Sigitas Parulskis. Apie babą Krauzę

Studijų laikais, maždaug antroje devintojo dešimtmečio pusėje, Nemenčinės miške gyveno tokia baba Krauzė. Nežinau pravardės kilmės, bet jai tiko – pamatęs babą Krauzę iš karto suprasdavai, kad tai baba Krauzė. Filologų bendrabutis stovėjo miškelio pakraštyje, vakarais žaisdavome kortomis „Kingą“, gerdavome siaubingą degtinę ir klausydavomės „Depeche Mode“. Kai degtinė baigdavosi – o ji baigdavosi visada, ir žinoma, per anksti, – eidavome į mišką pas babą Krauzę. Tiesa, kartais traukdavome ieškoti taksistų, – tais prohibicijos laikais taksistai dažnai būdavo mobilieji alkoholio „taškai“. Jeigu neturėdavo patys, nuveždavo prie „Nemuno“ parduotuvės, kur skersgatvyje stovėdavo koks nors Hermis, kuriam paduodavai pinigų, jis nerdavo į bromos juodumą ir netrukus iš ten išnerdavo su buteliu. Jeigu Hermio nebūdavo, važiuodavome prie restoranų, degtine ir rūkalais prekiavo durininkai / rūbininkai. Bet taksi buvo nedaug, nei Niujorke, nei Kamčiatkoje* jie ilgai neužsibūdavo, todėl likdavo vienintelis kelias – pas babą Krauzę. Tiesą sakant, degtinės gaudavo ne visi, bet man sekdavosi. Buvau įgavęs jos pasitikėjimą.

 

Sigito Parulskio nuotrauka
Sigito Parulskio nuotrauka

 

Kadangi visada eidavau neblaivus, niekada tiksliai nežinodavau, kur einu, kartais atrodydavo, kad klaidžioju visą amžinybę, bet galiausiai miško tamsoje pasimatydavo blausus žibintas, pabelsdavau, po kurio laiko koridoriuje pasigirsdavo šiurenimas, prasidarydavo durys ir pasirodydavo rūstus babos Krauzės veidas.

Paskui viskas labai greitai ėmė keistis: santvarka, ekonomika, Senamiestis, politikai, pinigai sužvėrėjo, paskui vėl atgavo žmogišką veidą, keitėsi drabužiai, alkoholis, narkotikai, viskas pagerėjo, net šūdo kokybė, bet kažkas ir išliko, galbūt jausmas, kad vis dar einame kažkokiu tamsiu mišku, pro šalį pralekia iš siaubo klykiantis Dante, kad pasiklydo miško tankmėje, praropoja didžiulis vabalas su Kafkos galva, tvirtinančia, jog mes – viso labo tik niūrios Dievo mintys, krūmuose kažkoks šmikis tvirkina paukščius deklamuodamas eiles prancūziškai, o mes vis einame, einame, einame, nežinome nei kur, nei ko, bet galiausiai kažkur, tankumyno dugne nušvinta žiburys, beldžiame ir laukiame, gal išlįs baba Krauzė, gal įpils mums nors lašelį amžinybės ir gal net sudainuos: Reach out and touch faith, your own personal Jesus...


* Niujorkas ir Kamčiatka – studentai taip vadino Saulėtekio rajonus Vilniuje, kur stovi universiteto bendrabučiai.

Draugai