Rima Rutkauskienė. Gyvenimo vaizdai Vinco Dilkos jubiliejinėje parodoj

Vincas Dilka – plataus diapazono menininkas. Jis yra sukūręs per 300 monumentaliosios ir molbertinės tapybos kūrinių, taikomosios ir lakštinės grafikos darbų, knygų iliustracijų, piešinių, scenovaizdžių, teatrinių kostiumų, netgi vitražų eskizų, tačiau didžiausią jo kūrybinio palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba – teminės istorinio ir buitinio žanro kompozicijos, peizažai, portretai, natiurmortai. Minint dailininko šimtąsias gimimo metines, Lietuvos dailės muziejus Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24), surengė personalinę parodą, kurioje eksponuojama tapyba, grafika, piešiniai, pašto ženklų ir plakatų projektai, gausi dokumentinė medžiaga, atskleidžianti tapytojo gyvenimo ir kūrybos kelią.
V. Dilka gimė 1912 m. vasario 15 d. Baibokų kaime (Panevėžio apskr., Krekenavos vls.), mažažemių ūkininkų Stepono ir Barboros (Juškevičiūtės) Dilkų šeimoje. Gausioje šeimoje, kurioje augo keturi sūnūs ir keturios dukterys. Nors gyveno itin skurdžiai, vis dėlto tėvai siekė vaikus išleisti į mokslus. Baigęs Pabiržių progimnaziją, būsimasis dailininkas kurį laiką darbavosi tėvų ūkelyje, tarnavo ir pas stambesniuosius ūkininkus kaimynystėje. Tolimesniam mokslui nebuvo jokių perspektyvų, tad nutarė stoti į kariuomenę. 1929–1930 m. jis mokėsi Karo policijos mokyklą. Į Kauno meno mokyklą V. Dilka įstojo 1931 m. Meno mokykloje tuo metu dirbo daug garsių Lietuvos dailininkų, greta vyresniosios kartos dėstytojų jau darbavosi ir jaunosios kartos menininkai, patirties sėmęsi užsienio aukštosiose dailės mokyklose. V. Dilkos studijų metais meno istoriją dėstė Ignas Šlapelis, tapybą ir piešimą – Jonas Šileika, ornamentiką – Adomas Smetona, piešimo metodiką – Vytautas Bičiūnas. Baigęs Bendrojo lavinimo skyrių, 1935 m. birželio 13 d. V. Dilka buvo perkeltas į Specialiojo skyriaus Dekoratyvinės tapybos studiją. Šios studijos mokymo programoje, be monumentaliosios dailės specialybių –­ freskos ir mozaikos, dar buvo dėstoma ir scenografija. Pastarąją specializaciją tuo metu jau dėstė iš Paryžiaus ką tik grįžęs Stasys Ušinskas, scenografo patirties sėmęsis Paryžiuje pas garsius Conservatoire National Arts et Métier dėstytojus.
V. Dilką traukė monumentalioji dailė. Didelių statinių sienos būsimajam dailininkui atrodė tarsi jam skirtos, ir jis bandė savo jėgas dekoruodamas Naujamiesčio bažnyčios presbiteriją, tapydamas paveikslus Miežiškių ir Vadaktėlių bažnyčioms. Diplominiam darbui. Jis pasirinko istorinės tematikos molbertinės tapybos paveiks­lą „Skirgailos vestuves" pagal Vinco Krėvės dramos „Skirgaila" siužetą. Gilintis į istorinius šaltinius V. Dilka neketino, bet jaudinanti „Skirgailos" istorija jam atrodė įdomi. Darbui vadovavo Ušinskas, pasak kurio, svarbiausia kiekviename darbe –­ kompozicijos sandara ir meninė forma: veikėjų grupavimas, jų charakterių įtaiga, spalviniai deriniai, nuotaikų perteikimas ir išryškinimas. V. Dilkos diplominis darbas, sukomponuotas iš kelių dešimčių figūrų, kurias diplomantas jautėsi „suvaldęs" ir radęs joms tinkamą vietą, buvo nauja lietuvių istorinio žanro paveiksluose tiek turinio, tiek meninės formos požiūriu. „Skirgailos vestuvės" pedagogų tarybos buvo įvertintos labai gerai.
Kaip ir dauguma to meto Kauno meno mokyklos auklėtinių, V. Dilka ketino tęsti studijas užsienyje ir ten įgyti aukštojo mokslo diplomą. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, 1937 m. rudenį jis išvyko į Romą, sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus ir buvo priimtas į Karališkąją dailės akademiją, iškart į antrą kursą pas profesorių Karlą Sivierą (1882–1954). Iš pradžių jaunajam menininkui mokslai sekėsi ne visai taip, kaip tikėjosi. Studijoms labai trukdė tai, kad jis nemokėjo italų kalbos, o K. Siviera pirmųjų kursų studentams kaip tik stengdavosi suteikti tvirtus meno pagrindus, todėl daug kalbėjo ir aiškino. Nors didesnę mokslo metų dalį jis daug piešė ir tapė, vis dėto reikalaujamų trijų tapybos studijų iki vasaros nebaigė, padarė tik dvi, todėl egzaminai buvo nukelti į rudenį.
Vasaros atostogų V. Dilka grįžo į Lietuvą, tapė Naujamiesčio apylinkes ir mokėsi italų kalbos. Prasidėjus rudens sesijai, profesorius iškart pastebėjo, kad lietuvis dailininkas padaręs didelę pažangą, todėl kartu su kitais šešiais akademijos studentais pasikvietė dirbti kartu į savo studiją. K. Sivieros dėstymo metodika padėjo Dilkai tvirtus realistinės raiškos pamatus. Deja, studijų laikotarpio darbų išliko labai mažai: „Moteris su veidrodžiu" (1938), Via Appia Antika (1938), medžio raižinys „Šventas Rokas" (1938), piešiniai „Italė" (1939) ir dar keletas kitų. 1939 m. lapkritį keli Dilkos darbai buvo eksponuoti dailę studijuojančio jaunimo kūrybos parodoje, pora jų buvo nupirkta. Romoje V. Dilka stengėsi įgyti kuo daugiau meninės patirties, todėl greta studijų Karališkojoje dailės akademijoje, dar lankė miesto savivaldybės saldybės Šv. Jokūbo (San Giacomo) mokyklą, kur mokėsi grafikos. Deja, trečio, priešpaskutinio, kurso studijas nutraukė Europoje prasidėjęs karas. V. Dilka grįžo į Lietuvą ir nuo 1939 m. spalio 1 d. pradėjo dirbti piešimo mokytoju Panevėžio berniukų gimnazijoje, kurioje iš pradžių turėjo vos septynias pamokas per savaitę, ir tokią savo padėtį įvertino daugiau kaip pramogą negu darbą. Bet norinčiam kurti buvo kas veikti. V. Dilka tapė jį supusių žmonių portretus, natiurmortus, peizažus, plakatus, ėmėsi knygų apipavidalinimo, Panevėžio teatro mėgėjų draugijai, užsimojusiai pastatyti operetę „Geiša", nutapė dekoracijas. Iš Panevėžio išvyko baigiantis 1940-ųjų vasarai.
1940 m. rugsėjo 1 d. Kauno meno mokykla buvo pertvarkyta į Taikomosios dailės mokyklą. Jos direktoriumi paskirtas Liudvikas Strolis rinko pedagogų kolektyvą. Į reorganizuojamą dailės ugdymo įstaigą buvo priimtas ir V. Dilka. Iš pradžių jam teko tenkintis plastinės anatomijos ir kitų dalykų dėstymu. Pedagoginis darbas jam tiko, žiūrėjo į jį kaip į tam tikros rūšies kūrybą. 1941 m. V. Dilka talkino kultūros paminklų apsaugos sistemai, kartu su Povilu Puzinu registravo meno vertybes Panevėžio krašte. 1942 m. jaunas dėstytojas buvo paskirtas jau pertvarkytos į institutą mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Su nedidele pertrauka (kai vokiečių okupacijos metais institutas buvo uždarytas) jis tvarkė amžinai stringančius įstaigos ūkinius reikalus iki 1945 m. balandžio, kai buvo iš šių pareigų atleistas ir vėl dirbo piešimo mokytoju. Vėliau daug kas prisiminė Dilką kaip žmogų, turintį organizacinių gabumų.
Kadangi karas sutrukdė V. Dilkai Romoje baigti aukštąsias dailės studijas, todėl jis neturėjo aukštojo mokslo diplomo, reikalingo pedagoginiam darbui. 1943 m. pavasarį jis eksternu išlaikė trūkstamus diplomui egzaminus, o kaip diplominį darbą Kauno taikomosios dailės instituto mokslo tarybai pristatė paveikslą „Šv. Kazimieras – Lietuvos kunigaikštis", nutapytą Kauno arkikatedrai (paveikslas buvo skirtas šventojo kanonizacijai minėti). Darbas buvo priimtas ir labai gerai įvertintas, o V. Dilkai suteiktas aukštojo mokslo diplomas. Religinio turinio didelio formato paveikslų dailininkas yra nutapęs ir daugiau (pvz.: „Marija Malonės Pilnoji" ir „Širdis Jėzaus", abu priklauso 1943 m. Troškūnų bažnyčiai).
1947 m. V. Dilkai buvo suteiktas pedagoginis docento vardas. Tačiau be pedagoginio darbo atsirasdavo ir šalutinių darbų, kurių nebuvo galima atsisakyti. Antai 1945 m. pavasarį, dar tebesitęsiant karui Rytprūsiuose, V. Dilkai drauge su Petru Kalpoku ir studentų grupe teko važiuoti į Karaliaučių „meniškai apiforminti" Pabaltijo fronto vadovybės būstinę ir karinės metodikos bei taktikos parodą. Lozungų tapymo patirtis nedžiugino, bet užtat pamatė tikrąjį karo veidą – iš nuostabaus, viduramžius menančio miesto telikusius griuvėsius... 1951 m. Vilniaus ir Kauno dailės ugdymo įstaigas sujungus į vieną Lietuvos TSR valstybinį dailės institutą, V. Dilka buvo pakviestas vadovauti Tapybos katedrai. Vilniuje darbas buvo beveik toks pat kaip ir Kaune, tik katedra kita. Vis dėlto skyrėsi aplinka, kai kurie žmonės, bet labiausiai laikmetis. Pedagoginį darbą V. Dilka dirbo ilgai – mokė dabar jau išeinančią kartą, mokė buvusių mokinių vaikus. Savo dėstymo praktikoje rėmėsi akademinio mokymo principais, daug dėmesio skyrė piešimo metodikai, buvo pripažintas realistinio anatominio piešimo meistru.
Nors administracinis darbas atėmė daug laiko, vis dėto dailininkas rasdavo valandėlę ir tapybai. Prie molberto dirbo taip, kaip buvo mokytas Romoje – realistinės dailės tradicijas gerbė, jas puoselėjo. Pokariu tapė daug sovietinių ideologų reikalaujamų teminių paveikslų, atspindinčių „naujos eros" kūrimą. Šio žanro paveikslams būdingas kruopštus detalizavimas, pasakojamasis pradas, itin santūrus koloritas, lygus realistinę formą modeliuojantis potėpis. Savo darbuose piešiniu rėmėsi labiau nei spalva, vengė energingesnių potėpių, nenorėjo spalviniais efektais užgožti temos. Tai nebuvo modernu, tačiau toks tapymo būdas tiko įvairios tematikos darbams. Individualesnio braižo ypatybes labiau atspindi portretai, peizažai ir natiurmortai, nutapyti skaidresne, impresionistinę raišką primenančia maniera („Dukters Ritutės portretas", 1942; „Naujamiesčio kapinės", 1943). Šių žanrų kūriniuose potėpis laisvas, švelnus, kompozicija paprasta, santūri, atspalvių gausus koloritas vientisas.
Pavarčius 1962 m. V. Dilkos personalinės parodos katalogą matyti, kad pokariu dailininkas ne tik tapė, bet dar dirbo ir lakštinės grafikos srityje, taip pat iliustravo knygas ir kūrė jų viršelius. Rengiant šią parodą, Dilkos dukra Ramunė atnešė paties tėvo parengtą kūrinių registrą. Jame pateikti darbų pavadinimai, matmenys, technika, ir – likimas: eksponuoti, dovanoti, parduoti, kažkur palikti laikinai pasaugoti, dingę, užsakyti. Užsakomųjų darbų V. Dilkos gyvenime būta nemažai. Tarpukariu ir karo metais užsakydavo jam dekoracijas, plakatus, 1947 m. jis nutapė kelias drobes istorinėmis temomis Kauno istorijos muziejui. Daugiausiai užsakymų dailininkas gaudavo sovietiniu laikotarpiu. Prie „sėkmingiausių" (kūrinių eksponavimas ir reprodukavimas spaudoje) užsakomųjų darbų galima priskirti paveikslus, atspindinčius sovietinę žemės ūkio pertvarką. Didžiulį teminį paveikslą „Kolūkio steigiamąjį susirinkimą" (1950) iškart reprodukavo savo puslapiuose „Švyturio", „Jaunimo gretų", „Tarybinės moters" žurnalai, dienraštis „Tiesa", specialus leidinys, skirtas Lietuvių literatūros ir meno dekadai Maskvoje (1954). Dažnai reprodukuotos spaudoje ir kitos teminės kompozicijos „Kolūkio statyboje" (1953), „Rytmetis kolūkio laukuose" (1957), „Traktorių perdavimas kolūkiams" (1960) ir kt.
Ideologinio spaudimo metais dailininkas ieškodavo ramybės ir atokvėpio tik kūryboje. Rasdavo progų nutapyti žydinčių gėlių ar sodriomis spalvomis trykštančių vaisių natiurmortų, pasigėrėti Lietuvos gamta ir ją įprasminti peizaže. Aukštaitija, pajūris – mylimiausios vietos, o dar keliauta ir po Sovietų Sąjungą. Peizažuose matyti Kliazmos pakrančių, Rusijos kaimų keliukų, Gurzufo ir jo apylinkių vaizdai. Šie gyvo raiškaus kolorito gamtovaizdžiai tapyti plačiais, retkarčiais net faktūriniais potėpiais, atspindi ir paties dailininko būsenas.
Kaip ir kiekvieno dailininko, taip ir V. Dilkos kūryba keitėsi. Greta nuoširdžių, giedria nuotaika, individualumu alsuojančių portretų, peizažų ir natiurmortų, daug sovietinio laikotarpio užsakomųjų teminių dirbtinės optimistinės nuotaikos kompozicijų, itin tiksliai atspindinčių ir konkretaus laiko dvasią, ir kuriančio žmogaus savijautą. Tad šią evoliuciją, kad ir ne itin ryškią, norėta atspindėti ir parodoje. Pažymėtina, kad dailininko V. Dilkos kūrybinis palikimas pasklidęs po visą Lietuvą. Jo paveikslų kolekcijas turi įsigiję ne tik didesni Lietuvos dailės, bet ir kiti Lietuvos muziejai, bibliotekos. Didžioji kūrybos dalis tebesaugoma šeimos kolekcijoje.