Renata Gorczyńska. Pessoa namuose

Renata Gorczyńska (g. 1943), lenkų rašytoja, publicistė, vertėja, vertusi į anglų kalbą Czesławo Miłoszo ir Adamo Zagajewskio, į lenkų kalbą – Nadine Gordimer, Dereko Walcotto ir kitų autorių kūrinius. Pokalbių su Czesławu Miłoszu knygos „Podróżny świata" („Pasaulio keliautojas"; slapyvardžiu Ewa Czarnecka), kelių apybraižų knygų autorė.

Niekada neišsipildome. Esam dvi bedugnės –
į dangų įsižiūrėjęs šulinys.
Fernando Pessoa, „Nerimo knyga"

Lagoa Henriques. Fernando Pessoa bronzinė skulptūraVienoje judriausių Lisabonos vietų, kur susikerta pagrindinės Chiado kvartalo gatvės, turistai grūdasi prie stalelio iš bronzos ir be ceremonijų glėbesčiuoja ant kėdutės sėdintį veikėją. Nuo tų nesibaigiančių lytėjimų ligi aukso spalvos nusiblizgino jo švarko atlapai ir kelnės ties keliais. Sėdasi ant kėdės šalia, spragsi sau nuotraukas ir skuba į kitas žvaigždelėmis kelionių vadovuose pažymėtas vietas.
Verizmo stiliaus skulptūra vaizduoja Fernandą Pessoa iš jo jaunystės laikų. Su skrybėle plačiomis atbrailomis, niekinančiai ant kelio stačiu kampu užkelta koja, didysis portugalų poetas savo išvaizda primena smulkų valdininką, koks, beje, jis ir buvo iš gyvenimo būtinybės. Galima numanyti, kad jo judrios rankos įamžintos jam aiškinant kokią painią mintį, o nuleistas žvilgsnis byloja apie susikaupimo momentą. Prieš jį stovi puodelis, kuriame patiekiama uma bica, aromatinga espresso jo mėgtoje kavinėje „A Brasileira", esančioje čia pat, šalia. Praeito amžiaus pirmą dešimtmetį jis dažnai ten lankydavosi ir susitikinėdavo su Orpheu grupės bičiuliais.
Žvelgdama į tą liekną figūrą su ūseliais, neatskiriama peteliške, suvarstytais pusbačiais, mąstau apie kitus literatūros gigantus, kurie buvo įkinkyti į raštininkų darbo jungą. Bolesławas Leśmianas – Zamoscio notaras, teisės daktaras Franzas Kafka – Prahos draudimo bendrovės agentas; buvęs kandidatas į teisėjus Witoldas Gombrowiczius –­ Buenos Airių Banco Palaco tarnautojas. Tokia rutina galėjo iki visai pražudyti vaizduotę. Kažkokiu mįslingu būdu tai neatsitiko. Antinomija valdininkas-menininkas jų atžvilgiu nesuveikė, nors buvo priversti derinti antrankovius su pelerina.
Pessoa, kas portugalų kalba reiškia tiesiog asmenį, dienomis bendradarbiaudavo su įvairiomis agentūromis kaip prekybinių dokumentų vertėjas, daugiausia iš anglų kalbos. Per savo trumpą gyvenimą dirbo daugiau negu dvidešimtyje Lisabonos firmų. Laisvu laiku, kaip suskaičiavo jo kūrybos tyrinėtojai, jis įsikūnijo į daugiau nei aštuoniasdešimt autorių. Taip pat jam priskiriamas sukūrimas sąvokos „heteronimas", kas, kaip žinoma, byloja apie daug klastingesnius literatūrinius žaidimus, nei paprastą slapyvardžių pasirinkimą. Todėl lenkiški jo Nerimo knygos ir Surinktos poezijos leidimai išėjo su nepaprastai taikliais viršeliais: daugkartiniu autoriaus veido, labiausiai žinomo iš nuotraukų, profiliu pasikartojimu. Jo sukurti vis kitomis pavardėmis pasirašyti kūriniai ne tik iš esmės skiriasi savo stilistika, pasakojimų, pasisakymų kalba, bet ir biografijomis, sukurtomis tų atskirų įsikūnijimų paslaugoms. Tai, ko gero, buvo kraštutinis meninės šizofrenijos pavyzdys, ir jeigu ne autentiškas Pessoa genijus, galima būtų įtarti, kad tai buvęs būdingiausias asmenybės skilimo atvejis. O gal veikiau reiktų kalbėti apie protejistinę prigimtį, paslėptą po gana paprasto veido su charakteringa kančios grimasa kauke. Jo melancholiškos Nerimo knygos meditacijos kartais primena man kraštutinai pesimistinius Ciorano pamąstymus.
Tą pirmąjį portugalų literatūros modernistą galima būtų angliškai vadinti a poets' poet. Jis buvo garbinamas ir vertinamas siauroje menininkų literatų aplinkoje. Gyvendamas išspausdino vos vieną knygą, Mensagem („Žinia"). Užtat daug eilėraščių, teatro ir literatūrinių recenzijų, straipsnių ir sentencijų paskelbė daugelyje periodinių leidinių. Pats įsteigė kelis leidinius efemerus, kurie po poros numerių sužlugdavo. Vienišas iš pasirinkimo, pagal Kierkegaard'ą, pakiliai prisimenantis, ko gero, niekada realiai neišgyventą romaną, didžiulį kūrybinį derlių paliko skrynioje, iš viso apie 27 tūkstančius daugiausia laisvų ir dažnai nenumeruotų mašinraščių ir rankraščių puslapių. Iki šiandienos jo leidėjai laužo galvą prie to palikimo redagavimo. Pessoa knygos turi vien hipotetinį pavidalą, gal pats kūrėjas jį būtų suteikęs joms visai kitokį.
Keliaudama praeitų metų rudenį į Lisaboną ruošiausi be skubos. Buvau čia prieš daug metų Europos viešųjų radijo trans­liuotojų sąjungos suvažiavime, kurį paruošė Portugalijos radijas veikiau prabangiai, su atsisveikinimo puota Šv. Jurgio pilyje ir joje surengtu fado koncertu. Tas Europos vakarinio pakraščio miestas tada žavėjo savo išsidėstymu ant septynių kalvų, tuomete elegancija ir draugiška, daugiataute minia. Šį kartą mane pribloškė jo kitas bruožas, kurį mintyse pavadinau seedy. Nes šiandienė Lisabona atrodo neprižiūrima ir ne per daug švari, su daugybe lentomis užkaltų lūšnų, ant kurių galima pastebėti buvusio žavesio pėdsakų. Miesto valdžia iš teisybės atlieka kai kurių miesto centro ir bulvaro išilgai Težo žiočių atnaujinimo darbus, bet dėl finansinės krizės jie vyksta lėtai.
Pasielgiau neapdairiai, taupumo sumetimais apsigyvenusi spartietiškame viešbutyje B&B, kuris, nors yra šalia vienos pagrindinių alėjų, aplipęs pigiomis kinų parduotuvėlėmis, kartu yra imigrantų socialinės globos įstaigos kaimynystėje. Skurdžiai apsirengę atvykėliai, daugiausia iš buvusių portugalų kolonijų Afrikoje, su tuščiais žvilgsniais, be šansų įsidarbinti, be tikslo klydinėjo po apylinkę, užkabinėdami praeivius ir reikalaudami duoklių. Apspangę nuo vyno ar heros snaudė ant gatvių suolelių, apšlapindami stovinčias mašinas. Toje kaimynystėje judėti teko ypač budriai.
Vos atvažiavusi paėmiau į rankas Pessoa plunksnos vadovą Lisboa: what the tourist should see (jo lenkišką leidimą, Warszawa, 2001, gauti praktiškai neįmanoma). Pirmiausia mane nustebino jo kukli apimtis, bet iš redaktoriaus įžangos sužinojau, kad poetas 1925 metais parašė apie keturiasdešimt puslapių, o paskui sumanymą užmetė. Pirmas jo vadovo leidimas pasirodė Portugalijoje tik 1992 metais. Turėjau su savimi britų leidimą, bet pasiskaičiusi priėjau prie išvados, kad jis siaubingai išverstas. Ir tik po to biblio­grafinėje rodyklėje aptikau, kad tą nebaigtą bedekerį po savąjį mylimą miestą Pessoa parašė angliškai. Šia kalba gimė nemažai jo, ypač jaunystės laikotarpio, eilėraščių. Anksti likęs nuo džiovos mirusio tėvo našlaičiu, tapęs portugalų karininko ir konsulo posūniu, vaikystę ir ankstyvą jaunystę praleido Durbane ir ten lankė anglakalbę gimnaziją, kurią baigė 1903 metais. Ten jis už rašinį gavo karalienės Viktorijos – vieną iš dviejų jo per visą gyvenimą – apdovanojimą. Kad ir kaip ten būtų, jo parašytas vadovas nuvylė anachronišku, išpūstu stiliumi ir tam tikru sakinių darybos bejėgiškumu. Tokios mokyklinės anglų kalbos buvo mokoma kolonijose praėjusių amžių sandūroje. Netrukus po to Pessoa baigė formalų lavinimąsi, o grįžęs į tėvynę dėl patėvio mirties ir šeimos nuskurdimo tapo priverstiniu savamoksliu.
Liesas, blyškus, įdubusia krūtine vyrukas mėgdavo vakarais vaikštinėti Lisabonos gatvėmis, užsukdamas į mažas kavinaites ir barus stiklo viñho tinto. Dalis jų išliko iki šiandien, taigi galima būtų paklajoti po miestą vingiuotu Pessoa keliu ir, ko gero, būčiau taip pasielgusi, jeigu ne baimė grįžti sutemus į manąjį B&B. Pessoa buvo naktinis paukštis, dažnai keitęs adresus, o kuklus uždarbis vertė jį nuomotis kambarėlius arba apstatytus butus. Nors gimė vienoje geriausių miesto dalių, Largo de São Carlos 4 name, priešais Operos rūmus, už nedidelį senelės paveldą jis nenupirko sau nuolatinio būsto, o investavo į savo įsteigtą leidyklą „Ibis", kuri po poros metų bankrutavo. Prie ibio simbolikos jis, žavėjęsis ezoterika, alchemija, okultizmu, buvo prisirišęs visą gyvenimą. Taip pat buvo entuziastas masonų, už kurių gynimą Salazaro režimas 1935 metais uždraudė jam spausdintis. Mirė praėjus keliems mėnesiams po to nuo kepenų cirozės. Buvo vos 47 metų amžiaus.
1988-aisiais, pažymint gimimo šimtąsias metines, jo palaikai buvo perkelti į garsųjį Šv. Jeronimo vienuolyną, kurį XVI amžiaus pradžioje karalius Manuelis I pastatydino toje vietoje, iš kurios Vasco da Gama išplaukė užkariauti Indijos ir kuri paskui tapo jo palaidojimo vieta bei karališkuoju nekropoliu. Taip tad didysis portugalų poetas, panašiai kaip ir didysis buriuotojas atradėjas, po mirties buvo prilyginti monarchams.
Priešais galingą vienuolyno ansamblį Belém, tai yra Betliejaus kvartale, prie Težo, dabar UNESCO pasaulinio paveldo paminklo, rikiuojasi kilometrinės eilės. Ten, be kita ko, 2007 metais buvo pasirašyta garsioji Lisabonos sutartis. Dalis turistų, paganę akis po prabangius Manuelio stiliaus kapus, sustoja prie rūsčios marmuro ir plieno stelos Fernando Pessoa garbei ir, net jei nepažįsta jo kūrybos, nusiperka sau marškinėlius su jo atvaizdu, parduodamus gatvės kioskuose. Bet tam, kad galėtum bent kiek įsivaizduoti, kaip gyveno ir kūrė poetas, reikia nuvažiuoti į gana toli nuo Lisabonos centro esantį Est­relos, portugališkai Žvaigždės, kvartalą.
Į Casa Fernando Pessoa, esantį Coelho da Rocha 16 name, patekti visai nelengva. Iš miesto centro ilgai važiuoju tramvajumi, kuris tai ropščiasi aukštyn, tai leidžiasi žemyn tame amfiteatro pavidalo mieste. Skambčiodamas ir klegėdamas senas vagonėlis iriasi tokiomis siauromis gatvelėmis taip, kad pro atvirus langus laisvai galima nuimti gėlių vazonėlį nuo kieno nors palangės. Išlipu nurodytoje stotelėje, bet toliau tenka keliose krautuvėlėse klausti kelio. Ne visi didžiojo poeto muziejaus kaimynystėje žino, kokio man reikia adreso. Portugalijoje, kaip daug kartų pastebėjau, nėra įpročio įrenginėti turistams skirtos informacijos skydų, o juk pasaulinio lygio paminklų ten nesuskaičiuojama daugybė. Galiausiai laužyta anglų kalba gaunu informacijos ir po kelių minučių esu priešais baltą mūrinį dviaukštį, kurio fasadą dengia užrašai – Pessoa kūrinių citatos. Ko gero, čia panaudotas naujas metodas, vadinamas fotografine freska, kurią lengviau atlikti, negu klasikinę al fresco.
Tai buvo paskutinis adresas Lisabonos genijaus, kuris gyveno po šiuo stogu penkiolika metų, nuo 1920 metų iki mirties. Buvo užėmęs nedidelį kambarėlį antrame aukšte, dabar magišką tašką jam skirto muziejaus, egzistuojančio nuo 1993 metų. Miestas išpirko iš savininkų visas gyvenamąsias šio pastato patalpas ir patikėjo projektą italų–portugalų architektų porai. Jų darbo rezultatas yra stulbinantis. Baltos patalpų sienos tarnauja ir skaitymui, yra tarsi knygos puslapiai, padengti ranka rašytais tekstais ir gausiomis iliustracijomis – padidintomis nuotraukomis iš Pessoa šeimos albumo, poeto atvaizdais, nutapytais jo bičiulių ir vėlesnių garbintojų, karikatūromis. Išgriovus sieneles parteryje atsirado vietos dviem salėms: su chronologine tvarka išdėliotomis nuotraukomis iš kairės ir knygų kolekcija iš dešinės. Čia yra privati poeto biblioteka, kurią sudaro apie 1200 tomų, bei praktiškai visi leidimai jo kūrinių originalo kalba bei išversti į užsienio, taip pat ir lenkų, kalbas. Taip pat sukauptos įvairios Pessoa skirtos monografijos ir turtinga portugalų ir pasaulinės poezijos kolekcija. Muziejus svetingas lankytojams, kurie ne tik lankosi čia nemokamai penkias dienas per savaitę, bet ir turi laisvą priėjimą prie lentynose sukauptų knygų bei visų rinkinių, jau kelerius metų prieinamų ir skaitmeniniu būdu. Tyrinėtojai ir studentai sėdi prie stalelių su kompiuteriais arba savais nešiojamais kompiuteriais. Iš šviesių patalpų pro langus atsiveria vaizdas į poetui atminti skirtą sodą.
Garbingoje bibliotekos vietoje, šalia pirmojo „Žinios" leidimo, stovi rašomoji mašinėlė iš vienos kontoros, kurioje Pessoa dirbo vertėju. Ja jis parašė daugumą savo eilėraščių, kuriuos pasirašė heteronimu Álvaro de Campos. Bet jo buvimas labiausiai jaučiamas antrame aukšte atkurtame miegamajame. Lova su raižytu galvūgaliu užtiesta tradiciniu baltu užtiesalu, ant jos guli lyg nerūpestinga ranka numesta juoda skrybėlė. Šalia stovi medinė drabužių kabykla – ant baltų marškinių užmestas juodas švarkas, žemai matosi juodi nunešioti batai. Lyg natiurmortas ant spintelės išdėlioti kasdienės higienos reikmenys – senovinis skustuvas, plaukų šepetys, kelios ūsų kirpimo mašinėlės. Tas skurdus kasdienybės teatras nepaprastai jaudina. Neišvaizdi medinė komoda būtų paprastas rakandas, jeigu ne 1914 metų kovo 8 dienos naktis, kai Pessoa užgulęs ją parašė tris savo nuostabiausias poemas: Aviganis, Įstrižas lietus, Triumfo odė. Iš paslėpto garsiakalbio sklinda bangų ošimas, jūros paukščių klegesys. Balta užuolaida plazda vėjyje.
Taip pat antrame aukšte yra maža auditorija, kur, kaip mane informuoja paslaugūs kuratoriai, vyksta autoriniai vakarai, muzikų ir aktorių pasirodymai, paskaitos, diskusijos apie literatūrą. Pasirūpinta ir vaikais, kurie turi muziejuje savo nedidelį atelier. Aukščiausiai esančiose patalpose įrengtos Casa Fernando Pessoa įdarbintų mokslininkų dirbtuvės.
Vaikštinėju po tą namą-knygą ir galvoju, kodėl Krokuva nepanoro taip pagerbti dviejų didžiųjų savo gyventojų – Miłoszo ir Szymborskos. Sienkiewiczius kaip dėkingumo ženklą gavo nedidelį rūmą Oblengoreke 1900 metais, rašytojo veiklos 25-mečio proga, taigi penkeriais metais anksčiau, negu jis buvo pagerbtas Nobelio premija. Įsivaizduoju sau, kad įrengimas visai šiuolaikinio, interaktyvaus muziejaus abiem lenkų Nobelio premijos laureatams kokiame istoriniame namelyje turėtų būti bendras tikslas Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos, ir Krokuvos miesto tarybos, ir tos visuomenės dalies, kuri žino, kad privalo kruopščiai sergėti jai patikėtą aukščiausios prabos literatūrą.
Grįžusi iš muziejaus ištraukiu iš savo kelioninės bibliotekėlės José Samarago „Rikardo Rijišo mirties metai". Portugalas Nobelio premijos laureatas, iliuzorinės tikrovės meistras, atliko joje nutrūktgalvišką numerį: sukūrė Fernando Pessoa personažą (beje, suteikęs jam kitokią – gydytojo emigranto Brazilijoje –­ biografiją), kuris atvyksta į Lisaboną sužinojęs apie sunkią ligą titulinio bičiulio (Rijišas yra vienas labiausiai žinomas poeto heteronimas). Nors jis atvyksta jau po laidotuvių, mirusysis netrukus parodo nepaprastą gyvybingumą. Jų susitikimai ir pokalbiai yra didžiojo portugalų prozininko pagarbos didžiajam portugalų poetui duoklė, o skaitytojui – intelektualus labirintas su juodojo humoro priedu.

Vertė Kazys Uscila

Versta iš „Zeszyty Literackie", 2013, Nr. 1 (121)