Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1977

 Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Rugsėjo 1 d.

Konsulatas su manim, kaip ir su kitais, gana smulkmeniškai žaidė – jau po birželio 14 d. mandagiai prašė atsiųsti pasą, nes, girdi, reikia padaryti atžymą! Dėkui Dievui, nenusiunčiau ir suvažinėjau į Londoną su negaliojančiu pasu. (...)

Brodskis telefonu: „Ну вот, ты поехал на Гавайи, а они поехали к е. матери.“1

Tas, žinoma, teisybė. Nepaisant visų „švelninančių aplinkybių“ ir helsinkiečių sankcijos [t. y. jų leidimo išvažiuoti], sąžinė smarkiai graužia. Ko gero, jei turėčiau pasą, grįžčiau Lietuvon. NB. Gal iš dalies dėl to jį ir atėmė.

 

Rugsėjo 2 d.

Susitikau su San Francisco „Amnesty International“ vadovais. Vakare buvau pas rumuną profesorių Nemoianu.

„Vogue“ Brodskio straipsnis apie Achmaduliną – labai jau „stiliagiškas“ (žinoma, to ten ir reikia).

„After Dark“ giria Jurašą, bet verčia jį Balkanų režisieriumi. Makbeto pastatymo nuotraukos (...).

 

Rugsėjo 3 d.

Pradėjau straipsnį „Rusai ir lietuviai“. Turėtų išeiti „trilogija“ – žydai, rusai, lenkai.

 

Rugsėjo 4 d.

Dar vienas pasimatymas su „Amnesty International“ (visa grupe). Kalbėjausi dėl galimų platesnių protestų su Brodskiu. Pasakiau, kad abu vyrai [Petkus ir Terleckas] moka tik sėdėti tarybiniuose kalėjimuose (mat, jis klausė apie jų specialybę). „Ну, это великая профессия“2, – atsakė Josifas [Brodskis].

Deduosi daiktus – netrukus persikelsiu į Los Angeles.

 

Rugsėjo 5 d.

Gavau nemenką krūvą dokumentų iš Viktoro [Petkaus] ir Eitano [Finkelšteino]. Su Liuda [Aleksejeva] juos tuoj skelbsiu.

 

Rugsėjo 6 d.

Milašiaus žmonai padaryta operacija. Berods, šiandien bus antroji. Gal ją išgelbės, bet padėtis kritiška, ir Česlovas vos begyvas.

 

Rugsėjo 7 d.

Lėktuvas į Chicago. Susitikęs Bradūną, perdaviau jam helsinkiečių popierius. Bradūnas ilgai ir įdomiai pasakojo apie Nėrį (jo kirčiavimu – Salómėją). Namuose Nėris labai retai lankiusis ir kaimą niekinusi.

 

Rugsėjo 8 d.

Rekašius, Žemelis ir Antanaitis nuvežė mane į Tabor Farm. Ten iš karto turėjau duoti interview (dėl pilietybės, Petkaus ir Terlecko) ir šiaip pakalbėti. Neblogą paskaitą išrėžė ką tik atvykusi iš Lietuvos Zita Krukonienė – apie sutartines.

 

Rugsėjo 9 d.

Šiandien Marytei [dukrai] ketveri metai. Pavyko – anaiptol ne iš karto –­ susiskambinti su mama. Pas Marytę vaikų balius.

Įdomus Kelertienės pranešimas, kurį nedaugelis tesuprato.

 

Rugsėjo 10 d.

Puiki Valiukėnaitės (beje, gražios merginos) paskaita. Po to šnekėjo Kęstutis Jokubynas. Pereitų metų gale matėmės dar Vilniuje – greitai keičiasi reikalai! Viešai kalbant girdėjau jį pirmą sykį; labai patiko santūrumas, minties aiškumas, sugebėjimas ją išbaigti. Atrodo, Lietuvos pogrindyje tai buvo ekstra klasės figūra.

Kavolis Jokubyno klausėsi su ašarom akyse, ir tat nebuvo labai nuostabu.

Literatūros vakare vos girdimai ir vos suprantamai kažką skaitė Katiliškis. Skaičiau ir aš – šį tą savo ir Viteko Vorošilskio vertimus. Jei tikėti Fainhauzu (kuris irgi čia), ryt Vorošilskio gimtadienis. Kaip, beje, ir mano.

Su Kęstučiu [Jokubynu] plačiau pasišnekėjome. (...) Pogrindis, šiaip ar taip, visus kiek deformuoja. Be to, balandžio gale Kęstutis su Juozu Tumeliu lankęs mano mamą. Ją kažkas (lyg vokiečių laikais) terorizavęs telefonu: „Girdėjau jūsų sūnų per Laisvės radiją – kaip jūs ir išauginot tokį šlamštą!“ Mama (gerai susigriebė!) atrėžusi: „Na, jei klausotės Laisvės radijo, neturim apie ką šnekėtis.“

 

Rugsėjo 11 d.

Parašiau laišką Natašai [Ogaj], kurį Adamkienė po dviejų savaičių Vilniuje įmes į dėžutę.

Grįžome su Liūtu Mockūnu Mičigano paežere. Aplankėme porą pusiau lietuviškų kurortų gan purvinais paplūdimiais. Vienoje vietoje net išsimaudžiau. Vilų vardai – „Nida“ (valdo vokietis, pirkęs iš lietuvio!), „Zarasai“. Tolokai šaukia ligi tikros Nidos ir Zarasų. Paskui dar visą vakarą praleidome Chicagoje su malonia Liūto bičiule (dvarininkaite Pranciška Puzynaite, mačiusia Sibirą ir giriančia rusus). Vakarieniavome – ir labai neblogai – restoranėlyje „Neringa“.
Šiandien keisčiausia mano gimimo diena: niekas nežino ir nepasveikino. Tik „Amerikos balsas“ perduoda pareiškimą dėl pilietybės. Bet praleidau dieną kaip norėjau, ir netgi „Neringoje“, kur tikriausiai būčiau užsukęs tokia proga ir Vilniuje. Keturiasdešimt metų.

 

Rugsėjo 12 d.

Vėl Berkeley. Sveikinimai nuo Marytės, mamos ir Natašos [Ogaj]. Be to, Lukauskaitės laiškas (normaliu paštu!) apie Viktoro [Petkaus] suėmimą.

Tie pašto reikalai visai nesuprantami. Gal čia esama ir kažkokių KGB pokštų. Ligi šiol nežinau, kaip pateko Amerikon mano laiškas Trumpai, ir kur buvo sučiupti eilėraščiai, siųsti „Kontinentui“. (...)

G[rigorijus]. F[reidinas]. (sužinojęs apie mano gimimo dieną): „Ką gi, tai akmė3.“

 

Rugsėjo 13 d.

Baltic Rights žygis atsiuntė kvietimą, kuriuo nesinaudosiu.

Milašiaus žmona lyg ir sveiksta.

(...)

 

Rugsėjo 14 d.

Atsisveikinimas su Milašium ir Hughesu. Vynas.

 

Rugsėjo 15 d.

Ilga ir gera kelionė autobusu į Los Angeles.

 

Rugsėjo 16 d.

Santa Monica susiradau butą, į kurį netrukus kelsiuos. Vietovė sužadino man tiesiog euforiją: lyg ir Jalta, lyg ir Jerevanas, bet viskas kubu. Tokią pat euforiją pergyvenau, beje, prieš penkias dienas Chicago. Tada pirmąsyk supratau, ką reiškia (fiziškai, konkrečiai reiškia) žodžiai „kaip žuvis vandenyje“.

 

Rugsėjo 17 d.

Amerikoniško futbolo rungtynės. Šachmatų ir bokso hibridas.

Brodskis apie mano pareiškimą dėl pilietybės: kai priėjau prie lietuviško paso ir jo natūralumo – „Ну вот, первая хорошая фраза. А всё остальное – литература.“4

 

Rugsėjo 18 d.

Išsiunčiau straipsnį Grinienei.

 

Rugsėjo 19 d.

Mačiausi su Deanu Worthu5 ir Gimbutiene (ji man kiek primena Korsako pačią).

 

Rugsėjo 20 d.

Universitetui priklausančioje saliukėje (Recreational Center, Sunset Bd.) –­ Vildžiūno paroda. Trylika fotografijų (net LDK žemėlapis) ir penkios nedidokos skulptūros. Geriausia bene „Paukščių deivė“, daryta jau čia; ją norima dovanoti universitetui ir pastatyti Murphy skulptūrų sode. Nežinia, ar ims, nors už daugumą ten stovinčių ji turbūt neprastesnė. Blogiausia – Vilniaus „trijų kunigaikščių“ kopija. Parodą matė ir Worthas – jo manymu, vidutiniškas menas. Bet aš būčiau kiek palankesnės nuomonės.

Publikos praktiškai nėra – trys lietuviai, aš ketvirtas. Paroda Sunset bulvare –­ tai skamba iškilmingai, nes gat­vė garsi it Champs Élysées. Tiesa, ir aš tame pačiame pastate turėjau eilių vakarą. Bet Amerikoje labai gerai pajunti, kad tatai kultūrinės infliacijos laikais itin nedaug teverta.

 

Rugsėjo 21 d.

Išsiunčiau straipsnį Kavoliui.

Skambino Liuda Aleksejeva; atrodo, Terleckas palaikytas tik tris dienas ir paleistas (bet Viktoras [Petkus] sėdi). Aš: „Значит, долго жить будет.“6 Liuda: „Когда о Щаранском сообщили, что он сидит, он сказал: пока не сижу, но слушать это по радио мне всё-таки неприятно.“7
Man Lietuvoje irgi nebuvo malonu girdėti per radiją, kad esu beprotnamyje.

 

Rugsėjo 22 d.

Ne toks jau blogas žurnalas „Время и мы“: Maskvos inteligentiškąją atmosferą jis sėkmingiau perkėlė į Vakarus negu „Kontinentas“. Eilėraščiai, tiesa, beveik visada silpni, tačiau straipsnius skaityti įdomu.

 

Rugsėjo 23 d.

Baigiu tvarkyti nuobodžius universiteto reikalus, bet ar turėsiu studentų – dar nežinia. Algą, šiaip ar taip, mokės.

 

Rugsėjo 24 d.

Markaičio koncertas pagal Brazdžionio eilėraščius. (...) Salėje nei kiek ne mažiau žmonių kaip Vilniaus filharmonijoje. Mačiau Railą ir porą kitų. Dalyvavo pats Brazdžionis – apskritaveidis, energingas.

 

Rugsėjo 25 d.

Kiaurą dieną poilsis, plaukymas Avižienių baseine. „Kapitalizmo skonis“, kaip pasakytų P.[ranas Morkus].

 

Rugsėjo 26 d.

Persikėliau į naują, dar ne visai baigtą įruošti butą. Savininkas – lietuvis Mikalajūnas.

 

Rugsėjo 27 d.

Susipažinimas su studentais. Jų trys –­ amerikietis lingvistas, latvė muzikė ir gana žioplas iš pažiūros lietuviukas.

 

Rugsėjo 28 d.

Telefonu susisiekiau su Milašium. Jo žmona tikrai sveiksta.

Liuda Aleksejeva pataria prašytis į Belgradą. Parašysiu jugoslavams. Tegu nesako, kad helsinkiečiai nemėgino ten vykti.

 

Rugsėjo 29 d.

Studentų pagausėjo (kelios lietuvaitės).

 

Rugsėjo 30 d.

Gražus saulėlydis. Bloga savijauta. (...)

 

Bus daugiau

 

1 Rus. Na, va, tu išvažiavai į Havajus, o jie išvažiavo velniop.
2 Rus. Na, tai didi profesija.
3 Gr. Gyvenimo viršūnė.
4 Rus. Na štai, pirma gera frazė. O visa kita –­ literatūra.
5 Amerikiečių slavistas.
6 Rus. Vadinasi, ilgai gyvens.
7 Rus. Kai apie Ščaranskį pranešė, kad jis sėdi, jis pasakė: kol kas nesėdžiu, bet klausytis per radiją man vis dėlto nesmagu.