Sigitas Parulskis. Apie alkį

Lazerinis spausdintuvas išspjauna lapus, imu juos į rankas, šilti tarsi bandelės, ir tos bandelės iš senų laikų, iš studentiškų, kai eidavome užkąsti į „Pieno barą“ virš „Laumės“ kokteilių rūsio, arba Konarskio gatvėje kaip gardžiai kvepėdavo duonos fabrikas pakeliui į „Vingio“ kino teatrą, žinoma, tuščiu skrandžiu, atrodė, galėtum apgraužti kepyklos sienų plytas, ir dar kažkur tas kvapas būdavo be galo gardus, regis, Latako gatvės apačioje, kur veikė „Pergalės“ konditerijos cechas, kiek būta vietų, kurios buvo galingų vaizdinių, svajonių, troškimų generatoriai, kurios perkeldavo į kitas dimensijas, į kitus pasaulius, dabar ten stovi tik Proustas ir barsto prarasto laiko trupinius išsižiojusiems, traiškanotas akis užmerkusiems Becketto ubagams, laikau rankose dar karštus lapus, tatuiruotus juodais ženklais, kuriuos vadiname žodžiais, tie žodžiai man pasakoja apie svaiginantį kvapą, apie jaunystės alkį, geismo alkį, apie alkį skaityti, alkį būti, jaučiuosi pakylėtas ir apimtas melancholiško jaudulio, bet kažkas trukdo šiai idilei, kažkas įkyriai skamba ausyse, ir kai geriau įsiklausau, suprantu, kad tai „Sparks“ daina „You’ve Earned the Right to be a Dick“.

 

Sigito Parulskio nuotrauka
Sigito Parulskio nuotrauka

Draugai