Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1977

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Spalio 1 d.

Pirmąsyk gyvenime nuėjau į tikrą porno. Nieko ypatingai naujo nėra šiame pasaulyje. Kad nebūtų nuobodu, veikėjai aprengti Washingtono, Frank­lino, Revere ir pan. kostiumais (tiesa, 90 % laiko jie praleidžia be kostiumų).

 

Spalio 2 d.

Aleksejeva kalbėjo su mano senu pažįstamu Davidu Shippleriu („New York Times’o“ korespondentu Maskvoje). Anot jo, „keisti žmonės tie disidentai. Mūsų, vakariečių, nuotaika prasta, o jų vis dar nebloga“.

 

Spalio 3 d.

(...)

 

Spalio 4 d.

Priėmimas (garden-party) pas universiteto rektorių. Susipažinau su kolegėmis slavistėmis, ką tik atvykusiomis „Izraelio kanalu“. Viena jų, Klinčina, dėstė GITIS’e – pažįsta Jurašą ir Knebel. Keistai mėto žmones mūsų laikas.

Susiskambinau su Nataša [Ogaj], kuri, atrodo, važiuoja į Paryžių. Na ir na. Ar čia specialiai norima parodyti „humanizmą“, ar Natašai pripažįstami „nuopelnai“, ar nežino kairė, ką daro dešinė? Man kažkaip tikėtiniausias pas­kutinis atvejis.

 

Spalio 5 d.

Skaitau savo rinkinio korektūrą. Šį tą dar taisau.

 

Spalio 6 d.

Korektūrą išsiunčiau Vepštienei.

 

Spalio 7 d.

„Living Mirror“: Kuzminskio eilės, beveik visos begėdiškai antrinės ir silpnos. O žmogus jis gal ir interesingas.

 

Spalio 8 d.

Verčiu į anglų kalbą savo straipsnelį apie Pasternaką ir Achmatovą Denverio simpoziumui. Darbas eina lengviau, negu tikėjausi. Paskaitas jau irgi varau angliškai.

 

Spalio 9 d.

Pokalbis telefonu su mama. Ji jau žino apie mano pilietybės netekimą. Bet gal jaudinasi mažiau, negu aš laukiau. Dėkui Dievui.

 

Spalio 10 d.

Pajūryje per saulėlydį, tarsi Palangoje, susitikau lietuvius – Piaseckaitės-Šlapelienės dukterį ir jos vyrą (berods, Sirutį). Užėjau pasisvečiuoti. Absoliučiai vilnietiška atmosfera.

 

Spalio 11 d.

Kelis eilėraščius, Josifo [Brodskio] paprašytas, nusiunčiau George’ui Kline’ui (Sealey pažodiniai vertimai – beje, labai prasti).

Diena iš dienos skaitau Conquesto „The Great Terror“1.

 

Spalio 12 d.

Straipsnį anglų kalba baigiau tvarkyti. (...)

 

Spalio 13 d.

Skrendu į Denverį.

 

Spalio 14 d.

Pranešimas anglų kalba (pirmąsyk gyvenime). Berods, išėjo palyginti neblogai. Susipažinau su prof. Winneriu –­ Semiotic Society of America viceprezidentu. Bendrų bičiulių turime gerą šimtą, neišskiriant Mašos [Slonim], Veros [Slonim], Čalidzės. Šiaip JAV semiotikai kur kas naivesni už tarybinius. Vakarieniavome brangiame restorane, gėrėme vyną, dainavome it Tartu.

Spalio 15 d.

Aplankiau du Denverio muziejus – Molly Brown namus ir meno galeriją. Joje gilinausi tik į indėnų rinkinį, kurio visiškai pakako pusei dienos. Kaukių, katchina kostiumų, pintinių, toteminių stulpų ir lentų, ypač lopšių kolekcijos niekad neužmiršiu. Grandioziškas kultūrų konglomeratas, puiki atsvara Senajam Pasauliui.
Ir šiaip basčiausi po miestą – tokį amerikonišką Vladikaukazą. Giedras oras, sniegai tolumoje, fontanai didžiulėse tuščiose aikštėse. Vienas iš nedaugelio Amerikos miestų, kurį galima pamilti.

 

Spalio 16 d.

Išvykau autobusu pirmą valandą po pietų. Važiavome per kalnus, kurie neprilygsta Kaukazui ir net Sierra Nevadai. Bet arčiau Utah prasidėjo įstabūs ir baugūs kanjonai. Perkirtę naujos valstijos sieną, drauge įžengėme ir į naktį.

 

Spalio 17 d.

Dvidešimt septynios valandos autobuse. Anksti rytą trumpai stabtelėjome Las Vegase: išlošiau iš automato dešimt centų. Liko malonus pojūtis, kad ne miestas mane „apgrojo“, o aš jį. Mojave dykumą beveik prasnaudžiau. Snausdamas važiavau ir namo per pritrenkiančiai didelį Los Angeles. Namie radau telegramą iš Lyono – iš Natašos [Ogaj].

 

Spalio 18 d.

Vakarą praleidau pas Avižienius, skaitydamas naujus „Literatūros ir meno“ bei „Pergalės“ numerius. Nuolatinio smukimo įspūdis labai stiprus. (...) „Ūbo“ sovietizuota recenzija.

 

Spalio 19 d.

Rašiau laiškus įvairiems personažams (vieną iš jų – apie Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštą). Nemažai išgėriau. Naktį pagaliau susiskambinau su Paryžiumi (Nataša [Ogaj]). Ji Maskvos teatro draugijos organizuotoje dešimties dienų ekskursijoje. Kalbėti bijo, nes kambaryje su ja draugė.

 

Spalio 20 d.

Išsiunčiau Natašai pinigų ir vėl su ja kalbėjausi.

 

Spalio 21 d.

Prastoka nuotaika ir neišvengiamas nugėrimas pas kaimynus lietuvius.

 

Spalio 22 d.

Du ilgi pašnekesiai su Nataša. Antrą sykį ji jau buvo privačiame bute (pas anuometinį Šiaulių režisierių Šeiną) ir kalbėjo laisvai. Valdžia jai nieko nepranešė apie mano situaciją, nors jos seniai viską žino iš radijo. Mama – labai pablogusi ir išsinervinusi, bet gerai laikosi. O Marytė dažnai verkia naktimis: tai dėl to, kad pasiilgo tėtušio, tai dėl to, kad jai gaila mirusio senelio Antano.

Duok Dieve, kad jos visos čia susirinktų, nors ir nedaug tam šansų.

 

Spalio 23 d.

Skambino Josifas [Brodskis], kuris bando mane įtaisyti pas Victorą Erlichą (Yale).

Skaitau Annos Gerc romaną; nors tipinga „Trędowata“2, bet tas antidisidentines nuotaikas – žmogiškai – leng­va suprasti.

 

Spalio 24 d.

(...)

 

Spalio 25 d.

Kvietimas Italijon – į Sacharovo „hearing“3. Būtų gerai, jeigu ten patekčiau.

 

Spalio 26 d.

Geras Liudos Aleksejevos straipsnis „Novoje Russkoje Slovo“ – prieš Volodios Solovjovo paistymus. Rašo žmonės nesąmones, ir diena iš dienos didesnes.

 

Spalio 27 d.

Skubiai redaguoju Saint-Johną Perse’ą „Metmenims“. Tai jau ketvirtoji redakcija! „Anabasis“ gal nelabai ir vertas tokio triūso.

Savo studentams organizavau egzaminėlį, kurį visi pakenčiamai išlaikė.

 

Spalio 28 d.

Sacharovas pasakė apie Viktorą [Petkų] porą žodžių – ačiū ir už tai. Tariamės su Liuda [Aleksejeva] dėl advokato Viktorui: rašau tuo reikalu VLIK’ui.

 

Spalio 29 d.

Saint-Johną Perse’ą redaguoti baigiau.

 

Spalio 30 d.

„Lituanus“ atspaudė Eitano [Finkelšteino] straipsnį; bet, rupūžės, šiek tiek cenzūravo, net „pagerino“. Ir čia kaip Lietuvoj.

 

Spalio 31 d.

Aiškėja galimybės važiuoti į Australiją. Jeigu tik gausiu dokumentus, gal pamatysiu Tahiti ir net truputį Naujosios Zelandijos. Ir Italijon, berods, įmanoma patraukti. Žmogus greitai išsilepini Vakaruose: visa tai jau pradeda atrodyti daugmaž natūralu.
„Akiračiuose“ palyginti smagus Šilbajorio straipsnis apie Mieželaitį. Vis dar bandoma pasakyti apie jį kažkas teigiamo, bet tai nelengva. Ko gero, ir aš, jei rašyčiau ta tema, ieškočiau „pozityvumų“. Truputį gaila gi žmogaus.

Bus daugiau

 

1 Angl. „Didysis teroras“.

2 „Raupsuotoji“ – lenkiškas kičinis Helenos Mnišek romanas.

3 Angl. Apklausinėjimus.

 

Liudo Parulskio piešinys