Sigitas Parulskis. Dulkių diena

Iš ciklo „Nukentėjusiųjų apžiūra“

Pamažu aiškėja, kad dulkės turi atmintį. Kad ir ką joms padarytume – galime susiurbti dulkių siurbliais, nušluoti jas nuo visų daiktų ir nuo žemės paviršiaus moderniausiomis šluostėmis, jos vis tiek sugrįžta. Stanisławo Lemo romane „Soliaris“ pasakojama apie tolimoje planetoje esantį keistą vandenyną, kuris įsiskverbia į giliausius žmogaus prisiminimus, išgyvenimus ir sukuria fizinį pavidalą didžiausiam jo skausmui, galbūt klaidingai manydamas, kad žmogui tai labai brangu, o gal sąmoningai norėdamas jam sukelti didžiausią kančią. Ir astronautai, atvykę į šią planetą iš Žemės, patiria baisias moralines kančias. Juos aplanko kadaise mirę žmonės, jie žudo tuos atgijusius žmones, prisiminimus iš savo praeities, bet praeitis vis sugrįžta, ir tie žmonės iš praeities kas kartą vis labiau sąmoningi, vis daugiau atsimenantys apie buvusį savo gyvenimą.

Metams bėgant ir dulkės sugrįžta vis labiau patyrusios, ir vis sunkiau su jomis grumtis. Jų atsiranda ten, kur anksčiau nebuvo, jų susikaupia daug greičiau nei anksčiau, jos vis labiau verčia susimąstyti, vis labiau ką nors primena, jos kaip naminis gyvūnas tampa tokios artimos, viską supranta, tetrūksta, kad imtų ir prašnektų.

Galbūt ir dulkės ieško kontakto su mumis, nori užmegzti ryšį, o mes jas naikiname, žudome, taigi jos vis grįžta ir vėl įgauna mūsų daiktų, knygų, mūsų kūnų ir minčių, mūsų atodūsių ir kartėlio formas ir pavidalus, grįžta vis kantresnės, atkaklesnės, jos niekur neskuba, jos viliasi, kad vieną dieną suprasime jas, susitaikysime ir patys ramiai pavirsime dulkėmis.

 

Sigito Parulskio nuotrauka
Sigito Parulskio nuotrauka

Draugai