Sigitas Parulskis. Apie pagirias

Ispanų rašytojas ir scenaristas Juanas Basas knygoje „Traktatas apie pagirias“ suskaičiavo keliasdešimt pagirių rūšių ir porūšių. Ir perspėjo, kad pagiringam nieku gyvu negalima važinėtis amerikietiškais kalneliais arba skristi lėktuvu. 1987 metais nebuvau skaitęs jo knygos (nes dar nebuvo parašyta, todėl skaičiau neseniai dovanų gautą Naująjį Testamentą), o man kaip tik reikėjo nupirkti lėktuvo bilietus į Kaukazo kalnus. Kadangi į eilę turėjau atsistoti labai anksti, gal penktą ryto, kad nebūtų nuobodu, išgėriau alaus. Paskui dar išgėriau ir dar, o tada jau viskas kaip per sviestą: alus, vynas, degtinė, vėl alus, poetai, čigonai, kažkas šlapinosi telefono būdelėje ir visiems buvo juokinga, o gal atvirkščiai, gal telefonas šlapinosi ant manęs ir man buvo visai nejuokinga, nes atsibudau svetimame bute, ant grindų, galva kaip Helovino moliūgas, burnoje suvytęs agurkas, apvyniotas spygliuota viela, o gomurys išklotas stiklo vata.

Stoviu štai toks eilėje, lakstau kas dešimt minučių vemti, o už manęs eilėje neapsikentusi moteris sako: „Jaunuoli, nebesakyk, kad eini parūkyti, tau iš burnos klaikiai dvokia vėmalais, gėdos turėtum!“ O man nuo jos moralų dar blogiau, vėl bėgu į lauką ir vemiu žiūrėdamas į „Lietuvą“, nes kasos kaip tik netoli viešbučio.

Naujasis Testamentas tuo metu buvo retenybė, knyga mane sužavėjo, įspūdžiais norėjau pasidalinti su tauta, taigi sakau moteriškei sugrįžęs, sukaupiu visus šviesos likučius kaukolės moliūge ir, kol vėl nepradėjo žiauriai pykinti, sakau jai, negaliu prieštarauti ir pasiteisinti neturiu kuo, bet kaipgi artimo meilė, Jėzus irgi padaugindavo vyno ir žuvies ir vemdavo Jėzus kaip Černobylio reaktorius, radioktyviomis visos žmonijos nuodėmėmis vemdavo Jėzus ir sakydavo tada, kad nužengė į pragarus, ir verkė visi pragarai ir poncijai pilotai, o Marija Magdalietė plovė jo vėmaluotas kojas ir netgi už jį pastovėdavo eilėje prie „Aerofloto“ kasų, kad nupirktų prakeiktus bilietus į prakeiktą Kaukazą...

Moteris nebuvo gailestinga ir nepasisiūlė nupirkti man bilietų, netgi išbarė mane už piktžodžiavimą, teko kentėti pačiam, kad pagaliau pamatyčiau prakeiktą Kaukazą, o stovėti eilėje pjaunamam pagirių dar sunkiau, nei skristi lėktuvu ar važinėtis amerikietiškais kalneliais, bet tą rytą turbūt pirmą sykį supratau krikščionybės esmę: yra kančia, yra kančios priežastis, bet kad įveiktum kančią, turi stovėti eilėje prie „Aerofloto“ kasų, laukti bilietų, kuriuos gausi arba ne, ir dar tave visą laiką klaikiai pykina. Toks yra krikščionybės kelias įveikti kančią. Ir jokios artimo meilės, jeigu tau dvokia iš burnos.

 

Sigito Parulskio nuotrauka
Sigito Parulskio nuotrauka

Draugai