Rugpjūčio 22 d.

Poilsis. Ir ne bet kur, o Capri (čionykščiai kirčiuoja paskutinįjį skiemenį). Nelabai daug iš tos salos tikėjausi; todėl, kaip būna, gavau žymiai daugiau.

Idealiai išraiškingas siluetas – sakyčiau, riterio balnas – primena Tahiti, irgi sudarytą iš dviejų dalių; be to, krantai tokie aukšti ir statmeni, o apylinkė – net Sorrento – tokiame ūke, jog visiškai aišku: esi vidury vandenyno.

Turistiškos lėkštybės tiek ir tiek, bet ji prie salos kažkaip nelimpa. Mat gamta staigi ir ne juokais. Žymiai daugiau Homero, negu Maksimo Gorkio ar Axelio Munthe’s.

Tiesa, pastarąjį San Michele vis dėlto aplankiau (ekspozicijoje radau lietuvišką knygos vertimą, kurį atsimenu nuo ankstyvos vaikystės – nuo vokiečių laikų). Mačiau ir Malaparte’s vilą –­ bunkerio pavidalo, tamsiai raudoną. Tačiau jų tikras svoris labai aiškus. Sala jų beveik nepastebi.

Komiška kelionė kėdėje į Monte Solaro – ir akinanti panorama, kokių tikrai nedaug gyvenime. Valtis nuo Marina Grande ligi Faraglioni, pro stulbinančias, triuškinte triuškinančias uolas, aiškiai skirtas gyventi Polifemui. Nebent Žydroji ola įdomi ne savaime, o tuo itališku balaganu, kuris apie ją keliamas.

O apskritai – dėkui Dievui už viską. Nesu to vertas. Nei to vandens, nei oro, nei Anacapri ant uolos peties.

Rugpjūčio 23 d.

Ekskursija į Pompėją, kur itališkas balaganas siekia mistiškų viršūnių. Pamačiau tik forumą, Casa dei Vettii ir –­ savo iniciatyva – baziliką. Bendras įspūdis vis dėlto niūrus ir taurus, kaip kartais kapinėse. Freskos – tarp jų Priapas – grynai XVIII amžiaus; lengvutė it Watteau ar Fragonard’o tapyba, kupidonai su ožiukais, kūdikis Herkulis, smaugiąs gyvates. Pro hedonizmą prasišviečia kažkoks rūstus ritualinis pasaulis. Daug aukojimo, aukos plėšymo motyvų. Bakchantės drasko Orfėjų, du broliai riša Dirkę prie buliaus ragų – kraujo ir mirties dar nėra, bet bus po akimirkos. Gal ir savo galą bent kai kurie jų [pompėjiečių] suvokė kaip auką dievybėms.

Po to labai ilgai sukiojomės žaviais Costa Amalfitana karnizais: Krymas – tik blanki jų kopija. Tarp skardžių ir dantytų uolų, alyvmedžių ir citrinų slepiasi miesteliukai su margais – lyg bizantiškais, lyg mauretaniškais – bažnyčių kupolais, su keramika papuoštomis sienomis. Amalfyje aplankiau katedrą ir jos itin keistą kluatrą. Pakrantėje stovi paminklas ne kam kitam, o kompaso išradėjui. Nuo čia jau pajunti Artimųjų Rytų skonį.

Padūmavęs oras, daugybė peizažo planų.

Grįžome per Sorrento, jau grynai kurortinę vietovę. Vezuvijus iš ryto buvo debesyse, bet pavakary visas jo kūgis nušvito – mačiau, rodos, net atskirus akmenis.

Rugpjūčio 24 d.

Buvau dviejuose Neapolio muziejuose. Capodimonte – gana antraeiliai karališki rūmai ir iš esmės antraeilės tapybos rinkinys. Daugybė Tiziano, įskaitant ir tai, kas jau matyta Ermitaže. Tik Masaccio „Nukryžiavimas“ (aukso, mėlynos ir raudonos spalvos harmonija, įstabiai ramus Kristus) priverčia sustoti ir gerą pusvalandį pastovėti. Dar Bellini’o „Taboro kalnas“, mažas Mantegnos portretėlis. Na, ir du Brueghelio paveikslai. „Aklieji“ – grynas Beckettas; netikėtai prislopinta, pilkšva (pus­aklė) gama.

Tautiniame muziejuje įdomiausios man buvo Pompėjos mozaikos. Natiurmortai, žuvys, paukščiai – olandų mokykla, ir gana. Yra net „olandiškų“ žanrinių scenų. Didžiulė mozaika „Aleksandro mūšis su persais“ primena (žinoma, paviršutiniškai) Velázquezo „Bredos pasidavimą“. Romėnai mokėjo beveik viską. Breza kažkur rašo, kad neleido sau tik sakrališkumo ir infantilizmo. Netiesa. Neleido sau tik naivumo; infantilizmo yra – tačiau jis išprotautas.

Tapybos skyrius uždarytas – Pompėjos freskos keliauja po pasaulį. Tiesa, šiandien lygiai 1900 metų nuo ano Vezuvijaus išsiveržimo. Ir pataikyk tu man!

Iš viso muziejus prastos būklės – byra lubos, daug salių neveikia. Tačiau skulptūros skyriuje vis dėlto mačiau, kas svarbiausia. Absoliučiai nepralenkiamas –­ žinoma, „Besiilsintis Hermis“; iš kurios perspektyvos bepažvelk – suskamba muzikinė frazė. Ne ką blogesnė ir Kapujos Psichėja. Venera Kalipygė po raktu – leidžia tik suaugusius, tarsi į pornofilmą. Itin įdomios sinkretizmo dievybės – Izidė, Mitros bareljefai, siurrealistinė Efeso Diana.

Po pietų – dar ekskursija į Pozzuoli. Deja, neprivažiavome Averno ežero, bet matėme chrestomatinį Neapolio vaizdą iš Posillipo, romėnų amfiteatrą, Serapeumo kolonas žaliame tvenkinyje. Visai arti ir Baia – nuskendęs miestas, pažįstamas iš rusų poezijos.

Solfataroje burbuliuoja pilkšvas, nesmagus pažiūrėti purvas. Krateris – it Dante’s ratų miniatiūra. Žemė gaudžia po kojomis. Šičia vaikščiojame virš pragarmių.

Rugpjūčio 25 d.

Prasikeikiau važinėdamas vadinamuoju Circumvesuviana geležinkeliu. Bent dešimt kartų pataikiau ne į tą stotį, kuri man buvo reikalinga. Ir vis dėlto diena nusisekė. Buvau pačioje Vezuvijaus viršūnėje. Skirtingai nuo Solfataros, krateris tik trupučiuką, vietomis garuoja (ten ir akmenys šiltesni), tačiau jo reginys įvaro nedirbtinį siaubą. Tos pat rūšies siaubą, kaip Didysis kanjonas – nors kanjonas bent milijoną kartų stambesnis, jų ira­cionalumo laipsnis visiškai vienodas. Abu vienodai neatitinka žmogiškojo masto, anuliuoja žmogų. Vezuvijuje dar prisideda aiškus, fizinis pavojaus jausmas, lyg šalia vandenilinės bombos. Net ne pavojaus, o kažko esmingesnio: neegzistavimo. Vertikalios sienos, pilka 1944 metų lavos upė, kadaise sprogęs daug didesnis krateris – Monte Somma.

Stebėtinai įdomus Herkulanumas. Viename kambaryje išlikęs net kryžius – bene pirmasis istorijoje krikščionybės ženklas. Kristaus nukryžiavimas tada buvo taip arti, kaip šiandien 1937 metai.

Liko mediniai laiptai, spinta, skalbinių presas. Iš viso kažkaip daugiau realybės negu Pompėjoje; beje, miesto būta mažiuko ir gana jaukaus. Krikščionis (ar krikščionė?), matyt, sugyveno su pagonimis. O šie buvo lyg ir didesni hedonistai ir agnostikai negu aname mieste. Mozaikos, kaukės, freskos, statulos (besišlapinantis Herkulis) čia kažkokios mielos ir nerimtos. Išskyrus nebent bronzinę hidrą giliai tunelyje, kur kasinėjimai dar nebaigti.

Atriumų grindys – banguojančios, sulankstytos, it Mėbijaus lapas¹. Dėl žemės drebėjimo?

Antrą sykį aplankiau Pompėją – dabar jau vienas, pavakary, kada turistų srautas kiek nuslūgsta. Oras šiandien gražus; baltai rusvas forumas ryškėja Vezuvijaus ir aplinkinių kalnų fone. Akivaizdžiai regi, kaip gerai jis įterptas į gamtą, kaip atkartoja jos linijas.

Apėjau beveik viską, ką galima apeiti, neišskiriant lupanaro (ankštos celės, akmeninės lovos – daryk, ką turi daryti, ir negaišk). Pirčių stiukai beveik barokiniai. Mačiau teatrus, gladiatorių patalpas, Izidės šventovę, Menandro namus su Laokoono ir bene Ifigenijos freskomis.

Vėl tie patys aukojimo siužetai. Mačiau netgi du gipsinius žuvusiųjų „atspaudus“, kurių geriau neturėtų būti: derėtų gerbti išnykimą.

Villa dei Misteri freskos: tokia kompozicijos samprata atsikartojo bene tik XV amžiuje. Ir vėl – nė lašelio naivumo.

Kitose freskose – iliuzionistinė, kone trompe d’oeil² architektūra, stačiai diametraliai priešinga architektūrai Giotto freskose Asyžiuje.

Į miestą veržte veržiasi krūmai, aukšta, vulkaniškoje dirvoje suvešėjusi žolė.

Rugpjūčio 26 d.

Paskutinė diena Neapolyje. Turiu truputį laiko pažiūrėti jį patį. Rėksmingas, apšepęs, dvokiantis, labai didelis, vienintelis toks pasaulyje. Senamiestis, žinoma, daug sykių matytas filmuose, ir nieko ypač naujo čia nepastebėsi. Pilna vežimėlių su pakinkytais asiliukais; pilna gyvų melsvų aštuonkojų ir negyvų rudų omarų ant prekystalių. Centre viskas grandioziška, bet antros rūšies: rūmai, teatras, San Francesco di Paola, bent kelios keistos pilys. Buvau San Gennaro katedroje. Bet ypač – ir maloniai – nustebino Santa Chiara. Pati bažnyčia itin graži, o jau kluatras su keramikiniais paveikslėliais – pasakiškas. Temos tos pačios kaip Pompėjoje – atelanos [antikinės komedijos] personažai, medžioklės; archetipai nemiršta, tik viskas šimtą sykių žmoniškiau ir simpatingiau (ko verta, pavyzdžiui, vienuolė, maitinanti kates).

Nusileidau į San Gennaro katakombas. Tai pirmos krikščionių katakombos, kurias teko aplankyti; įspūdis labai rimtas. Organiškos linijos, švelnios freskos (nuo Pompėjos praėję tik šimtas metų!). Akmeniniuose kapuose mirusieji suguldavo lyg sėklos.

Lėktuvu praskridau virš Nemi ežero, Vatikano; paskui virš Taranto, kurį leng­vai atpažinau iš oro, Korfu ir Itakės. Vienai dienai turbūt pakanka.

Nusileidome temstant. Atika po Italijos labai pilka, uolinė, netaisyklingais krantais.

Rugpjūčio 27 d.

Akropolis. Gelsvas akmuo, ryškiai mėlynas dangus, nepakeliamas karštis. Kelios valandos džiaugsmo.

Netikėti du dalykai: marmuro gyvumas (kolonos primena trapų sausainį) ir bemaž egiptietiškas viso ko mastas.

Nikė Apteros švytėte švyti iš vidaus. Net ir ji grandioziška.

Buvau ant areopago uolos, Dionizo teatre, pagaliau akropolio muziejuje. Neaprašinėsiu.

Vakare nuvažiavau į Loutsą ir maudžiausi stebėdamas ties horizontu Euboją.

Rugpjūčio 28 d.

Ekskursija į Argolidę. Vienų pavadinimų užtenka visam mėnesiui. Iš pradžių važiuojame tarp Himeto ir Pentelikono. Paskui Eleusis, – industrializuota dykynė, – o anapus siauro jūros plotelio Salaminas. Megara – jei neklystu, komedijos tėviškė. Arčiau Korinto peizažai darosi visai išgryninti. Šviesiai žydras įlankos vanduo nepastebimai pereina į sausas, pilkuojančias salas ir kalnus.

Perkirtę Korinto kanalą, stabtelėjame pačiame mieste. Graikiškų ir romėniškų griuvėsių mišinio nepavadinsi įspūdingu. Gražus tik Akrokorintas, pakibęs labai aukštai, sunkiai įžiūrimas.

Čia jau kas kilometras turi savo mitą. Įlankos pakraštyje Tezėjus grūmėsi su plėšikais. O Peloponesas – tai Heraklis: geležinkelio stotelė vadinasi Nemėja, kažkur netoliese Stymphalos ežeras. Už kelių posūkių Mikėnai; tiesiog nejauku prie jų artėti.

Tarp dviejų kalnų – vienas Agamemnono, kitas Menelajaus – niūrokas, sausas piliakalnis. Praeinu po Liūtų vartais, apeinu karališkojo kapinyno ratą, sustoju ant rūmų pamatų. Rankomis liečiu didžiulius kubinius akmenis. Platus ir labai nelinksmas akiratis, šone jūros intarpas ties Argu. Tai jų antika: jau Pauzanijui Mikėnai buvo tai, kas man – Pompėja. Ir kas tik nėra apie Atridus rašęs! Net ir aš pats.

Agamemnono kapas. Kažką panašaus, nors ir menkesnio, esu matęs Kerčėje. Irgi archetipas: iš čia atsirado daug kas ligi Šv. Petro kupolo imtinai. Simbolika akivaizdi: gimda, uterus.

Mitas – ir literatūra – gimsta iš nieko, iš akmens, iš kaitros.

Už kalnų, anapus horizonto – Sparta. Beje, Taigetą vakar mačiau iš lėktuvo. Pasukame pro Tirynsą – antrą cik­lopišką statinį, šį kartą Euristėjaus (ir Persėjaus) rūmą. Nieko archajiško užtat neturi mažytis, gana jaukus pajūrio miestelis Nauplion, su tvirtove salelėje, vienintelis šičia kiek primenąs Italiją.

Epidauro teatre mums demonstruoja graikų akustiką: paskutinėje eilėje gerai girdėti, kaip scenoje krinta moneta ir brūkštelėja degtukas.

Grįžtame pamariu, stebuklingomis vietomis. Dar truputį pasibastau po temstančius Atėnus. Senovės likučiai kur kas didesni už šitą miestą: jis yra tik gana beprasmis priedas. Apie Romą to, žinoma, nepasakysi. Nepasakysi ir apie Neapolį, kuris pats virto kažkokiu milžinišku dionizišku amfiteatru. Iš viso Graikija – ten, kur gamton įsiterpia dabartinės žmonių sodybos – dažniausiai nyki ir elgetiška: sandėliukai, lūšnos, barakai, apgailėtini fabrikėliai. Gamta irgi asketiška, bet tai kas kita.

O senoji architektūra? Gryna ir rūsti kaip vanduo. Turbūt palyginimas labai banalus, bet jį galima pratęsti. Šaltinio vanduo; klasicizmas – distiliuotas vanduo, o Corbusier – vanduo iš čiaupo.

Rugpjūčio 29 d.

Pro Maratoną (jis lieka nuošalyje), pro Tėbus artėjame prie Delfų. Beje, Tėbai, Edipo miestas, absoliučiai nežymus: maždaug kaip Vilkaviškis. Kairėje lieka debesuotas Helikonas, dešinėje statmenas, šviesiai lelijinis Parnasas. Pravažiuojame vietą, kur Edipas nužudė Lajų. Delfai prigludę Parnaso šlaite, po didžiule ir tragiška Fedriadų siena. Apačioje, tiesiog bedugnėje – šventasis alyvmedžių miškas ir įlanka, žydra ir juoda spalva. Peizažas sklidinas religinio siaubo.

Šventovės liekanos palyginti menkos, bet be jų čia viskas būtų nepilna. Į gamtą jos įterptos stačiai tobulai. Net keista, pažvelgus iš poros kilometrų atstumo į Marmarijos Tolą: trys mažytės kolonos it svarstyklių lėkštėje atsveria Fedriadas.

Gėriau iš Kastalijos šaltinio, stovėjau toje vietoje, kur bylojo pitija, muziejuje mačiau Delfų vežėją. Gombrowiczius, žinoma, teisus: bendravime su menu ar istorija šiandien nelieka autentiškumo – tėra įkyri turistinė pareiga ir poza, „kaip pridera“, „kaip priimta“, „kaip nustatyta“. Beveik visi atvykėliai mieliau praleistų dieną pliaže. Kai kurie to net neslepia. Pilna to ir manyje; o vis dėlto kažkoks neredukuojamas likutis yra. Yra asmeniškas santykis su tomis apirusiomis statulomis, tomis negrabiomis kolonomis (kad ir kaip jas griauk ir naikink, jos bet kokios būklės pačios susikomponuoja į dermę lyg Mondriano kvadratai).

O aplinkui – komerciniai sodžiai, džiūstantis tabakas ir vynuogės, niekinga, neįdomi žemė. Jau du tūkstančiai metų joje nieko svarbaus neįvyksta. Sykį stumtelėjo pasaulį ir išeikvojo savo užtaisą. Ar ir su Izraeliu tas pat? Tik grįžtant dvi graikaitės autobuse ėmė dainuoti ir šokti. Vulgariai gražūs veidai su turkiška ir slaviška priemaiša. O judesiai neabejotinai tie patys, iš Delfų, iš Dionizijų, gal iš ankstesnio meto.

Rugpjūčio 30 d.

Fantastiškas Atėnų muziejus, ypač dvi salės – Mikėnų ir Cikladžių. Pirmojoje freskos, keramika su aštuonkojų atvaizdais, auksinės kaukės (vieną jų patylomis praminiau Tiesto, kitą Elektros kauke), aukso taurės, kurioms vargu ar prilygsta Cellini. Antrojoje garsūs „beveidžiai veidai“. Yra dar laikina Santorino ekspozicija – irgi itin egzotiškos freskos su beždžionėmis, antilopėmis, keistais vingiuotais augalais ir lenktyniaujančiomis valtimis. Tikrai it Atlantidos likučiai. Stebėtinai brandi ir uždara kultūra: Griša Pomerancas ją gretino su Tolimaisiais Rytais, japonais, net polineziečiais.

Šiaip – nepaprastai daug įdomaus. Primityvūs kurosų kūnai, bronzinis Artemiziono Poseidonas, Demetra ir Kora su Triptolemu. Yra Lisipas, Polikletas ir Skopas, klasikinės antkapių stelos, netgi Diotimos statula. Daug helenistinės skulptūros – natūralistinės, su polinkiu į karikatūriškumą, net į komiksą. Beveik viskas – neglotnu, nenulaižyta, šviežia. Torsų nuolaužos tiesiog pakibusios ore. Tiesą sakant, derėtų čia užeiti dar bent sykį. Su graikų menu sunku bendrauti (per daug „chrestomatinio lako“), o Atėnuose tas šansas atsiranda.

Dvi parodos: „Vaikas antikiniais laikais“ ir „Antikinė medicina“. Pirmojoje įsiminė stovylėlė, pavadinta „Mažasis pabėgėlis“ (ji buvo atgabenta į muziejų po Smirnos karinės katastrofos). Antrojoje rodomi chirurginiai instrumentai, net vaginos veidrodis – ir patologinių ar šiaip keistų žmogiškųjų tipų skulptūrinė kolekcija.

Buvau dar agoroje, tenykščiame muziejėlyje. Ten simpatingas vazų rinkinys (gerai matyti perėjimas nuo Mikėnų į „graikiškuosius viduramžius“), bet labiausiai krinta į akį, žinoma, politiniai eksponatai. Galybė ostrakonų³, daugiausia su Temistok­lio vardu. Yra ir su Periklio. Yra klepsid­ra, matavusi kalbų laiką (šešios minutės ir ne daugiau!), ir net balsavimo mašina.
Nuo Tezejono (su išlikusiais reljefais) puikus Partenono reginys; šalia aptaki, aukšta areopago uola. Nors, tiesą sakant, Partenonas iš visur vienodai stulbina.

Dirstelėjau į Keramiko kapinyną, į Mikri Mitropoli (štai iš kur atėję rusiški Suzdalės liūtai). Plakos kvartale prekiauja kas gyvas, daugiausia pigiais metalo dirbiniais, saldumynais ir pintimis. O šiaip jau miestas primena Kauną. Šventasis Kelias – grynų gryniausia Vilijampolė, tik labiau apgriuvusi ir dulkėta. Neapolis turi beveik niujorkišką stilių, net jo purvas niujorkiškas; Atėnai – kur tau! Beje, ir rytietiško (bemaž tarybinio) balagano čia žymiai daugiau negu Neapolyje.

Vėlai vakare nuėjau pasižiūrėti apšviesto Akropolio; vienų vienas, kiek žemiau Filopapo paminklo, stebėjau „sound and light“ spektaklį, tik be „sound“ (ir be „fury“) [„sound and fury“ –­­ Šekspyro citata].

Rugpjūčio 31 d.

Plaukiame Egėjo jūra. Neįmanoma atsipalaiduoti nuo rusų poezijos: „Архипелага нежные гроба“⁴, „К Ликомеду на Скирос“⁵. Kažkur horizonte praeina Suniono iškyšulys, Paras, Naksas, kur Tezėjas paliko Ariadnę. Salos perregimame rūke – rusvos, su melsvais šešėliais. Švelnios, vos įžiūrimos linijos (anaiptol ne Capri statmenos sienos). Sustojame Mikone. Tolumoje dūluoja Delas, ir iš viso akiratis beveik uždaras: esame Cikladžių centre, kaip tik ten, kur gimė anoji skulptūra, atsikartojusi Modigliani’o ir Brâncuşi’o laikais. Viskas jau buvo, anot Ben Akibos⁶.

Geriu retsiną, užkąsdamas aštuonkoju; baltos siaurutės – žingsnio platumo –­ gatvelės, kalkinės bažnyčios, malūnai, kurių sparnai primena dviračio ratus. Miestas beveik iš vienų balkonų.

 

Bus daugiau

 

¹ Specifinė stereometrinė figūra, turinti tik vieną paviršių.
² Pranc. „optinė apgaulė“.
³ Molio lentelė, kurioje įrašomas tremtin smerkiamo asmens vardas.
⁴ Rus. „Archipelago švelnūs karstai“ (Mandelštamo citata).
⁵ Rus. „Pas Likomedą į Skirą“ (Brodskio eilėraščio pavadinimas).
⁶ Senovės žydų išminčius.