Povilas Girdenis. Represuotieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai

1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarai Kazys Bizauskas ir Pranas Dovydaitis – sušaudyti, kalėjime mirė kunigas Vladas Mironas, tremtyje – Donatas Malinauskas. Po ilgų lagerių ir tremties metų į Lietuvą grįžę Petras Klimas ir Aleksandras Stulginskis buvo pasmerkti gyventi skurde, atskirti nuo pasitraukusių į Vakarus artimųjų, iki mirties persekiojami saugumo agentų. Į Sibirą ištremti P. Dovydaičio, D. Malinausko, A. Stulginskio šeimų nariai.

 K. Bizauskas Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato kalėjime Nr. 1, Kaune, 1940 m. lapkričio 20 d. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. b. 7831/3, l. 5 atv.

„Nesant tolesnio pervežimo galimybės“ sušaudytas signataras Kazys Bizauskas

Jauniausias signataras Kazys Bizauskas, nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu ėjęs įvairias svarbias pareigas, po Sovietų Sąjungos okupacijos apsigyveno ūkyje Ukmergės apskrities Pabaisko valsčiaus Žirnojų kaime. 1940 m. lapkričio 20 d. jis buvo suimtas Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir įkalintas NKVD kalėjime Nr. 1 Kaune. Politiko ir diplomato veikla „įvertinta“ bolševikinei terminologijai būdingomis formuluotėmis: „...vykdė priešišką lietuvių darbo liaudžiai ir Sovietų Sąjungai politiką. (...) 1918–1919 m. būdamas laikinosios Lietuvos vyriausybės „Tarybos“ nariu, dalyvavo „Tarybos“ posėdžiuose ir nepriklausomos buržuazinės demokratinės Lietuvos valstybės kūrime, atplėšiant jos teritoriją nuo Sovietų Sąjungos. Dalyvavo priimant sprendimus ginkluotu būdu malšinti Lietuvoje revoliucinį judėjimą. Smetonos režimo laikotarpiu užėmė eilę atsakingų vyriausybinių postų, vykdė kontrrevoliucinę veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos darbininkų klasės revoliucinį judėjimą. Prieštaravo Sovietų Sąjungos karinių bazių įkūrimui Lietuvoje.“1

Baudžiamosios bylos, kurioje politikas ir diplomatas buvo traukiamas atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 58-4 ir 58-11 straipsnius, nagrinėjimas nutrūko prasidėjus karo veiksmams tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. K. Bizauskas kartu su kitais Kauno kalėjime kalintais politiniais kaliniais iš „pafrontės ruožo“ buvo vežamas į SSRS gilumą. Vadovaujantis SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos nurodymu, Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojo Bykovo bei Karo tribunolo pirmininko Maslovo potvarkiais, „nesant tolesnio pervežimo galimybės“, 1941 m. birželio 26 d. jis buvo sušaudytas Baltarusijoje, Polocko rajone, netoli Bigosovo geležinkelio stoties2.

P. Dovydaitis SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato Sverdlovsko srities valdybos kalėjime Nr. 1 Sverdlovske, 1942 m. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-12293, kalinio asmens byla, l. 3

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Pranas Dovydaitis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto sig­nataras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofijos mokslų daktaras Pranas Dovydaitis iš aktyvios politikos pasitraukė dar 1919 m. ir atsidėjo moksliniam bei pedagoginiam darbui. „Universitete kalba prieš bolševikus, – 1941 m. birželio nutarime suimti P. Dovydaitį rašė NKVD pareigūnai, – įspėja dėl „daug baisesnės už totorių jungą“ (dokumente kabutėse, – aut. past.) bolševikų grėsmės.“3 1941 m. birželio 14 d. P. Dovydaitis buvo suimtas ir išvežtas į Šiaurės Uralo pataisos darbų lagerį, kur priverstas dirbti sunkiausius fizinius darbus greitai prarado sveikatą.

Kalinamas Šiaurės Uralo lageryje P. Dovydaitis buvo apkaltintas priklausymu pogrindinei kalinių organizacijai „Lietuvių išgelbėjimo komitetas“. Lagerio operatyviniai darbuotojai ir NKVD tardytojai sukurpė kaltinamąją išvadą, kurioje tvirtinama, kad „kontrrevoliucinė sukilėlių organizacija“ siekė išlaisvinti kalinius, „pereiti į vokiečių kariuomenės pusę, padėti jiems kovoti su Sovietų Sąjunga“. P. Dovydaitis, „būdamas priešiškai nusiteikęs komunistų partijos ir Sovietų Sąjungos atžvilgiu“, įstojo į šią organizaciją ir „ilgą laiką vykdė aktyvią kontrrevoliucinę veiklą“4. Skaitant šias eilutes ir žvelgiant į paliegusio, nežmoniškų gyvenimo sąlygų, bado ir ligų išsekinto kalinio nuotrauką, akivaizdu, jog tikrosios „pogrindinės kontrrevoliucinės organizacijos“ farso priežastys – Šiaurės Uralo pataisos darbų lagerio operatyvininkų ir NKVD tardytojų siekis pademonstruoti „vaisingą veiklą“ bei paprasčiausias atsikratymas sunkaus fizinio darbo nebegalėjusiu dirbti, sudėtingomis karo meto sąlygomis beprasmiškai maitintu kaliniu.

1942 m. spalio 17 d. P. Dovydaičiui skirta mirties bausmė, o jau lapkričio 4 d. jis buvo sušaudytas. Už priklausymą tai pačiai „kontrrevoliucinei organizacijai“ sušaudytas ir tame pačiame lageryje kalėjęs, 1925–1926 m. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, teisininkas, politikas Antanas Endziulaitis.

Petras Klimas: „Kančia mus atpratino nuo vilčių“

Teisininkas, diplomatas, 1921–1922 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Petras Klimas patyrė abiejų didžiųjų XX a. blogių represijas. 1943 m. jis buvo suimtas gestapo, 9 mėnesius kalintas net 18-oje Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Lenkijos kalėjimų, 1944 m. pavasarį atvežtas į Kauną ir paleistas, nacistiniams tardytojams taip ir nesuformulavus kaltinimo. Sovietiniai saugumiečiai signatarą nuteisė per šešis mėnesius, o svarbiausias kaltinimas – kad 1940 m. rugpjūčio 4 d., būdamas Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotu ministru Prancūzijoje, jis šios šalies užsienio reikalų ministrui įteikė notą dėl Lietuvos okupacijos nepripažinimo. 1946 m. kovo 30 d. nuteistas 10 metų kalėti Čeliabinsko srities pataisos darbų lageryje.

„Kančia mus atpratino nuo vilčių“, – rašė P. Klimas Kaune gyvenusiai žmonos seseriai Barborai Lesauskienei. Nepaisydamas griežtos cenzūros, laiškuose jis drąsiai ir tiesiai pasakojo apie gūdžią lagerio kasdienybę: „Manęs nenori laikyti invalidu nepaisydami mano 56 metų ir neatsižvelgdami į mano profesiją teikia patį juodžiausią ir sunkiausią fizinį darbą. Iš tikrųjų, kas gali būti piktesnio, kaip su kyliais, kūjais, kirkomis, dalbomis skaldyti įšalusią žemę (...). Tik viena Apvaizda mus dar saugojo, bet jau pastirusius ir subliūškusius ir kūne, ir dvasioje, Dantė dar nenumirė ir gali tęsti savo darbą neangažuodamas fantazijos. (...) Siuntinį su sveriamais saldainiais ir kt. gavau nepažeistą, bet pakeliui į baraką mane užpuolė vadinamieji „blatnieji“, arba tiesiog vagišiai ir, išplėšę maišelį, didžiąją dalį išgraibstė (...). Mūsų barako koridoriuje dabar nėra elektros, todėl vagys tamsoje imasi savo darbelių. Žinoma, aš jau nebeturiu tiek jėgų, kad kovočiau su tokia gauja.“

Viename laiške P. Klimas lygino sovietinę santvarką su „vėžio liga“: „Abu su Antanu gailimės negalėję naujame bute kartu kavos pagerti... Ar bepagersime?.. Jei vėžio ligai neatsiras chirurgo.“5

Grįžusio iš lagerio P. Klimo laukė netiesioginis, tačiau ne mažiau skaudus įkalinimas okupuotoje Lietuvoje. GULAG’o pragarą patyrusiam teisininkui ir diplomatui, galėjusiam pasauliui atskleisti nematomą „komunistinio rojaus“ pusę, buvo griežtai užkirstas kelias pas Paryžiuje gyvenusią šeimą. Skaudžiai išgyvendamas išsiskyrimą, kęsdamas elgetiškai menkos 17-os rublių pensijos diktuojamą skurdą, kankinamas kasdien blogėjusios sveikatos, jis tęsė Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos rašymą ir baigė knygą „Iš mano atsiminimų“, išvydusią pasaulį tik 1990 m. Niekada nepraradę budrumo KGB pareigūnai nuolat įtarinėjo P. Klimą „antisovietine veikla“ ir persekiojo iki pat jo mirties 1969 m. sausio 16 d.

A. Stulginskis ir P. Klimas Kaune apie 1967 m. Skelbta: „Tėvynės sargas“, 1969, Nr. 1. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=ADE86687143411E2ACFB746164617373& inlanguage=lt

Tik kelios eilutės apie Donatą Malinauską

Lemtingą 1940 m. vasarą signataro, vieno iš 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo organizatorių, diplomato D. Malinausko dukra su vyru pasitraukė į Vokietiją, o jis kartu su žmona ir seserimis liko Suvalkijoje, Alvito dvare. Čia ir sulaukė NKVD pareigūnų, nežinia, ar ką nors žinojusių apie jo praeities veik­lą, ar užklupusių buvusį politiką ir dip­lomatą kaip eilinį „liaudies priešą“.

Masinius trėmimus 1941 m. birželio mėnesį savo akimis matęs rašytojas Liudas Dovydėnas rašė: „Darbininkai, ūkininkai, valdininkai, mokytojai, daktarai nuogais durtuvais atvaryti, po 35–45 į vieną vagoną sugrūsti negalėjo paprašyti net vandens. Enkavėdistai už mažiausią prašymą ar judesį mušdavo buožėmis. Vidurvasario kaitroje uždaryti užkaltuose vagonuose žmonės dejavo širdį draskančiu dejavimu. O visoje Lietuvoje tokių vagonų tūkstančiai.“6
D. Malinauskas – vienas iš daugiau kaip 17-os tūkstančių 1941 m. birželį ištremtų ir lageriuose įkalintųjų. Kartu su žmona Sofija, seserimis Filomena ir Jadvyga jis gyvuliniu vagonu išvežtas į Altajaus kraštą. Per trėmimą mirė sesuo Jadvyga, tremties vietoje netoli Bijs­ko mirė kita sesuo Filomena, 1942 m. lapkričio 30 d. iškankintas šalčio, bado ir ligų mirė ir pats D. Malinauskas, 1950 m. rugsėjį – žmona Sofija.

Apie D. Malinausko ir jo šeimos re­p­resijas represuotų Lietuvos gyventojų sąraše liko tik kelios eilutės...7

V. Mironas Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato kalėjime Nr. 1, Kaune, 1940 m. lapkričio 11 d. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P-16211, t. 1, l. 8–12

Ypatingosios paskirties Vladimiro kalėjimo kankinys Vladas Mironas

„Kai aš sėdėjau Vladimiro kalėjime, mane ne kartą buvo apėmusi neviltis. Badas, liga ir, svarbiausia, bejėgiškumas, galimybės kovoti su blogiu nebuvimas, mane apimdavo taip stipriai, kad aš buvau pasiruošęs pulti savo prižiūrėtojus, turėdamas vienintelį tikslą – žūti. Arba nusižudyti kokiu nors kitokiu būdu. Arba žaloti save, kaip tai mano akivaizdoje darė kiti.“8 Šitaip apie savo kalinimą vadinamajame Vladimiro cent­rale rašė rusų disidentas Anatolijus Marčenko.

Jeigu žmonės tokiomis sąlygomis kalėjo 1960–1966 m. – tai galima įsivaizduoti, kokiu pragaru turėjo būti Vladimiro kalėjimas pokario metais. Į šią sovietų imperijos „juodąją skylę“, kurioje kalėjo nemažai tarpukario Lietuvos politikų, visuomenės veikėjų ir inteligentijos, buvo išgabentas ir signataras, ilgametis Lietuvos kariuomenės kapelionas, 1938–1939 m. ministras pirmininkas, kunigas V. Mironas. Ypatingasis pasitarimas „už priklausymą antisovietinėms nacionalistinėms organizacijoms, kovą prieš revoliucinį judėjimą ir specialių užduočių nevykdymą“ 1947 m. rugpjūčio 27 d. kunigą ir politiką nubaudė 7 metų laisvės atėmimu, atliekant bausmę kalėjime9.

Sovietų valdžia atmetė visus prašymus peržiūrėti bylą ir pripažinti V. Mironą nekaltu ar bent paleisti į laisvę anksčiau laiko. Pakirstas fiziškai ir dvasiškai, iškankintas klaikių gyvenimo iki šiol veikiančiame ir vienu baisiausių pasaulio kalėjimų laikomame Vladimiro centrale sąlygų, signataras nebesulaukė laisvės, 1953 m. vasario 17 d. jis žuvo arba mirė (manoma, kad nuo insulto) kalėjimo pirties duše, nukritęs ant akmeninių grindų. Mirties liudininku buvo arkivyskupas, politikas, teologijos ir filosofijos profesorius Mečislovas Reinys, kuris, pasak kitų liudininkų, sudrausminęs V. Mirono mirtį mačiusius ir pačiais bjauriausiais žodžiais sovietų valdžią pradėjusius keikti kalinius, suklupęs ant grindų tuojau pat pradėjo melstis už V. Mirono sielą10. Arkivyskupas M. Reinys mirė tame pačiame Vladimiro kalėjime nepraėjus nė metams – 1953 m. lapkričio 8 d.

A. Stulginskis 1942 m. sausio 27 d. SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato Krasnojarsko krašto valdybos kalėjime. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 42880/3, t. 2, l. 129-1

Nepalaužtas Aleksandras Stulginskis

Vladimiro kalėjime buvo kalinamas ir Antrasis Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis, kurio veiklos rezultatus valstybės vadovo poste geriausiai apibūdino prezidento pareigas perėmęs Kazys Grinius, pasakydamas, kad per A. Stulginskio prezidentavimo metus (1920–1926) „Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse“11.

1927 m. pasitraukęs iš politikos, iki pat sovietų okupacijos pradžios A. Stulginskis ūkininkavo Kretingos r. Jokūbavo dvare. 1941 m. birželio 8 d. jis suimtas ir net be formalaus nuosprendžio ar nutarimo kalintas Krasnojarsko pataisos darbų lageryje. Kaip ir sušaudytas profesorius P. Dovydaitis, A. Stulginskis su kartu kalėjusiais Stasiu Šilingu, Juozu Tonkūnu, Izidoriumi Tamošaičiu, Jokūbu Stanišauskiu buvo apkaltintas pogrindinės kalinių organizacijos įkūrimu. Tikėtina, kad viename lageryje kalinti aukšto rango Lietuvos politikai iš tiesų aptarinėdavo tarptautinę padėtį, karo eigą, Lietuvos ateities perspektyvas, savo elgesio įkalinimo sąlygomis strategiją ir prižiūrėtojams bei NKVD operatyvininkams toks kalinių bendravimas buvo laikytinas „antisovietine veikla“.

Net 10 metų užsitęsęs „antisovietinės veiklos“ tyrimas baigėsi 1952 m. vasario 27 d. išrašu ir standartinėmis „komunistinio teisingumo“ frazėmis, skelbusiomis, kad A. Stulginskis „už aktyvią kovą prieš darbininkų klasę ir revoliucinį judėjimą, dalyvavimą kontr­revoliucinėje grupėje ir antisovietinę agitaciją“ baudžiamas 25 metų laivės atėmimu, atliekant bausmę kalėjime12. Toks nuosprendis 67 metų žmogui turėjo prilygti kalinimui iki gyvos galvos ar net mirties bausmei, tačiau A. Stulginskis kalinimą, dvejus tremties metus išgyveno ir 1956 m. kartu su žmona grįžo į Lietuvą.

1957–1959 m. A. Stulginskis dirbo Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. 1957 m. gegužę JAV gyvenusiai dukrai Aldonai jis rašė: „Aš pradėjau dirbti šiltnamyje, darbas sekasi neblogiausiai. Į darbą važiuoju 1,5 km autobusu ir dar tiek pat einu pėsčias. Jei tau nebūtų per sunku, atsiųsk anglų kalba platų vadovėlį apie šiltnamių ir inspektų kultūras. Autoriaus nenurodau, nes nežinau. Nors aš ir turiu tos rūšies knygų čionykštėmis kalbomis, įdomu būtų paskaityti, kaip tai pas jus dirbama. Kambariuką mes turim 2,5 x 2,5 m didumo. Talpinamės. Blogiausia, kad man tenka 12 val. būti ne namie. Faktinai tedirbu 8 valandas, bet 2 val. pietums, 2 val. kelionei ten ir atgal. Šeštadieniais tedirbame iki 6 val. Sugrįžtu visgi pavargęs.“ 1959 m. lapkritį rašytame laiške A. Stulginskis duk­rai skundėsi: „Šiomis dienomis gavau raštelį, kad atleidžiamas iš darbo nuo gruodžio 1 d. Kodėl taip atsitiko, Tau turbūt aišku. Motyvas, kodėl mane iš darbo atleido, tai, kad aš pensiją gaunu, o tos pensijos 2–3 dienoms pragyventi užtektų, akių muilinimas.“13 Viena labai įtikinama versija teigia, kad A. Stulginskis buvo atleistas iš darbo už tai, kad atsisakė rašyti tarpukario Lietuvos Respubliką juodinančius prisiminimus, o jam mokama skurdi pensija tebuvo formali, oficiali priežastis14.
Iki pat mirties persekiotas KGB agentų A. Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo 22 d., palaidotas Kauno Panemunės kapinėse.

Atmintis

Antano Sniečkaus vadovaujamas cent­ro komiteto biuras dar 1940 m. panaikino „buržuazinių vyriausybių nustatytos“ Vasario 16-osios šventę15. Vasario 16-ąją švęsti buvo griežtai draudžiama beveik visą sovietų okupaciją. Tuometė spauda, istorijos vadovėliai, propagandininkai ir agitatoriai, mokytojai, net per daug nesivargindami pateikti svaresnių argumentų, kartodavo, kad Vasario 16-osios aktą pasirašę „buržuaziniai nacionalistai“ jokios Lietuvos nepriklausomybės nepaskelbė ir neatkūrė, kad „tikrąją laisvę“ Lietuva iškovojo tik 1940 m. vasarą įstodama į „broliškų respublikų šeimą“ ir t. t. Agitatoriams ir nereikėjo stengtis ieškoti argumentų, kadangi moksleiviai, studentai ar savanoriškai privalomų „politinformacijų“ klausytojai puikiai žinojo, jog bet kokie ginčai, diskusijos ar nepatogūs klausimai galėjo baigtis liūdnai. Nepaisant draudimų, partinės vadovybės ir KGB kruopščiai rengtų „profilaktikos priemonių“, grėsusių griežtų bausmių, Vasario 16-oji kasmet būdavo slapta paminima, o prasidėjus atgimimui, 1989 m. pirmą kartą švęsta legaliai.

 

1 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 7831/3, l. 24–25.

2 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 7831/3, SB, l. 16.

3 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 12293/3, l. 1.

4 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 12293/3, l. 81–83.

5 Vilma Bukaitė. „Dantė dar nenumirė ir gali tęsti savo darbą neangažuodamas fantazijos“ – Petro Klimo laiškai iš sovietinių lagerių“, Lituanistica, 2011. T. 57. Nr. 1 (83), p. 42–53.

6 Liudas Dovydėnas. „Rinktiniai raštai. Atsiminimai“, t. 1. V., 2002., p. 372–373.

7 LYA, f. V-135, ap. 7, b. 658, l. 1, 61.

8 Анатолий Марченко. Мои показания. Prieiga internetu antology.igrunov.ru/authors/march/pokazania.html.

9 LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-16211, SB, l. 38. 1945 m. kun. V. Mironas buvo užverbuotas sovietinio saugumo, tačiau jam pavestų užduočių nevykdė. Operatyvinio darbo ignoravimas tapo vienu iš kaltinimų.

10 Algimantas Liekis. „Signatarai: Vasario 16“. – V., 1996, p. 233.

11 „Prezidento Aleksandro Stulginskio gyvenimo žingsniai“, Voruta. 2016 m. vasario 24 d..

12 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42880/3, t. 5, l. 131.

13 Algimantas Liekis. „Signatarai: Vasario 16“. – V., 1996, p. 329.

14 Zigmas Tamakauskas. „Tarnystės valstybei pavyzdys“, XXI amžius, 2010 m. kovo 5 d. Nr. 18 (1803), www.xxiamzius.lt/ numeriai/2010/03/05/atmi_03.html.

15 LYA, f. 1771, ap. 1, b. 5, l. 1, 4.