Povilas Girdenis. Eime į koncertą. Pabūjosim! (I)

Rašymas apie muziką yra tarsi šokiai apie architektūrą.1

 

Pirmasis estradinis koncertas

Nuo mažens žinojau, kad viena muzika yra rimta, simfoninė, o kita – paprasta ir linksma. Rimtosios tėvas klausydavosi vakarais, savo kambaryje išjungęs šviesą, ir tos muzikos aš ne tik nemėgau, bet ir truputį prisibijojau. Kas kita ta lengvoji, kuriai skambant darydavosi linksma ir norėdavosi pačiam paleisti gerk­lę, nes televizoriuje dailiai pasipuošę dėdės ir tetos dainuodavo gražiai ir visai paprastai. Ne taip, kaip operų baubliai, baubdavę, kad nė žodžio nesuprasi.

Kai pirmą kartą su mama ir pussesere apsilankėme koncerte, buvau prisižiūrėjęs estrados artistų televizoriuje, prisiklausęs radijo ir, anot tėvo, nevertingų, tirlirliumkinių plokštelių. Matyt, tėvui kažkas jų padovanodavo, nes pirkdavo jis tik simfoninius, kamerinius orkestrus, styginius kvartetus ir vargonininkus. Nedidelėje provincijos kultūros namų salėje 1979-ųjų vasaros pabaigoje koncertavo vienas žinomiausių vokalinių-instrumentinių ansamblių. Išgirdęs bauginančias koncerto laukusių tetų kalbas, kad sėdint pirmose eilėse galima likti be ausų, nerimavau ir buvau pasiruošęs tuojau pat abi ausis stipriai užsispausti. Apkursti, kai tau devyneri – ne juokas.

Trenksmas, gausmas, trys dainininkai solistai, nežinia kiek muzikantų, spindintys būgnai, žvilgančios elektrinės gitaros, iš smuikuotos knygos2, kurią vartydavome su tėvu, gerai pažįstami trombonai ir triūbos. Ryte rijau kiekvieną garsą, o po koncerto pasidarė liūdna. Supratau, kad visai nenoriu būti žiūrovu, noriu būti scenoje! Nesvarbu, ką darysiu – galiu dainuoti, galiu linksėti į taktą, trankyti be darbo virš būgnų kabojusias lėkštes, bet noriu būti scenoje!

„Nieko gero nebeliko iš to glauniojo dainininko, – kalbėjo iš miestelio į kaimą mus pavėžėjęs kaimynas, – traukdavo už tris, o dabar vos beprasižioja. Nuo arielkos balso nebeliko.“ „Visi tie muzikantai prasisprogę, – niurnėjo kaimyno žmona, – kulkozo pirmininkas niekada negaili jiems nei alaus, nei šnap­šės. Anais metais per festivalį tas glaunasis dainininkas virsdamas dainavo.“

 

Gandai ir dokumentai

Jei tikėtume plačiai aidėjusiais gandais – tai nėra Lietuvoje miesto ar miestelio, nuo kurio kultūros namų ar lauko estrados scenos nebūtų nuvirtęs „glaunasis dainininkas“. Jis pats per televizines pokalbių laidas ne kartą tvirtino, kad nuo scenos niekada negriuvo, tik pasvyruodavo, supainiodavo dainų žodžius, nusidainuodavo. Gandai apie gausias, nesausas estrados artistų vaišes ir palaidą elgesį iki šiol skamba tarp vyresnio amžiaus žmonių. Šį tą byloja ir archyvuose išlikę dokumentai.

„Scenoje šie profesionalai pasirodė net neblaiviame stovyje. Kartais atrodydavo, kad vienam kuriam nors iš atlikėjų pasidarys bloga, arba jis nukris, – skundėsi pačioje 1977-ųjų pabaigoje Vilkaviškio gyventojai negražiu estrados artistų elgesiu. – Neestetiškas kraipymasis, darkymasis, supratimas, kad periferijoje gali elgtis kaip jie nori, sukėlė žiūrovams pasipiktinimą jau nuo pirmųjų koncerto numerių. Scenoje pastoviai vyko bereikalingas vaikščiojimas, kramtymas, atlikimo metu – tarpusavio pokalbiai, juokas, kurie dvelkė pasityčiojimu iš publikos. (...) Antroje koncerto dalyje atlikėjai girtėjo su kiekvienu atliekamu numeriu. Jie pasiekė tokį laipsnį, kad vienas iš pučiamųjų instrumentų muzikantų pradėjo visai ne vietoje imituoti gyvulius. Šie ir panašūs išsišokimai tęsėsi iki koncerto pabaigos. (...) Tuo, kad atlikėjai koncertavo neblaivūs, įsitikinome po koncerto, aplankę artistų persirengimo kambarį, kur voliojosi tušti degtinės ir alaus buteliai.“3 LSSR valstybinės filharmonijos vadovybė pripažino, kad linkusi tikėti skundo autoriais, ansamblio vadovui ir kai kuriems nariams pareiškė papeikimus bei įspėjimus.

Nebuvo sovietinės valstybinės filharmonijos globotų estrados profesionalų gyvenimas rožėmis klotas. Menkus koncertinius honorarus, nuolatinę įtampą ir nuovargį dažnai kompensuodavo gausios vaišės, sutrumpinusios ar kaip reikiant apkartinusios ne vieno jų gyvenimą.

 

Vilkaviškio rajono kultūros namų darbuotojų ir gyventojų 1977 m. gruodžio mėn. skundas Lietuvos komunistų partijos Vilkaviškio r. komitetui apie netinkamą vokalinio-instrumentinio ansamblio „Nerija“ atlikėjų elgesį koncerto metu. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 255, b. 302, l. 20-21.
Vilkaviškio rajono kultūros namų darbuotojų ir gyventojų 1977 m. gruodžio mėn. skundas Lietuvos komunistų partijos Vilkaviškio r. komitetui apie netinkamą vokalinio-instrumentinio ansamblio „Nerija“ atlikėjų elgesį koncerto metu. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 255, b. 302, l. 20-21.

 

Materialioji pusė

„Tais laikais muzikantas buvo vergas! – sunku patikėti, bet taip pareiškė anuomet populiarios grupės gitaristas, viso pluošto puikių, iki šiol per radiją transliuojamų dainų autorius. – Restoranuose, vestuvėse dar buvo galima pasišienauti pinigo, o per koncertus kas? Ašaros. Trupiniai. Grašiai.“

„Kabokai tais laikais buvo „auksinis dugnas“!“ – restoraninio muzikavimo privalumais žavėjosi šilto ir šalto regėjęs muzikantas. Ir buvo kuo žavėtis. Algą iš Estradinių ansamblių ir orkestrų susivienijimo gaudavę, pildydami įkaušusių lėbautojų užgaidas, „restoranščikai“ per vieną vakarą uždirbdavo kone visą vidutinį sovietinio darbo žmogaus atlyginimą. Pagroti restoranuose nevengdavo filharmoniniai profesionalai, kartais juose prisidurdavo ir žinomi džiazo meistrai.

„Mes su tėvu ir keliais draugeliais vestuvėj gerai užsichaltūrindavome“, – nostalgiškai dūsavo linksmo būdo, geraširdis lenkų tautybės Vilniaus rajono gyventojas, su kuriuo ilgą laiką grojome vienoje grupėje.

„Visos pajamos už koncertus nukeliaudavo nežinia kur, – kalbėjo kitas tų laikų scenos herojus, – mes – muzikantai – gaudavome po septynis rublius, solistai – po dešimt, ansamblių vadovai gal kiek daugiau. Kapeikos, kai pagalvoji, bet Filharmonija mums stabilią algą mokėjo.“

Aistringas variacijas, „kada buvo geriau“, ilgas diskusijas apie materialiąją sovietinių atlikėjų egzistavimo pusę apibendrinti gali vienas iškalbingas faktas, kad pardavinėjant visoje Sovietų Sąjungoje garsaus dainininko Valerijaus Obodzinskio debiutinę plokštelę SSRS biudžetas praturtėjo maždaug trisdešimčia milijonų rublių. Už nežinia kiek kartų platininį albumą pačiam atlikėjui sumokėtas šimto penkiasdešimties rublių honoraras.4

Galima ilgai diskutuoti, kad sovietų kultūros politika buvo palanki kai kuriems kūrėjams ir atlikėjams, kad anuomet profesionalių kolektyvų nariai galėjo ramiai sudurti galą su galu, o šiais laikais retas populiariosios muzikos atlikėjas gali pasvajoti apie valstybinį finansavimą. Apmaudu, žinoma, kad nebėra nė vieno „valstybinio estradinio ansamblio“, kad liko vienas vienintelis profesionalus džiazo orkestras – Kauno bigbendas. Tačiau kalbant apie iš prigimties laisvą, visa esybe maištingą rokenrolą, sunku būtų įsivaizduoti valstybės finansuojamą roko grupę. Būtų kažkoks netikras, butaforinis kolektyvas.

 

Sovietiniai restorano muzikantai. Nuotrauka iš drugoigorod.ru
Sovietiniai restorano muzikantai. Nuotrauka iš drugoigorod.ru

 

 

Laukinė publika

Vaikiška svajonė būti scenoje išsipildė labai greitai. Po poros metų pionieriškam chore dainavau „Tėviškėlės rūbas mainos“, „Mes mylime Leniną, Leniną didį“, „Tartum skaisčios aguonos spindi vėliavų šilkai“, keletą į maršus panašių, sovietiniu „valio“ patriotizmu persisunkusių rusiškų dainų. Koncertuoti tekdavo dažnai ir kultūros namų scenų užkulisiai, kuriuose kartais mėtydavosi neseniai vykusių spektaklių rekvizitai (mediniai kardai, skydai, butaforiniai šaunamieji ginklai), buvo mūsų žaidimų, išdaigų ir pokštų vieta. Griežti vadovų nurodymai, kad užkulisiuose turi būti absoliuti tyla, trumpam drausmino, bet visuomet atsirasdavo narsuolių, kurie griūdami žaidė kautynes, gaudynes, šūkavo. Vaikystė ir tamsiuose užkulisiuose lieka vaikyste.

Prasidėjus balso mutacijai, ėmiau groti birbyne. Iš pradžių paruošiamajame orkestre, bet netrukus patekau ir į koncertinį. Koncertavome daug, tačiau ne apie tokią sceną svajojau. Nemėgau nei liaudies, nei chorinių dainų, kvailų polkų, kadrilių ir paties kvailiausio iš kvailiausių (taip pareiškė tėvas) „Šiuolaikinio nencų šokio“. Labai norėjau to, kas vadinasi rokenrolu. Tada žinojau, kad yra toks šokis, dabar žinau, kad tai yra gerokai daugiau negu šokis.

Rokenrolo ieškodavome koncertuose, rengiamuose Sporto rūmuose. Jo skambėjo labai mažai ir tas pats buvo ne toks, kokio mums reikėjo, bet pasibaigus futbolo sezonui, sportrūmis buvo vieta, kur įsitaisę pačiose viršutinėse tribūnose galėdavome padoriai parėkauti. „Eime į koncertą. Nesvarbu kas ten gros, kas ten dainuos – bent jau pabūjosim!“ Šį, tikriausiai iš rusiško žodžio „буянить“, reiškiantį „siautėti“, kilusį žargonizmą buvom pamėgę. Saikingai būjoti sportrūmio palubėje niekas per daug nedraudė. Tiesa, girdėjome baisių kalbų apie tai, kad buvo koncertų, per kuriuos žiūrovams teko patirti rimtą milicijos smurtą.

Šį tą byloja ir archyviniai dokumentai. 1972 m. aktyviausiems Kauno pavasario manifestacijų dalyviams užvestoje baudžiamojoje byloje užfiksuota, jog už nusikalstamą triukšmavimą Kauno sporto halėje 1972 m. balandžio 24 d. vykusiame Jugoslavijos estrados atlikėjų koncerte 15 parų administraciniu areštu buvo nubaustas Vytautas Kaladė5. Atviras emocijų reiškimas, įprasti koncertiniai šūksniai „Bravo!“, „Pakartot!“ ir kt. sovietinės milicijos traktuoti kaip chuliganizmas. Hipių judėjimui prijautęs, ilgus plaukus nešiojęs Vytautas Kaladė, vadinamųjų Kalantinių nuotraukose liko įamžintas trumpai kirptais plaukais, nes Kauno įvykiuose dalyvavo ir už dalyvavimą juose buvo nubaustas, nuteistas iškart po administracinio arešto.

1983 m. gegužės 26–27 d. Vilniaus Vingio parke vykusiuose brolių Tautkų roko grupės koncertuose, anot KGB operatyvinių darbuotojų pranešimo, „pavieniai asmenys pažeidinėjo viešąją tvarką, skandavo nacionalistinio ir fašistinio turinio lozungus“.6 „Tikrai taip! – patvirtino vienas bičiulis. – Buvau tam koncerte. Skandavome ne tik „Laisvę Lietuvai!“, bet šį tą riebesnio. Nacistiniai šūkiai nereiškė, kad mes pritarėme nacių ideologijai. Nacistiniai, anarchistiniai, pacifistiniai ir visokie kitokie simboliai bei šūkiai reiškė mūsų norą šokiruoti ir erzinti sovietinius pareigūnus bei aktyvistus.“

Laukinį publikos šėlsmą išprovokavusio LSSR valstybinės filharmonijos ansamblio vadovas, anot jo paties, buvo kaip reikiant nuskalpuotas vadovybės ir net gavo oficialų papeikimą. Vadinasi, kurti ir atlikti per daug ekspresyvią, galinčią sukelti per stiprias žiūrovų emocijas muziką rizikinga. Per energinga, per tranki muzika nelengvai skynėsi kelią pro įvairiausių komisijų, meno tarybų ir kitų kultūros prievaizdų užtvankas.

 

Kūrybinės laisvės niekas nevaržė

„Komisijos ir meno tarybos labai gerai darė, neleisdamos koncertinėse scenose skambėti lėkštai, paviršutiniškai, žemo lygio muzikai.“ „Dabar pasiekėme visišką dugną ir kapstome giliau, nes scenon ropščiasi nemokantys nei groti, nei dainuoti, dainas rašo visi, kas netingi. O tada scenoje grodavo ir dainuodavo tik patys talentingiausi.“ „Sovietmečiu niekas kūrybinės laisvės nevaržė, visi kūrė tai, ką norėjo.“ „Teisingai, kad ne kiek­vienam psichopatui buvo leidžiama siautėti scenoje! Jūs tik pažvelkit, kas dabar darosi?!“ „Tada bebalsiai nedainavo, o savamoksliai dainų nerašė!“ Tokių ir panašių komentarų gausu naujienų portaluose. Ypač kai mūsų dainorėliams eurovizijose eilinį kartą nepasiseka gauti balsų atliekant ritmiškas švedų kompozitorių parašytas dainas su melodingais, apskaičiuotais populiarumui ir sėkmei priedainiais, privalančiais pakerėti Europos auditoriją. Pakalbinkite bet kurį kompozitorių – anuomet radijo eteryje skambėjusių estradinių dainų autorių – išgirsite panašius teiginius drauge su neslepiamu „senų gerų laikų“ ilgesiu ir su švelniai užmaskuota pagieža nesuprantamai šiuolaikinei tvarkai, tiksliau – visiškam jokios tvarkos nebuvimui. Kur matyta, kad gimnazisto ar įkaušusio traktoristo sukurta talaluškė laikoma tokiu pat autoriniu kūriniu, kaip solidaus, išsilavinusio, rimtosios muzikos konkursuose ne vienerius laurus nuskynusio kompozitoriaus darbas? O jeigu ta talaluškė dar skamba radijo bangomis ar koncertuose – tai tie, atsiprašant, autoriai dar ir atlyginimą gauna. Rimtiems kūrėjams vietos po saule nebelieka.

„Kas jūs tokie, kad per apžiūrą grotumėte savos kūrybos dainas? Ar turite aukštąjį muzikinį išsilavinimą, ar baigėte bent kokius nors mokslus?! – šaukė ant mūsų – jaunų, žalių ansambliečių – vaikų ir jaunimo klubo „Raudonosios burės“ vadovė, mūsų švelniai pravardžiuota Tetulyte. – Tarybinių kompozitorių kūriniai ir jokios savos kūrybos, nes priešingu atveju šitas jūsų balaganas tuojau pat pasibaigs. Namo gyventojai ir taip nuolat skundžiasi triukšmu!“

Kuo jau kuo, o triukšmu namo gyventojai galėjo skųstis. Kartais pagalvoju: anuomet jie buvo daug kantresni ir ištvermingesni už šiuolaikines supermamytes, savo teisių žinoves karingąsias pensininkes ir kitas daugiabučių mimozas. Tik vienas kitas paniurnėdavo, o juk tratindavome mušamaisiais ir žvygindavome elektrines gitaras iki vėlumos. „Gerai, kad jaunimas muzikuoja, o ne gatvėmis šlaistosi“, – trumpai drūtai tarė tikriausiai įtakingas „namiškis“. Kiti jam pritarė, bet tai mūsų neišgelbėjo nuo būtinybės dalyvauti peržiūrose, ataskaitiniuose koncertuose ir susiraukus mokytis „tarybinių kompozitorių“ kūrinių.

1986-ųjų žiemą sugrojome dvi „tarybinių kompozitorių“ bei vieną savos kūrybos dainą. Neprisimenu, ar iš principo, ar dėl to, kad paskutinę minutę paaiškėjo, jog galima. Grojome blogai, nes prastai mokėjome groti ir velniškai jaudinomės, bet vieno geranoriško kompozitoriaus vadovaujama komisija įvertino mus palankiai. Likome vaikų klube, nors atrodė, jog Tetulytė labai norėjo mumis atsikratyti ir vietoj triukšmadario ansamblio įsteigti kokį nors tykų, ramų darbščiųjų rankų ar radijo mėgėjų būrelį.

Sužinojome, kad panašiose tik aukštesnio lygio peržiūrose kaip „Silikatinių plytų gamyklos ansamblis“, „Miesto statybos projektavimo instituto roko grupė“ ar „Skaičiavimo mašinų gamyklos estradinė grupė“ dalyvavo kiti, profesionalūs ir gan garsūs kolektyvai.

 

Lietuvos komunistų partijos centro komiteto Kultūros skyriaus 1982 m. sausio 15 d. pranešimas „Apie muzikos koncertinio repertuaro formavimą ir kontrolę“. Lietuvos ypatingasis archyvas. F. 1771, ap. 260, b. 233, l. 1-2.
Lietuvos komunistų partijos centro komiteto Kultūros skyriaus 1982 m. sausio 15 d. pranešimas „Apie muzikos koncertinio repertuaro formavimą ir kontrolę“. Lietuvos ypatingasis archyvas. F. 1771, ap. 260, b. 233, l. 1-2.

 

 

Prieš mano erą

„Mano studijų metais, – ne kartą pasakojo tėvas, – už kapitalistinio šokio bugivugio šokimą studentą galėjo išmesti lauk iš komjaunimo, automatiškai ir iš universiteto. Už nesuderinamą elgesį su tarybinio studento vardu.“ Kai naiviai paklausdavau, kaip tie „metikai lauk“ apie šokimą sužinodavo, tėvas net nelabai ką ir tesakydavo. Juk kiekvienam aišku, kad vieni tais laikais šoko, o kiti, gal irgi kiek pašokę, pasibaigus vakarėliui rašė. Vieni – pirminei komjaunimo organizacijai, kiti – KGB.

„Tokie asmenys neužsiima visuomenei naudingu darbu, yra morališkai žlugę, keliaklupsčiauja Vakarų kultūrai ir vakarietiškam gyvenimo būdui“, – pro akis bėga KGB 1962 m. sukaukšėtas mašinraštis, toliau bylojantis, kad jaunuoliai stengiasi užmegzti ryšius su užsieniečiais, „skatina neteisingą užsieniečių supratimą apie mūsų jaunimą ir apie tarybinę kasdienybę“. Štai anuomet dvidešimtmetis, šiandien ne tik brandaus, bet jau net ir garbaus amžiaus vyriškis, 1962-aisiais dirbęs Vilniaus universiteto bibliotekoje, nežinia, ar pats sugalvojo, ar iš kažkur nusižiūrėjo, nusiklausė būdą gauti užsienietiškų džiazo muzikos plokštelių. Kaip rašoma saugumo ataskaitoje, jaunuolis „užmezgė rašytinius ryšius su dideliu skaičiumi kapitalistinių šalių piliečių“. Tiems piliečiams – Vakarų filatelistams – jis siųsdavo sovietinių pašto ženklų kolekcijas, mainais gaudamas plokšteles. Ir tai dar ne viskas. Nuolat lankydavosi Vilniaus jaunimo kavinėje-skaitykloje, kur „atskiri nacionalistiškai nusiteikę asmenys“ siaurame rate skaitydavo „nacionalistinio ir dekadentiško turinio“ eilėraščius.7

1962–1965 m. Vilniuje veikusi Jaunimo kavinė-skaitykla, arba pirmasis Lietuvos džiazo klubas, kuriame nepakartojamą muzikinę magiją pradėjo skleisti Viačeslavas Ganelinas ir kiti vėliau ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir užsienyje žinomi džiazo meistrai, buvo akylai stebimas KGB operatyvininkų. Ne vienas nuolatinis jo lankytojas buvo sekamas, kviečiamas į saugumo būstinę profilaktinio pobūdžio pokalbių, svarstomas kolegų, turėjo kitų nemalonumų.

Radijo taškams transliuojant entuziastingus maršus, salsvas radijines estradines dainas, fasadinį dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ formato pseudofolklorą, kažkur jau skambėjo padorus džiazas, gaivališkas ankstyvasis rokenrolas, per Liuksemburgo radiją kažkas išgirdo bitlus ir iš septynstygės perdirbta į šešiastygę gitara trinktelėjo triukšmingus, mažorinius akordus.

 

Mano kūdikystės laikais

Kartais atrodo, jog mano kūdikystės metų Vilniaus ir Kauno muzikinis gyvenimas buvo aktyvus ir pašėlusiai įdomus. Oficialių estrados artistų, ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų Filharmonijos vokalinių-instrumentinių ansamblių, tokių pat visapusiškai sušukuotų svečių iš broliškų respublikų, o kartais ir iš gerokai laisvesnio socialistinio lagerio koncertų užteko ir mano vaikystėje, tačiau laikai, kai šokių aikštelėse šėlo lietuviško rokenrolo pradininkai, prabėgo man šliaužiojant, netvirtai žengiant pirmuosius žingsnius ir džiuginant tėvus aiškiai tariamomis „r“, „š“ bei „ž“.

Ne kartą su bendraminčiais bendraamžiais svajojome trumpam šoktelėti laiko mašina į 1969–1972 m., kai didesnių miestų šokių aikštelėse, o kartais ir koncertų salėse šėlo „Gintarėliai“, „Antanėliai“, „Aisčiai“, „Gėlių vaikai“, „Eglutės“, „Kertukai“. Kai Kirtimų kultūros namuose siautė maištingas Olego Sartakovo trio, o Kaune – kūrybinių kompromisų nepripažinę, nuoširdūs ir principingi „Raganiai“. Beveik neliko garso įrašų, o juk tie jaunuoliai turėjo tokį potencialą, kad garantuotai galėjo palikti ilgiausias diskografijas. Jeigu kas nors būtų tinkamai juos spustelėjęs ir sudaręs bent vidutines sąlygas. Liūdna ir net nejauku, kad ištisos epochos muziką primena beveik vien nuotraukos, spaudos iškarpos ir žodiniai amžininkų prisiminimai.

 

1 Posakis, kurio autorystė ginčytina. Tarp galimų autorių – džiazo pianistas Theloniousas Monkas, roko atlikėjai Frankas Zappa, Elvis Costello, dainininkė Laurie Anderson, komikas Martinas Mullas, žurnalistas Davidas Breskinas ir kt.
2 Stasys Yla. „Pažinkime muzikos instrumentus“. – V., 1961.
3 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 255, b. 302, l. 20-21.
4 „Trumpas Valerijaus Obodzinskio gyvenimas“ (picturehistory.live­jour­nal.com/4181518.html)
5 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47644/3, t. 1, l. 141.
6 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 1, b. 12, l. 70.
7 Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. 627, l. 90.

 

Draugai