Spalio 1 d.

Grįžau į Athens: lėktuvą žvėriškai kratė.

 

Spalio 2 d.

Šiokio tokio poilsio diena.

 

Spalio 3 d.

Skubiai perrašinėju (ir taisau) straipsnį apie Puškiną. Gal jis nėra labai blogas.

 

Spalio 4 d.

Ačiū Tau, Viešpatie: straipsnį išsiunčiau Kodjakui.

 

Spalio 5 d.

Įprastinis darbas.

 

Spalio 6 d.

Bjauriai peršalau. Vos vos pervariau paskaitą.

 

Spalio 7 d.

Itin bjauri savijauta, gal plaučių uždegimas. Vakare vis dėlto party pas Menų fakulteto dekaną.

 

Spalio 8 d.

Jaučiuosi gal kiek geriau. Sutvarkiau porą užtrukusių reikalų. Nakvoju Columbus pas Šilbajorį.

 

Spalio 9 d.

New Yorke. Kelias minutes mačiau Brodskį, kuris spėjo labai išgirti Baryšnikovą (tasai „mokąs atmintinai daugiau eilėraščių, nei mudu drauge paėmus“). „Važiuoji į PEN-klubą? Tai Leningrado grupkomo lygio įstaiga. Bet pamatysi Ispaniją – ačiū ir už tai.“

Pas Gitaną Sadovnikovą, kuri neturi darbo, bet jaučiasi linksmai. Buvo užėję Ida [Kreingold] su Žiliumi. (...). Gyvena jie sunkiai. (...)

Tiek kalbėjausi su Gitana ir jos vyru, jog pavėlavau į lėktuvą.

 

Spalio 10 d.

Pietavome trise – Gitana [Sadovnikova], jos vyras, aš – kinų restorane 42 gatvėje. Skambino Ida [Kreingold] (...). Šiandien vis dėlto išskrendu.

Vaikščiojau po Brodvėjų su Golda – Gitanos kale, kurią vedžiojau už pasaito ir ties Baikalu, ir Palangos gatvėmis. Keistas daiktas toji Einsteino „pasaulinė linija“.

Vis labiau juntu, kaip man pasisekė. Sadovnikova gyvena pusbadžiu jau metus. Pusbadžiu – gal per stipriai pasakyta; bet pinigų jiems trūksta (šiek tiek daviau), ir nieko, išskyrus Vieną ir New Yorką, jie nematė. Su Ida [Kreingold] irgi maždaug tas pat.

 

Spalio 11 d.

Atskridau į Barseloną. Pritrenkiančiai didelis miestas, iš pažiūros stambesnis už Paryžių ar Londoną. Triukšmingas, linksmas; visomis gatvėmis plūste plūsta minios. Tiesa, galybė ginkluotų policininkų, ir gatvių vardai grynai totalitariniai – Calvo Sotelo, José Antonio ir taip toliau. Bet kur tau išsilaikys totalitarizmas tokiame klimate ir su tokiais papročiais! Beje, ir Gruzijoje jis dėl to paties kliba.

Apsistojau netoli Ramblas, viešbutyje „Gaudí“, ir tuojau šokau žiūrėti to Gaudí darbų. Daugiau kaip valandą basčiausi, užvertęs galvą, aplink Sagrada Familia1. Buvau užsikoręs ir į viršų. Labai specifiška architektūrinė obsesija: domina žmogų gamta, bet kažkokios slidžios ir nesimpatingos gamtinės fromos – sraigės, driežai, aštuonkojai, visokie sifonoforai, o jeigu augalai, tai būtinai dumbliai. Bet užmojis prilygsta gotikai. Tiktai gotika – mineralinė, kristalinė, o čia viskas teka, lašnoja, drimba.

Buvau dar Picasso muziejuje su labai įdomiais jo ankstyvaisiais darbais ir „Meninų“ parodijomis. Na, „Meninos“ –­ senatviškas išdykavimas. O kai kas iš mėlynojo periodo beveik tobula.

 

Spalio 12 d.

PEN-klubo posėdyje su ispanistu Stasiu Goštautu, gana išsilavinusiu vyruku. Viskas vyksta ant aukšto kalno, vadinamojoje Miró fundacijoje, tarp jo paveikslų ir Calderio „mobilių“. Pasakiau net kalbą apie lietuvių literatūrą. Po to prie manęs rado reikalo prieiti su komplimentais Międzyrzeckis2 ir Stephanas Hermlinas3. Susipažinau su katalonų rašytoju Duranu (drauge valgėme indoneziškame restorane). Iš matytų žmonių yra Rannitas4. O vakare ilgokai šnekučiavausi su Kérenyi5 našle.

Hermlinas man patiko – žilas, jauno veido ir, atrodo, labai padorus. Pasakojo apie savo bičiulį Bobrovskį. O Międzyrzeckis net kai kuriuos praktiškus reikalus („Zapis“) padėjo sutvarkyti. Gan linksmas kraštas darosi Rytų Europa.

 

Spalio 13 d.

Casa Milá ir Casa Battló – švelnesnis ir jaukesnis Gaudí negu Sagrada Familia: bet vis tie patys dumbliai (balkonuose, kurie bene įdomiausi). Ir dar kažkokios jūrų gėlės ant stogo.

PEN posėdyje – politinių kalinių klausimas. Su Scammelliu6 ilgai tarėmės dėl Petkaus. Šlykščiai laikėsi bulgarė Lida Mileva ir vienas rytų vokietis – varė obstrukciją kiek įmanydami. Daviau interview dviem laikraščiams –­ ispanų „Vanguardia“ ir katalonų „Avui“.

Vakare – priėmimas įstabiuose gotiškuose Diputación kiemuose. Čia įdomus pokalbis su vienu vengru, paskui su Rannitu (apie Talviką7). Mano eilės, pasirodo, atspausdintos „Poetry“ (buvusiame Poundo žurnale). Goštautas jas išvertė į ispanų kalbą, kažkas, rodos, išvers ir į katalonų.

Katalonai aplamai triumfuoja: ši konferencija – pirmiausia jų šventė, nes atsikūrė – po 40 su viršum metų – jų PEN skyrius.

Vidurnaktį dar pasivaikštinėjau po Ramblas, kur važinėja bričkutės ryškiai raudonais ratais, ir buvau pajūryje, prie Kolumbo „Santa Marijos“.

Spalio 14 d.

Ankstyvą rytą praleidau Barselonos gotikiniame kvartale, niūrokame ir didingame (pritrenkia kluatras su palmėmis, Europos ir Afrikos junginys). Nusilenkiau šv. Eulalijai.

Atskridęs į Madridą, apsistojau pas lietuvį, inžinierių Saliamoną (...).

Negaišdamas laiko, nubėgau į Prado, kur ir vaikščiojau ligi uždarymo. Išsipildė mano didžiausioji meninė svajonė. Ir ne be reikalo svajojau: tai tikrai pasaulio muziejus numeris pirmas. Ispanai, žinoma, nuolat linksta tai į bjaurastis (Goya), tai į emocinį pertempimą (El Greco, kuris tapo lyg pro ašaras, ir dideles ašaras it kreivus veidrodžius), tai į saldybes (ne vien Murillo, o ir Ribera). Vienas Velázquezas to išvengia, bet matyti, kad jam sunku. „Villa Medici“, filosofų portretai – absoliuti tobulybė; o „Meninos“ aukščiau už tobulybę (geriausia tame paveiksle, jog dailininkas tapo ir tave, žiūrovą, ir visą pasaulį, kuris praeina greta su tavimi).

Įstrigo atmintin dar toks negirdėtas Rizi. Žinoma, Tintoretto mįslingas, keistai erdviškas „Lavatorio“. Įdomesnis negu Florencijoje Botticelli. Patiniras (kelionė per Stiksą). Boschas, žinoma, gali patikti tik labai specifiškos psichikos žmogui; aš tokios psichikos neturiu. Tie muzikos instrumentai, paversti kankinimo įrankiais, tie šlykštūs ropliai rojuje, ta švelni, blanki, vemti verčianti rausva spalva! Net jo kiškiai ir paukščiai demoniški.

Paskui dar perėjau per vakarėjantį Madridą: Сibeles, Lope’s de Vegos namai, Puerta del Sol, Plaza Mayor, karaliaus rūmai, Plaza España. Neįsivaizduojama, vienintelė pasaulyje Casa del Campo platybė šalia miesto. Gal tik Vilniuje į centrą taip įsiveržia gamta.
Pažymėsime ir šią dieną baltu akmeniu. Ko gero, balčiausiu.

 

Spalio 15 d.

Kelionė į Segoviją ir Avilą. Vėl baltutėlis akmuo. Važiuojame pro Universiteto miestelį, girdėtą iš pilietinio karo reportažų. Staiga prasideda visai nelaukti, aukštoki kalnai. Už jų – senoji Kastilija, geltona, rudenėjanti. La Granja – mažučiukas versaliukas laukinėje vietovėje, iš pažiūros gana apleistas, su išdžiūvusiais fontanais ir rečiausia gobelenų kolekcija. Paskui Segovija –­ neabejotinas stebuklas. Ypač katedra, pasišiaušus it milžiniškas ežys. Akvedukas, alkazaras, bažnyčių romaniški kapiteliai. Visas miestas tarp slėnių, aštrus, net duriantis. Auksiniai pastatai, truputį šviesesni už Kastilijos žemę. Katedros viduje saulėta kaip rojuje. Minutė prie vienuolyno, kur palaidotas šv. Kryžiaus Jonas.

Avila daug tylesnė ir paprastesnė. Už sienų įsiterpusi Šv. Teresės bažnytėlė su jos relikvijomis; šiandien kaip tik Teresės šventė. Katedra granitinė, rami; šalia jos, muziejuje, neregėto dydžio (ir grožio) antifonarijai.

Labai ilgas Kastilijos saulėlydis, vos liečianti žemę skaidri šviesa.

Susibičiuliavau su ispanu gidu, aršiu kataliku, bet, atrodo, respublikonu. La Granjoje jis pabrėžė, kad rūmai „priklauso ne Burbonams, o valstybei“. Šiaip jau čia beveik visi kairūs: sriubtelėjo dešiniojo totalitarizmo ir to pakako.

Vakarienė Puerta del Sol. Rytoj į Toledo.

 

Spalio 16 d.

Vėl turistinis autobusas, bet šį kartą tik ligi vidurdienio; to man mažoka, todėl atsiskiriu nuo grupės ir pasilieku Toledo mieste dar porai valandų. Viskas čia pirmiausia orientuota į El Greco. Katedros zakristijoje muziejus, lygus mažiausia ketvirtadaliui Prado; o kitoje vietoje „Grovo Orgazo laidotuvės“, kuriose radau tris skirtingus laiko planus (ir vieną atemporalinį). Sinagogos – Santa Maria la Bianca ir El Transito. Pastaroji išpjaustinėta iš perregimo akmens, su kukliu sefardų muziejėliu (it Trakuose karaimų). Kitas neeilinis muziejus – vizigotų: archajiški kapiteliai, barbarų karūnos su prikabintomis raidėmis (aiškiai matyti, kad žmonės tik ką buvo išmokę skaityti ir labai tuo didžiavosi).
Pompastiška San Juano de los Reyeso bažnyčia. O katedra tokia turtinga, kad galva svaigsta, ir įspūdis lieka neapibrėžtas. Segovija man labiau prie širdies.

Miestas primena Vilnių – ypač žydų kvartalas. Tik viskas labiau kalvota. Tago vandenyje plūduriuoja baltos lytys (o gal tai puta).

Gidas šį sykį pasitaikė aiškus fašistas. Katedros turtų saugykloje su pasigėrėjimu rodė Peteno ir Mussolini’o dovanas. Bet, žinoma, pademonstravo daug įdomaus; buvo užvedęs ir į Toledo plieno dirbtuves. Atsisveikinęs su grupe, ilgai klaidžiojau vienas – be ypatingo tikslo, tiesiog dairydamasis, įsimindamas, kažką atpažindamas. Pavėlavau į autobusą. Iš pradžių pyktelėjau, paskui ėmiau juoktis: stoviu prie Toledo alkazaro ir dar širstu!

Grįžęs Madridan, parašiau straipsnį laikraščiui „El Pais“ (nors abejoju, ar spausdins – labai jau jie kairūs atrodo). Vėlai vakare paskutinis žvilgsnis į miestą: El Retiro parkas (labai skaistus mėnulis) ir senamiestis su įdomia, mažyte Plaza de San Javier. Šiaip jau senasis Madridas visais atžvilgiais menkokas.

 

Spalio 17 d.

Vėl skersai Atlantą. Paskui net trys persėdimai – ir Athens. Beje, turime naują popiežių, dargi stebėtiną (telefonu kalbėjausi apie tai su Brodskiu). Jį išrinko maždaug tuo metu, kai buvau Toledo.

 

Spalio 18 d.

Visą dieną miegu.

 

Spalio 19 d.

Pašnekesys telefonu su Česlovu [Milašium] apie popiežių ir kitus reikalus. Brodskis sakė, jog Česlovas Wojtyłą asmeniškai pažįsta; tatai netiesa, nors jo milieu tas pats.

 

Spalio 20 d.

Žinios iš Liudos [Aleksejevos] (o ji turi informacijos iš maskviečių). Lietuvos Helsinkio grupė tebeegzistuoja ir Petkaus teismo metu tikrai laikėsi idealiai. Ukrainoje, Gruzijoje ir Armėnijoje reikalai nepalyginti blogesni. „А вообще – погaвнение, как после ареста Литвинова, когда начались якировские пьянки.“8 Helsinkiečiai pažadino provinciją – niūrius asmenis, kurie ima groti kone pirmuoju smuiku. Tarp jų esama net teroristiškai nusiteikusių: grasina, ir rimtai, Sacharovui su Ginzburgiene, kadangi šie neduoda pinigų bomboms!

Sulauksime naujųjų bolševikų, kaip Plechanovas su Struve anuomet sulaukė.

 

Spalio 21 d.

Įkyrus reikalas – turiu parengti dokumentus ir prašyti vietos Ann Arbor. Skambinau Josifui [Brodskiui] ir Pomorskai. Josifo situacija labai bloga – daktarai liepia operuoti širdį. Jis nežino, ar klausyti jų, ar ne. Tačiau metė rūkyti („не курю уже десять часов“9).

 

Spalio 22 d.

Tiesą sakant, nekokia savijauta – apėmęs nenatūralus silpnumas, tingulys. Dirbti praktiškai neįstengiu.

 

Spalio 23 d.

Josifas [Brodskis] nerūko jau trečią dieną ir itin nuliūdęs. Kokią valandą pasakojau jam telefonu apie savo tėvą – jo infarktus ir gydymąsi.

 

Spalio 24 d.

Ačiū Dievui, dokumentus (su Mickūno pagalba) surašiau ir išsiunčiau.

 

Spalio 25 d.

Gerokai išgėriau, kas Athens atsitinka tik antrą kartą.

 

Spalio 26 d.

„Draugui“ parašiau apie Ispaniją. Žinia iš Liudos [Aleksejevos]: prie Helsinkio grupės prisidėjo kalėjime sėdįs Gajauskas (pranešė Arina Ginzburg).

 

Spalio 27 d.

Paskaitėlė Lancaster mieste; šnekėjau, reikia pasakyti, kaip Ostapas Benderis Vasiukuose.

 

Spalio 28 d.

Tfu, kad tu surūgtum: Sadatas su Beginu iš po nosies išgriebė Nobelio premiją.

Vėl pašnekesys telefonu su Josifu [Brodskiu], kuris šiuo metu nerūko. „Хорошо всю жизнь изучать кого-то одного, хотя бы Гуссерля, и пропускать сквозь него весь мир; иначе твои иерархии получаются очень уж незримые.“10

„Сидеть в монастыре и писать – моя давняя и самая большая мечта. Папу римского, что ли, попросить об этом?“11

„Садат мне нравится куда больше Бегина, хоть и жулик.“12
Vakare – Halloween: visas miestas pilnas kaukėtos publikos. O mudu su Mickūnu užsukome pas vietinį dekaną; ten buvo dar vokietis gydytojas, praleidęs vaikystę Kaune ir pažinojęs prof. Regelį, jau nekalbant apie Zechliną13.

 

Spalio 29 d.

Išgirdau, kad Otenai14 labai blogai laikėsi Ginzburgo teisme – ir, tiesą sakant, nenustebau.

 

Spalio 30 d.

Turiu važiuoti į Kanadą – ir vėl nežinau, ar gausiu vizą. Tiesa, jau įpratau, kad tokie dalykai paskutiniąją akimirką staigiai išsisprendžia.

 

Spalio 31 d.

Svarbus laiškas iš Eitano Finkelšteino. Gaminu jam atsakymą.

 

¹ Antonio Gaudí nebaigta modernistinė katedra.
² Arturas Międzyrzeckis (1922–1996) – lenkų rašytojas.
³ Stephanas Hermlinas (1915–1997) – Rytų Vokietijos rašytojas.
⁴ Alexis Rannitas (1914–1985) – estų poetas emigrantas, gyvenęs Lietuvoje, vėliau dirbęs Yale universiteto bibliotekoje.
⁵ Károly Kerényi (1897–1973) – vengrų ir vokiečių mitologas, religijotyrininkas.
⁶ Michaelis Scammellis (g. 1935) – anglų žurnalistas.
⁷ Heiti Talvikas (1904–1947) – estų poetas, Stalino laikų tremtinys.
⁸ Rus. „O iš viso – šūdiniau, tarsi po Litvinovo arešto, kada prasidėjo girtavimai pas Jakirą.“
⁹ Rus. „Nerūkau jau dešimt valandų.“
¹⁰ Rus. „Gera visą gyvenimą studijuoti ką nors vieną, kad ir Husserlį, ir per jį žvelgti į visą pasaulį; kitaip tavo hierarchijos darosi pernelyg neįžiūrimos.“
¹¹ Rus. „Sėdėti vienuolyne ir rašyti – mano sena ir didžiausia svajonė. Popiežių paprašyti, ar ką?“
¹² „Sadatas man patinka kur kas labiau už Beginą, nors ir sukčius.“
¹³ Erichas Zechlinas – Hitlerio Vokietijos pasiuntinys prieškariniame Kaune.
¹⁴ Nikolajus Otenas (1907–1983) – rusų scenaristas, artimas disidentų rateliams.