Povilas Girdenis. Praėjusio tūkstantmečio futbolo sirgaliaus užrašai (II)

1984 m. vasara

Pirmą kartą Vilniaus „Žalgirio“ varžovų sirgalius pamačiau 1982 m. rudenį. Tai buvo būrelis latvių su nedidele Rygos „Dauguvos“ vėliava. Kelis kartus paskandavus „Hey, Hey, Daugava!“, kažkas sviedė į juos obuolį, o aršesni jaunikaičiai ėmė smailinti kumščius. Keli, kaip man tada atrodė, senukai išbarė kovai besirengusius mušeikas, išaiškino, kad „latviai yra mūsų broliai“ ir rimtesnis konfliktas neįvyko. Grėsmę pajutę dauguviečiai rungtynes stebėjo santūriai, be hey hey Daugava. Nors tuo metu buvau aršus savo komandos gerbėjas, būtų buvę labai gaila, jei simpatiškus, inteligentiškus, akivaizdžiai nepiktybiškus, keleriais metais už mane vyresnius varžovų sirgalius būtų puolusi lupti didžiulė minia mūsiškių.

Autoriaus nuotrauka

1983 m. pavasarį keli stadione budėję tamsaus gymio vidaus kariuomenės kareiviai negarsiai paskandavo „Neftči, Neftči!“, vilniečių chorui garsiai atsakius „Apči, apči“ kilo juokas, ir viskas pasibaigė. Gali būti, kad tvarką prižiūrėti privalėję kareiviai nutilo gavę savo vadovybės pastabą.

Apie vilniečių susirėmimus su kitų komandų gerbėjais pirmąsyk išgirdau pirmojo „Žalgirio“ sezono SSRS Aukščiausioje lygoje pabaigoje. Tuo metu jau buvau pasinėręs į doru sirgaliumi būti trukdžiusią muziką ir per atsakingas rungtynes gastroliavau Minske su Pionierių rūmų dainų ir šokių ansambliu „Ugnelė“, kurio orkestre pūčiau birbynę. Grįžęs iš gastrolių sužinojau, kad po vienintelių namuose pralaimėtų 1983 m. sezono rungtynių kilo vilniečių muštynės su palaikyti komandos atvykusiais Leningrado „Zenito“ sirgaliais. Įvykių liudininkai ir dalyviai pasakojo neįtikėtinas istorijas apie tai, kad zenitininkus į geležinkelio stotį nuvežus specialiais, milicijos saugomais autobusais ir susodinus į traukinį, „Žalgirio“ sirgaliai iš įniršio ėmė mėtyti akmenis į traukinio vagonus. Nemažai įsiaudrinusių vilniečių milicija susėmė.

Sovietų Sąjungoje nedidelis fizinis smurtas tik popieriuje buvo vadinamas nusikalstama veika. Realiame gyvenime jis buvo ir auklėjamąja priemone, ir pramoga, ir netgi sporto šaka. Frazė „mušti nepedagogiška“ daugelio ją tarusiųjų lūpose skambėdavo su neslepiama ironija. Ne vienas vaikas buvo auklėjamas „klasikinėmis priemonėmis“, nevengė pasmurtauti ir kai kurie mokytojai, o Žemaitijos kaime fiziškai stipresnio šeimos nario smurtavimas silpnesniojo atžvilgiu buvo vadinamas „mandagumo varymu“. Būriai jaunuolių mėgo tamsiu paros metu „papramogauti“, subaladodami pavienį praeivį, nukentėjusiojo pinigai ir asmeniniai daiktai dažnai likdavo nepaliesti. Muštynės sporto šaka virsdavo per masinius renginius ar šokius. Mušdavosi tam tik­ros „komandos“, susibūrusios pagal gyvenamąjį rajoną, mokymo įstaigą, darbovietę ar net tautybę. Nusikaltimu fizinis smurtas tapdavo tik tuo atveju, jeigu per muštynes nukentėdavo kokio nors partinio veikėjo ar kito atsakingo darbuotojo atžala arba jeigu įsikarščiavusius mušeikas užklupdavo ištirtų nusikaltimų statistinius rodiklius pagerinti siekę milicininkai. Gatvių taskankėse, machankėse ir patasofkėse užgrūdinti jaunieji vilniečiai, sužinoję apie atvyksiančius „Žalgirio“ varžovų sirgalius, pripažino vienintelį bendravimo būdą.

1984 m. vasarą dalyvavau dviejuose įspūdinguose ir labai kontrastinguose susitikimuose su Maskvos „Spartako“ ir Kijevo „Dinamo“ sirgaliais.

Susitikimas su spartakiečiais vyko liepos pradžioje. Raudonos ir baltos spalvų tituluotos komandos gerbėjai pasirodė išvakarėse, pasidabinę įspūdinga atributika – plačiais apsiaustais, iš tolo švytinčiomis raudonos ir baltos spalvų kepurėmis, nepaisydami šilto oro, apsimuturiavę dvispalviais šalikais. Su parke slampinėjusiais chuliganais susivieniję „Žalgirio“ gerbėjai po dub­lerių1 rungtynių ilgai persekiojo nekviestus svečius, tačiau pastaruosius, apjuosę žiedu, akylai sergėjo milicijos pareigūnai. Apie peštynes negalėjo būti nė kalbos, kadangi bet kuris priartėjęs vilnietis tuojau pat buvo pakuojamas. Kitą dieną tas pats vyko ir po pagrindinių sudėčių susitikimo.

Dalyvavau ir Vingio parke vykusiame „koviniame-žvalgybiniame“ persekiojime, ir po pagrindinių rungtynių geležinkelio stotyje vykusiose „palydose“. Iš visų stoties salono kampų stebint milicininkams, įvyko „diplomatinis pokalbis“ su keliais gerokai vyresniais spartakiečiais, įrodinėjusiais, kad „Žalgiriui“ ir „Spartakui“ nėra ko pyktis, kad SSRS krepšinio čempionate „Spartako“ draugijos komandų sirgaliai visuomet palaiko Kauno „Žalgirį“. Gražia, proletariniais artikeliais neprisodrinta rusų kalba maskviečiai stengėsi nušviesti senas sovietinių futbolo mėgėjų tradicijas, dėstė, kad patys didžiausi padorių sirgalių priešai ‒ dinamikai („Dinamo“ komandos sirgaliai), jau net nekalbant apie visų vieningai nemėgstamą CSKA. Su piterskais (Leningrado „Zenito“ gerbėjais) – atskira kalba... Milicija sučiupo ir išvežė vieną mūsiškį, kuris per „derybas“ slampinėjo aplinkui ištroškęs aštrių pojūčių ir įkyriai bambėjo: „Ko mes čia su jais pliurpiame, duokim greičiau į galvas ir eikim namo“. Kai kurie pasakojo, kad jis su bičiuliais sukėlė nedidelį pasikumščiavimą tualete, kur būrelis „raudonai baltų“ užėjo be „asmens sargybinių“.

Gerokai vėliau sužinojau apie Sovietų Sąjungos sporto komandų sirgalių susiskirstymą, ypač ryškų Maskvoje. Sovietinės armijos kariškiai, partiniai veikėjai ir kiti lojalūs sovietinei santvarkai sporto mėgėjai visuomet palaikė sovietų armijos centrinio sporto klubo arba vidaus reikalų ir valstybės saugumo darbuotojams atstovavusios „Dinamo“2 draugijos komandas. Sirgimas už profesinių sąjungų atstovą „Spartaką“ buvo savotiška, švelni, nepavojinga, tačiau akivaizdi neigiamo požiūrio į sovietinę santvarką deklaracija. Kitaip buvo Baltarusijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitose respublikose, kurioms atstovavo vietinių „Dinamo“ draugijų komandos ir sirgaliai jas palaikė ne žinybiniu, o lokaliu, nacionaliniu principu.

Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos sirgaliai per rungtynes (1985-03-15). LSSR KGB darbuotojų daryta nuotrauka. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 1, b. 202, t. 1, l. 270.

Nepaisant 1984 m. atvykusių Mask­vos „Spartako“ atstovų šv ietėjiškų pastangų, Vilniaus „Žalgirio“ gerbėjų santykiai su „raudonai baltais“ visuomet buvo sudėtingi ir įtempti. Užtat su Kijevo „Dinamo“ palaikyti atvykusiais ukrainiečiais 1984 m. vasaros pabaigoje šiltai broliavosi. Iš miesto centro į stadioną vieni žingsniavo, o kiti svyravo apsikabinę, skambant ukrainiečių liaudies dainoms ir antkalnomūrams. Kelios nuo mažų dienų atmintyje tūnojusios „Oj divčino šumit gai, kogo liubiš zabuvai, zabuvai“3 eilutės ir juokingai nuoširdūs mano bandymai ukraininti savo rusų kalbą kėlė svečiams tikrą ekstazę! Atrodė, jie net nelabai liūdėjo dėl „Žalgirio“ pergalės, o mes naiviai juos guodėme, dėstydami, kad „jūs jau ir taip daugybę kartų laimėjote, turite medalių kaip šieno, leiskite mums pasidžiaugti pergalėmis“. Per rungtynes ir po jų milicija turėjo rūpesčių nebent su neapskaičiavusiais savo galimybių ir padauginusiais harilkos. Girdėjau entuziastingų kalbų, kad toje vietoje, kur dabar stūkso Valdovų rūmai, susivieniję abiejų komandų sirgaliai davė į skudurus ukrainiečius bandžiusiai atakuoti nūnai Bernardinų, o tuomet – Jaunimo sode, Senamiestyje bei Užupyje siautėjusiai šlykščiai ir labai agresyviai Sadūchos gaujai. Sklido gandai ir apie kitus su ukrainiečiais susivienijusių „Žalgirio“ sirgalių lietuvių susirėmimus su rusakalbiais Vilniaus chuliganais, kuriuos pagal tuomet populiarių, santykinai nebrangių vokiškų džinsų prekės ženklą vadindavome montanomis.

 

1985 m. beveik žiemą

Agentūrinį-operatyvinį darbą tarp jaunimo dirbę sovietų saugumiečiai nuolat šmirinėdavo stadione ginkluoti fotoaparatais ar vaizdo kameromis. Nuo sporto žurnalistų juos būdavo nesunku atskirti, kadangi net civiliais drabužiais apsirengę KGB karininkai atrodė tarsi būtų uniformuoti. Nežinia, ar jie dirbo slaptai, ar viešai, tačiau patempta ir pertempta laikysena, banaliai pavyzdingos šukuosenos, beveik uniforminiai ūsiukai, kuklūs, bet labai tvarkingi kostiumai skyrė juos nuo laisvai apsirengusių, sveikai atsipalaidavusių televizijos ir radijo žurnalistų. 1984-ieji ir 1985 m. pirma pusė pasižymėjo ypač stipriais suvaržymais ‒ gavę griežtus partinių vadovų nurodymus komjaunimo klapčiukai ėmė intensyviai kontroliuoti diskotekose, šokių aikštelėse, kavinėse skambėjusią muziką, siekdami, kad didžiąją jos dalį sudarytų „tarybinių kompozitorių kūriniai“, atsirado neregėtomis nuodėmėmis kaltintų, uždraustų transliuoti Vakarų roko ir popmuzikos grupių sąrašai, sklido įtikinami gandai, kad bet kuris pilietis, gatvėje sustabdytas vakarietiškos muzikos viniline plokštele nešinas ir neturėjęs apčiuopiamų įrodymų, iš kur ją gavęs, galėjo būti patrauktas atsakomybėn geriausiu atveju už spekuliaciją, blogiausiu ‒ už ideologinę diversiją. Melomanai keitėsi diskais4, užkonspiravę juos sovietinės muzikos plokštelių vokuose.

Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos sirgaliai per rungtynes (1985-03-15). LSSR KGB darbuotojų daryta nuotrauka. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 1, b. 202, t. 1, l. 270.

Stadione vis dažniau pasigirsdavo tautinių šūkių, vis garsiau skambėjo „viens su puse, du su puse, graži Lietuva be...“ ar dar nekorektiškesnės variacijos su negražiais veiksmažodžiais. Komandų iš pietinių SSRS respublikų žaidėjų pusėn skriedavo rasistinių rep­likų, dėl kurių šiomis dienomis kiltų didžiuliai skandalai, o tuomet į jas buvo žiūrima pro pirštus, kadangi budėjusiems saugumiečiams rūpėjo tik antisovietiniai arba antirusiški riksmai.

Dar 1982 m. rudenį draugai pasakojo, kad mane, įnirtingai mojuojantį žalios ir baltos spalvų vėliava, filmavo „vienas dėdulė“ ir gąsdino, kad dėl to sulauksiu didelių nemalonumų. Buvau sunerimęs, tačiau jokių nemalonumų nesulaukiau, o ir daugelis kitų sirgalių buvo įpratę prie nuolat spragsėjusių fotoaparatų ir jų net nepastebėdavo. Lietuvos ypatingajame archyve išliko kelios nuotraukos, kurias saugumiečiai įamžino 1985 m. kovo 17 d. vykusiose „Žalgirio“ rungtynėse su Tbilisio „Dinamo“ ir kuriose nesunkiai radau savo plaukuoseną bei nepatenkintą veido išraišką. Rungtynės nebuvo įdomios. Atrodė, prieš porą metų linksmai, energingai ir kovingai tikra to žodžio prasme žaidęs „Žalgiris“ nebe žaidžia, o dirba, t. y. be ankstesnės ugnelės, be netikėtų, kvapą gniaužiančių improvizacijų ima ir patenkinamai įvykdo komandos trenerių užduotis. Erzino nuolatinės žaidėjų traumos ir kasdienės diskusijos „kažin kaip žalgiriečiai būtų sužaidę, būdami geriausios sudėties“. Nebūdamas futbolo taktikos žinovas, 1985 m. pradžioje pradėjau jausti, kad stebėti rungtynes darosi nuobodu, kad vis mažiau kyla noras būjoti.

Gali būti, kad dėl brendimo, gali būti dėl to, kad pradėjau rimčiau domėtis muzika, pats muzikuoti, mano aistra futbolui pradėjo blėsti. Mokydamasis sudėtingas orkestrines birbynės partijas, mėgėjiškai brazdindamas gitarą, įnikęs į skaitymą ar mėgstamos muzikos klausymąsi, ne tik neberasdavau laiko nueiti į stadioną, bet ir praleidinėjau televizines rungtynių transliacijas, apsiribodamas antro kėlinio pabaiga ar net paskutinėmis rungtynių minutėmis. Artėjant 1985 m. dainų šventei, mokyk­los choro vadovas nuolat bardavo už pertemptas balso stygas ar rungtynėse įgytą užkimimą, visuomet kartodamas, kad muzika nesuderinama su sportu. Aš ir pats ilgainiui pradėjau tikėti, kad būtent taip ir yra. Būdamas devynerių po kelių krepšinio treniruočių supratau, kad iš manęs nebus atleto, o būdamas penkiolikos suvokiau, kad ir sirgalius iš manęs nekoks. Mane patį erzindavo ir tai, kad kartais visiškai neleistinai imdavau grožėtis „Žalgirio“ varžovų atakomis, aikčioti iš susižavėjimo po įspūdingesnių įvarčių į Vaclovo Jurkaus vartus.

1985 m. kovo 17 d. paskutinį kartą šūkavau, paskutinį kartą nėriausi iš kailio, paskutinį kartą būjojau, jausdamas, kad tai darau truputį dirbtinai, kaip tuo metu buvo populiaru sakyti, ‒ valdiškai. Po rungtynių, kurios vyko šaltu, beveik žiemišku oru, susirgau ir eilinį kartą gavęs pylos nuo choro vadovo galutinai supratau, kad atėjo laikas apsispręsti.

Apsisprendimas buvo paprastas – daug svarbiau kažką daryti pačiam, negu sirgti už tai, ką daro kiti. Net jeigu tai ir didysis visų sporto šakų karalius ‒ Futbolas.

 

1986 m., 1987 m. bronza!

Siaučiant Kauno „Žalgirio“ krepšininkų „aukso karštinei“, futbolas išliko populiarus. Klajoję po skirtingas tribūnas, 1985 m. sezono pabaigoje radikaliausi sirgaliai persikraustė į Pie­tų tribūnos ketvirtą sektorių ir, ten įsitvirtinę, pradėjo kurti iki šiol egzistuojančias Vilniaus „Žalgirio“ ultrų tradicijas. Tvarkos prižiūrėtojai tapo liberalesni, dygo į grybus panašios žalios ir baltos sirgalių kepuraitės „panamkės“, leng­voji pramonė pradėjo gaminti nedideles, legalias žalios ir baltos spalvų vėliavėles, o ir didžiųjų niekas nebeatiminėjo taip, kaip per 1983 m. sezoną. Vyresni sporto mėgėjai iš visos širdies džiūgavo, kad pagaliau Lietuvoje ir krepšinis, ir futbolas yra vienodai pajėgūs! Jaunesni šėlo vis gražiau ir tvarkingiau, gūdžiai pilkos, prifarširuotos budėjusių milicininkų ir vidaus kariuomenės kareivių stadiono tribūnos palengva virto gražiomis, spalvingomis, maloniai triukšmingomis, kokias matydavome ir girdėdavome per televizijos transliacijas iš Vakarų valstybių. Rungtynėse pradėjo gausiau lankytis moterys ir merginos, o tai buvo retenybė brandžiausio socializmo metais. Kalbininkai nustojo kovoti su neva nelietuvišku žodžiu „sirgalius“ ir rimtai susirūpino sparčiai plitusiu naujažodžiu „fanas“. Sėkmingai atjaunėjusi komanda vėl pradėjo džiuginti greitu, rezultatyviu, akiai maloniu žaidimu. Maestro Vytautas Kernagis ir gastroles pradėjęs jo „Dainos teatras“ plėšė „Futbolininkų maršą“ ‒ sulietuvintą pokario metais populiarią sovietinę dainelę5:

Kai smūgį kertam ‒ suvirpa vartai,
Gerbėjai džiūgauja ir sveikina ilgai –
„Pirmyn, draugai“!
Greitakojai futbolistai tartum vėjas,
Kas kurį šitą kartą nugalės!

Lengvosios muzikos didmeistrio And­riaus Kulikausko sukurtoje dainos aranžuotėje buvo skoningai suderinti tokiai dainai privalomų „Ant kalno mūrų“ ir sovietinio futbolo muzikinės vizitinės kortelės – kompozitoriaus Matvejaus Blanterio „Futbolo maršo“ motyvai. Koncertuose dalį dainos muzikantai drauge su žiūrovais karštai skanduodavo „Žalgiris, Žalgiris“.

Ne kartą tais metais lankiausi santūriose Rytų ar Vakarų tribūnose ne kaip sirgalius, o tik kaip žiūrovas, santūriai reagavau į 1987 m. rudenį Vilniaus „Žalgirio“ iškovotą bronzą. Kaip ir daugelis optimistų, maniau, kad tai tik būsimų didesnių laimėjimų pradžia. Į tais pačiais metais Zagrebe vykusioje universiadoje Vilniaus „Žalgirio“ iškovotą auksą reagavau skeptiškai ir net piktokai, kadangi žalgiriečiai ten atstovavo „sovietinei studentijai“. Ištikimu bet kurios sporto šakos SSRS rinktinės antisirgaliumi likau net tada, kai pastarosios branduolį sudarydavo Lietuvos atletai, o socialistinių sporto funkcionierių įprotis į studentų ar mėgėjų varžybas siųsti profesionalus, akiplėšiškai meluojant, kad jie dirba ar studijuoja, o sportuoja tik laisvalaikiu, erzino ne mane vieną.

 

Epilogas

Kadaise garsus XX a. 9 dešimtmečio anglų futbolininkas Gary Linekeris pašmaikštavo, kad futbolą žaidžia 22 žmonės, o laimi vokiečiai. Mano paaug­lystės ir ankstyvosios jaunystės metų Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai įrodė, kad futbolą kai kada laimi ir lietuviai!

Jeigu negali nieko pakeisti – sėdėk sau tyliai ir svajok! Nežinau, ar aš pats sugalvojau šį posakį, ar kažkur nugirdau, tačiau kartais tyliai svajoju, o kartais šventai tikiu, kad, sulaukęs labai garbaus amžiaus, sėdėsiu jaukiame stadione, kelnių kišenes prisikimšęs nitroglicerino tablečių ir iš visų likusių jėgų aistringai sirgsiu už savo vaikaičių ir provaikaičių bendraamžius – Vilniaus žalgiriečius, garbingai kovojančius su garsiausiais pasaulio klubais ir stebinančiais futbolo specialistus energingu, improvizuotu, nenuspėjamu žaidimu. Kaip neužmirštamais 1982‒1988 m.

 

1 Rungtynių išvakarėse susitikdavo iš jaunų kandidatų į pagrindines sudėtis sudarytos dublerių komandos.

2 „Dinamo“ varžovų sirgaliai skanduodavo: „Čto za musornaja jama – eto obščestvo „Dinamo“ (pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą: „Kas per šiukšlių duobė – tai „Dinamo“ draugija“). Skanduotėje slypėjo potekstė, kadangi iš Maskvos kriminalinės paieškos (rus. moskovskij ugolovnyj sysk) santrumpos MUS atsiradusiu žodžiu musor (šiukšlė), sovietinio kriminalinio pasaulio atstovai vadino milicijos darbuotojus.

3 Apie 1973–1975 m. dažnai radijo bangomis skambėjusios ukrainiečių liaudies dainos žodžiai. Puikiai prisimenu, kad, būdamas ketverių penkerių metų, plėšdavau ją visa gerkle, močiutės už rankos vedžiojamas Antakalnio paneriu, versdamas praeivius šypsotis, krizenti ar net garsiai juoktis.

4 Tų laikų melomanų kalba vakaruose pagamintos vinilinės plokštelės buvo vadinamos diskais arba firminiais diskais, o sovietinės – plokštelėmis. Diskai sovietinėje juodojoje rinkoje kainavo milžiniškus pinigus.

5 Maždaug 1947 m. kompozitoriaus Anatolijaus Novikovo ir poeto Levo Ošanino sukurta „Futbolo daina“. Tėvas mėgdavo dainuoti parodijas: „Šleivakojai futbolistai su protezais...“ arba „Futbolistui reikalingos ne tik kojos, reikalinga šiek tiek ir galva!“