Vaikystės marškinėlių neišáuk!
Danutė Zieniūtė

Dienoraščio niekada nerašiau. Nemokėjau. Nors meluoju. Rašiau ir rašau. Mintyse. Atminty. Joje nūnai – ypač. Tik ir vėl juk meluoju!.. Tai ne aš jį rašiau ir rašau. Kažkas kitas manyje jį užrašo. Štai ir šįsyk...
Kad dar šių metų pavasarį net keliose Prienų rajono viešosiose erdvėse buvo pristatyta dviejų Stakliškių vidurinės mokyklos abiturienčių – Onos Andrulevičienės ir Anelės Zurlienės sudaryta knyga „Nedaug iš gyvenimo paėmiau: atsiminimai apie mokytoją-poetę DANUTĘ ZIENIŪTĘ ir Jos poezija", sužinojau tik rugpjūčio viduryje. Ir dėl to sukilo ne vien džiugios, bet ir itin skausmingos emocijos... Pirmosios dėl to, jog paaiškėjo, kad Nebūtį pasirinkusi mokytoja ir poetė Danutė Zieniūtė (1927–1974) visgi nėra užmiršta. O antrosios... Juk tai ir mano Mokytoja... Ir begal mane mylėjusi Mokytoja... O aš?..
Į Stakliškių vidurinę mokyklą 1968 m. buvau atvaryta varu – sakau neperdėdama. Mokslai manęs ne tik netraukė, bet dar ir nežmoniškai baugino. „Bet kuri profesinė, na, blogiausiu atveju, gal koks politechnikumas – dar dar. Tik ne vidurinė! Ne ne!.." – dėl to su vienu bendraklasiu ir vaikystės draugu aštuntoj klasėj net susiginčijom. Tačiau išsipildė ne mano, o jo žodžiai: „Nejuokink! Kas tave, taip gerai besimokančią, išleis į proftechninę?!" Ir prasidėjo: „Kaip išdrįsta eit prieš mano valią!" Tad minėtoj vidurinėj jau vien dėl to tapau enfant terrible. Nors ir ne vien dėl to.

Prieš patekdama į Stakliškes jau mažiausiai porą metų (o gal ir iš prigimties ar bent nuo pradinės mokyklos) sunkiai sirgau sociofobija, – šią sąvoką gal prieš trisdešimt metų susikūriau pati, nes nežinau, kokia kita galėčiau tiksliau apibūdinti tą beprotišką viešumos baimę, kuri mano galvą nuo menkiausio streso paversdavo (ir tebeverčia) tiesiog tabula rasa, –­ čia, aišku, vien piktai autoironizuoju... O iš kitos pusės – itin norėjau viską supras­ti (ryte rijau knygas ir net nepadoriai stebėjau žmones), visur dalyvauti (šokti, dainuoti...), viską matyti (o ką mes, kaukoznikų vaikai, tuomet matėme – gamtą, mokyklinius renginius ir sovietmečio filmus?..) ir buvau begal egocentriška – tiesiog troškau dėmesio sau... Tačiau Stakliškių vidurinė mane pasitiko, kaip man atrodė, vien lediniu šalčiu.
Be to, joje, lyginant su buvusia Alšininkų aštuonmete mokykla, tuomet vyravo ir kiek kitokia mokinių apklausos sistema. Anoje ji buvo dažniau frontali (nors gal tik man dabar taip atrodo, nes tik aš savo pažymius ten užsidirbdavau dažniau iš „sukauptų balų"). O Stakliškėse ištisus vadovėlių paragrafus turėdavome atpasakoti prie lentos. Bet mane vien stovėjimas prieš klasę žudė... Antra, buvo begal neįdomu vos ne atmintinai kartoti „akademiniu" stiliumi parašytus tekstus, nes nebuvau įpratusi kalti. O trečia, prisidėjo dar ir nežmoniška kai kurių KEISTŲ (tai ne mano, o visų mūsų apylinkės žmonių žodis) mokytojų, mane tuomet absoliučiai paralyžiavusių, baimė. Tokia, kad mano dienos ir naktys virto ištisu košmaru. Tad mano mokslai Stakliškėse galėjo pasibaigt vos prasidėję. Ir pasibaigt begal negerai. Ne vien man ir mano artimiesiems, bet ir šiai mokyklai... Ir jei nebūčiau virtusi literate (šios mano pravardės tos kartos stakliškiečiai nėra pamiršę iki šiol).
Nepatikėsit, bet Stakliškėse tuo pat metu lietuvių kalbos mane mokė net trys mokytojai – Boleslovas (?) Matkevičius, Gražina Tekorytė ir Danutė Zieniūtė, nors iš tikrųjų šio dalyko pamokas mūsų klasei vedė vien mokytojas B. Matkevičius. Bet jis buvo ne tik vienas iš tų, kuris kvietė atpasakoti literatūros vadovėlio paragrafus prieš klasę, bet ir tas, kurio paniškai bijojau (nors jis tikrai nebuvo iš keistųjų). Gal kad buvo kur kas stambesnis už kitus mokyklos mokytojus ir pasižymėjo nemenko stiprumo balsu, itin dažnai skambėdavusiu ir sarkastiškai. Nežinau! Tačiau dienyne ties mano pavarde porą devintos klasės trimestrų išsidėstę itin kontrastingi pažymiai: 2 (atsakinėta žodžiu), 5 (tikėtina, kad buvo rašytas diktantas), 2 (atsakinėta žodžiu), 4 (greičiausiai rašytas rašinys), 2 (atsakinėta žodžiu), 4 (vėl rašinys), 2 (atsakinėta žodžiu) ir t. t. – ganėtinai iškalbus faktas.
Tačiau nuo dešimtos klasės šviesios atminties mokytoją B. Matkevičių (pasirodo, jis irgi neatlaikė gyvenimo) jau tik mylėjau ir tebemyliu... Ir tam pradžią davė viena anekdotiška situacija. Įpusėjus 1969 m. birželiui pačiame Stakliškių miestelio vidury sėdime keletas nestakliškiečių bendraklasių ant suoliuko po mokyklinės praktikos ir laukiame autobuso (buvo tokios pasibaigus mokslo metams). Netikėtai prieš mus išdygsta gerokai išgėręs (deja, turėjo tą silpnybę) mokytojas B. Matkevičius ir dėl kažko itin aršiai prisikabina prie vienintelio mūsų vaikinuko... Mergaitiškoji suolelio dauguma tik susigūžia. Bet staiga spiginančiai juodos mokytojo akys įsminga į mane: „Na, Bartkute! Na, užsispyrėle! Eikš!.." – ir aš tik strykt – gal net greičiau nei jo iškviesta prie lentos – ir tursi tursi tursi paskui savo mokytoją, visai nesvarstydama, kur jis mane nusives. Tai, kas vyko toliau, jau galėtų vien talentingas komediografas atkurti... Galiu vien reziumuoti, kad užteko mokytojui tąkart atskaityt porą pamokslų (mane viduje vien prajuokinusių, nes absoliučiai neatitiko tų iliuzijų, kurias, pasirodo, apie mane jis buvo susikūręs), su kiekvienu sakiniu vis stiprokai tai viena, tai kita ranka timptelint mano kasas ir man beveik spiegiant: „Ne, Mokytojau! Ne! Jūs labai klystate!" – ir visą baimę man tarsi vėjas nupūtė...
Labiausiai B. Matkevičių vertinu kaip kalbininką, kadangi nepaprastai smagi intelektualinė intriga atsirasdavo tik per jo kalbos pamokas. Literatūros, kaip pats sakėsi, nemėgo (nors greičiausiai tik bijojo per savo begal aštrų liežuvį mums atskleisti ką nors tokio, už ką tuometinės sistemos tikrai nebūtų paglostytas). Nors ir esu labai jam dėkinga, kad atsakingai saugojo mane bent nuo absoliutaus susilyrinimo, o ir prie mokyklos literatūrinio sienlaikraščio su juo kartu neretai buvome palinkę, visgi ne mokytojas B. Matkevičius Stakliškėse mane padarė literate... Vadinasi, lieka tik mokytojos G. Tekorytė ir D. Zieniūtė.
Ką žinau, tai žinau. Pirmiausia mane pasigavo mokytoja G. Tekorytė, dirbusi ir Mokymo dalies vedėja, kai per ateistinį mokyklos vakarą išgirdo deklamuojant eilėraštį apie pokario laikų kleboną, kuris amžiams pats įsidėjo kruviną žvaigždę savo kakton. Taip ir tebematau, kaip man scenoje drebinant balsą ir kinkas ji šalia sėdinčio kolegos klausia, kas aš tokia. Taip ir patekau, savo laimei, pas mokytoją G. Tekorytę. Nors gyvenimas parodė, kad dėl mano „aktorinių" perspektyvų ji tikrai buvo pernelyg didelė optimistė... Ir vis dėlto tik šios mokytojos dėka į mano vėjavaikišką galvą įsiskverbė gilesnio grožinės literatūros suvokimo pradmenys, pvz., kiek daug estetinio svorio kūrinyje gali turėti net ir trumpiausias žodis arba kaip netiksliai pagauta intonacija gali atsisukti ne vien prieš kūrinį, bet ir skaitovą...
Juolab kad su mokytoja G. Tekoryte per tuos užsiėmimus mus, „skaitoves" (nors berniukų gal tiesiog neprisimenu), gana neretai sekė ir dar vienos įdėmios akys –­ mokytojos G. Tekorytės draugės akys. Kad jos buvo dabartinės profesorės Viktorijos Daujotytės, sužinojau tik perkopusi savo trisdešimtmetį... Štai skaitau garsiai pasirinktą Marcelijaus Martinaičio eilėraštį ir girdžiu, kaip jos viena kitai pusbalsiu sako, kad tas tekstas man DAR PER ANKSTI!.. Ir tai mane tik dar labiau suintriguoja – M. Martinaičio knygos iš mano rankų jau niekada neištrūks! O ar ne vien mokytojos G. Tekorytės ir jos draugės dėka į Stakliškių vidurinę ir pats M. Martinaitis atvyko? Ir ne tik jis. Puikiai prisimenu ir Joną Strielkūną, ir profesorių Donatą Sauką, ir Justiną Marcinkevičių (pastarasis poetas atvyko jau lyg ir mokytojos D. Zieniūtės pakviestas). Ką pamiršau, dovanokite, pamiršau... Betgi paauglystėje į mokytoją G. Tekorytę mane traukte traukė stiebtis.
Visai kitaip mano santykiai klostėsi su Mokytoja D. Zieniūte. Tiesa, legendą, jog tai „nepaprastai gera lietuvių kalbos mokytoja", girdėjau dar Alšininkuose. Vis dėlto kartu su legenda mane pasiekė ir šios Mokytojos gailėjimas, nes „mokyklos valdžia jai kažkodėl duoda mokyti tik mažiukus, kurie jos visai nesupranta ir neklauso"... Taigi, kai atėjau į Stakliškes, jau nebebuvau mažiukė – Mokytojai D. Zieniūtei mokyklos valdžia manęs jau neatidavė. Ir visai neprisimenu, kaip tapau jos vadovaujamo literatų būrelio nare ir, pasirodo, netgi jo pirmininke... Tiktai prisimenu, kad mano mokymosi Stakliškėse metais mes tikrai nebuvom tikrieji literatai. Mūsų veikla buvo susijusi vien su sceniniais projektais – įvairių rašytojų jubiliejams ar konkursams skirtais vaidinimais ar poetinėmis kompozicijomis, taip pat literatūriniai renginiai su rašytojais ir tarpmokykliniai susitikimų vakarai (prisimenu viešnagę Trakuose, kur dalyvavo ir vaikų poetas A. Matutis) ir kiti. Vadinasi, ir tuometiniame literatų būrelyje, matyt, pirmiausia atsidūriau vien kaip „skaitovė"... Bet tikrai dar niekada nesu to pasigailėjusi. Jau vien dėl to, kad teko didžiulė laimė iš arti pamatyti tokį Žmogų kaip Mokytoja D. Zieniūtė...
Išoriškai – iš tikrųjų vos ne Pelenė*: mažutė, smulkutė, nestipraus balso, ne kažin kokios figūros ir veido (Ak, niekas, nieks manęs negyrė, / Nesakė, kad esu graži...), paprastutės šukuosenos ir drabužėliams neišranki... Tačiau kai išsiskleisdavo tai, kas slypėjo šios grožio alkanos Mokytojos sieloje, D. Zieniūtė mums virsdavo jau visai kita moterimi. Visgi ne fėja ar karaliene (ne tas buvo mokytojos stotas ir laikysena). Juolab ir ne princese, į kurią pasakų puotose nukrypsta visų akys, – tuo metu jau kliudė D. Zieniūtės amžius. Tačiau tarp kitų savo kolegų ji buvo Kitokia, ir man šią Mokytoją iki šiol norisi lyginti su kuria nors šventąja...
Ar dar prieš Stakliškes, ar vos atėjusi į jas, sužinojau ir apie esminį Mokytojos D. Zieniūtės gyvenimo dramos įvykį –­ pašalinimą iš universiteto pokario metais. Tačiau visiškai tylėta apie kitas šios mokytojos nesėkmes: kaip per mandatinę komisiją, jai bandant tapti profesionalia režisiere, buvo pasinaudota idealistės mergaitės psichologiniu riktu – tiesiog jaunutės mokytojos nesusivokta (einant šventos tiesos keliu), kad jos ryžtas ir po režisūros studijų dirbti vien mokykloje Konservatorijai būtų buvęs pernelyg brangus; mūsų nieko nežinota ir apie Mokytojos D. Zieniūtės eilių rinkinio vagystę leidykloje (apie 1965 m.). Bet ir nepatyrusios vaiko akys matė, kad ši Mokytoja giliai SUŽEISTA... Beje, minėtoje O. Andrulevičienės ir A. Zurlienės knygoje radusi prisiminimą, kaip gražiai ši Mokytoja dar ir dainavusi, buvau tiesiog sukrėsta, nes aš Mokytojos D. Zieniūtės dainuojančios jau neprisimenu. Vadinasi, ne vien Birštone jau niekas nebegirdėjo Jos dainuojančios –­ jau ir mano Stakliškių metais Mokytoja NEBEDAINAVO...
Užtat dainavome mes, jos mokinukai. Ne vien dainavome, bet ir šokome jos režisuotuose spektakliuose. Todėl tikras stebuklas, kad būdama tokios nepavydėtinos būsenos Mokytoja mus gebėdavo paversti kuo tik panorėdavo: ir princesėmis, ir fėjomis, ir karalienėmis, ir Nėrimi, ir Janoniu, ir netgi visa Lietuva... Kas jai padėjo? Dargi dirbusiai ir Stakliškių vidurinės mokyklos „fizkulto" laikais (iškalbi frazė iš mokytojos laiško bičiulei: Būtų reikėję jį [poezijos spektaklį „Čia Lietuva"] paro­dyti ir „Pedagoginių skaitymų" dalyviams, tik... sportas sutrukdė). Pasitikėjimas pasaka?.. Juk yra išsitarusi, lygiai kaip H. Radauskas: Pasaka tikiu. Net kūdikiškai. Ir ne vien mano pasirinktas šio rašinio epi­grafas, bet ir daugybė kitų D. Zieniūtės poezijos tekstų (kad ir tokia frazė: kažin ar suaugus kada aš buvau?) liudija, kad ji buvo net įsikabinus sielos šaknimis į vaikystę.
Tik mano mokykliniais Stakliškių metais Mokytoja D. Zieniūtė pasakų jau neinscenizavo (tai tarsi buvo palikta jau vien mokinių „režisuojamiems" karnavalams). Tuolaik šios mokytojos sceninių projektų ašimi buvo tapusi jau visai kitokia pasaka... Ji, veikiama Just. Marcinkevičiaus ir E. Mieželaičio poetinių inovacijų, iš esmės keitė požiūrį ne vien į Lietuvos istorijos ir kultūros asmenybes, bet ir į minėtąjį „poe­zijos teatrą", tuomet irgi itin naujovišką reiškinį. Kiek daug man davė vien Mokytojos D. Zieniūtės sukurta poetinė kompozicija „Čia Lietuva", su kuria rajone laimėjome pirmąją vietą. Juolab kad joje aš buvau „prima" (beje, kaip ir kituose tuolaik D. Zieniūtės sukurtuose projektuose). Tiesa, pati mūsų Mokytoja šį savo laimėjimą viešai taip ir nutylėjo. Tai tik aš neištvėriau čia nepasigyrusi. BET...
Mokytoja D. Zieniūtė begal manimi pasitikėjo ir tikėjo, o kuo aš jai atsilyginau? NIEKUO! Net ir menkiausiu, ir dargi savo purvinų kojų sumintu, žiedlapiuku neatsimokėjau. O dar GAL ir aš?..
Taip. Tebesididžiuoju tuo, ką su mumis Stakliškių vidurinėje yra sukūrusi Mokytoja D. Zieniūtė. Bet ar aš nesididžiuoju vien savimi? Juk neprisimenu nė vienos mokytojos ne tik žmogiškos, bet ir dalykinės pastabos savo adresu. Ji, rodos, tik begal džiaugėsi tuo, ką aš jau turėjau, ir savo tuometiniuose projektuose laiku pastatydavo mane į geriausiai man tinkamas vietas. Ar tik ne dėl to aš ją tarsi ir „stumtelėdavau" nuo savęs – „stumtelėdavau" lyg ir G. Tekorytės šešėlin... Taip savo Mokytoją dar labiau įskaudindama. Deja, tą supratau pernelyg vėlai. Tik ji buvo itin ori (kalbant apie Mokytoją D. Zieniūtę negalima vartoti žodžio „išdidi", nors jos eilėraščių moteris apie save jį ne kartą ištaria) – niekad nuoskaudų dėl tokių mano akibrokštų taip ir neparodė... O išėjusi iš Stakliškių, nuo Mokytojos D. Zieniūtės –­ bei apskritai nuo savo krašto –­ jau ir visai nutolau.
Vis dėlto vienąsyk su šia Mokytoja dar susitikom. Tiksliau – prasilenkėm. 1974 m. rugpjūtį Prienų autobusų stotyje. Aš jau sėdėjau tuoj tuoj turėjusiame pajudėti maršrutiniame paziuke. Staiga su neapsakomu džiaugsmu išvydau prie kitos aikštelės atė­jusią savo Mokytoją. Ir ji tuo pat momentu mane pastebėjo. Su kokiu ilgesiu prišoko ji prie mano autobuso lango... TIK... Mokytojos akyse jau juodavo ne tik absoliuti neviltis, bet ir nežmoniškai kenčiančio žmogaus meldimas mano pagalbos... O aš iš tos keleivinės savo užpakalio (kaip čia trūksta kur kas stipresnio žodžio!) taip ir neiškėliau... Ir jeigu ne O. Andrulevičienės ir A. Zurlienės sudaryta knyga, Mokytoja Danutė Zieniūtė mano atmintyje taip ir būtų likusi tik tokia, kokią mačiau – veidu prigludusią prie murzino to autobuso lango stiklo (o kaip gražiai Ji mūsų prašydavo: Į kelią atsisukime tiktai švariais stiklais)...
...Tai apie kokias savo meiles aš drįsau čia svaičiot?

* Žodžiai kursyvu – iš knygos „Nedaug iš gyvenimo paėmiau: atsiminimai apie mokytoją-poetę DANUTĘ ZIENIŪTĘ ir Jos poezija" („Petro ofsetas", Vilnius, 2013) ir Danutės Zieniūtės poezijos rinkinio „Mėlyna paukštė" („Naujasis lankas", Kaunas, 2011).