Sigitas Parulskis. Apie plonytę ribą

Nukentėjusiųjų apžiūra

 

Tai buvo niūrūs ekonominės krizės laikai, 2009 ar 2010 metai. Anksti ryte, dar prietemoje, ėjau per kiemą ir staiga tapau keisto įvykio liudytoju: mėsą vežantis automobilis užkabino daugiabučio namo karnizą ir kažkoks mėšlas nuo jo atplyšo.

Iš kabinos iššoko aukštas tvirtas vyras su kabliu rankoje. Krūptelėjau, nes buvo daug rimtų priežasčių: aplinkui nė gyvos dvasios, vyras stambus, tamsiais drabužiais, kepurė su snapeliu, akys primerktos, o rankoje mėsos kablys.

Jis stovėjo ir žiūrėjo į apgadinto namo atbrailą, paskui į mane. Aš stengiausi nežiūrėti į atplyšusį mėšlą, nes, šiaip ar taip, vyro rankose kablys, o mano – tik vėjas.

Kokios mintys sukosi jo galvoje, negaliu pasakyti. Jis priėjo prie automobilio galo, pravėrė šaldytuvo duris, atsisuko dar kartą į mane, nužvelgė nuo galvos ligi kojų ir, įmetęs mėsos kablį į vidų, uždarė duris. Paskui paklausė:

– Ar čia gyveni?

– Taip, – išspaudžiau.

– Palauk.

Tiesą sakant, norėjau bėgti neatsisukdamas, bet tokiais atvejais visada prisimenu Loto žmoną, ir kojos virsta druskos kolonomis.

Jis grįžo iš kabinos, ištiesė popieriaus lapelį:

– Čia mano telefono ir sunkvežimio numeriai. Pranešk, kam reikia.

Sėdo ir išvažiavo.

Buvo niūrūs krizės metai, daug žmonių dingdavo be žinios. Žiūrėjau į apgadintą daugiabučio atbrailą ir negalėjau suprasti, kad toks bjaurus daiktas gali būti gražus ir kur slypi šis nepakartojamas grožis.

Sigitas Parulskis. Šiaurės miestelis, Vilnius, 2009
Sigitas Parulskis. Šiaurės miestelis, Vilnius, 2009

Draugai