Sausio 1 d.

Automobiliu pasiekiau Los Angeles. Apsistojau tuo tarpu pas Avižienius.

 

Sausio 2 d.

Po truputį gilinuos į Žolkovskio¹ generatyvinę poetiką: gana daug dalykų išlaužta iš piršto.

 

Sausio 3 d.

Bandau užsiiminėti „job-hunting“ (darbo medžiojimu).

 

Sausio 4 d.

Susiskambinau su Vilnium – ten viskas daugiau ar mažiau tvarkoj, neskaitant šalčio. Pas mamą susirinkę Cvirkos –­ mat, prastai apšildomi jų butai.

 

Sausio 5 d.

UCLA gauna netikėtą piniginę dovaną ir ryšium su ja pradedama kalbėti apie eventualią Lituanistikos katedrą. Beje, mano buvęs studentas Johnas Dingley (esąs Anglijoje) laiko lietuvių kalbos egzaminą raštu.

 

Sausio 6 d.

Atgavau apie tris tūkstančius dolerių, kuriuos iš manęs buvo paėmusi kaip mokestį JAV valdžia. Mat juos imant dar buvau tarybinis pilietis! Išeitų, kad tai savotiška TSRS dovana. Bandysiu – vardan humoro ir paerzinimo – gauti iš jos ir kitą dovanėlę: pinigus pagal VAAP². Juk Miltinio teatre, rodos, eina mano išversta „Audra“; yra ir paveldėtų honorarų. Tegu moka, rup­kės, kas priklauso.

 

Sausio 7 d.

Skaitinėju Cicėno „Vilnių tarp aud­rų“ – žvėriškai nacionalistišką knygą. Apsupties psichologija, kurią paprastai susikuria mažumos, tokia slogi, kad alsuoti nebeįmanoma. Yra, žinoma, jai pagrindo, bet didele dalimi kalti ir patys. Toje dirvoje tuoj dygsta fašizmas –­ ypač kada jau „mūsų viršus“. O vis dėlto, nieko nepaisant, džiaugiuosi, kad „mūsų viršus“, kad Vilnius Lietuvoje, o ne Lenkijoje. Ir Cicėno tipo žmonės šiek tiek prie to prisidėjo: palaikė tonusą, gradientą, nors ir gana barbarišku būdu. Surasti šičia pusiausvyrą – bene visų svarbiausia: išlikimui reikalinga įtampa, tačiau nenuslystanti į kliedėjimą ir neapykantą.

 

Sausio 8 d.

Pirmoji diena UCLA. Lietuvių kalbą lanko tik trys žmonės (vienas iš jų –­ kunigas).

 

Sausio 9 d.

Griūva Pol Poto režimas Kambodžoje. Prisipažinsiu, esu vietnamiečių pusėje: Pol Poto banditus turėjo kažkas sutvarkyti – tegu net kitas banditas, bet vis dėlto ne toks pamišęs. Jeigu bankų plėšikas nušauna seksualinį maniaką, žudantį vaikus, tai ir ačiū Dievui.
Kitas gal pasakys: Vietnamas (ir už jo stovinti TSRS) – didesnis ir ilgalaikis pavojus. Nemanau. Ten dar yra kažkokių išeičių, o iš Kambodžos pragaro – be intervencijos – išeities nėra.

Amerika, tiesą pasakius, itin nepatogioje padėtyje. TSRS bene antrą sykį savo istorijoje gali pozuoti kaip „human rights champion“³ (pirmasis sykis buvo karas su Hitleriu). Ir nėra ko tam priešinti, išskyrus neintervencijos principą. Baisiai neskanus čia tas principas. Vadinasi, bet kas (sakysim, Lietuva) gali būti pjaute pjaunamas, ir niekas jam – iš principo – neateis į pagalbą. Neateis, nes tingi ir bijo. Netingi ir nebijo tik anoji pusė.
Pasiutimas.

 

Sausio 10 d.

Radau butą Westwoode, prie pat universiteto. Jis geresnis negu anas Santa Monicoje: ir žymiai jaukiau, ir viskas arti.

 

Sausio 11 d.

Gatvėje sutiktas prof. Marvanas, kurį anuomet mačiau Melbourne, žadėjo vietą Australijos universitete (Syd­ney, rodos). Ką gi, važiuočiau. Iš ten juk netoli Japonija, Indija, net ir pati Kinija.

 

Sausio 12 d.

Lukauskaitės laiškas su nauju Petkaus adresu, kurį tuoj pranešiau „Drau­gui“, „Europos Lietuviui“ ir Gurec­kui.

 

Sausio 13 d.

Pasitarimas pas Gimbutienę: organizuojame Vilniaus universiteto minėjimą. Kviesime ir Milašių. Vakare linksmoje kompanijoje susitikau Barzdaitį, iš Lietuvos laikinai atvykusį mokslininką; jis labai stengėsi „pabendrauti“ (...). Nors vyras iš pažiūros malonus. Šiaip jau, tie laikinieji atvykėliai savo pretenzijomis ir godumu siutina netgi didžiausius čionykščius kolaborantus. (...)

 

Sausio 14 d.

Persikėliau į naująjį butą.

 

Sausio 15 d.

Poetikos seminaras. Tris valandas ekspromtu kalbėjau angliškai – ir pakenčiamai. Esu vos gyvas.

 

Sausio 16 d.

Atėjo, kiek galima suprasti, kaput Irano šachui. Ir vėl man jo negaila kaip Pol Poto (nors abiem atvejais turbūt stiprėja TSRS). Tai jam bausmė ir už Zosimovo⁴ išdavimą.

 

Sausio 17 d.

Nuotykių filmas „Force 10“ („Navaronos pabūklų“ tęsinys); gan smagus, nors su oficialiu jugoslavišku prieskoniu. Mat, jugoslavų koprodukcija.

 

Sausio 18 d.

(...).

 

Sausio 19 d.

Avtorchanovo „Происхождение пар­тократии“⁵: pradėjau ją seniai, bet buvau užmetęs. Avantiūristai, intrigantai, net masiniai žmogžudžiai vis dėlto kur kas įdomesni, protingesni, demokratiškesni už dabartinius. Dar gyvos, nors ir pasmerktos sielos. Dabartiniai sielų lyg ir nebeturi; jeigu turi, tai visai rudimentines it apendiksą. Tiesa, kartais apendiksas ima rimtai skaudėti: gal kam nors, kada nors...

 

Sausio 20 d.

Visą dieną taisiau „Pasaulinės literatūros recepcijos“ anglišką vertimą.

 

Sausio 21 d.

Pagaliau nuovargis ir prasta nuotaika. Šiaip nuo Naujųjų metų viskas ėjo itin gerai.

 

Sausio 22 d.

Pas Avižienius lankėsi vienas iš didžiųjų Lietuvos ponų – Drobnys, palikęs jiems maždaug tokį įspūdį, kaip Šarikovas iš Bulgakovo „Šuns širdies“. Algis [Avižienis]: „Jei Skirius gyventų Lietuvoje – be abejo, valdytų.“ (Skirius – čionykštis kraštutinis dešinysis ir marazmatikas.)

 

Sausio 23 d.

Mirė Gelijus Snegiriovas. Amžiną jam atilsį. Liūdnoka buvo jo istorija kaip ir Gamsachurdijos.

 

Sausio 24 d.

Vysockio koncertas. Gyvą jį mačiau ir girdėjau pirmą sykį. Vyras gana įžūlus – kaip sakoma, nonšalantiškas; žiauriai ir nė nemirktelėjęs nutraukia replikas iš salės. Atrodo jaunesnis, negu tikėjausi. Salė pilnutėlė, ir tai vis naujieji emigrantai. „Antroji banga“ neatėjo. Sakysim, profesorius Markovas taip ir rėžė: „Nemėgstu provokatorių ir nenoriu dovanoti tarybų valdžiai dvylikos dolerių.“

Šalia manęs atsitiktinai sėdėjo žydas, prieš trejus metus dar gyvenęs Vilniuje ir mane pažįstąs.

Dėl pačių dainų, tai jas geriausiai apibrėžė Štromas (rodos, kažkur jau esu tą formulę užsirašęs): Okudžava – rafinuotas graikų vergas, Vysockis – romėnų vergas ir tiktai Galičius – iš viso ne vergas. Kada Vysockis mėgdžioja Galičių – o jis tai daro vis dažniau – jam ne visada sekasi. Geriau pavyksta jo paties stilius – maskvietiškas, banditiškai isteriškas. Tiesa, Brodskis Vysockį labai pamėgo.

 

Sausio 25 d.

Pradedu judinti savo vertimų knygą. Beje, šiandien lygiai dveji metai, kai aš Vakaruose. Viskas eina labai sėkmingai: pavyzdžiui, išvažiavęs su penkiais šimtais dolerių, dabar turiu keturiolika tūkstančių santaupų. O juk gyvenau neskaičiuodamas pinigų ir leisdamas sau viską.

 

Sausio 26 d.

Vakaras su Avižieniais prancūziškame restorane. Šnekučiavomės daugiausia apie Drobnį. Jis, šiaip ar taip, buvęs liaudininkas ir nepriklausomybės laikus gerai prisimena – o tarybiškumu ir chamizmu jam, atrodo, teprilygsta retas.

 

Sausio 27 d.

Irano šachas neskuba į Ameriką ir, ko gero, laukia, kad susidarys kokia chunta, kuri jį atsikvies namo. Įdomi analogija: šachas – Brežnevas, Bakhtiaras – Sacharovas, o Khomeinis – Sol­ženicynas.

 

Sausio 28 d.

Vydūno minėjimas; pasakiau neblogą kalbą. Tema: kaip Vydūnas funkcionuoja šių dienų Lietuvoje ir kaip, nepaisant visų savo abejotinų savybių, atlieka naudingą darbą.

 

Sausio 29 d.

Bandžiau patekti į Pasolini’o „Salò“, bet bilietai buvo išpirkti. Ir čia, Amerikoje, tai pasitaiko.

 

Sausio 30 d.

Naujas „Akiračių“ numeris, labai barąs VLIK’o seimą.

 

Sausio 31 d.

Vakaras pas Birnbaumus su vengrų disidente Agnes Heller. (...).

Bus daugiau

 

¹ Aleksandras Žolkovskis (g. 1937) – rusų ir amerikiečių slavistas.

² Autorių teisių apsaugos agentūra.

³ Angl. Žmogaus teisių gynėja.

⁴ Valentinas Zosimovas – rusų lakūnas, 1976 m. perbėgęs į Iraną, išduotas SSSR ir gavęs dešimt metų kalėjimo.

⁵ Rus. „Partokratijos kilmė“.