Sigitas Parulskis. Apie kates ir peles

Iš ciklo „Nukentėjusiųjų apžiūra“

Buvau pakviestas į sutuoktuves, jos vyko garsioje Kauno bažnyčioje, stovėjau toli nuo altoriaus, atokiau nuo svarbiausių įvykių, ir besižvalgydamas pamačiau navos pakraščiu palei sieną bėgančią katę su pele nasruose. Mačiau ją trumpai, netrukus katė įsmuko į prieblandoje neįžiūrimą nišą. Vaizdas buvo toks keistas ir kartu simboliškas, kad net suabejojau – gal tai tik mano vaizduotė. Žiūrėjau į jaunikį ir jaunąją, kuriems kunigas kabino ant ausų makaronų girliandas. Makaronų buvo tiek daug, kad darėsi net gražu, tarsi dalyvaučiau ne katalikų, o kokių nors hinduistų šventėje, bet negalėjau atsikratyti įkyrios minties: ką gi reiškia vaizdas, kurį ką tik mačiau – per jungtuvių apeigas bažnyčia bėga katė su pele nasruose? Kas iš jaunavedžių – auka, o kas – budelis? Gal tai apskritai ironiška instinkto paspęstų spąstų iliustracija – mes tuokiamės ne dėl to, kad norime malonumo, o dėl to kad mus, pasinaudodama laikinais malonumais ir mūsų silpnybe jiems, apkvailino instinktų burtininkė Motušė Gamta. Aliuzija į prigimtinę nuodėmę, į Adomo ir Ievos laikus, kai Adomas neatsispyrė Šėtono gundymams, paragavo pažinimo medžio vaisiaus ir jo sielą nusinešė nuodėmių tvanas. O paskui ir mūsų visų, jo palikuonių. O gal tai Bažnyčia, savo sakramentų nasrais surakinusi baikščias mūsų širdis, tempia mus į niūrią skylę, kurią veidmainiškai vadina amžinuoju gyvenimu.

Stovėjau ir mačiau, kaip aplinkui mane gula dulkės, kaip sklando ore Giordano Bruno pelenai, kaip blunka vitražai, trupa skulptūrų gipsas, lupasi paveikslų dažai, kol galiausiai supratau, kad stoviu griuvėsiuose, bažnyčios griaučių centre, o pro šalį bėga išsišiepęs laikas su...

– Ar ilgai čia taip dar stovėsite? – išgirstu balsą.

Apsižvalgau – ta pati bažnyčia, tuščia ir tylu, vestuvininkai išėjo, likau vienas, priešais mane tik Kunigas, nutaisęs rūstų veidą. Apsisuku ir einu išėjimo link. Jau netoli durų dirsteliu per petį, – Kunigas staiga pritupia, iššiepia nasrus, mosteli ilga, pūkuota uodega ir šuoliais pasileidžia į mane.

Sigitas Parulskis. Kipras, okupuota teritorija, 2011
Sigitas Parulskis. Kipras, okupuota teritorija, 2011

Draugai