Stasys Mikšta. Kario atsiminimai (I)

I. Lietuvos kariuomenėje

Stasys Mikšta su Adele Čereškevičiūte (simpatija, būsimąja žmona) per atostogas Veliuonoje. 1940 m. vasara. K. Griūšios nuotrauka

Artėjo 1940 m. kovo 24 diena – Velykos. Visą kovą šaltis spaudė negailestingai. Prieš Velykas ateidavo mūsų bažnyčios vargonininkas mokyti giesmės „Linksma diena“ (J. Naujalio harmonizuota Velykų giesmė „Linksma diena mums nušvito“, – V. G.). Šeštadienį gavome šventines uniformas. Ir štai Velykų rytą išrikiavo visą mūsų pulką eiti į bažnyčią. Oras kaip tyčia atšilo, sniegas virto vandeniu, paukščiai medžiuose linksmai čireno. Pasigirdo garsi komanda „Žengte marš!“, pulko orkestras grojo linksmą Algirdo žygio maršą, kojos pačios kyla žygiuojant Juozapavičiaus prospektu. Žmonių minios mus lydi akimis. Bažnyčioje pamaldos truko 45 minutes. Orkestrui pagrojus ir vienbalsiai pagiedojus „Linksmą dieną“ šventė prasidėjo. Grįžę iš bažnyčios, pamokų salėje radome padengtus stalus, prikrautus margučių, pyragų, konservuoto kumpio, marmelado, kavos. Tik vaišinkis. Prieš tai buvome sudėję: kareiviai – po 1,50, karininkai –­ po 50, puskarininkiai, liktiniai – po 10 litų. Susėdome, bet vaišių nepradėjome. Atėjo pulko vadas, karo kapelionas, vargonininkas. Sugiedoję prisikėlimo giesmę atsisėdome. Atsisėdo ir pulko vadas, kurį pamačiau pirmą kartą, kiek užkando ir tuoj pakilo lankyti kitų pulko kuopų. Jam išėjus atnešė dėžes degtinės, alaus, pripirkta visko buvo daug. Kuopos vadas leit. Kemzūra leido net rūkyti. (...)

Birželio 4 dieną apsirengęs šventinėmis sargybos uniformomis visas pulkas rikiavosi kariškai priesaikai. Po priesaikos kareivinių teritorijoje įvyko paradas. Pulko vadas pasveikino mus, gavusius eilinio laipsnį. Pasakė gražią kalbą.

Vieną dieną budinčiam sušvilpus buvo išrikiuota mūsų kuopa ir iššaukti iš sąrašo 40 eilinių, tarp jų ir aš. Kuopos vadas įsakė paimti iš atsarginio sandėlio naujus kulkosvaidžius ir 2 prieštankinius pabūklus (arlikonus), kovos koštuvus dujokaukėms, priduoti šautuvus ir pasiimti pistoletus, reikiamą skaičių šovinių. Iš sandėlio į pamokų salę atnešė daug dėžių šovinių ir granatų. Užvirė darbas: kimšome į juostas šovinius, kiti į granatas suko kapsules. Pranešė mums tik tiek, kad mūsų tėvynei gresia pavojus, turime būti budrūs ir pasiruošę gintis. Kai viskas buvo parengta, atvažiavo kelios dengtos mašinos, sukėlėme kulkosvaidžius ir prieštankinius pabūklus, patys susėdome, nežinodami savo paskirties. Mašinos važiavo pro Žaliakalnį, Karmėlavą Jonavos link. Joms įvažiavus pro vartus, nuėjome į kareivines. Čia, Jonavoje, stovėjo mūsų pulko 5-oji kuopa, kuri saugojo tiltus per Nerį. Ten buvo įrengtos prastos, nors didelės, vieno aukšto kareivinės. Gyvenome čia gerai, tik neleido išeiti už kareivinių ribų. Naktimis gulėjome apsirengę, su ginklais, leista buvo tik atsisegti munduro apykaklę. Dienomis jokių užsiėmimų nebūdavo, žaisdavome futbolą, mėtėme ietį, diską, kas ką norėjo, galėjo ir boksuotis. Čia išbuvę daugiau kaip savaitę, vėl grįžome į Šančius. Bet po kelių dienų vėl išvažiavome į Jonavą.

Vieną dieną į mūsų kareivines atbėgo policijos viršininkas, pasitarė su mūsų vadais. Mus iš kareivinių kiemo pakvietė kuopos budėtojo švilpukas. Liepė pasiimti granatų, šovinių, užsidėti šalmus, ant šautuvo užmauti durtuvus. Iš mūsų paskyrė penkis eiti į miestą patruliuoti. Man teko Kauno gatvė bažnyčios link. (...)

Birželio 23 dieną po pietų aikštelėje žaisdami kvadratą pamatėme per tiltą važiuojantį tanką. Mūsų sargybinis, pažinęs rusų tanką, su užtaisytu ginklu pastojo jam kelią. Tankas sustojo, iš jo išlipo karininkas ir parodė kažkokį raštelį. Sargybinis nesuprato jo kalbos ir iššovė į viršų. Išgirdęs šūvį atbėgo sargybos viršininkas ir kuopos vadas kpt. Kvietkauskas. Jie ilgai nekalbėjo ir žvalgybinis tankas pravažiavo. Kuopos patalpoje buvo radijo imtuvas. Iš Kauno radijo stoties perdavė: „Dėmesio, dėmesio! Raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną! Rimties! Nesukelti incidento!“ Mūsų radistai iš kariuomenės generalinio štabo laukė įsakymo kautis, bet tokio įsakymo nebuvo. Vadai liepė būti vietoje ir vis laukė įsakymo: „Ugnis! Į priešą!“ Atvažiavo dar 50 rusų tankų, į mūsų kareivines 5 priešo tankai atsuko pabūklų vamzdžius. Atskridę rusų lėktuvai suko ratus apie mūsų kareivines. Apsupę mus tankai sulaužė tvoras, per žmonių daržus užėmė kovos padėtį. Mūsų pionieriai buvo užminavę tiltus – vieną plento tiltą ir vieną geležinkelio, bet įsakymo negavę tiltų nesprogdino.

Lietuvos kariuomenės pulkas žygiuoja į Šančių bažnyčią duoti priesaikos. 1940 m. birželio 4 d.

Per tiltus Kauno link brovėsi dar keli šimtai rusų tankų. Paskui juos pasipylė kelios dešimtys tūkstančių rusų kareivių. Kilo dulkės, temo dangus, žvangėjo tankų vikšrai, kosėdami nuo dulkių žygiavo rusų kareiviai. Keletas mūsų, peršokę per kareivinių tvorą, nubėgome pasižiūrėti Raudonosios armijos. Sustoję prie plento tilto pamatėme, ko nesitikėjome. Klausydamas radijo aš įsivaizdavau Raudonąją armiją gražiai uniformuotą, gerai ginkluotą, stipriai suaugusius vyrus. O ėjo beveik vaikai, sulipę, susijuosę brezento diržiukais, kai kurie buvo ir su pančiais. Šautuvai ilgi, buožpadžiai kone žeme vilkosi, apsiavę skudurinėm „batinkom“, kojas apsivynioję tvarsčiais. „Mes prapuolėm“, –­ sako man Mickus. Nuleidę galvas grįžome į kareivines. Mūsų vadai mus apibarė, kad ėjome prie tilto.

Tankai, mus apsupę, stovėjo vietoje, tankistai buvo pasiruošę kautis. Matėme, kad jie neapmokyti, kiekvienu momentu galėjome juos susprogdinti. Lėktuvai bombonešiai vis skraidė žemai, laukė mūsų šūvių. Vakare viena rusų tanko įgula atidarė viršutinį liuką ir tankistas atsargiai iškišo galvą. Mes net voliojomės po pievą, juokėmės iš bailių raudonarmiečių. Kitą dieną mane paskyrė prie tilto sargybon. Ten radau jau ir rusų kareivį, jis padėjo mums eiti pareigas. Tilto pylimėlyje, prie lengvojo kulkosvaidžio apsikasę gulėjo du rusų kareiviai. Vaikščiojom mudu arti vienas kito, jis mane kalbino, bet aš gi rusiškai kalbėti nemoku. Supratau tik iš gestų, kad jis peikia mano šautuvą – girdi, jis vieno šūvio. Atidariau šautuvo dėtuvo dangtelį, susipyliau šovinius saujon ir, paėmęs naują apkabą su 5 šoviniais, paspaudžiau į dėtuvą. Šoviniai ten visi tilpo ir tada uždariau spyną. Kaip nustebo ruselis: kur galėjo tilpti 5 šoviniai, nes šautuve telpa tik 4, neįvesti į šovinio lizdą. (...)

II. Dar vis jautėmės esą Lietuvos kariais

Mūsų, Šančių 2-ojo pulko, kareivinės buvo užimtos rusų, todėl mus apgyvendino 5-ojo pėstininkų pulko kareivinėse. Ten jau buvo du pulkai, todėl sustatė keturių aukštų lovas. Mūsų pulką maitino lauko virtuvė. Čia pagyvenome neilgai, greitai išvažiavome į Švenčionėlių poligoną.

Ten buvo poilsis: Lietuvos kariuomenės maistas labai geras, užsiėmimų, galima sakyti, nebuvo. Vesdavo mus vadai į pušynėlį, o ten per dienas anekdotai, kas tik kokių mokėjo. Vakariniam patikrinimui vesdavo į aikštelę. Ten buvo aukštas stulpas, kurio viršuje plevėsavo raudona, o žemiau – lietuviška trispalvė vėliavos. Po patikrinimo buvo, kaip ir anksčiau, giedama malda („Tėve mūsų“) ir Tautos himnas. Retai užsiėmimams nešdavome kulkosvaidžius. Mūsų kuopa gyveno lentiniuose barakuose, kitos kuopos – „havajuose“ –­ medinėse trobelėse šiaudiniais stogais. Vadai nespaudė, drausmė visai pašlijo. Sekmadieniais laisvai gaudavome leidimus į miestą, eidavome iš stovyklos į Miežionėlių kaimo šokius. Išeinant vietoj durtuvų išduodavo pistoletus.

Neilgau čia pagyvenę išvažiavome į Alytų, kur turėjo būti įrengtas aerodromas rusų lėktuvams. Išsidėstėme miške, kur netoli buvo mūsų kavalerijos ulonų kareivinės. (...)

Šančių bažnyčioje duodami priesaiką rankas iškėlė 1918-aisiais gimę kariai. 1940 m. birželio 4 d.

Buvo jau ruduo. Spalį prasidėjo pulkų reforma. Buvau paskirtas į 215-ojo šaulių pulko 3-ią batalioną. Lietuviškų pulkų pavadinimai dingo. Įsakė nupjaustyti nuo lietuviškų uniformų antpečius, o vietoj Vyčio ant kepurių prisegė penkiakampę. Uždraudė per patikrinimą giedoti Tautos himną, nuėmė nuo stovyklos stulpo lietuvišką trispalvę vėliavą. Vieną vakarą pranešė, kad mūsų 3-ias batalionas iš stovyklos išvyksta. Važiavome kone visą naktį, kol pasiekėme Rokiškį. Vežė mus lietuvių automašinos, atvažiavome jau ryte. Mašinos sustojo prie Rokiškio bažnyčios, kur anksčiau buvęs Rokiškio vienuolynas buvo paverstas kareivinėmis. (...)

Buvo sekmadienis, atėjo viršila Venskūnas, liepė eiti į sandėlį pasiimti vėl kariškus drabužius, ginklus, persirengti ir rikiuotis lauke pratyboms. Žmonės gausiai rinkosi į bažnyčią, šnekučiavosi prie šventoriaus. Ką padarysi, aš jau ir vėl kariškis. Persirengėme, bet į pratybas eiti nesiryžome. Sugulėme ant lovų, nors jos buvo be čiužinių. Po pietų atvažiavo dvi kariškos automašinos, liepė pasiimti kas kam priklauso ir sėstis į mašinas. Nuvežė į Obelių miestelį, apgyvendino dvare. Liepė pasidėti daiktus ir eiti pas komendantą maistpinigių. Gavome po 2 litus 30 centų. Išėję į miestelį arbatinėje pavalgėme. Sutikome liktinį viršilą Sakalauską, kuris mus gražiai pakalbinęs pavadino į Aleksandravo kaimą, ten, sakė, bus šokiai. (...)

Pradėjus stipriai šalti atvažiavo iš Alytaus visas mūsų batalionas. Maistą gavome Lietuvos kariuomenės, gerą, nieko netrūko. Bet neilgai džiaugėmės, buvo gautas įsakymas maitinti mus Raudonosios armijos daviniu. Rytą sriuba ir arbata, duonos 600 g. Mėsos porcijos nėra, riebalai – augalinis aliejus (kobenžyras). Kruopos be riebalų ir mėsos įkyrėjo, pradėjome viduriuoti, atsirado ir utėlaičių. Pristatė mums rusus politrukus. Kuopos vado ir būrio vado pavaduotojai –­ rusai. Bataliono vado pavaduotojas – komisaras Dobrinin, majoras. Buvo jau lapkričio mėnuo. Keldavo rytą šeštą valandą, po ruošos dvi valandas vykdavo politinės pamokos. Nesuprasdami rusiškai nė žodžio sėdėjome suole, kiti skaniai miegodavo. Po politinių pamokų – pratybos lauke, daugiausia durtuvų kautynės, kurios mums sunkiųjų kulkosvaidžių kuopoje buvo visai nereikalingos. Patalpos kareivinėms visai netinkamos: langai maži, kazematai po keliolika kvadratinių metrų, lovos trijų aukštų, tamsu, net dieną vos matai vienas antrą. Mūsų 3-ios kulkosvaidžių kuopos kuopininkas viršila Kondratas mokėjo rusų kalbą. Tai buvo liesas, ilgais bakais pagyvenęs senis. Pradėjo jis mus mokyti rusų kalbos ir dainų. Mokytojas iš jo buvo prastas, nebaigęs net lietuviškos pradžios mokyklos. Pykdavo, kad tos rusų kalbos mus išmokyti nesisekė. (...)

Stasys Mikšta (antras iš kairės) Alytaus karinėje stovykloje. 1940 m. rugsėjo 8 d.

Atėjo Kalėdos. Mums leido jas švęsti, užsiėmimų nebuvo, bet jokios šventinės nuotaikos taip pat. Tik miestelyje buvo girdėti dainos, žmonės pasipuošę ir šventiškai nusiteikę vaikščiojo po gatves arba ėjo į svečius. Buvo keičiami litai į červoncus, krautuvės nacionalizuojamos. Nuo mūsų visai netoli buvo Obelių bažnyčia. Klebonijoje įkūrė kareivines – čia stovėjo mūsų pulko 9-ta kuopa. Prasidėjo stiprūs šalčiai, o taip per dienas durtuvų kautynės: pristatė visokių „čiučelų“, visokių tvorų priraizgė, prikasė apkasų. Nors buvo 20 laipsnių šalčio, mūsų politrukai neleido užleisti pošalmės ausinių, tad dauguma kareivių ir rusų vadų nušalo ausis. Be to, sugalvojo žiemos stovyklą. Miške iš brezento pastatė palapines, kurių viršus buvo atviras išeiti dūmams. Taip gyvenome daugiau kaip savaitę, kareiviai nušalo ausis ir kojas, apipuolė utėlės. Grįžus iš žiemos stovyklos buvo suruošti dideli mūsų pulkų manevrai. Gerai, kad mūsų būrio vadas ltn. Mikužis mus globojo. Nužygiavus iš Obelių apie 30 kilometrų, išdėstė po laukus gynybai. Per naktį žygiavę apsistojome retuose alksnių krūmuose. Gavome įsakymą apsikasti „pilnu profiliu“. Pradėjome kasti apkasą kulkosvaidžiui. Čia pasirodė besanti pelkė, vos įsmeigi kastuvėlį – vanduo. Lupome velėnas, dėjome vieną ant kitos, bet pilies iš jų nepastatysi. Vėjas gairino veidus, kojos šalo. Būrio vadas nuėjo į artimiausią vienkiemį, davė šeimininkui pinigų, kad nujotų į Obelius nupirkti cukraus bei arbatžolių. Visą dieną ir visą naktį laukėme puolimo. Pristojome betrypdami, skaudėjo nuo šalčio kojas, veidai degė. Būrio vadas liepdavo eiti išgerti karštos arbatos ir pakeisti kitus. Buvo sausio mėnuo. Rytą prašvitus pradėjo mus pulti. Sušalę, išvargę nė drebėti nebeįstengėme. Įsakymo trauktis nėra, tik kai priešas buvo už 20 metrų, pakilo raketa – ženklas trauktis. Pradėjome trauktis, o juk kulkosvaidžio nepaliksi. Puolantieji nešasi tik po šautuvą, o mūsų šautuvas – 64 kg kulkosvaidis. Iš paskos vejasi, šaukia: „Stok šausiu!“ Pasprukome nepagauti iš vienkiemio, kur buvo mūsų antroji gynybos linija. Bėgdami apšilome. Įėjęs į trobą griuvau kaip užmuštas: dvi paras nemigęs, alkanas. Bet tai buvo tik manevrai. Taip visą žiemą praleidom lauke: pratybos po 12 valandų, 7 valandos poilsio, likusios – „politzaniatija“ (čia – politiniai užsiėmimai).

(...) Atėjo Velykos. 1941 metai balandžio 13 diena. Dar buvo tamsu, kai išvarė į lauką įvairių kliūčių durtuvų kautynių mokyti. Žmonės eina pro šalį į bažnyčią, verkia, žiūrėdami, kaip mes Velykas „švenčiam“. (...) Rusų politrukai reikalavo prisiekti Raudonajai armijai. Gavę atsakymą, kad mes prisiekėm Lietuvos kariuomenei, šaipėsi, esą mūsų priesaika negaliojanti, prisiekėte Dievui, o čia reikia Raudonajai armijai. Nedavę priesaikos, čia, Lietuvoje, vis dar jautėmės esą Lietuvos kareiviai.

Bus daugiau

Draugai