Prieš 70 metų Leningradas (dabar Sankt Peterburgas) buvo išvaduotas iš vokiečių armijos blokados (1941 09 08–1944 01 27), per kurią nuo bado ir šalčio mirė apytikriai milijonas žmonių. Neseniai rusų TV kanalas „Lietus" („Дождь") surengė apklausą: „Ar reikėjo atiduoti Leningradą išsaugant šimtus tūkstančių gyvybių?" ir sulaukė grasinimo iš valdžios, kad bus nutraukta kanalo veikla.

Siūlome ištraukas iš Rusijos leidyklos „ACT" išleistos prisiminimų knygos „Blokada: 300 likimų, 300 tikrų istorijų" (2014).

Pirkom klijų plyteles, viena plytelė stalių klijų kainavo 10 rublių, o tada pakenčiama mėnesinė alga buvo 200 rublių. Iš klijų virėm šaltieną, namuose juk buvo likę pipirų, lauro lapų, visa tai dėjom į klijus. (Olga)

Netoliese buvo baracholka, ir mama pasiuntė mane iškeisti pakelį „Belomoro" į duoną. Mačiau moterį, kuri vaikščiojo ir siūlė už duonos kepaliuką briliantinę sagę. (Margarita)

Vieną kartą kaimynė pasiūlė mamai mėsos kotletų, bet mama ją išvarė ir užtrenkė duris. Aš pasibaisėjau –­ kaip galima atsisakyti mėsos? Bet mama paaiškino, kad jie padaryti iš žmogaus mėsos, nes faršo daugiau iš nieko dabar ir neįmanoma padaryti. (Aleksandra)

Atsimenu 1942-ųjų vasarį, kai pirmą sykį padidino kortelėmis gaunamos duonos. 7 valandą ryto atidarė parduotuvę ir pranešė, kad duos daugiau. Žmonės ėmė taip verkti, kad atrodė –­­ kolonos dreba. Praėjo jau 71 metai, o aš negaliu įeiti į šitos parduotuvės vidų. (Lidija)

Atėjo sesuo, pasodino mane ant suoliuko ir pasakė, kad mama numirė. Mums pranešė, kad visus lavonus veža į plytų gamyklą ir ten sudegina. Medinę tvorą beveik visą išnešiojo, todėl prie krosnių galėjom arti prieiti. Gamyklos kieme stovėjo eilė mašinų, visos laukė, kol iškraus. Darbininkai lavonus dėjo ant transporterio, įjungdavo jį ir viskas sukrisdavo į krosnį. Atrodė, kad numirėlių rankos ir kojos kruta – priešinasi sudeginimui. Pastovėjau sustingusi ir nuėjau namo. Šitaip atsisveikinau su mama. (Zinaida)

Transporto mieste nebuvo. Gatvėse nebuvo apšvietimo, į namus nebuvo tiekiamas vanduo, elektra, dujinis šildymas, kanalizacija neveikė. (Vladimiras)

Tualetas tada buvo kibiras, ir žmonės neturėdavo jėgų paskui nusileisti į gatvę, išnešti tą kibirą. Išpildavo tik išėję iš laiptinės, ir visa tai sušaldavo. Kvapo ypatingo nebuvo, nes juk šalta žiema, apie 30 laipsnių. (Margarita)

Mama atsidūrė ligoninėje. Mudu su broliu bute likome vieni. Vieną dieną pasirodė tėvas ir nuvedė mus į vaikų namus. Atsimenu, kaip tėtė ėjo prisilaikydamas namų sienų – vedė du savo pusgyvius vaikus, tikėdamasis, kad galbūt svetimi žmonės juos išgelbės. (Nina)

O paskui pavasaris. Iš aptirpusių sniego krūvų kyšo numirėlių kojos, miestas sustingęs atmatose. Mes išeidavom ir valydavom. Dalbą sunku pakelti, sunku atskelti ledą. Bet vis tiek valėm kiemus ir gatves, ir pavasarį miestas spindėjo. (Margarita)

Balandžio mėnesį pagaliau išvažiavo pirmas tramvajus. Negaliu atpasakoti jums, kokia tai buvo šventė visiems. Žmonės išeidavo išgirdę tuksėjimą bėgiais, džiaugėsi, plojo. (Irina)

Miestas pasikeitė. Ten, kur buvo vejos, sukasė daržus: ir Marso lauke, ir visur, kur tik buvo lopinėlis žemės. Darė lysves ir sodino viską, ką tik įmanoma: bulves, morkas, agurkus, iš kurių kažkodėl išaugo arbūziukai. Paskui atidarė pirtis. Štai kaip dabar rodo Osvencimą, taip ir mes ten atrodėm. Mes prausėmės, mėgavomės karštu vandeniu. (Margarita)

Žodžių „nenoriu", „nedarysiu" tada nebuvo. Buvo tik žodis „reikia". (Anto­nina)

Šostakovičiaus „Leningrado simfonija", transliuojama iš Filharmonijos, sukėlė furorą ne tik sąjungininkų, bet ir priešų galvose. Kariuomenė kruopščiai pasiruošė koncertui: nė vienam priešo lėktuvui nepasisekė prasiveržti į miestą tą dieną. Veikė ir vienas teatras – Muzikinės komedijos. Atsimenu buvau viename spektaklyje –­ „Husarų baladė". Šaltoje salėje alkani aktoriai šoko ir dainavo taip pat, kaip ir taikos metais. (Jevgenijus)

Prieš sudegindama knygas, aš jas skaičiau. Kai gamykloje nebuvo srovės ir viskas sustodavo, sėdėjau ir skaičiau. Manęs klausdavo: „Ko gi tu sėdi prie žibalinės ir akis gadini?" Atsakydavau: „Aš bijau, kad numirsiu taip ir neperskaičiusi „Raudona ir juoda", „Parmos vienuolyno", „Paskutinio mohikano"... Vokiečių rašytojų knygas deginau pirmiausia. (Oktiabrina)

Per Ladogos ežerą mus vežė mašina. Trasuojančios kulkos apšvietė kelią, žibintai kabėjo ant parašiutėlių, o kai sviedinys įkrisdavo į ežerą – iškildavo didžiulis fontanas. Aš žiūrėjau į visa tai ir tvirtinau: „Tiesiog kaip Samsonas." (Irina)

Šalia manęs sėdėjo viena šeima: tėvas, mama ir du vaikai, aštuonerių metų ir kūdikis. Vaikutis ėmė žiopčioti, pradėjom šauktis gydytojo, atėjo moteris, o vaikutis jau miręs. Moteris pasakė: jei būtumėt radę nors truputį vandens, jis būtų išgyvenęs. Ištvėrė visą blokadą, o numirė Kelyje į gyvenimą. Mudvi su mama sėdėjom skirtingose vagono pusėse, aš parašiau jai raštelį, kad reikia jiems kažkaip padėti. Ir mama atpjovė gabalėlį nuo mūsų davinio kelioms dienoms ir perdavė į mūsų pusę. Jeigu būčiau režisierius, tai nufilmuočiau: žmonės perdavinėja gabalėlį delnu į viršų ir kiekvienas pasako sekančiam: „Aš šitą duoną perduodu." Buvau tokia laiminga, kad galėjom padėti nors broliukui to mirusio vaikučio. (Oktiabrina)

Kai tik mūsų traukinys atvyko prie platformos, moterys su kibirais, kuriuose buvo sriuba, su dubenėliais ir šaukštais ėjo į vagonus, pilstė sriubą, dalijo duoną. Jos verkė žiūrėdamos į mus. Po to jos kiekvienam išdalijo sutirštinto pieno dėžutes su skylutėmis. Tai buvo neįtikėtina. (Ana)

Nebuvo elektros – vis tiek rašiau, užšalo rašalas – pieštuku rašiau. Kam? Kad vaikai žinotų: ekstremaliose situacijose atsiveria tokios jėgos, kokių mes neįsivaizdavome turintys. Kad supras­tų. (Nadežda)

Vertė Jūratė Visockaitė