Povilas Girdenis. Priešaušrio karta (II)

Prisiminimai apie 1983–1987 m. Vilniaus jaunimą

 Pankroko grupės WC, kuriai prieš koncertą buvo griežtai nurodyta pakeisti pavadinimą į „Komanda V“, nariai Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas (su gitara) ir V. D. Šimanskas-Varveklis Vilniaus roko klubo atidarymo koncerte 1987 m. kovo 8 d. Nuotrauka iš N. Pečiūros asmeninio archyvo

Pasiutėlis Varveklis

Pankai nebuvo vien tik tie, kurie, „norėdami išsiskirti iš pilkosios masės, darė iš savęs karikatūras“, kaip rašė kažkuris to meto dienraštis. Buvo tarp jų asmenybių, kurias pagrįstai galima vadinti legendomis. Tikriausiai ne vienas Lietuvos gyventojas girdėjo apie Varveklį.
Daug kas teigė matęs, kaip Kalnų parke būrys vaikėzų kirpo Varveklį. Ne vienas „turėjo pažįstamų milicijoje“ ir tvirtino, kad atvesdintas į skyrių visomis vaivorykštės spalvomis nudažytais plaukais Varvek­lis teisinosi pareigūnams, kad taip darantis medikų nurodymu, nes... gydosi vėžį. Iš legendų apie Varveklio nuotykius kariniame komisariate būtų galima sukurti krūvą komiksų ar net pilnamet­ražę komediją. Pavyzdžiui, apie tai, kaip sukėlė sąmyšį ant stalo pastatydamas seną žadintuvą ir susirūpinusiu balsu klausdamas: „Jūs čia visi kariškiai, gal galėtumėte patik­rinti? Stovėjo kaime nuo karo, močiutė prieš mirdama papasakojo, kad paliko vokiečiai, įspėdami, kad jokiu būdu neardytume, nes viduje sprogstamas mechanizmas.“ Arba apie tai, kad iki tol santūriai besielgusiam Varvekliui iki pusės nusirengus medicininiam patikrinimui, visas kūnas sužibo spalvotų flomasterių spektru. Rodos, apie tai, kad Varveklis vaikščiojo gatvėmis su šuns antkakliu, rašė ir to meto spauda.
Dalį istorijų paneigdamas dabar Londone gyvenantis Varveklis papasakojo ne mažiau įspūdingų kitų: „Gedimino stulpus išsitatuiravau būdamas kažkur 14 metų, o kolektyviai manęs neapkirpinėjo. Kartą prie „Vaivos“ kavinės prigriebė pro šalį važiavęs varanokas, kai, dirbdamas Kultūros paminklų restauravimo treste marmurininku, išėjau išskutinėta galva pietų. Nuvežė į Mindaugo gatvės milicijos skyrių, o ten įstatęs kibirą tarp kojų pats viršininkas iškarpė galvą, liepdamas nueiti į kirpyklą, nusiskusti plikai ir grįžti pasirodyti. Aš, aišku, negrįžau, o kitą rytą iš namų pasiėmė milicija ir automobiliu nuvežė į kirpyklą.“
Kitas Varveklio pasakojimas gerai atspindi tų laikų šėlsmą: „Vieną kartą ,,Afrikoje“ (žargoninis kavinės-užkandinės „Narutis“ pavadinimas) gėrėme ir vienas draugelis, visų vadintas Baltupių Bepročiu, atsinešė tikrą kardą su svastika, kokius vokiečių kariuomenė naudodavo per paradus. Įkaušę išlindome į gatvę ir visi, o mūsų buvo maždaug penkiolika, pradėjome rėkdami bėgti žemyn Pilies gatve. Pirmasis bėgo Baltupių Beprotis, mojuodamas vokišku paradiniu kardu. Pakelėje pasitaikė du milicininkai, kurie persigandę spruko ir užsidarę ledainėje stebėjo mus pro durų stiklą. Apsupę duris puslankiu, rėkėme: „Siausiaunyke, išlįsk pakalbėti!“, Baltupių Bepročiui kardo galiuku vis baksnojant į stiklą. Netrukus atvažiavo gal tuzinas milicijos automobilių ir įvyko didelė mėsmalė: visus griebė, grūdo į mašinas, vežė į skyrių.“
Viskas primena primityvias chuliganiškas išdaigas, bet po Romo Kalantos susideginimo, po Vytauto Kaladės dėka R. Kalantos laidotuvių dieną vykusių masinių jaunimo manifestacijų KGB ekscentriškiems jaunuoliams skyrė ypatingą dėmesį. 1985 m. gruodį Vilniaus saugumo viršininkas V. Neverauskas posėdyje kalbėjo: „Lietrestauracijos“ tresto marmurininkas Šimanskas (Varveklio pavardė, – P. G.), Vilniaus 25-osios profesinės technikos mokyklos moksleivis Lazurkevičius, Lietuvos kino studijos darbininkas Stravinskas tarp savo bendraamžių skleidė nacionalistinius ir kitokius kenksmingus svarstymus, neigiamai atsiliepė apie tarybinę tikrovę, svarstė galimybę pabėgti į užsienį. Siekdamas gauti lėšų Stravinskas samprotavo apie galimybę apiplėšti juvelyrinę parduotuvę, o Šimanskas planavo iš Revoliucijos muziejaus pagrobti kulkosvaidį. Lazurkevičius per gamybinę praktiką pagamino savadarbį šaunamąjį ginklą, o Šimanskas, demonst­ruodamas pažiūras, sudegino Šimanskaitės komjaunimo bilietą. Nurodyti asmenys profilaktuoti, Šimanskui užvesta operatyvinio stebėjimo byla.“ Pranešime minimas Edgaras Lazurkevičius – ne kartą pertvarkos laikų jaunimo spaudoje aprašytas pankas, pravarde Drakonas, o Saulius Stravinskas – jau iškeliavęs Anapilin inteligentiškas „gatvės universiteto studentas“, pravarde Strausas. Jį neblogai pažinojau.
KGB pažymoje apie operatyvinės įskaitos bylas Varveklio byla apžvelgiama pirmoji, o tai leidžia daryti prielaidą, kad saugumiečiai jį laikė pavojingiausiu, todėl buvo stebimas trijų agentų. Nors pertvarkos metais atmosfera truputį laisvėjo, saugumas nenuoramos iš akiračio nepaleido. 1987 m. rugpjūčio 23 d. vykusio mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo išvakarėse buvo sulaikytas milicijos ir, pradėjęs kelti skandalą bei pagrasinęs, kad ne tik eis į mitingą, bet ir padarys komunistų išperoms „pragarą šioje žemėje“, nubaustas 15 parų administraciniu areštu. 1988 m. sužinojus apie Varveklio planus Vasario 16-osios proga sukurti ir viešai atlikti dainą, ant sienų užrašyti antisovietinius užrašus, pasiūti ir iškelti „buržuazinės Lietuvos“ vėliavą, KGB jam pradėjo operatyvinio patikrinimo bylą. Pašėlusio panko sekimas nutrauktas tik 1989 m. viduryje, kai prasidėjus Sąjūdžiui situacija pasikeitė.
Artimiau su Varvekliu susipažinau 1987 m. pavasarį per Vilniaus roko klubo atidarymo koncertą lengvosios atletikos manieže. Buvau moksleiviškos poproko grupės atstovas, o jie su Nėriumi Pečiūra-Atsuktuvu atstovavo pankroko grupei WC, kuriai organizatoriai liepė pakeisti pavadinimą į „Komanda V“ (Varveklio komanda). Vėliau su „Komanda WC“ dalyvavome dar keliuose renginiuose: mes – kaip rokeriai geriečiai, demonstruojantys, kad tai ne vien gatvės chuliganų muzika, o jie – kaip padaužos, kurių „persitvarkanti tarybinė visuomenė“ neturėtų per daug smerkti. Tuo metu pankams jau buvo leidžiama koncertuoti, tačiau organizatoriai akylai stebėjo, kad vyrukai nepersistengtų. Per Vilniaus roko klubo atidarymo koncertą Varvekliui griežtai uždrausta žengti į sceną vilkint striuke, ant kurios nugaros švytėjo nešvankus angliškas užrašas, ir liko jis įamžintas nuotraukose dainuojantis su kukliu megztiniu. Įspūdingas reginys buvo, kai energinga renginių organizatorė, rodos, Vilniaus miesto komjaunimo komiteto narė, scenos prieigose, o vėliau net ir įšokusi į sceną, desperatiškai mėgino delnu lyginti Atsuktuvo skiauterę.
Ne tik pašėlusiais pankiškais akibrokštais Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis demonstravo radikaliai antikomunistines pažiūras. Per lemiamą 1990 m. kovą dėl nepriklausomybės savanoriškai budėjo iš sovietinių okupantų perimtuose objektuose, o neramiomis 1991 m. sausio dienomis bei dalį vasario mėnesio saugojo Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte ir rimtesnės sovietų kariškių agresijos atveju būtų pasmerktas neišvengiamai žūčiai.

D. Šeštokas-Kablys, Stasys Pūkinis-Jautis, Rolandas Gaušys-Rolis apie 1988 m. Nuotrauka iš R. Gaušio asmeninio archyvo

Kablys buvo nekaltas!

„Noriu papasakoti istoriją, – per 1987 m. pavasarį vykusį koncertą grupės WC kompoziciją pristatinėjo Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas, – apie žmogų, kuris vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje pasistatė ir įsirengė nuosavą, kooperatyvinį kalėjimą. Šis žmogus savo buto langus apkalė geležine armatūra ir tapo vieninteliu savo kalėjimo viršininku, vieninteliu savo kalėjimo prižiūrėtoju, taip pat vieninteliu kaliniu. Jūsų dėmesiui daina „Kablys buvo nekaltas!“
KGB pažymoje „antru numeriu“ įrašytos operatyvinio stebėjimo bylos „objektas“ Dainius Šeštokas – gana aukštas, dažnai vilkėjęs žaliu lietpalčiu, turėjęs įspūdingą balsą ir visų pankėzų vadintas Kabliu.
„Paveiktas užsienio propagandos, būdamas nusiteikęs prieš rusų tautybės asmenis, bandė sukurti savo bendraamžių, vadinamųjų „pankų“ mėgdžiotojų grupę ir įtraukti ją į nacionalistinę veiklą“, – trimitavo apie Kablį saugumiečiai, pabrėždami, kad D. Šeštokas ryžosi neregėto akiplėšiškumo nuodėmei – 1984 m. vasario 16 d. su bičiuliais šventė dokumente privalomai į kabutes įgrūstos nepriklausomybės dieną. Stebėti jaunuolį pavesta keturiems agentams, kurie ilgainiui nustojo teikti informaciją „apie priešiškus D. Šeštoko planus“. Tačiau saugumą nuolat pasiekdavo žinios, kad jis „tęsia tarybiniam žmogui nepriimtiną gyvenimo būdą, toliau žavisi „pankų“ judėjimu“. 1985 m. vasarą Vilniaus saugumo viršininkas pažymėjo, kad Kablys šiek tiek pakeitė pažiūras, „laiko save „pacifistu“, galvoja, kad socializmas yra tokia pat diktatūra kaip ir fašizmas“ ir mano, jog kol egzistuoja socializmas, „pasaulyje neįmanoma stabili taika“. Artėjant 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingui, Kablys taip pat buvo suimtas milicijos ir areštuotas 15 parų.
Apie Kablį išliko nemažai linksmų pankiškų prisiminimų. Pavyzdžiui, kaip jis pagirių kankinamam draugui Čiumui iš netoli „Lietuvos“ viešbučio buvusios aludės didžiuliame, metaliniame, anot kalbininkų, nevartotiname bliūde troleibusu vežė alų. Kaip vilkėdamas mėlynu mokyklos uniforminiu švarku su užrašu „1 SKYRIUS“ ant nugaros ir tvirtindamas, jog tai jo „šliūbinis švarkas“, piršliavo to paties Čiumo pankiškose vestuvėse.
Girdėjau, kad vėliau Kablio gyvenimas klostėsi labai sunkiai, o 2005 m. pradžioje jis mirė.

Jaunavedys Čiumas savo antimiesčioniškai pankiškose vestuvėse 1992 m. Nuotrauka iš Joanos Krištaponytės asmeninio archyvo

Keturvėjininkas Čiumas

Kadangi dabar Čiumas yra aktyvus buvusių alkoholikų organizacijos narys, padedantis kitiems kapstytis iš ten, kur pats buvo įsmukęs, neminėsiu jo vardo ir pavardės.
Su juo kurį laiką mokėmės vienoje klasėje, mane visuomet stebino jo beribė fantazija, gebėjimas greitai įsiminti nežinia kur išgirstas ar greitomis perskaitytas frazes ir netikėčiausiose vietose jas pavartoti. „Tavo niekingas skalpas papuoš mano vigvamą!“ – per paauglišką konfliktą grasindavo priešui ar varžovui. Arba, taukštelėjęs peštynėse oponentui per veidą, teatrališkai cituodavo A. Griciaus komediją „Palanga“: „Ar žinai, prietėliau, už ką gavai į snukį!?“
Į pankų judėjimą Čiumas nėrė stačia galva ir taip giliai, kad dėl akivaizdžiai prasilenkusio su įstatymais veržlumo maždaug metus teko praleisti „akademinėse atostogose“, atsikvepiant nuo pankavimo Vilniaus auklėjamojoje darbo kolonijoje. O grįžęs atsigriebė su kaupu: tuoj pat prisijungė prie tada jau panašių į Vakarų kolegas Vilniaus pankų kompanijos, bematant išsprendė plaukų spalvos, šukuosenos, drabužių, grandinių, blizgančių kniedžių bei kitus svarbiausius klausimus ir nardė Vilniaus gatvių bei pigių užeigų klampynėje, godžiais gurkšniais maukdamas rizikingus laisvo gyvenimo malonumus. Bandė muzikuoti, su grupe „Mėsa“ sugrojo keliuose renginiuose ir šioje srityje gal būtų pasiekęs daugiau, tačiau bosinei gitarai, kurios ėmėsi, reikėjo gaišti brangų laiką, o jo visuomet katastrofiškai trūko. Jeigu Čiumas gros pratimus, gludins bosinius rifus – kas už jį trankysis gatvėmis ir gurkšnodamas ait­riuosius gėrimus spręs globalines pasaulio problemas, narplios painius filosofinius klausimus?
Saugumo ataskaitose apie Čiumą duomenų nepavyko rasti, tačiau tai, kad tarp KGB dokumentų išliko jo nuotrauka, o kitoje jos pusėje – detalus žodinis jo port­retas, leidžia manyti, kad šią įstaigą jis domino. Čiumas mėgdavo maištauti balansuodamas ties absurdo riba, taip abstrakčiai ir poetiškai, kad net artimiausi bičiuliai ne visada jį suprasdavo. Tikriausiai dėl to ir nebuvo iššifruotas plačia fantazija nepasižymėjusių saugumiečių.

Incidentas Japonijos jūros pakrantėje

Pankiškiausią 1984-ųjų vasarą turėjau poilsio nuo gatvinio gyvenimo ir aš. Visą mėnesį atsisveikinęs su plačiomis kelnėmis viena petneša, marškiniais nurėžta apykakle ir kitais mielais aprėdais praleidau tolimam Vladivostoke grodamas birbyne Pionierių rūmų dainų ir šokių ansamblyje, dalyvavusiame sąjunginės pionierių stovyklos „Okean“ atidarymo iškilmėse. Stovykla turėjo būti nepaprastai aukšto lygio, skirta pažangiausiems Lenino šalies vaikučiams bei jų bičiuliams iš be galo draugiškų Vietnamo ir Šiaurės Korėjos. Iki pasiutimo erzino tai, kad mus, išaugusius iš pionieriško amžiaus, vertė kasdien vilkėti uniformą su dirbtinio šilko skuduru po kaklu, kurio kitaip negu „silke“ nevadindavome. Dėl įdomios kelionės turėjome kentėti pionieriškas rikiuotes, politinio švietimo valandėles, laikyti liežuvius už dantų ir nesivelti į diskusijas su bukagalviais agitatoriais. Laikytis tylos įžadų nebuvo sunku, kadangi didžiąją dalį laiko leisdavome koncertuodami.
Buvimas ypatingo raudonumo terpėje neapsiėjo be akibrokštų. Solidžiam politologui bandant išaiškinti, kad pankų pažangiausioje pasaulio valstybėje SSRS negali būti, nes jie protestuoja prieš klasinę nelygybę, o pastarosios Sovietų Sąjungoje nėra, prikandęs liežuvį laikiausi, kad ko nors neleptelėčiau. Tačiau kelios merginos iš Rusijos gilumos nesusilaikė ir garsiai pareiškė kažką panašaus į „gali negali, bet yra, taigi nėra čia ko tuščiai pliurpti“.
Didžiausias skandalas kilo per vadinamąją talentų dieną, kai šukuosenų konkurse pasirodė mūsų birbynių kvinteto nariai Juozas ir Alfa. Juozui garbanotus plaukus merginos suraišiojo nedidelėmis kasytėmis, o Alfa susipurškė laku fiureriškai naujabanginę sruogą ir išėjo pankiška skiauterė ne blogesnė už matytas vakarietiškuose žurnaluose bei trumpuose pasaulio naujienų siužetuose. Nekaltai „laiveliu“ pavadinta šukuosena mirtinai suerzino komjaunimo aktyvistus iš Leningrado, ir šie, pasibaigus šventei, įsiveržė į mūsų kambarį staugdami, kad už tokį elgesį mus reikia išmesti iš komjaunimo, išsiųsti iš garbingos pionierių stovyklos ir pranešti Lietuvos SSR partinei vadovybei. Blondinui, panašiam į religinį fanatiką, galintį bet kada dėl savo įsitikinimų susisprogdinti į smulkias molekules, dėstant apie tai, kad jo senelis žuvo prie Smolensko ir savo elgesiu mes išniekinome šventą senelio atminimą, galvojau, kad teks stoti į kovą su pamišusiais raudonaisiais ortodoksais ir paskubomis dairiausi kokio nors kieto daikto. Aistros aprimo įsikišus vienai mūsų būrio vadovių, geraširdei sibirietei Irinai, gražiai dainuodavusiai Jurijaus Vizbaro, Olego Mitiajevo ir Bulato Okudžavos dainas. Jai išaiškinus, kad muštynių atveju vienodai bus nubaustos abi pusės, fanatikai urgzdami atsitraukė.

Vladivostoko pionierių stovyklos „Okean“ šukuosenų konkurso dalyviai Juozas (dešinėje) ir Alfa su Maskvos radijo ir televizijos choro dainininkėmis. 1984 m. liepos mėn. Nuotrauka iš P. Girdenio asmeninio archyvo

Viva la musica!

Graži, į legendą panaši istorija byloja, kad pirmoji Lietuvoje, o gal net ir pasaulyje dar 1973-iaisiais pankroką pradėjo groti vilniečių kompanija „Mind’s disorder“1. Girdėjau juos grojančius tų laikų repertuarą, skambesys iš tiesų panašus į tą, kurį vėliau praktikavo pankų grupės, tačiau, nepaisant to, kad „disorderių“ muzika iš tiesų įdomi ir novatoriška, nelaikyčiau jos pankroko pradžia. Gal ir klystu, tačiau esu įsitikinęs: nors ritmika bei harmonija panaši, bet nei muzikinio, nei socialinio stiliaus pankroko tiesiog negalėjo būti be paties pankų judėjimo.
Mano nuomone, pirmoji pankroką Lietuvoje groti pradėjo 1986 m. balandžio mėnesį Atsuktuvo, Varveklio ir Drakono suburta grupė nuoširdžiu pavadinimu WC, kuris neretai būdavo laikomas kone necenzūriniu. Vėliau grupės sudėtis ne kartą keitėsi, o jų lakoniškos, gana aštrios dainos „Pilnas miestas narkomanų“, „Nuplikau nuo peroksido“, „Nėra ateities“, „Per pietus tik alus“ skambėjo ne viename jaunimo muzikos renginyje ir buvo išties populiarios.
Dar prieš pradedant muzikuoti komandai WC, po Vilnių sklido kalbos apie pankišką muziką grojusią grupę „Sa-Sa“. Melomanai ir muzikos žinovai dėl aktyvaus klavišinių instrumentų naudojimo juos lygino su „The Stranglers“, o dainų tekstų epizodai apie mylėjimąsi stotyje ant apšnerkšto suolo, apie plaukuotą širdį ir kt. ėjo iš lūpų į lūpas. Kolektyvo populiarumu įsitikinau Antakalnyje pamatęs pankėzą, ant kurio odinės striukės aliejiniais dažais buvo užrašyta „LETALINIS ANSAMLIS SA-SA“ (būtent taip, be raidės „B“). Su „Karnavalo pramonės kūrybinio susivienijimo vokaliniu-letaliniu-fekaliniu-instrumentaliniu ansambliu“2 „Sa-Sa“ teko susidurti 1988 m. žiemą, kai muzikuodami-repetuodami Antakalnio vaikų klube „Palydovas“ dalijomės studija su vyresniais keistuoliais, tarsi piktybiškai, tarsi laikantis sunkiai suvokiamų principų grojusiais išklerusiomis bulgariškomis elektrinėmis gitaromis ir siaubingą garsą skleidusiais latviškais elektriniais vargonais „Miki“, kurių dalis klavišų neveikė. Jų bosistas ėjo klubo meno vadovo pareigas, nominaliai buvo ir mūsų grupės muzikos vadovu. Vadovavimas apsiribojo nuotaikingais pašnekesiais apie gyvenimą, kandžiais, ironiškais politikavimais 1988-ųjų vasario 16-osios išvakarėse, niūriomis spalvomis vaikų tapytų piešinių peržiūromis, prieinant prie bendros išvados, kad vaikai – nepataisomi pankai.
1988 m. pradžioje Varveklio ir Atsuktuvo muzikiniai keliai išsiskyrė, Atsuktuvas subūrė „Roko marše“ ir kituose festivaliuose siautusį kolektyvą „Už Tėvynę“, o Varveklis – grupę „G.R.I.“, kurios šokiruojantis pavadinimas buvo šifruojamas: „Genocidas Raudonajam Interventui“.
1987–1988 m. vyko pirmieji lietuviško pankroko festivaliai.

Angliškas išėjimas

Nežinia, ar todėl, kad, pradėjęs mokytis humanitarinėje literatūrinėje klasėje, pasinėriau į skaitymą, ar todėl, kad nebegalėdamas iš rankų paleisti gitaros skaičiuodavau ne tik laisvas valandas, bet ir minutes, laiko gatviniam gyvenimui nebeliko. Keletą kartų bičiulių kviestas pasiganyti po senamiestį atsisakiau, buvau išvadintas ne pačiais gražiausiais žodžiais, apkaltintas bailumu, susitaikėliškumu bei nenoru toliau maištauti. Keletą kartų pro langą stebėdamas nuobodžiai iš kampo į kampą „maištavusius“ draugus, galutinai supratau, kad tai ne mano kelias. Kaip ir dera iš Anglijos atėjusio judėjimo mėgdžiotojui, išėjau neatsisveikinęs.
O apie 1986–1987 m. vyko bene patys svarbiausi virsmai, sparčiai darę Vilniaus pankus panašius į bend­raminčius iš Anglijos ir kitų Vakarų valstybių: plačias kelnes – „bananus“ – keitė tiesūs, aptempti džinsai, nukleiptus sandalus ir sportinę avalynę – sunkūs auliniai batai, pasirodė šilkografijos būdu populiarių grupių pavadinimais bei kitokiais užrašais išpuošti marškinėliai, pirmosios skiauterės „irokėzai“, pradėti gausiau naudoti plaukų dažai, pagrindiniu viršutiniu apdaru tapo tamsios odinės striukės, papuoštos kniedėmis, grandinėmis bei spalvotais užrašais. Daugelis ankstesnių ideologinių principų, tarp jų – radikalus antikomunizmas, šiek tiek tyliau deklaruotas tautiškumas, liko, bet plačiau pradėta remtis anarchistinėmis judėjimo pradininkų iš Anglijos idėjomis. Išstumdama surogatinius vakarų ir rytų vokiečių Naujosios bangos atlikėjus garsiau skambėjo tikrojo pankroko klasika: „Sex Pistols“, „The Exploited“, „Anti-Pasti“ ar subtilesnį muzikinį skonį turėjusių jaunuolių numylėtiniai „The Clash“ ir „The Stranglers“. Aktyviai reikštis pradėjo „Depeche Mode“, „Ultravox“, OMD ir kitų elektroninės muzikos grupių gerbėjai. Užsiauginę ilgus plaukus, odines striukes išsipuošę mėgstamų grupių pavadinimais atsiskyrė metalistai. Pradėjus kurtis tautiškoms jaunimo organizacijoms, pankus mažiau persekiojo saugumas, tačiau milicija, o vėliau ir policija nebuvo linkusi toleruoti jų laisvo, akiplėšiško elgesio. Išnykus džinsams „Montana“, rusakalbius ir kitų tautybių gatvės mušeikas pradėta vadinti urlaganais. Atsirado nauji pankų ir kitų neformalų priešai – farcovš­čikai – treningais ar prabangiais rūbais vilkėdavę, neblogai fiziškai išsivystę, nelegalaus ir beveik legalaus verslo atstovai, kurių anabolinių steroidų nustekentose širdyse liepsnojo stipri neapykanta visiems mažiau turėjusiems ir drįsusiems prieštarauti jų – bachūrų prie pinigo – valiai. 1987 m. pasaulį išvydo pirmasis lietuviškas periodinis pankų leidinys – fanzinas „Mūsų Ašigalyje“.
Apie pankus pradėjo rašyti jaunimui skirta spauda ir mane labai nudžiugino vieno jų interviu užfiksuota frazė, kad visuomet gerai sutaria su vadinamaisiais postpankais, kurie neišsiskiria nuo eilinių piliečių savo išvaizda, bet pritaria pankų idėjoms. Mintyse prisiskyręs man priimtinai, „su priešdėliu „post“ kategorijai“, nuolat pabendraudavau su tikraisiais judėjimo atstovais, studijų metais dalydamasis svaigiais realizuojamų stipendijų vaisiais ar per pertraukas tarp paskaitų, prie kavos puodelio intensyviai maldamas bekauliu liežuviu „Vaivoje“, „Ledainėje“ arba „Žibutėje“.
Neilgas buvo mano prisilietimas prie tuomečio specifinio judėjimo, kurį tik sąlyginai būtų galima pavadinti pankų, tačiau dažnai pagalvoju, kad dėl šio prisilietimo išdrįsau spjauti į tėvų lūkesčius ir žengti savo pasirinktu keliu, atsisakydamas prognozuotos mokslininko karjeros. Išmokau kreivai šypsotis ir į dalykus, kurie turėtų kelti pyktį, žvelgti ironiškai, įgijau gebėjimą atskirti tikrumą, nuoširdumą nuo prisitaikėliškumo ir dirbtinumo, tačiau visų svarbiausia tai, kad puikiai žinau, jog niekada nepraleisiu skiemens, skiemenuodamas žodį LIETUVA. Nemanau, jog mūsų vaikiški protestai buvo istoriškai ar politiškai labai reikšmingi, netikiu, kad jie nors truputį sudrebino pačią save godžiai rijusią imperiją, bet jie buvo.

1 Rūta Paitian. „Mind’s Disorder“ – nežinomi Lietuvos pankroko pradininkai“, www.radijas.fm/lt/muzikos-naujienos/muzikos-naujienos/mind-s-disorder-nezinomi-lietuvos-pankroko-pradininkai-foto-galerija-grotuvas.
2 Mindaugas Peleckis. „Sa-Sa“ [1982–1990]“, www.suru.lt/sa-sa-1982-1990.

Už suteiktą informaciją, pastabas, leidimą naudoti asmeninių archyvų nuotraukas, už didelės atsakomybės jausmą dėkoju Alfai, Čiumui, Joanai Krištaponytei, Vikintui Dariui Šimanskui, Nėriui Pečiūrai, Vaidotui Jakuboniui, Dariui Šateikauskui, Rolandui Gaušiui, Vitai Mikšiūnaitei, Rūtai Tamkienei, Rimui Šapauskui ir visiems, kurie buvo tada ir yra dabar. Reiškiu nuoširdžią užuojautą per anksti iškeliavusių amžinybėn lietuviškų neformalių jaunimo grupuočių narių artimiesiems, draugams, bičiuliams.