Kadaise gintaras buvo tik faraonų ir carų kišenei. Menelajus stebino svečius vesdamasis į paradines menes, išdabintas auksu, sidabru ir gintaru. Penelopę, Odisėjo žmoną, pagal Homero versiją, vienas iš jaunikių viliojo karoliais iš „gintaro grūdų, spindinčių kaip saulė“. Kodėl gintaras buvo brangus? Todėl, kad retenybė. Atveždavo jį apsuk­rūs finikiečiai, užmetę prekeivių tinklą ant viso Viduržemio jūros baseino. Ak, stebuklingas gintaras! Akmuo, o beveik besvoris, lengvesnis už jūros vandenį, akmuo, o dega, akmuo, o delne šiltas... Kas tai? Viena iš versijų skambėjo taip: kai saulė leidžiasi ir gula į jūrą, nuo jos teka prakaitas ir stingsta skaidriais akmenimis. Tiesa? Žinoma, – atsakydavo gudrūs finikiečiai, kratydami garbanotas barzdas. Saulės prakaitas vežtas iš už paties horizonto. Sukandę dantis saugojo prekybinių maršrutų paslaptis, slaptažodžių neišduodavo. Kapitonas laivą, kurį mėginta pasekti, nukreipė ant seklumos – mirsiu, bet nepasakysiu! Gintaras ilgai buvo paslaptingas krešulys.

Gyveno IV amžiuje prieš mūsų erą Pitėjas, gimęs graikų kolonijoje Masalijoje, kuri dabar pavadinta Marseliu. Šitas narsus kapitonas, astronomas ir išvaizdus vyras, sugundė prekeivius pastatyti kelis laivus ir išvyko ieškoti gintaro. Kur? Buvo tik aišku, kad elekt­ronas (electrum – taip gintarą vadino graikai) yra aptinkamas kažkur šiaurėje, toje jūroje, virš kurios pateka Šiaurinė žvaigždė. Pitėjas praplaukė salas, kuriose viešpatavo dievas Hefaistas, praplaukė ir Heraklio stulpus... Ir ko tik jis, tasai Pitėjas, vėliau nepripasakojo! Tarsi per audras ir šaltį pasiekė vietą, kurioje pilnėjantis mėnulis sukelia 15 metrų aukš­čio potvynius, o dylantis mėnulis –­ atoslūgius (cha, Aristotelis neįstengė įspėti potvynio paslapties, o štai Pitėjas – įstengė?!). Be to, jis sakėsi matęs jūroje ledo kalnus. O dar priplaukė prie krantų, virš kurių saulė plieskia 18–20 valandų, o žiemą beveik dingsta, ant tos žemės nusileidžia tamsa ir šaltis, ir danguje išsilieja žaliai mėlyna ugnis. Na ir melagis, taigi, ar galima tikėti jo pareiškimais, kad jis pasiekė jūrą, kuri išmeta ant kranto gintarą? Ir elektrono ten yra tiek, kiek akmenukų Elados pakrantėse.

Kai aplankysite Marselį, nueikite iki Biržos namų ir pažvelkite į tą kapitoną, kurį gintaras nuviliojo į pasaulio pakraštį.

Jeigu graikai laikė gintarą mįsle, tai romėnams jis tapo turto ženklu. Kaip ir anksčiau labai brangus, bet jau ne toks retas saulės akmuo buvo atvežamas į sostinę patricijams ir matronoms. Čia jį rūšiuodavo. Baltą ir vaškinį vertino ne itin aukštai, jo smulkūs gabaliukai būdavo deginami aukuruose. Rausvas gintaras kainavo daugiau. Geriausiu buvo laikomas tasai, kuris „spindi lyg ugnis, bet nedega“. O pačiu brangiausiu – falerno vyno spalvos (tamsiai raudonas, bet prieš šviesą skaidrus) gintaras. Taip, tas legendinis falernum vinum, kurį romėnai aukštino, o Cezaris pribloškė plebsą, pavaišinęs jį po savo pergalės Ispanijoje.

Gintaro apdaila pasiekė meno aukštumas. Darė ir subtilias skulptūrėles, ir persišviečiančias taures, o štai papuošalai –­ jie išsyk demonstravo, kad savininkė yra įžymi. Be to, gintaras gydo. Padeda skaudant gerklei, esant akmenų inkstuose, taip pat nevaisingumui, gimdymui. Dar saugo nuo blogos akies, nuo piktų dvasių. Tai, kas graikams buvo gūdi paslaptis, romėnai katalogavo.

Imperatorius Neronas, nenustygstantis artistas ir beprotis, gerbė gintarą, nes jo padedamas greičiau kažką apmulkindavo. Bet ne tik dėl to. Jam kartą prireikė daug gintaro. O kaip tai padaryti? Julijanas, gladiatorių kovų organizatorius, išsiuntė šiaurėn ekspediciją. Jai pavyko pasiekti Baltiją.

Gintaro buvo atvežta tiek daug, kad mylimiausią romiečių reginį vieną dieną galima buvo juo įrėminti. Geriausio amfiteatro tink­linė tvora, sauganti publiką nuo žvėrių, spindėjo apipinta gintaru, jį pritvirtino ant gladiatorių ginklų ir šarvų, net areną išpylė smulkiu geltoniu. Didelis laukas spindėjo karštos saulės spinduliuose ryškiau nei auksas. O paskui šioje citrinų ir medaus spalvų arenoje ėmė blaškytis šešėliai, sužvango kardai ir ištryško pirmasis kraujas, lygiai dažydamas visus akmenukus dieviškojo falerno vyno spalva. Romiečiams ir Neronui tai buvo neužmirštama diena.

Į Romą plūstelėjo srautai gintaro. Galima buvo apžiūrėti jį įdėmiau. Musytės-vabalėliai-voreliai, amžiams sustingę auksinėje aureolėje, įtikino Plinijų Vyresnįjį, pačios pilniausios senovės enciklopedijos autorių, kad gintaras yra ne kas kita, kaip retų pušų sakai, į kuriuos kartais papuldavo gyvų būtybių. Numirti, bet likti amžinybėje, auksiniame spindesyje – turbūt apie tai svajojo ir Marcialis, bepinigis poetas, ir nesustabdomas smalsuolis Plinijus, nuskubėjęs žiūrėti išsiveržusio Vezuvijaus ir ten užbertas, ir Neronas, ištaręs „Koks artistas žūsta!“ ir bedęs sau durklu.

Viduramžiais gintaras tiko garbingiems atributams: kryžiams, rožančiams, bažnytinėms taurėms, vyskupų lazdoms. Drožė taip pat medalionus su Mergele Marija ir šventaisiais, nešiojamus altorius, bareljefines ikonas.

Liepsningas tikėjimo švarintojas Liu­teris nešiojosi gabalą balto gintaro nuo akmenų inkstuose. Gintaro dūmai vijo marą ir cholerą. Dieviškos šviesos atspindyje išryškėdavo niekšybė ir nuodėmė. Jei sugrūstą gintarą duosi išgerti mergaitei, tai nekaltoji praris, o praradusioji nekaltybę – išvems. Išliko liudijimas: 1680 m. per maro epidemiją nė vienas Gdansko, Klaipėdos, Kenigsbergo amatininkas, kuris apdirbo gintarą, nesusirgo. Štai taip!

Bet atėjo racionalizmo epocha –­ ką jūs, kokios čia dabar paslaptys ir spindesiai? Elektra tiesiog. Na, galima tikėti tuo, kad gintaras kažką pagydė, kaip pagydė ir sugrūstas raganosio ragas. Viskas gydo, jei tiki. Tačiau ar galima tikėti suakmenėjusių sakų gabalu, kartais įsielektrinančiu, bet vis tiek juk išmatuojamu ir suvokiamu pagal visus paragrafus? Sudie, magija!

Dalį stebuklo išpustė mokslas. Dalį prieinamumas – tai, kas reta, visada yra brangiau. Tarybinio gintaro žudiku, pavyzdžiui, tapo štampavimas. Planas, žinantis, ko reikia liaudžiai, patvirtino modelių dešimtuką – planas nušlifavo tai, kas „nereikalinga“, sužlugdydamas akmens individualumą. Gintaro kombinatai raportavo apie planų viršijimą. Jantarne šalia Kaliningrado, buvusio Kenigsbergo, išgaudavo šimtus tonų gintaro per metus, ir kiekvieną penkmetį gavyba didėjo. 8 dešimtmetyje Jantarno kombinatas VDR nusipirko naujus autoklavus, kurie susmulkintą gintarą presavo ir lydė. Prasidėjo laisvas gyvenimėlis.

Vienodi karoliukai, auskarai, sagės, „uogelės su lapeliais“ ėmė lėkti konvejeriu. Ypatingu pasididžiavimu tapo „Voras“ (geltonas kūnelis ir šešios vielinės kojelės) – per 50 metų jo išleista daugiau nei milijonas. Milijonas dvynių vorelių skleidė vienodą aliejinį spindulį iš lakuotų dėželių, stovinčių ant komodų ar ant patiestų baltų, vąšeliu nertų servetėlių, greta tos eilutės drambliukų, kurie nesustodami žygiavo „Vremia“ diktoriui vis zyziant.

Didį tviskantį akmenį, kurio venomis pulsuoja saulė, sukeitė su presuotu ir štampuotu ambroidu. Dabar ambroidą žmonės vadina gintaru, kitokio jie dažniausiai nė nematė. Ir magija išnyko visai. „Bobulių akmuo! Geriau plastikas, jis madingesnis“, – nutarė stilingos 9 dešimtmečio merginos.

Taip ir sunyksta žemiškoji šlovė.

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

„Story“, 2015, Nr. 7