Saulius Pivoras. Laisvė, emigracija, oligarchija

Respublikonizmas pagal Simoną Daukantą

Spalio 28 d. sukanka jau 225 metai nuo Simono Daukanto gimimo, vis dėlto egzistuoja dar daug pramanytų ir paviršutiniškų aiškinimų apibūdinant jo veiklos ir parašytų veikalų turinį. Itin paplitęs vertinimas, kad S. Daukantas buvo pagoniškos Lietuvos praeitį aukštinęs istorikas, kuris šaltinius vertino nekritiškai ir netgi daug ką išgalvojo siekdamas lietuvių senovę pavaizduoti kaip aukso amžių. Visiškai neteisingas vertinimas. Pritemptas ir ideologizuotas aiškinimas, esą S. Daukantas – grynai etninės lietuvybės mylėtojas. Klaidingi aiškinimai nemaža dalimi kyla iš to, jog nėra tinkamai rekonstruojamas S. Daukanto autoritetams politinės minties ir istoriografijos srityje būdingas istorijos sampratos modelis. O jis grįstas respublikoniškos minties tradicijoje įprastu istorinės raidos įsivaizdavimu, kur ši raida susideda iš ciklų, kai pakilimo laikotarpį seka nuosmukis, ir atvirkščiai. S. Daukantas veikalus rašė ne kaip faktų ir propagandos mišinius, o kaip teorine politine vizija paremtą pasakojimą.

S. Daukantas rimtai domėjosi politikos teorija – studijavo Vilniaus universiteto Politikos mokslų fakultete (tikslus pavadinimas – Moralinių ir politinių mokslų fakultetas), o pirmiausia jo skaitytos ir asmeninėje bibliotekoje turėtos šios srities knygos. Tarkim, XVII a. anglų respublikonizmo teoretiko, pasisakiusio apie absoliutinę monarchiją kaip didelį politinį blogį, nubausto už tokias pažiūras mirties bausme, tad laikyto respublikonu-kankiniu, kuris turėjo didelį poveikį vėlesnei anglų ir amerikiečių respublikonizmo minčiai, JAV nepriklausomybės tėvams, Algernono Sidney’o darbo „Samprotavimas apie vyriausybę“ (1698) vertimas į prancūzų kalbą.Viena iš pagrindinių respublikoniškų vertybių – laisvė, ji yra ir pagrindinė vertybė S. Daukanto istoriografijoje. Laisvė jam neatsiejama nuo tėvynės meilės. Tai respublikonizmo tradicijai būdingas požiūris, tarkim, Jeanas-Jacques’as Rousseau laikė, jog meilė tėvynei yra vienintelis tikras politiškai sutelkiantis veiksnys, o valstybės valdymas iš esmės ne kas kita kaip „sielų valdymas“. Patardamas dėl Lenkijos konstitucijos J.-J. Rousseau teigė: „(...) kiekvienas tik­ras respublikonas geria tėvynės meilę, t. y. įstatymų ir laisvės meilę, su motinos pienu.“ Tėvynės meilę S. Daukantas taip pat pabrėžia, ypač aptardamas nuostatą, kad ir skurdžiai gyvenant, reikia gyventi tėvynėje, o ne kitoje šalyje, kur būtų lengviau. Šiuo atveju S. Daukantas aiškiai renkasi klasikinio respublikonizmo poziciją. Jis ne kartą pasisakė prieš lietuvių emigraciją, nes esą lietuviai visada „tėvainę bei gimtuvę savo didžiai mylėjo ir niekuomet jos nenutauto, užklydusių lietuvių bei žemaičių svetimuose kraštuose negalėjo tenai privilti nei svetimos linksmybės, nei gražybės, nei aukšti rūmai, nei turtai, (...) atkaliai nemylinčių savo kraštą ir po svietą klajojančių didžiai neapvežėjo ir nekentė: kaipogi šiandien dar žodžiai sakomi: svieto pereiva, šalaujas, šaldra yra lietuviui ir žemaičiui visų didžiausia negarsma“. Vis dėlto tam tikrais atvejais emigracija pateisinama, t. y. kai ji pasireiškia dėl socialinės-ekonominės priespaudos gimtoje šalyje.

Dažniausiai S. Daukantas laisvę vadina tautos laisve, „senovės liuosybe“, „bočių prabočių liuosybe“, „aukso liuosybe“, o „Pasakojime apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ – „įgimta liuosybe“. Visi šie epitetai skirti dar labiau sureikšminti ir pabrėžti laisvės svarbą. „Dorybės“ sąvoka, taip pat labai dažnai S. Daukanto vartota, pirmiausia nurodo politinę dorybę. Dorybė apima visą kompleksą politinių vertybių, iš kurių svarbiausios yra tėvynės meilė, ištikimybė respublikinei santvarkai, pagarba piliečių laisvei ir lygybei, teisės viršenybės ir įstatymų laikymosi puoselėjimas ir kt. Apskritai S. Daukantui dorybė yra pagrindinė tautos būdo ar tautos dvasios savybė. Tautos būdas – tai ne rinkinys etnografinių faktų, ar tai būtų kalba, papročiai, ar religinis kultas. Šiais faktais atskleidžiamas tautos būdas. Tautos būdas pasireiškia tautinėje kalboje, tačiau kalba savaime nesudaro tautos būdo. Tautos būdo esmė – pirmiausia dorybės, kaip politinių vertybių visumos, laikymosi nuostata. Senovės lietuvių tauta, kuriai istorikas priskiria visas baltų gentis, esą turėjo ne tik bendrą kalbą ir kultūrą, bet ir bendrą politinę santvarką, respublikinę organizaciją. Respublikinę ne todėl, kad neturėjo karalių, o todėl, kad svarbiausius sprendimus priimdavo visi piliečiai. Ta lietuvių respublikinė organizacija, S. Daukanto manymu, buvo ne ką jaunesnė už senovės Romos, gyvuojanti bent nuo VII a. prieš Kristų. Senovės lietuvių respublikoje, pasak istoriko, veikė dviejų rūšių tautos susirinkimai – seimai: pavietų ir visuotiniai, kai rinktasi po atviru dangumi. Pavieto seimo (dar vadinamo kuopa) dalyviai buvo senieji ir vyresnieji, šie dar vadinami apygardos (pavieto) tėvūnais. Be tėvūnų, ir kitus įvairius pareigūnus S. Daukantas vadina vyresniaisiais. Vyresnieji kartu su didžiuoju kunigaikščiu, kaip aukščiausiu pareigūnu, esą sudarė vykdomąją valdžią. Visuotinių seimų dalyviai buvo pasiuntiniai nuo pavietų, „visų išmintingieji“. Seimai spręsdavo svarbiausius klausimus, nes, S. Daukanto teigimu, didysis kunigaikštis „nieko negalėjo užsiimti ir nuveikti be svieto žinios, nesgi turėjo kelti sueimą ir tenai jautotis ir teirautis apie didžiuosius ūkės reikalus visuotinai su svietu“. Respublikoniškumo prioritetas S. Daukanto istoriografijoje išryškinamas priešpriešinant vertybes – pabrėžiama, kad laisvė, o ne turtai ar ekonominė gerovė ir net ne gyvybė buvo svarbiausia lietuvių politinės bendruomenės vertybė: „(...) mylintys pervis savo liuosybę, kurios iki pat savo gyvos galvos neišsižadėjo ir nuo neprietelių iki paskuojo ją gyniojo kaipogi turtus, lobius, lepumą, noris viso pasaulio, per nieką turėjo, vieną tiktai savo liuosybę, kaipo lietos daiktą, godojo ir gerbė.“ Laisvę S. Daukantas priešpriešina turtingumui ne tik bendruomenės, o ir individo lygmeniu: „(...) kiekvienas velijos liuosas labiaus tyruose po lapine ar tarp žvėrių giriose gyventi, nekaip aukso rūmuose kosodamos vergauti.“ Kitaip tariant, nesaikingas turtų siekis atima laisvę, o neturtas ją sustiprina.

Eugène Delacroix. „Laisvė“, 1830
Eugène Delacroix. „Laisvė“, 1830

 

S. Daukantas buvo gerai susipažinęs su Niccolò Machiavelli’u, greta kitų Florencijos mąstytojų, laikomu vienu klasikinio respublikonizmo atstovų, vadina jį „garsingu raštininku“. Respublikoniškų vertybių apmąstymais pasižyminti „Florencijos istorija“, kaip ir „Valdovas“, buvo S. Daukanto asmeninėje biblio­tekoje. Istorikas išsako N. Machiavelli’ui artimas idėjas. Pavyzdžiui, akcentuoja karinio pasirengimo per fizinį lavinimąsi ir grūdinimąsi svarbą ginant tautos laisvę. Būtent N. Machiavelli teigė karinio lavinimo svarbą siekiant palaikyti pilietinę dorybę ir patriotizmą. „Florencijos istorijoje“ ar „Valdove“ mąstytojas akcentavo samdinių kariuomenės trūkumus ir savos respublikos armijos privalumus. S. Daukantas pabrėžia šauktinių kariuomenės moralines nuostatas ir fizinį lavinimąsi nuo jaunų dienų siekiant gerinti karinę parengtį kaip itin svarbius veiksnius karyboje. Jis ne kartą mini, kad senovės lietuvių jaunuoliai nuo jaunų dienų įvairiai treniruodavosi siekdami būti gerais kariais: „(...) jaunuomenė, atlikusi nuo darbo ar karių, tuojau kaip minavojau, viena raita, kita pėsčia grūmės giriose su meškomis, briedžiais, tauriais, šernais dėl to vien, idant būtų drąsiais bei kantriais vadinami.“ Lietuvių karus, ne tik gynybinius, bet ir susijusius su Lietuvos imperijos plėtra, S. Daukantas vertina pozityviai, tai primena A. Sidney’o ir N. Machiavelli’o požiūrį, kad karinis pasirengimas ir užkariavimų politika stiprina respub­likoniškąją dorybę. Daukantiška laisvės samprata išreiškia klasikinio respublikonizmo tradiciją. Remiantis klasikiniu res­publikonizmu, laisvės idėja yra esminė, tačiau laisvė turi būti suprantama ne vien kaip privačios valios subjektas, bet ir kaip bendruomenės laisvė. Tik respublika gali užtikrinti tikrąją laisvę, kadangi reiškia ne tiek individo suvaržymų nebuvimą, kiek aktyvią tarnybą bendruomenės labui. S. Daukantui tautos laisvė yra pirmesnė nei individo, kai iškyla grėsmė gyvybiškai svarbiems bendriems interesams, jai „gyvyba kelių žmonių buvo nieku prieš liuosybę visos giminės“. Dorybė turėtų būti apsauga nuo korupcijos kaip sugedimo, tai, klasikinio respublikonizmo požiūriu, yra ne kas kita kaip proto aptemimas („aklybė“ ir „tamsybė“, kurią S. Daukantas dažnai priešpriešina „šviesybei“ ir „akylumui“), t. y. negebėjimas suvokti, jog asmens laisvė priklauso nuo įsipareigojimo tarnauti visuomenės labui. Kiekvienas individas natūraliai linkęs į korupciją, sugedimą, nes dažnai pradeda ignoruoti bendruomenės siekius, kai jie ima prieštarauti tiesioginės asmeninės naudos gavimui. Taip korupciją (plačiąja prasme, t. y. kaip socialinio ir moralinio sugedimo reiškinį) traktuoja N. Machiavelli. Viena iš visuomeninės-politinės moralės išlaikymo priemonių senojoje Lietuvos respub­likoje S. Daukantas nurodo buvus praktiką skirti teisėjais ar kitais pareigūnais bevaikius ar našlius, nes šie – buvo tikima – labiau rūpinsis ne savo, o piliečių, kuriems tarnauja, nauda. S. Daukantas pabrėžė senovės lietuvių neturto kontrastą su jų narsa ir pasiryžimu ginti laisvę ir tėvynę, vadinasi, neturtingą tautą daug sunkiau pavergti. Istoriko pozicija dėl turtinės nelygybės, kaip grėsmės respublikinei santvarkai, yra artima J.-J. Rousseau, ypač kai kalbama apie seniausią istorijos tarpsnį. Jau Motiejus Lozoraitis, „Varpe“ 1893 m. aptardamas „Būdą senovės lietuvių“, atkreipė dėmesį į S. Daukanto teiginius, kad senovės lietuviai, gyvendami miškų apsuptyje, esą tyčia ilgai neplėtė dirbamų žemių, nes nenorėjo didinti turtinės nelygybės, taip pat, didėjant susirūpinimui žemės ūkiu, neatprasti nuo karybos, reikalingos apsiginti nuo priešų. Tai ne hiperbolizuotas senovės lietuvių racionalumo sureikšminimas, kaip atrodė M. Lozoraičiui, o respublikinių vertybių iliustracija, turėjusi rodyti senovės lietuvių artimumą Spartai ar kitoms antikinėms politinėms bendruomenėms. Senovės lietuvių, kaip laisvę mylinčios ir asketiškomis būdo savybėmis pasižyminčių karių tautos, aprašymas S. Daukanto istoriografijoje atitinka antikinės Spartos paveikslą, ir tai, be jokių abejonių, ne atsitiktinumas.

Vienas iš didelių S. Daukanto rūpesčių buvo paaiškinti Lietuvos politinės galybės žlugimo priežastis, respublikinės moralės suirimą. Vienintelė respublikos priešprieša yra tironija ar despotija, t. y. uzurpuota ir ne viešojo intereso labui naudojama valdžia. Despotija atsiranda, kai tam tikra piliečių grupė imama traktuoti nesąžiningai. S. Daukantas nesąžiningą traktavimą sieja pirmiausia su baudžiavos įvedimu. Būtent „svieto nuvergimas“ kartu su oligarchizacija, pilietinės moralės žlugdymu, privedė prie Lietuvos respublikos galo: „(...) svietas nuvergtas nebturėjo nei meilės dėl savo rėdos, nuo kurios nė nuo kur nė kokios pagalbos nebgavo, neigi saviep stiprybės.“ Istorikui laisvė nėra socialinės diferenciacijos nežinančių žmonių laisvė. Ją gali išlaikyti ir kunigaikščiai, ir diduomenė. Pastaroji lietuvių visuomenėje atsirado gana anksti, pirmykštė socialinė lygybė išsilaikė trumpai, tačiau diduomenė pasižymėjo pilietinėmis dorybėmis, t. y. veikla pirmiausia respublikos labui, o ne ginant savus interesus: „Pati diduomenė ne valgiu, ne gėriu, ne drabužiu įvairaudavo nuo kitų ūkėjų, bet kantrybe karėj, o dorybe ūkėj geidė atsiženklinti, kaipogi tas diduomiu tevadinos, kurs karėj nepergalimu, o teisybės suole nepakukuliuojamu buvo. Negeidė senovėj Lietuvos diduomenė žibančių rūmų, nedidžiavos turtais, neteisingai nuo nabagų suplėštais, nesunkė vargdienių kruvinas ašaras, nelingavos karietose, polubiuose ir kituose gurbuose, bet atkaliai, dergiant bei speigojant, visuomet raita kariavo ar žygiavo; atlikusi nuo karių ar žygių, steigė visa to, ko ūkis stokojo.“ Vėliau diduomenė „išlepo“, aptingo, t. y. pasidavusi turtų kaupimo ir švaistūniško gyvenimo tėkmei atitrūko nuo tarnavimo respublikai, įstatymų gerbimo ir rūpinimosi bendrąja gerove. Degradavo politinės respublikinės moralės požiūriu, virto į oligarchinę grupę. Socialinių ir ekonominių skirtumų panaikinti S. Daukantas neragina, lietuvių tautos politinį nuosmukį aiškina elito korupcijos padarinių kontekste.

Jei iš istorijos apskritai galima pasimokyti, tai S. Daukanto požiūris į pilietinių vertybių svarbą, perspėjimas dėl politinio nuosmukio, kurį sukelia šalies elito korupcija, šiandien vėl yra kaip niekada aktualus.


Iš 3667 žurnalo (2018-11-06 21:35:44)
Draugai