtinga, bet užtat labai įdomu. Pirmame name sutikau idiotiškos išvaizdos berniuką, mama tikino, kad jam šešiolika metų, bet taip pat lengvai galėjo būti ir aštuoniolika, ir net dvidešimt. Vis dėlto jį palikau, o kitame name, kai gėriau pieną, kulka įsmigo į durų staktą du verškai virš mano galvos.

Pastoriaus name radau tik lietuvę tarnaitę, kalbančią lenkiškai; ji paaiškino, kad šeimininkai prieš valandą pabėgo, palikę ant viryklės pagamintus pusryčius, ir labai įkalbinėjo padėti juos sušveisti. Apskritai dažnai tekdavo įeiti į visiškai tuščius namus, kuriuose virė kava, ant stalo gulėjo pradėtas mezginys, atversta knyga; prisimenu mergaitę, užėjusią į meškos namus, ir vis laukiu grėsmingo klausimo: „Kas suvalgė mano sriubą? Kas miegojo mano lovoje?“

Kraupūs buvo Š.3 griuvėsiai. Nė gyvos dvasios. Mano arklys baugščiai krūpčiojo, braudamasis plytomis užverstomis gatvėmis, pro pastatus išvirtusiais viduriais, palei sienas su žiojinčiomis skylėmis, vamzdžius, kiekvieną minutę galinčius kristi. Beformėje nuolaužų krūvoje matėsi vienintelė išlikusi iškaba „Restoranas“. Kokia laimė vėl ištrūkti į laukų platybes, pamatyti medžius, pajusti mielą žemės kvapą.

Vakare sužinojome, kad puolimas tęsis, bet mūsų pulką perveda į kitą frontą. Naujovė visada žavi karius... bet, kai pasižiūrėjau į žvaigždes ir įkvėpiau naktinio vėjo, staiga pasidarė labai graudu atsisveikinti su dangumi, po kuriuo, šiaip ar taip, gavau savo kovos krikštą.


1 Čia turimas galvoje 1581 m. Jermako žygis „už Uralo“, kai prie Rusijos buvo prijungtas Sibiro chanatas, ir grafo V. A. Perovskio sėkmingi žygiai į Vidurinę Aziją XIX a. antrojoje pusėje.
2 Šešupė.
3 Šilėnai.

Iš rusų kalbos vertė Vida Girininkienė
„Ваш Гумилев“. – Москва, 2011.


Iš 3666 žurnalo (2018-10-21 22:15:04)
Draugai