Rugpjūčio 1 d.

Gegeckienė truputį parodė man senąjį Ciurichą – be ko kito, ir Lenino namus. Visos XX amžiaus bėdos užvirė šiame ramiausiame kampelyje – Ciurichas, Miunchenas, na, dar Lincas. Pasak senio Gabričevskio¹: „Чего же вы хотите от режима, который родился в цюрихских бардаках?“²

Įdomu, kad gretimame name gyveno ir mirė Büchneris (taip ir norisi pasakyti – nujautimas jį pakirto...). Čia pat Pestalozzi, Lavateris ir kiti visai padorūs vyrai.

O keli kilometrai už miesto aplankiau Thomo Manno kapą. Už daug ką jam padėkojau.

Traukinuku pasiekiau Liucerną: miesteliukas su savo tiltais, rotuše, freskomis ant namų sienų, skriejančiu Reusso vandeniu – absoliučiai fantastiškas. Įsitaisęs viešbutyje tuoj susiorganizavau dar vieną ekskursiją – geležinkeliu ligi Flüelen ir garlaiviu atgal, per visą Keturių Kantonų ežerą. Mačiau Uri uolynus ir Rütli laukymę; beje, kaip tik rugpjūčio pirmąją – tautinės šventės dieną. Ežero perspektyvos tokios gražios, jog vietomis atrodo dirbtinės. Tik autostrados pakrantėse kiek gadina reikalą. Aukščiau kalnuose – rūkas ir debesys; kada ne kada sublyksi ir sniegas.

Laivas įplaukė į Liucerną temstant; kaip tik nušvito bokštai, prasidėjo fejerverkas.

 

Rugpjūčio 2 d.

Rytas be debesų. Matyti Piloto kalnas, sniegynai netoli Sen Gotardo, Rigi Kulm siluetas. Šiaip ar taip, visi žinome tas vietas iš Maironio (Bradūnas neseniai buvo Šveicarijoje „Maironio pėdsakais“ – kilo į Rigi, bet dėl rūko nieko nepamatė). Nuėjau dar pasižiūrėti liūto statulos, kurią žinau iš kito lietuviško šaltinio – Nėries dienoraščių. Liūtas daug efektingesnis, negu maniau.

Važiuoju į Berną pro Brienz, Interlaken, Thun. Traukinėlis beveik vertikaliai ropoja į kalną tarp gana lietuviškų spygliuotų miškų. Paskui ežerai, Jungfrau. Reginiai, kokių nedaug pasaulyje, ir vis dėlto nemyliu šios šalies: persaldinta, butaforiška, glotniai civilizuota. Nerimti atstumai, nenatūraliai sureguliuotas transportas. Andora atrodo grandioziškesnė ir tikresnė.

Gal pasąmonėje atsiliepia ir Šveicarijos mentaliteto moralinė dviprasmybė: žudykitės, darykite istoriją, o mes pasižiūrėsim.

Miestai, tiesa, vis dėlto malonūs: ne tik Liucerna, bet štai ir Bernas. Juokingi fontanai, bokštai, arkados, raudoni stogai. Meškinai paupyje. Svaiginančiai aukšti tiltai, gana šauni katedra. Knygynuose „Heidi“ ir „Bitė Maja“: kažkoks Mašioto pasaulis.

Užsukau į du muziejus: viename apžiūrėjau tik vadinamąjį Burgundijos grobį (puikius gobelenus su herbais ir panašiai), kitame – tik Klee. Pastarojo čia didelė kolekcija. Superžmogiškas dailininkas: ir humoras, ir kvailiojimas, ir susikaupimas, ir mistika.

Mačiau Albertą Gerutį (...).

 

Rugpjūčio 3 d.

Su Geručiu ir dviem lietuvėm poniom automobiliu pasiekiau Friburgą. Pakeliui buvo dar Murtenas – toks mik­roskopinis Tallinnas prie visai aukštaitiško ežeriuko. Friburge, anot Geručio, „gimė Lietuvos nepriklausomybė“: ten mokėsi Šaulys, Šalkauskis, na, ir Putinas, Šatrijos Ragana. Dirstelėjau tik į katedrą ir tuoj, atsisveikinęs su pakeleiviais, įlipau į traukinį – Ženevon.

Ženeva visais atžvilgiais skiriasi nuo tos Šveicarijos, kurią spėjau pamatyti. Miestas it Paryžius; nesinori tikėti, kad iš esmės jis mažas. Girdėti visos kalbos ir gana dažnai rusų. Gal tik linksmų vietų truputį stinga, kaip ir dera Kalvino sostinei; o gal aš jų tiesiog nepastebėjau.

Aplankiau Voltaire’o muziejuką, kur saugoma jo mažytė rašalinė ir baldai iš netolimo Ferney. Mačiau Rousseau gimtuosius namus ir jo salą. Mačiau katedrą ir reformacijos vadų paminklą. Daug tame mieste atsitiko, nieko nepasakysi. Ilgokai vaikščiojau ir apie Tautų Sąjungos rūmus, be galo neįdomius architektūriškai – tikras tarpukario impotencijos simbolis.

Ežere muša fontanas, maždaug kaip ir Kanberoje. Debesys; Monblano nematyti.

Jau visai naktį patekau į Rath muziejų. Ten dvi parodos: konstruktyvistai ir Füssli. Konstruktyvistų tarpe vyrauja rusai (jie, kaip visada, madingi – štai ir Ciuriche mačiau eksponuotą Rodčenką). Įdomu, kad geri dailininkai, ne amatininkai išsiskiria net ir čia, kur, atrodytų, amatas yra viskas: jei įėjęs į salę stabteli – taip ir žinok, jog sutikai Malevičių ar Kandinskį. Füssli patologiškai neskanus (vėl mačiau tas pačias raganas, kaip Melburne).

 

Rugpjūčio 4 d.

Kelios valandos Lozanoje. Irgi maždaug Ženeva (ar labai pagerintas Kaunas), su šiokiu tokiu senamiesčiu ant kalvos. Sustojau joje dėl Dubuffet rinkinių: tai „netarpiškas menas“ (šitaip versčiau terminą „art brut“). Daugiausia šizofrenikų tapyba ir piešiniai. Jie pristatomi kaip visiškai laisvos kūrybos proveržis (Dubuffet – parodos įvade – kalba it paskutinysis romantikas); tuo tarpu aiškiai junti, kad ta kūryba itin suvaržyta, priverstinai simetriška, priverstinai užpildanti visą drobę, priverstinai deformuota. Patys šizofrenikai sako, jog jiems „kažkas diktuoja“.

Dažnas opusas primena Vladą Žilių (...). Pasitaiko ir rimtesnių analogijų, pvz., su actekais, kurių kultūra buvo jei ne šizofreniška, tai paranojiška.

Iš Lozanos važiavau pro Vevey, pro Clarens („Naujosios Eloizos“ veiksmo vietą), pro Šiljono pilį. Gana ilgai truko Wallis kantonas (Sion miestelis itin panašus į Gruziją). Pagaliau Simplonu įsmukome Italijon. Civilizacijos tipas iš karto pasikeitė: užžėlę bėgiai, aptrupėjęs tinkas, negaliojantys tvarkaraščiai. Spėjau dirstelėti į Lago Maggiore ir Stresą. Apsinakvojau Milane, kur niekas, atrodo, nemoka nė žodelio jokia kalba, išskyrus itališkąją.

 

Rugpjūčio 5 d.

Milanas – nesmagus ir sausas miestas; buvo moderniškas, bet tie laikai jau praėjo. Daug gigantomanijos, kad ir stotyje. Gerų daiktų reikia ieškoti it razinų prastai iškeptame pyrage, užtat tos razinos neeilinės. Labiausiai mane pritrenkė Breros pinakoteka – vos trys ar keturios saliukės, kurių kiekviena verta pusės Ermitažo. Mantegna (tasai su vinių pėdsakais), Raphaelis, Piero della Francesca, bet ypač Signorelli ir Bellini. Žinoma, aplankiau ir „Paskutinę vakarienę“ – geometrijos triumfą.
Iš veidų ten įsiminė „mano“ apaštalas – Tomas. Bet ir Kristus.

Niūrūs Sforcų rūmai su kybančiomis grotomis ir nuolat atsikartojančiu herbu – drakonas ryja žmogiūkštį. Milano Duomo pernelyg pažįstamas iš fotografijų; unikalus, žinoma, bet ir kiek šizofreniškas lyg vakarykščio muziejaus eksponatai (buvau net ant jo stogo). Architektūriškai ir visaip kitaip simpatingiausia Šv. Ambraziejaus bažnyčia. Ten nusilenkiau šventojo palaikams.

Na, o „La Scala“ labiausiai primena senąją Vilniaus operą (tiesa, iš lauko; vidun nepatekau).

Pavakary atsiradau Veronoje. Ne be vargo susiieškojau viešbutį.

 

Rugpjūčio 6 d.

Pasivaikščiojimas po Veroną. Žinoma, Romeo ir Džuljetos vietos: įspūdis būtų likęs grynai turistinis, tuščias, jei ne maža mergaitė prie Džuljetos kapo, kiek panaši į Marytę. Pagalvojau, kokia bus Marytė po dešimties metų ir kokių problemų ji tada turės. Kad turės – aišku kaip dieną.
Daug neabejotinų stebuklų, ypač rotušė, Borsari vartai, šv. Zenonas. Nors esu pavargęs, kopiau į Lamberti bokštą, ėjau tiltais, gal dešimt kartų iš įvairių vietų grįžau prie Dante’s stovylos ir Cangrande’s kapo. Pradedu justi Italiją: rausvas marmuras, plytų ornamentai, purvas. Kasdieniška buitis jau porą tūkstančių metų tose pačiose aikštėse. Gibelinai ir gvelfai, beveik nesiskirią nuo šių dienų partijų, ypač tų besišliejančių prie terorizmo.

Vakare Venecija. Pirmasis šv. Morkaus, Piazettos, jūros blyksnis. Na, čia tai jau trigubai geriau už Leningradą ir dvigubai – už Paryžių.

 

Rugpjūčio 7 d.

Ilgai užtrukau keliaudamas į Kjodžą – laivu, autobusu, keltu, vėl sausuma, vėl laivu... Į abi puses sugaišau bene septynias valandas. O viskas tam, kad pasiųsčiau atviruką Šiaulių teat­rui, kuris statė mano verstus „Kivirčus Kjodžoje“. Beje, tie „Kivirčai“ ir šičia, savo gimtinėje, rodomi. Pati Kjodža – beveik antra Venecija, tik labiau opere­tinė. Buitis, ko gero, ne ką pasikeitė nuo Goldoni’o laikų. Dulkės, karštis, zujantys gatvelėse žmonės, kurių veidus iš pjesės bemaž atpažįstu. Madona vandeny, priešais uostą.

O Malamocco, Lido ir apylinkės itin primena Smiltynę su Kopgaliu: ilgas akmeninis molas, griuvėsiai, aukšta apdžiūvusi žolė.

Grįžęs perplaukiau Didžiuoju Kanalu ir vakare be jokio tikslo klaidžiojau po miestą. Vietomis jisai stebėtinai, ligi sutapimo leningradietiškas – ypač Fondamenta Nuove, priešais kapines. Ne veltui Brodskis jį mėgsta. Bet žengus žingsnį nuo jūros, prasideda tokia mįslinga, teatrališka ir nyki erdvė, kokiai nesurasi analogijų niekur. Viskas irte yra ir pūva. Plano sąvoka panaikinta: tėra kiemai, plyšiai, kažkokios užžėlusios dykvietės su mirštančiomis bažnyčiomis, staigūs tilteliai. Nebetenki krypties pojūčio; darosi vis viena, kur pasukti. Atsitiktinai sutinki Colleo­ni³ ar ką nors panašaus. Paskui vėl – pirmyn, o gal jau seniai atgal. Ir staiga šviesa, muzika, balsų ūžesys – Morkaus aikštė; kiek toliau ryškiai prožektorių nutviekstas gražiausias pasaulio fasadas (San Gior­gio Maggiore) ir gražiausias pasaulio kupolas (Santa Maria della Salute).

Floriano kavinėje skaitau laikraštį: vakar mirė popiežius Paulius VI.

 

Rugpjūčio 8 d.

Gyventi Venecijoje – maždaug tas pats, kas gyventi Ermitaže ar Luvre. Buvau dožų rūmuose ir San Marco; to iš esmės užtektų keliems mėnesiams. Tintoretto „Rojus“: didžiulės besisukančios kosminės masės, astronomijos amžiaus analogija mene. San Marco mozaikų auksas: tamsus, grynai gamtinis – it kasyklose – blizgesys. Ką nors specialiai aprašinėti sunku ir nedera.

 

Rugpjūčio 9 d.

Šiandien pasirinkau Akademiją ir Scuola di San Rocco. Taigi daugiausia turėjau reikalo su Tintoretto: nuo tobulai dramatiško „Nukryžiavimo“ ligi ne mažiau patraukiančios dožų portretų serijos. Mačiau ir Veronese’s „Puotą Levio namuose“, kurios istoriją gerai žinau, nes ji aprašyta mano verstoje Brezos knygoje. Dar Tiziano, Piero della Francesca, Kryžiaus stebuklų ir šv. Ursulos kambariai, romantiškas Giorgio­ne, Memlingas, labai įdomus Lorenzo Lotto.

Užsukau į Correr muziejų, bet paveikslų galerija ten buvo uždaryta; teko apsiriboti pirmuoju aukštu – koloritingomis Venecijos senienomis. Žinoma, viename žemėlapyje radau ir Klaipėdą.

Tebeklaidžioju po miestą – praktikuoju dolce far niente⁴ (nors pradėjau rašyti atsakymą Milašiui). Tiltelių grupės neišpasakytai efektingos; žmonės eina vienu metu bene keliolika krypčių, o kitame lygmenyje dar plaukia valtys. Teat­ras šiame mieste atsiranda kas akimirką. Vėlai vakare nusisamdžiau ir gondolą. Kainavo apie keturiasdešimt dolerių, bet nesiderėjau ir nė trupučio nesigailiu. Mačiau dar vieną Veneciją – nebylią, tamsią it gigantiškas kalėjimas. Beje, gondolininkas parodė ir Marco Polo namus (nežinau, tikrus ar tariamus).

 

Rugpjūčio 10 d.

Venecijos bienalėje: didelė XX amžiaus retrospektyva, kurioje tikrai nestinga gero; o šiaip jau visa kita – nuobodoka. Mano skonio ribos eina kažkur ties Burri, Fautrier, Tàpiesu, Fontana, Baconu, na, dar Rauschenbergu; vėlesni dalykai manęs nebeliečia. Šios bienalės tema – „Gamta ir antigamta“: visi ją sprendžia konceptualizmo ir happeningo stiliumi. Izraelis demonstruoja šieno stirtą ir gyvas avis, Britanija – žemės ir akmenų sluoksnius, apiformintus it paveikslai, Prancūzija –­ džiovintus augalus (su receptu, kaip sudžiovinti žmogų), Olandija irgi džiovintas žuvis, kažkas dar pripylė kambarį smėlio ir pakorė virš jo lapės kailį. Vietomis pateikiami nepaprastai tušti ir pretenzingi komentarai. Smagiausią daiktą (ir labai „į temą“) sugalvojo ispanas – gyvas bulius tuokiasi su mechanišku, karvę primenančiu įtaisu; bet cenzūra nepraleido – liko tik nuotraukos. Daug visokio minimal ir neblogo op, daug vidutiniškų fotografijų, daug primityvaus epatažo (Austrija). Tikrai įdomūs dokumentai –­ „apvyniota pakrantė“: matyti, kad čia išgaunamas didelis efektas. Brazilai demonstruoja folklorinius darbus, rumunai – savotiškų primityvistų drobes, portugalai gana simpatingas secesinio tipo skulptūras ir vieninteliai graikai – šimtaprocentinį „gutuzišką“ realizmą. Dauguma tautų, žinoma, ir nuo įprastinių abstrakcijų neatsisako. Tikėjausi rasti ką nors įdomaus pas japonus, bet ir ten „antigamta“ – nukirsti medžių kamienai, ir tiek. Krizė, nieko nepasakysi. O gal jau ir galas.

Rytų Europos, išskyrus Rumuniją, nėra. Užrakintas ir Egipto paviljonas, nors tvirtinama, jog Egiptas dalyvauja. Nenori būti drauge su Izraeliu, ar teroristai neleidžia?

Prisipažinsiu, po viso to nuostabiai malonu matyti Carpaccio (Scuola di San Giorgio), Longhi ir Guardi (Palazzo Rezzonico), na, ir Tiziano su Bellini (Santa Maria dei Frari). Bent dirbo žmonės. Mokėjo amatą ir žinojo, kuriems galams jis reikalingas.

Saulėta pakrantė ties Santa Maria della Salute, priešais Giudecca, tirštas žalias vanduo; vėl Leningrado asociacijos. Tik tenai vanduo šviesus ir šaltas.

 

Rugpjūčio 11 d.

San Marco maloniausia vieta – vis dėlto narteksas su vaikiškais „komiksais“ pagal Senąjį Testamentą.

Buvau Torcello ir Murano. Jei Lido truputį panėši į Neringą, tai šitos vietovės – į Nemuno deltą, kokią nors Minę ar Rusnę: rodos, net Torcello katedra tiktų prie tenykščių užliejamų pievų. Ir dorės beveik tokios pat. Didelis skirtumas – tik kalnai horizonte (nežinojau, kad iš Venecijos jie matyti). San Michele kapinės irgi unikalios ir anaiptol nelietuviškos.

Torcello rausvos sienos kyla tarp akacijų ir kiparisų, absoliučiai kaimiškoje ir absoliučiai ramioje aplinkoje. Vietomis žolėje – kolonų ar statulų nuolaužos. Puiki mozaika, prilygstanti San Marco. Murano mačiau stiklo gamybą ir aplankiau muziejų: vyrauja XIX amžius, bet ir jis nėra blogas (daug oparto, kuriam čia, tiesa sakant, ir vieta). Lyginti su kuo nors Venecijos stiklą netinka: tai su juo turi būti lyginami kiti daiktai.

Perėjau dar per Venecijos getą. O Correr muziejaus antrasis aukštas vis dar uždarytas: nepamatysiu Carpaccio kurtizanių, kurias aprašė Česlovas [Milašius].

 

Rugpjūčio 12 d.

Jau nebe Venecija, o Florencija. Pakeliui lygiai dvi valandas praleidau Padovoje. Valandą žiūrėjau Giotto freskas, plaukte plaukdamas ramybės, geros ir aukštos nuotaikos – ką čia bekalbėti, tiesiog religijos upe. Net jo „Nukryžiavimas“ giedras ir kažkoks negalutinis – nėra mirties pojūčio (tai lyg nukrypimas į nestorianizmą). O gal man tik taip atrodo? Žinoma, amžininkus turėjo erzinti Giotto piešinys, jo realistinis pastabumas (pavyzdžiui, vienas iš Kristų areštuojančių kareivių – toks jau kaimo Jurgis, kad gražu pažiūrėti). Bet jo esmė – grynai viduramžiška, nerenesansiška.

Buvau Šv. Antano bazilikoje; ją apsupę šimtai devocionalijų pardavėjų. Dirstelėjau į Gattamelata (jei Colleoni –­ diktatoriaus tipas, beveik Mussolini, tai šis veikiau gudrus prezidentas). Pagaliau išgėriau kavos pas Pedrocchi, kur kabo apversti abiejų pusrutulių žemėlapiai.

Beje, Padova, taip sakant, orientuota į Rytų Europą. Gatvėse plakatai – Gorbanevskajos vakaras ir Mrożeko pjesė.

Tarp Bolonjos ir Florencijos mačiau truputį Apeninų. Būčiau matęs daugiau, jei ne tuneliai (visas kelias – ištisas tunelis su retais protarpiais, gal ilgesnis už Simploną). Jaukūs kalnai.

O Florencija – nepalyginti solidesnė už Veneciją; iš pirmo žvilgsnio ir nuobodesnė.

 

Rugpjūčio 13 d.

Uffizi. Vienas dailininkas tikrai nepadarė įspūdžio – Botticelli: sakytum, saldainių dėžutės dangtelis. Dar pakenčiamiausia „Primavera“, bet ir ta su kažkokiu vidiniu defektu it rusų simbolizmas. Užtat beveik visa kita taip puiku, jog net Miuncheno pinakoteka nublanksta. Gražiausias – bene Simone Martini. Dar Bellini’o „Sacra Conversazione“, kurią seniai norėjau pamatyti. Įsiminė Bronzino. Įsiminė Cranacho Lutheris. Na, o šiaip jau viskas įsiminė.

To vienai dienai gana, bet laiko turiu nedaug. Todėl dar nuėjau į Duomo muziejų (alegorijos!). Besibastydamas po miestą, užtikau Dante’s ir Michelangelo namus. Buvau pačiame Duomo kupolo viršuje. Mačiau bedantę Donatello Magdaleną ir stebėtinai gražų, kiek sadistišką Cellini’o Persėją. Aplankiau Santa Croce, pažįstamą iš Brazdžionio eilėraščio. Na, ir tai, ką privalu lankyti – baptisterijų, Ponte Vecchio, Sinjorijos kiemą, Orsanmichele...

Miestas nežavi kaip Venecija, bet suteikia ypatingos pusiausvyros. Meno tiek daug, jog jis virsta savaime suprantamu daiktu. Sakytum, ilsisi akies obuolys, ilsisi vestibuliarinis aparatas. Čia nebaisu būtų mirti (Venecijoje – baisoka).

Ir, žinoma, visur pabrėžta, ko Venecijoje nėra – planas ir kryptingumas. Visur dalyvauja tai, ką norėtųsi pavadinti solovjoviška Sofija.

Bus daugiau

 

¹ Aleksandras Gabričevskis (1891–1968) – rusų istorikas, menotyrininkas.

² Rus. Ko gi jūs norite iš režimo, kuris gimė Ciuricho viešnamiuose?

³ Verrocchio darbo statula.

⁴ It. Malonų nieko neveikimą.