Povilas Girdenis. 1949-ųjų Baltijos „Bangų mūša“

Prieš 70 metų – 1949 m. kovo 25 d. – prasidėjo masiškiausia sovietų vykdyta Baltijos šalių gyventojų trėmimo operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), per kurią į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko, Novosibirsko, Omsko, Tomsko ir Amūro sritis išvežta apie 95 tūkst. žmonių: 42 tūkst. iš Latvijos, 21 tūkst. iš Estijos, 32 tūkst. iš Lietuvos. Maždaug 72 proc. tremtinių sudarė moterys ir vaikai iki 16 metų.


Kolchozai ar kolūkiai?


Ne vienas vyresnės kartos kaimo gyventojas su virpuliu širdyje prisimena laikus, kai nepaliaujamai burzgė traktoriai, birbė karvių melžimo aparatai, per šventes kultūros namuose vyko šokiai, melodingas, gražias, „ne tokias kaip dabar“ dainas traukė dailiai pasipuošę estrados artistai. Ne vienas inteligentas nusišypso prisiminęs, kaip studijų metais linksmai „kėlė žemės ūkį“. Ir tarp vienų, ir tarp kitų iki šiol atsiranda kolūkių griūtį laikančių katastrofa, užsikemšančių ausis kam nors priminus pokario kolektyvizacijos istoriją ar pradėjus kritiškai samprotauti, kad „našieji kolektyviniai ūkiai“ net ir pačiais geriausiais laikais, be moksleivių, studentų, darbininkų ir net inteligentų pagalbos nepajėgdavo nuimti derliaus.

Nekyla ranka rašyti žodžio „kolūkis“, kaip rašant apie komunistinį režimą nesinori vartoti žodžių „tarybų“ ar „tarybinis“. Iki šiol prastai organizuotam kolektyviniam darbui bei piktybiškam aplaidumui apibūdinti vartojamas rusicizmas „kolchozas“ būtų daug tikslesnis terminas, kalbant apie XX amžiuje ne vieną šalį, ne vieną tautą kankinusią piktžaizdę. Bet, atsižvelgiant į kalbininkų rekomendacijas ir iš tam tikros pagarbos vis dar jaučiantiems nostalgiją – tebūnie „kolūkiai“.


„Bangų mūšos“ priežastys


Galutinai užgniaužtas ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas, forsuota masinė žemės ūkio kolektyvizacija, darbo rankų trūkumas tolimuose, retai apgyvendintuose, atšiauraus klimato regionuose buvo pagrindinės priežastys, privertusios 1949 m. sausio 29 d. Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybą priimti nutarimą Nr. 390-138ss „Dėl buožių ir jų šeimų, nelegaliai gyvenančių, nužudytų ginkluotų susirėmimų metu, nuteistų banditų ir nacionalistų šeimų, legalizavusiųjų, tęsiančių priešišką veiklą banditų ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų rėmėjų šeimų ištrėmimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“.

Baltijos šalių žemės ūkio kolektyvizacija 1945−1948 m. vyko vangiai. Kantrūs kaimo žmonės atsispyrė nuolatiniam ekonominiam spaudimui, sveiko proto ribas peržengusioms valstybinėms prievolėms ir savo noru stoti į kolūkius vengė. Kadangi sugebantis išgyventi savo darbu, vadinasi, gan laisvas, nuo valdžios malonės nepriklausomas kaimo žmogus nesiderino su „tarybinio žmogaus“ samprata, „darbininkų ir valstiečių valdžia“ sprendė klausimą komandiniu būdu. Panašiai kaip Rusijoje 1929−1930 metais.

Kuriamiems kolūkiams skubiai reikėjo materialinės bazės. Konfiskuotas buvusių ūkininkų, pasiturinčių, vidutinių, o neretai sovietų valdžios per keletą metų gerokai nuskurdintų valstiečių turtas – ūkiniai pastatai, žemės ūkio technika, gyvuliai, namų apyvokos reikmenys, sukauptos grūdų atsargos, jau nekalbant apie ankstesniais metais ne kartą apraižytą žemę – turėjo tapti šia baze. Apie tai buvo pažymėta ne viename Lietuvos SSR sovietinės-partinės vadovybės nutarime.

1949-ųjų trėmimą lėmė ir įtempta tarptautinė padėtis, stiprėjusi SSRS konfrontacija su Vakarų valstybėmis. Nelojalių ar galbūt nelojalių komunistiniam režimui gyventojų išvežimu, žaibiška žemės ūkio kolektyvizacija siekta aktyviau sovietizuoti palyginti neseniai okupuotas Baltijos šalis, palaužti, įbauginti likusius gyventojus ir, pašalinus „penktąją koloną“, užtikrinti didesnį SSRS vakarinių sienų saugumą galimo karinio konflikto atveju.


Skrupulingas planavimas ir stulbinanti statistika


Į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą įtraukta Pajėgų ir priemonių, vykdant masinio trėmimo operaciją „Priboj“, išdėstymo schema – iliust­ratyvus dokumentas, įrodantis, kad civilių gyventojų trėmimas buvo planuojamas kaip rimta karinė operacija1. Tą patį byloja operacijos aprūpinimo transportu, buožinių ūkių, tremtinių telkimo punktų išsidėstymo schemos, topografiniai numatytų ištremti šeimų gyvenamųjų vietų žemėlapiai, detalūs operatyvinių-kovinių grupių veikimo planai.

Išlikusiuose Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos dokumentuose užfiksuota, kad 1949 m. kovo 25–29 d. iš Lietuvos SSR rytų kryptimi išriedėjo 24 ešelonai, sudaryti iš 1474 vagonų. Tremtiniams gabenti iki geležinkelio stočių panaudoti 1948 automobiliai. Per tas dienas ištremtos 8675 šeimos, 28 921 žmogus – 9083 vyrai, 11 541 moterys, 8357 vaikai iki 15 metų2.

Pajėgų ir priemonių, vykdant masinio trėmimo operaciją „Priboj“, išdėstymo schema, 1949 m. kovo 17 d. LYA, f. V-135, ap. 7, b. 676
Pajėgų ir priemonių, vykdant masinio trėmimo operaciją „Priboj“, išdėstymo schema, 1949 m. kovo 17 d. LYA, f. V-135, ap. 7, b. 676

Iš pirmo žvilgsnio nuobodoka statistika verčia krūptelėti – beginklius, daugiausiai kaimo gyventojus, kurių didesniąją dalį sudarė senoliai, moterys ir vaikai, į sunkvežimius ir ešelonus varė 2050 Lietuvos SSR MGB operatyvinių darbuotojų, 330 SSRS MGB darbuotojų, komandiruotų iš kitų sovietinių respublikų ir sričių, 9846 MGB kariuomenės karininkai ir kareiviai, 1560 LSSR MVD darbuotojų ir pasienio kariuomenės kariškių, 7166 stribai, 9500 partinio-sovietinio aktyvo darbuotojų. Iš viso – 30 452 ginkluoti MGB-MVD pareigūnai, pasienio ir vidaus kariuomenės kariškiai, stribai bei sovietinio-partinio aktyvo nariai3.

Kaip ir 1948 m. gegužės 22–23 d. vykusioje Lietuvos gyventojų trėmimo operacijoje „Vesna“ („Pavasaris“), taikiems gyventojams tremti skirtos pajėgos – kiek­vienam tremtiniui, nepaisant amžiaus ir lyties, po ginkluotą pareigūną – stebina, prasilenkiama ne tik su bet kokia logika, bet ir nesuvokiama pačia lakiausia vaizduote.


Basos per gruodą


Ankstyvą 1949 m. kovo 25-osios rytą beveik 9 tūkst. Lietuvos šeimų, beveik 30 tūkst. žmonių patyrė tą patį. Į namus įsiveržė ginkluoti pareigūnai, tiesiogine prasme išvertė iš lovų, įsakė kuo greičiau susirinkti būtiniausius daiktus ir grasindami ginklais suvarė į sunkvežimius. Oficialiai kiekvienai šeimai pasiruošti priverstinei kelionei buvo skirta viena valanda, tačiau operatyvinių-kovinių grupių nariai retai paisė instrukcijų ir pasirengimo laiką savavališkai trumpino. Šeimai leista pasiimti iki 1,5 tonos drabužių, maisto atsargų, būtiniausių daiktų, tačiau dėl laiko stokos ir vietos trūkumo šis leidimas buvo tik teorinis. Visas tremtinių turtas buvo konfiskuojamas, perduodamas steigiamų kolūkių valdyboms, neretai grobstomas MGB-MVD pareigūnų, stribų, sovietinio-partinio aktyvo narių.

Laisvės kovų dalyvis, Dainavos partizanų apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas paskutinėmis 1949-ųjų kovo dienomis dienoraštyje rašė: „Visi kaip apkvaišę: nežino nei kur eiti, nei ką daryti. Kaimuose žmonės iš vienų namų eina į kitus, kad tik namie neliktų, nors „kitur“ irgi tas pats. Ir taip per visą dieną Jonas eina pas Petrą, o Petras – pas Joną. Sunku žiūrėti į žmones – taip jie nusiminę. Daugelio akyse matau ašaras. Juk brolius, seseris, gimines tremia. Nerandu žodžių jiems suraminti. Ir ką gi aš jiems galiu pasakyti? Stoviu vienas, atsirėmęs į pušį, ir galvoju: „Kas liks iš mūsų Lietuvos, jei šis teroras ilgiau tęsis? (...)“ To, ką žmonės pasakoja, negali ramia širdžia klausyti. Štai vienas matė, kaip dvi merginos, ištrūkusios iš MVD-istų nagų, vos praaušus basos bėgo per gruodą. MVD-istai jas vijosi apšaudydami keletą kilometrų. Merginų kojos buvo kruvinos ir žaizdotos. Mane lyg elektrizuoja kas: juk rytą taip šalta, o, be to, visur dar sniegas ir ledas. Kitas vėl pasakoja matęs, kaip sena moteris bėgusi su kūdikiu ant rankų ir verkusi. Nedidelis berniukas, matyt, taip pat pabėgęs nuo MVD-istų, vilko didelį maišą. Nuo bėgimo vaikas taip pavargo, kad sukniubo ant maišo ir gailiai pravirko. Jaučiu, kad gerklėje kartu pasidaro.“4

Saugumo ministerijos padalinių ataskaitose užfiksuota statistika: per trėmimą iš Lietuvos SSR teritorijos 16 žmonių bandė pabėgti, 5 nušauti.

Nepaisant detalaus, preciziško operacijos planavimo, nepaisant ypač griežto slaptumo ir vykdyti mestų milžiniškų pajėgų, daugiau kaip 13 tūkst. Lietuvos gyventojų 1949 m. kovo 25–28 d. nuo tremties pasislėpė. Ne vieną trėmimą išgyvenę žmonės pagal stotyse pasirodžiusius ešelonus, pagausėjusias uniformuotų pareigūnų pajėgas ir kitus požymius sugebėdavo nuspėti būsimus sovietų represinių struktūrų veiksmus. Balandį pradėta papildoma trėmimo operacija, per kurią ieškota nuo tremties pasislėpusių žmonių. Kai kuriose apskrityse paieška truko iki liepos. Surasta ir ištremta daugiau kaip 3 tūkst. žmonių.


„Buvę samdiniai ir varguoliai nuoširdžiai sveikina įvykdytas priemones“


„Daugelis vargingų ir vidutinių valstiečių teisingai įvertino įvykdytas buožių trėmimo priemones.“ „Masinis agitacinis darbas tarp gyventojų parodė, kad darbo valstietija aktyviai sutiko ir savo absoliučia dauguma džiaugsmingai sveikino vyriausybės nutarimą ištremti buožes ir banditų rėmėjus.“ „Valstiečiai-kolūkiečiai, buvę samdiniai ir varguoliai nuoširdžiai sveikina įvykdytas priemones.“ Parodomojo optimizmo kupini pranešimai Lietuvos komunistų partijos centro komitetui ir Lietuvos SSR Ministrų Tarybai pasipylė „Bangų mūšai“ dar nesibaigus. Apskričių komitetų sekretoriai, apylinkių pirmininkai ir kiti vietinės valdžios atstovai džiaugsmingai raportavo, kad naujus kolūkius intensyviai pradėta steigti dar vykstant trėmimui.

„Trėmimo laikotarpiu du nauji kolūkiai „Pakelta velėna“ ir „Pergalė“ įsikūrė Kavarsko valsčiuje, – rašė Anykščių apskrities partijos komiteto sekretorius. – Į „Pergalės“ kolūkį, kuris kovo 27 d. buvo įsteigtas Kavarske, įstojo 33 valstiečiai, į „Pakeltos velėnos“ kolūkį Žvirb­lėnų apylinkėje įstojo 17 valstiečių, abu nauji kolūkiai iš karto pasiėmė konfiskuotus gyvulius. Du nauji kolūkiai trėmimo metu įsikūrė Anykščių valsčiuje. Siekdami gauti konfiskuotus gyvulius ir žemės ūkio inventorių, jie iš karto kreipėsi į valsčiaus vykdomąjį komitetą.“

Siekiu tuoj pat kurti naują gyvenimą ir galutinai likviduoti buožes, kaip klasę, tryškusiuose pranešimuose akcentuota, kad vykstant trėmimui, vietiniai ir iš apskričių centrų atsiųsti sovietiniai-partiniai aktyvistai organizuoja gyventojų susirinkimus, kuriuose aiškinamos vykdomų priemonių priežastys, rašyta apie buožių bei nacionalistinio pogrindžio dalyvių priešišką veiklą. Akcentuota, kad daugelis buvusių samdinių bei vargingų valstiečių aktyviai dalyvauja konfiskuojant ištremtų buožių turtą, kad jie seniai svajojo atsikratyti darbo valstietiją terorizavusių buožių, iš tribūnos kalbėta, jog laikas buožėms baigti gerti varguolių kraują, taip pat apie seną svajonę stoti į kolūkius, buožių ir banditų keršto baimę.5

Vargu ar galima rimtai žiūrėti į šį iškilmingą trimitavimą apie 1949 m. pavasarį Lietuvos kaimą neva užliejusį kolūkinį entuziazmą. Trėmimų įbauginti žmonės galėjo viešai kalbėti ne tai, ką iš tiesų galvojo, pranešimuose galėjo būti rašoma ne tai, kas iš tiesų vyko, o tai, ko griežtai reikalavo Lietuvos SSR sovietinė-partinė vadovybė.

A. Sniečkaus pasirašytame LKP(b) centro komiteto biuro 1949 m. kovo 29 d. posėdžio nutarime apibend­rinta, kad „dėl atliktų priemonių respublikoje išaugo kolūkiečių, vargingųjų ir vidutinių valstiečių aktyvumas, darbininkiška valstietija teikia pareiškimus stoti į kolūkius“.6

Nuoseklus ir ilgalaikis ekonominis spaudimas, dvi didelės trėmimo operacijos, per kurias į Sibirą išvežta daugiau kaip 70 tūkst. žmonių, palaužė likusių valstiečių valią. Per 1949 m. kovą ir balandį kolūkių padaugėjo 2,7, o kolūkiečių – 3,2 karto.7


„Nežiūrint buvusių jo gyvenime klaidžiojimų, jis yra padaręs nemažai teigiamo...“


1949 m. kovo 25 d. kaip nuteisto antisovietinės organizacijos dalyvio šeimos narė į Irkutsko sritį ištremta būsima poetė, dramaturgė, vertėja Ramutė Skučaitė, kurios tėvas – sušaudyto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro, brigados generolo Kazio Skučo brolis Jonas – sovietinių okupantų buvo suimtas dar 1940 m. liepą ir 1941 m. mirė lageryje. R. Skučaitės motina Elena Skučienė suimta ir įkalinta pirmaisiais pokario metais.

„Visai nenujaučiau, kad mane išveš: juk vežė ištisas šeimas, o aš – viena, beveik vaikas. Ką blogo galėjau padaryti? – prisiminė lemtingas dienas R. Skučaitė. – Tą 1949-ųjų pavasarį mokiausi šeštoje gimnazijos klasėje: tokiame amžiuje norisi poezijos, muzikos, ieškai penkia­lapių alyvų žiedų, džiaugiesi, kad obelys žydi. Gamtoje pati atbundi, nes tai yra ir tavo pavasaris.“8

„Bangų mūša“ į Irkutsko sritį nubloškė poetą, vertėją Joną Graičiūną, kurio broliai priklausė ginkluotam antisovietiniam pogrindžiui, o tėvai ištremti dar 1941 m. birželį. Sovietų saugumas atkreipė dėmesį į vokiečių okupacijos metais poeto rašytus antisovietinio turinio tekstus, neužmiršo, kad J. Graičiūnas kilęs iš buožių, buvo Lietuvos tautininkų sąjungos narys ir 1927 m. suvažiavimo delegatas, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Nebuvo užmirštas ir pašalinimo iš Lietuvos SSR rašytojų sąjungos 1948 m. „už pasyvumą“ faktas.

R. Skučaitė ir J. Graičiūnas iš tremties paleisti 1956 m. rudenį. Gyventi Lietuvos SSR teritorijoje R. Skučaitei oficialiai leista tik 1963 m. birželį.


„Pas mus dabar nelabai dideli šalčiai, šąla iki 35 laipsnių...“


Daugelis tremtinių buvo priversti dirbti „Lenino“, „Kaganovičiaus“, „Tarybinio Sibiro“, „Naujo gyvenimo“ ir kt. kolūkiuose, pramonės, daugiausiai medžio apdirbimo, įmonėse. Tremtinių gyvenimo sąlygos po J. Stalino mirties pradėjo gerėti. Padėtį lengvino už darbą mokėtas didesnis atlygis, suteikta galimybė turėti nedidelius žemės sklypus, sušvelnintas tremtinių gyvenvietėse galiojęs komendanto režimas. Nepaisant gyvenimo sąlygų gerėjimo, vėliau nuolat suteikiamų didesnių teisių, XX a. viduryje pažangiausia pasaulyje apsiskelbusioje valstybėje egzistavusias specialiųjų tremtinių gyvenvietes, kuriose priverstinai apgyvendinti žmonės dirbo vergovės sąlygomis, reikėtų laikyti sunkiai suvokiama anomalija, o masinius civilių gyventojų trėmimus, pasitelkus ginkluotas pajėgas, – nusikaltimu prieš žmoniškumą ir net karo nusikaltimu.

„Pas mus buvo pabaigos metų atsiskaitymas sausio mėnesį, – 1951 m. žiemą rašė tremtinė, Irkutsko srities Žigalovo rajono kolūkio „Naujas gyvenimas“ fermos darbininkė J. Meškevičienė laiške Lietuvoje likusiems artimiesiems, – tai išskaitė kas kiek uždirbo. Uždirbę turim 534 darbadienius – tai ant žėdno darbadienio išėjo pusė kilo miltų ir dar dabartės gausim 55 kilogramus kviečių ir 2 kg rugių, 700 gramų sviesto ir 55 rublius. Tai mūsų visų metų uždarbis. (...) Kaip klausei, ar vasarą yra obuolių – tai jokių obuolių nėra tik pilni laukai vabalų, negali neužsirišus burnos būti. Pas mus dabar nelabai dideli šalčiai, šąla iki 35 laipsnių šalčio, o pirma šalo iki 55 laipsnių šalčio. O sniego yra iki šiknai. Parašyk gal parlėks pas jus šiemet anksčiau garniai ir parneš paludienius, o pas mus nėra garnių, nei pempių, nei mažulių paukštelių vyturiukų.“9


Paskutinis smūgis


1951 m. rudenį įvyko dar viena Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operacija, kurią sovietai pavadino „Osen“ („Ruduo“). Į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus, Irkutsko ir Tomsko sritis vėl riedėjo ešelonai su kolūkinės santvarkos priešais – apie 20 tūkst. žmonių, kurių didesniąją dalį vėl sudarė moterys ir vaikai. Lietuvos žemės ūkio kolektyvizacija buvo baigta. Faktiškai visa dirbama žemė tų metų pabaigoje priklausė kolūkiams, visi kaimo žmonės tapo kolūkiečiais, t. y. valstybei dirbusiais žemės ūkio darbininkais.

Daugelis tremtinių iš specialiųjų gyvenviečių paleisti apie 1956–1958 m. Sovietų Sąjungai sušvelninus represinę politiką. Nemažai jų daliai tam tikrą laiką ribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė ir jie negalėjo grįžti į ankstesnes vietas.

Kolūkiečių padėtis laikui bėgant keitėsi. Jeigu anksčiau jie buvo beteisiai vergai-baudžiauninkai, tai ilgainiui valstybės politika jų atžvilgiu švelnėjo, o patys žmonės išmoko neblogai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Nenuostabu, kad ne vienam jų pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais įvykusios permainos buvo skaudžios, net prilygo katastrofai.


Daugiau nuotraukų rasite čia: https://literaturairmenas.lt/mediateka/pries-70-m-tremimo-operacija-priboj


1 LYA, f. V-135, ap. 7, b. 676.

2 LYA, f. 1771, ap. 52, b. 47, l. 40–43.

3 LYA, f. V-135, ap. 7, b. 162, l. 70–74.

4 „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“. – V., 2002, p. 121.

5 LYA, f. 1771, ap. 52, b. 47, l. 186–188, 196–198, 256–258.

6 LYA, f. 1771, ap. 190, b. 7, l. 21.

7 Eugenijus Grunskis. „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1945–1953 metais“. – V., 1996, p. 130.

8 Grytė Liandzbergienė. „Kai nėra šviesos, žmogus prie žmogaus labiau glaudžiasi“, „Legendos“, 2018, Nr. 2 (33), p. 58.

9 LYA, f. V-5, ap. 1, b. 20071, tremtinio asmens byla, l. 17-1.