Rugpjūčio 6 d.

Naktį praleidau Strasburgo viešbutėlyje. Iš ten suvažinėjau į Kolmarą Izenheimo altoriaus pasižiūrėti. Nepatiko niekas. Saldybė, abejotinas religingumas; tik Nukryžiavimo scenoje pritrenkia Kristaus kojos, Jono ir Marijos skriejanti grupė ir ypač mirties tamsa už kryžiaus.
Pats Kolmaro miestelis – malonus, blizgančiais čerpių stogais. Tarp jo ir Strasburgo Vogėzų masyvas, miškai ir pilys. Visai netoliese Mittelbergheim iš Milašiaus genialaus eilėraščio.

Bokštai, tiltai, fachverkiniai namai Strasburge. Visko centre – žydinti, tamsiai rausva katedra. Jos stovylos – Bažnyčia, Sinagoga užrištomis akimis, Mergelė su Gundytoju – perkeltos į muziejų; bet kai kas ir likę, sakysime, Pasikoręs Judas. Keistumu ir asimetrija šią katedrą mūsų laikais primena nebent Ronchamps koplyčia. Ir Gaudi.

Švarcvaldas labai panašus į Vogėzus. Miunchenas. Štromas, Romas Misiūnas, nakvynė pastarojo bute.

 

Rugpjūčio 7 d.

Radijas, bjauri nuotaika.

 

Rugpjūčio 8 d.

Labai daug radijo – rusiškai ir lietuviškai. Su Štromu bandome analizuoti futurologinį Medvėgalio straipsnį, pasirodžiusį „Aušroje“.

 

Rugpjūčio 9 d.

Išsiunčiau Drawicziui savo eiles (į „Zapis“¹). Vakaras su Egle Juodvalkyte (lietuviška Gorbanevskaja) ir Lidija Šimkute, ką tik grįžusia iš Vilniaus, kur ji prašmugeliavo daug „Metmenų“ ir „Akiračių“ egzempliorių.

 

Rugpjūčio 10 d.

Ekskursija į Vokietijos Alpes. Pro kelis kalnų ežerus, pro Garmisch-Partenkirchen (su nedideliu, charakteringo stiliaus – à la Rygos Brolių kapai – žiemos stadionu) pasiekėme Linderhof, bepročio karaliaus Liudviko pilaitę. Siaubinga prabanga. Tonos aukso, o šiaip jau, sakytum, senas bufetas ar komoda. Dar kraštutinesnis neskoningumas dirbtinėje oloje. Atlantai ties pilaitės įėjimu – visiškai tie patys, kaip Vilniuje, ties Trakų ir Pylimo gatvės kampu (matyt, vilniečiai bus iš čia juos ir pasiskolinę). Beje, lankytojų didžiulės minios – ši meno epocha jiems aiškiai miela. Pastaruoju metu tasai „protodekadansas“ (proto dekadansas) madingas filmuose. Suprasti Visconti ir kitus, žinoma, galima, bet nesinori.

Po šito įdomaus reginio akis atsigauna įprastesniame Ettalio vienuolyne: kultūringas, mielas barokas. Oberammergau su freskomis ant namų, su puikiais uolotais kalnais aplinkui. Kitais metais ten bus vaidinama Kristaus kančios misterija. Gal ją net pamatysiu, nes lietuviškų studijų savaitė bus greta, Insbruke. Sprendžiant pagal nuotraukas, misterija primena mažiau vykusius Bulgakovo puslapius.

Šiaip jau – gera diena.

 

Rugpjūčio 11 d.

(...). Ryt važiuoju į Austriją.

 

Rugpjūčio 12 d.

Zalcburgas – labai provinciališkas, žaislinis, nesolidus. Apylinkės kalnai rūke ir debesyse. Šį mėnesį kaip tik Mozarto festivalis: aikštėse koncertuojama, dainuoja bene japonų choras – puikiai, itin muzikaliai, bet iš balsų tembro junti, jog ši muzika ne jų. Siaurutės gatvytės, kas pusė žingsnio juokingos iškabos. Vietomis memorialinės lentos: radau ne tik Mozartą, bet ir Traklį.

Visa miesto konfigūracija itin primena Tallinną. Ypač pilis. Barokiniai bažnyčių kupolai gražūs, bet irgi nerimti – sakytum, muilo burbulai. Cent­ras suspaustas tarp visiškai vertikalių uolų. Bet ir uolos atrodo kaip dekoracija.

Praleidau čia keturias valandas, iš jų vieną Mozarto muziejuje, kuriame rodomas jo mažytis pirmasis smuikas, mažyčiai klavesinai, miniatiūriniai siluetai iš dramblio kaulo, tabokinės, medalionai su plaukų kuokšteliais – žodžiu, viskas išlaikyta paties miesto stiliumi. Kelis kambarius užima „lėlių teatrai“ – operų pastatymų dioramos. Lenta su įrašu: „Čia stovėjo Mozarto lopšys.“

Be to, gana daug vaikščiojau – nors atstumai čia beveik neegzistuoja. Aplankiau katedrą ir mačiau joje vienintelį solidų Zalcburgo paminklą – romanišką krikštyklą, kurioje buvo pakrikštytas ir Mozartas. Mačiau rotušę, Šv. Petro kapines, šaunius rokokinius Šv. Petro skliautus, pranciškonų bažnyčią, didžiulius fontanus arkliams girdyti ir galybę abejotino skonio statulų. Dirstelėjau net į Paracelso kapą pas Šv. Sebastijoną. Aikštės – sakytum, kambariai (kambarėliai!) po atviru dangumi. Estija, tik dar miniatiūriškesnė, dirbtinesnė. Mozarteumas – visai it teatras estų provincijoje, kur nors Pärnu. O šiaip kuklutis rokoko, barokas, biedermaier. „Городок в табакерке“².

Vėlai vakare pasiekiau Vieną. Jos prožektorių nušviestas centras apstulbino visai kuo kitu: užmoju, grandioziškais efektais, apskritai didybe. Pranoksta ir Paryžių, ir Londoną.

Apsistojau pas inžinierių Liną, gana malonų vyrą, 1972 metais per Lenkiją pabėgusį iš Lietuvos.

 

Rugpjūčio 13 d.

Šiandien, sakyčiau, Habsburgų diena – beveik visą ją praleidau Hofburge ir Schönbrunne. Kaip ir kiti, žinau tos dinastijos istoriją „punktyru“ – čia epizodas, ten epizodas: Reichstadto hercogas „auksiniame narve“³, anarchisto nužudyta Sissi⁴, Mayerlingas⁵, pagaliau Otto von Habsburgas, ką tik išrinktas į Europos Parlamentą. Dabar epizodai ėmė jungtis, punktyras virsti gana įdomia tiese. Dinastija, tiesą pasakius, simpatinga, ir gaila, kad ją pašalino.

Prano Juozapo apartamentai Hofburge: jokios įžūlios prabangos, veikiau miesčioniška, šeimyniška, nepiktai biurokratiška nuotaika. Schönbrunne kas kita: tenai įstabūs kiniški salonai (ypač mėlynasis), persiškos miniatiūros pergamente, akį veriančios galerijos, rokoko geriausia to žodžio prasme; nė trupučio neperdėta, nėra nieko nejaukaus ar bereikalingai įmantraus. Kuk­liau negu Prancūzijoje, šilčiau negu Vokietijoje, šimtą kartų mieliau negu Rusijoje. Paveikslai – paradų, koncertų scenos – irgi šeimyniški; viename iš jų, didžiulėje minioje, gali rasti šešerių metų Mozartą.

Beje, parodė mums netgi kėdes, kuriose sėdėjo Brežnevas su Carteriu, pasirašydami SALT sutartį. Ne vieta tiems tipams ir jų bizniui šiuose rūmuose.

Neregėtai puiki nacionalinės biblio­tekos salė: stačiai su nieku jos nepalyginsi. Erdvė, padauginta iš erdvės ir auganti bežiūrint.

Įdomu ir Schatzkammer⁶. Gražiausios, žinoma, archajiškos brangenybės –­ Šventosios Romos imperijos karūna ir kitkas. Aukso Vilnos ordino kolekcija, Meksikos Maksimilijono rūbai – kur pažvelgsi, vis literatūrinės asociacijos. Pagaliau čia pat Hofburge prisiglaudęs visai kurioziškas, mėgėjiškas esperanto muziejus. Radau jame Lietuvos vėliavą ir Adomo Jakšto portretą.

Aplankiau Šv. Stepono katedrą su efektingu bokštu, Augustijonų bažnyčią, šiaip jau dairiausi po kiemus, parkus ir aikštes. Dieną miestas pilkesnis negu naktį. Matyti daugelio pastatų abejotinas stilius. Tačiau jame vis dėlto norisi vartoti žodžius à la „magnificencija“, „ekscelencija“, „eminencija“. Imperiškas, nesulyginamas mastas (tikrai toli Paryžiui ligi Vienos) ir ceremoningas jaukumas, pagardintas juokingumo lašeliu.

Statulos ant arklių, komiški barokiniai fontanai. Visas centras pritaikytas pėstiesiems. Aplink tave titaniški rūmai, daugiatoniai dvigalviai ereliai ir šiaip visokia velniava, o tu vis vien šeimininkas, ne taip kaip Peterburge.

Anot Štromo, Viena turėtų būti federuotos Rytų Europos sostinė. Mielai už tai balsuoju.

 

Rugpjūčio 14 d.

Iš įdomesnių šios dienos įvykių – vizitas kryžiuočių ordino būstinėje. Visai šalia Šv. Stepono jie turi mažytę bažnytėlę, „ofisus“ ir muziejų. Bilietus pardavinėja bene aštuoniasdešimtmetis mažuliukas kryžiuotis – juodais vienuoliškais rūbais, su juoda kepuraite, su pypke. Demonstruoja indulgencijas ant medinių lentų, kelis senus paveikslus, grosmeisterio Hermanno von Salzos žiedą, savus kryžiuotiškus kostiumus, pinigus, antspaudus, pergamentus. Žemėlapyje yra ir Lietuvos pasienio pilys. Viskas susitraukė, virto kuriozu, telpančiu į riešuto kevalą. Tačiau ne bet kur, o Vienos centre.

Taip pat nuvažiavau į kapus, kur stovi labai ordinariški Beethoveno, Schuberto, Brahmso paminklai (vykęs tiktai Glucko). Japonai turistai puošia juos gėlėmis. Kadaise tuos kapus eilėse aprašė tėvas.

Meno muziejuje išbuvau daugiau negu tris valandas. Jis, žinoma, yra „second to none“⁷. Maždaug kaip Prado. Du jo paveikslai bene geriausi žemės rutulyje: Brueghelio „Medžiotojų grįžimas“ ir Tintoretto „Susanna“. Ypač pirmasis – tobula žydro, balto ir juodo pusiausvyra, fizinis nuovargio ir laimės pojūtis, matant nuo kalvos, diagonalėje, linksmą žiemišką, tavęs laukiantį sodžių. „Susanna“ tapybiškai tokia akinanti, kad jos trauka juntama iš didelio atstumo, iš kitos salės. O juk tai toli gražu ne viskas. Yra visas „chrestomatinis“ Brueghelis – ryškiaspalvės, absoliučiai donelaitiškos kaimo linksmybės, genialus „Kryžiaus nešimas“, kur Kristaus beveik negali įžiūrėti, o vienas pasmerktasis, gabenamas bausmės vieton vežimu, laiko rankose mažą kryželį (aplinkui mirties peizažas – iškelti į dangų, irgi vos beįžiūrimi kankinimo ratai; šioje žemėje kankinimas visada buvo ir bus, kaip šviesa ir oras). Yra puiki, ne blogesnė už Prado Velázquezo serija; joje jau esama impresionizmo ir post­impresionizmo – kas kas, o Velázque­zas tapyboje žinojo viską. Dürerio Maksimilijonas su granatu rankoje (tame simbolyje – granatas, trūkusi žievelė, sėklos – ir valdžios skonis, ir jos tuštybė, ir jos nemirtingumas). Cranacho „Elnių medžioklė“ – autentiška lyg Douanier Rousseau. Holbeinas. Halsas. Vermeeris.

Protingi Rembrandto autoportretai. Arcimboldi fantazijos (šios, tiesa, vidutiniškos, šaradų ir kryžiažodžių lyg­mens). Labai vykęs Van Goyeno peizažas, keisti olandų manieristai (vienas jų – it Signacas). Prasčiau su italais, nors neskaitant Tintoretto, yra pirmarūšis Mantegna, Giorgione’s „Trys filosofai“ ir visada mane dominęs Cosimo Tura (Cellini’o nebeminėsiu).

Vakare su Linu suvažinėjau į Kah­lenbergą, kur radome lenkišką koplyčią su freskomis, skirtomis Vienos mūšiui. Simpatingas kunigas iš „zmartwychwstáncų“⁸. Sienose Radvilų, Oginskių ir Pacų herbai (Vyčio, beje, nėra). Be lietuvių ir šičia neišsiversta. Vynuogynai, vėsuma; švytintis miesto pusratis, Dunojaus juosta. Truputis vyno Grinzinge.

(...).

 

Rugpjūčio 15 d.

Vienoje man sekasi su netrivialiais muziejais. Šįryt aplankiau Freudo namus. Ekspozicija mažytė – nuotraukos ir straipsnių atspaudai; šiek tiek „atmosferos“ tik laukiamajame ir priemenėje, kurioje tebekaba daktaro lazda ir skrybėlė, o kertėje stovi skrynia, į kurią jis dėjosi daiktus emigruodamas. Rodoma dalis Freudo antikinių stovylėlių kolekcijos (savaime aišku, su genitalijų pavidalo amuletais). Turėsiu bent ką parašyti Pranui Morkui.
Kiaura diena mieste. Visokeriopi Vienos malonumai, neišskiriant šnicelio Grabene ir pasivažinėjimo Praterio ratu.

Trumpai išskaičiuosiu, kur buvau ir ką mačiau. Pirmiausia užsukau į du muziejus: į vieną dėl Willendorfo Veneros (ankstyviausios – ir visai neprastos –­ stovylos, kurią žino meno istorija), į kitą dėl Boscho „Paskutiniojo teismo“. Tas Boschas net pernelyg tipingas; o šalia jo kabo labai savotiškas, teatrališkas Tiziano („Tarkvinijus ir Lukrecija“). Toliau dvi barokinės bažnyčios – Peterskirche senamiestyje ir Karlskirche kiek atokiau, anapus Ringo. Abi jos gana panašios: kupolai su lengvomis freskomis, šis tas bendro su Pažaisliu. Karlskirche įspūdingesnė naktį, kada ji šviečia it lemputė ir įžiūrima net nuo Kahlenbergo. Dieną truputį komiška – ypač tos dvi Trajano kolonos. Bet Vienai tinka.

Belvederio rūmuose irgi muziejai, bet šiandien jie uždaryti. Užtat patys rūmai stilingi ir darnūs, o vaizdas iš ten į Vienos bokštus ir kupolus – geresnis negu iš bet kur.

Beje, ne taip jau toli nuo Belvederio – tarybinis paminklas, kurį taipogi atsimenu iš tėvo eilių. Buvęs ten dar ir tankas, bet jį nuvertę (mat valstybinėje sutartyje buvę nurodyta, kad paminklas neliečiamas, o tanką užmiršę paminėti). Geležinė uždanga nuo čia – vos 70 kilometrų. Tik Berlyne ji arčiau. Į patį centrą atitiškęs ano pasaulio lašelytis.

Kapucinų kripta su Habsburgų kapais. Rūmai garsiais pavadinimais – Starhemberg, Schwarzenberg, Lobkowitz, Kinsky. rokokinis Dreimäderlhaus. Visai atsitiktinai užtiktas Secesio­no pastatas: pilkas, neišvaizdus, uždarytas – kas jame dabar, nežinia.

Viena – baroko miestas ir secesijos miestas: jame darosi labai aiškus šių dviejų stilių ryšys ir paveldėjimo santykis. Sakysime, Pestsäule dar secesiškesnė ir absurdiškesnė už absurdišką Strausso paminklą, nors vyresnė už jį bene trim šimtais metų.

Itin malonios senamiesčio aikštės su statulomis ir fontanais – Am Hof, Hoher Markt. Volksgarteno rožės. Daugybė vežikų – beveik kaip gondolininkų Venecijoje; grakštūs arkliai su akiūkliais (kad neįsispoksotų į Vienos įmantrybes). Viršum visko žėri daugiaspalvis Šv. Stepono stogas, papuoštas juoda, per didele imperijos erelio mozaika.
Iškabose kas antra pavardė slaviška. Nestinga ir slaviškų, balkaniškų, čigoniškų veidų – ypač Prateryje.

Po pietų Linas nuvežė į Donauturm (iš ten įstabiai gražus Senojo Dunojaus reginys, o toli horizonte gali atspėti kažką panašaus į pusztą⁹). Vakarieniavome su čionykščiu lietuviu dailininku, bohemišku tipeliu Kęstučiu Lapšiu. Linas įsigėręs pasakojo savo nuotykius Amerikos ambasadoje ir trupučiuką bandė mane provokuoti. Vyras lyg ir nieko sau, bet greičiausiai susipainiojęs su KGB.

 

Rugpjūčio 16 d.

Traukiniu ligi Insbruko (vėl kertu Vokietiją). Nuo Kufsteino važiuoju stebėtinu Inno slėniu.

Atvykęs Insbrukan penktą valandą, spėjau truputį po jį pasižvalgyti. Miniatiūriškas it Zalcburgas, irgi grakščiai barokinis, bet atrodo nepalyginti esmingiau. Mat fone – tikros Alpės. Triumfo arka ar Goldenes Dachl dėl to įgyja autentišką, rimtą mastą.

 

Rugpjūčio 17 d.

Labai gera diena Insbruke. Mielas miestas, vienas iš svarbių kelionės momentų. Nuo ryto žemi debesys, tvanku (dabar, vakare, prapliupo lyti), bet surizikavau pakilti į Hafelekar ir neapsigavau: ten saulė, skardūs kreidiniai masyvai, kryžiai viršūnėse, visiškai laukiniame peizaže. Netoliese Ectalio Alpės, kur kadaise su Sruoga laipiojo tėvas. Jų nematyti; iš viso kalnai anapus Inno ir miesto, pietinėje pusėje, vos dūluoja debesyne. O čia pat po kojomis debesys virsta lengva šarma, lyg ant aprasojusio stiklainio.

Liaudies meno muziejus: solidi katalikiška Tirolio kultūra, kurioje sunku atskirti valstietį nuo miestiečio ir bajoro. Viskas turtinga, sena, pilna. Nebent kiek smulkmeniška vietomis. Kalnų egzotika: varpeliai, indėniški karnavalo kostiumai. Įstabios „stubos“: gal niekur didieji europiniai stiliai nebuvo taip susilieję su paprasčiausia buitimi.

Kuklus ir grakštus Hofburgas su Marijos Terezijos ir visų kitų prisiminimais. Sidabro koplyčia ir kiek siurrealistiškas Maksimilijono mauzoliejus (ypač kad Maksimilijono ten nėra). Mažytis juokingas Leopoldsbrunnen.

Buvau paėjėjęs ir į Wilteną (stulbinanti barokinė bazilikos nava, primityvi Aymono stovyla kitoje bažnyčioje). Visas miestas labai vientisas ir labai gyvas, natūralus. Natūralumu jis ir skiriasi nuo Zalcburgo, kuris atrodo prasimanytas.

Daug žalumos, primenančios Vilnių.

(...)

 

Rugpjūčio 18 d.

Debesuotą dieną pro Brennerį įvažiavau Italijon. Traukinys sukiojasi tarp grafiškų, tamsiai rausvų uolynų, apžėlusių tamsžalėmis eglėmis. Rūko properšose blykčioja sniegas. Po Bolzano prasideda vertikalūs, kilometriniai dolomitų skardžiai; po Trento – dar staigesni ir siaubingesni tarpekliai, kurie netikėtai, be jokio perėjimo virsta Lombardijos lyguma. Į Bologną atvykstame pusant­ros valandos pavėlavę –­ tvarkelė čia jau itališka.

Pereitą vasarą Bolognos miesto nemačiau. Jo centras su nesibaigiančiomis arkadomis, rausvais romaniškais rūmais, šiurkščia katedra – žavingas. Du krintantys bokštai įvaro fizinį išgąstį – net aikteli, užvertęs galvą: Asinelli po minutės nugrius, o Garisenda turbūt jau nugriuvo, kol žiūrėjai į Asinelli. Abu jie, ypač Garisenda, tiek pat neįmanomi, kiek neįmanomas skraidantis žmogus ar liūtas.

Lyja. Juodas šlapias Neptūnas savo stichijoje.

 

Rugpjūčio 19 d.

Po nelabai rimtos Austrijos Italija ypač tauri, sklidina orumo. Bologna ne ką blogesnė už Florenciją. Vis dar lynoja, ir nuo Asinelli viršaus matyti drėgni raudoni stogai, blizgančios gatvės, beveik neišsiskiriančios miesto fone bažnyčios (čia viskas – savotiška bažnyčia). Arkados kryžiuojasi, išlinksta, klaidina; eidamas gatve jautiesi lyg Escherio paveiksle – truputį mistiškai.

Aplankiau šv. Dominiko kapą ir romaniškus ar net preromaniškus Šv. Stepono bažnyčios sanktuariumus. Kieme ten stūkso akmeninė taurė, kurioje plovęsis rankas Pontijus Pilotas! O kated­roje puikios Giovanni’o da Modenos freskos. Kas jis toks, nežinau, bet savo amatą mokėjo.

Florenciją pravažiavau nesustodamas – noriu, kad pernykštis įspūdis ilgiau liktų vientisas. Užtat praleidau dvi valandas Arezzo. Sakyčiau, tai itališkas miestas kaipo toks – su bokštais, lodžijomis, rusvu bažnyčių akmeniu, herbais ant sienų, perkrypusia Piazza Grande. Sekmadienis, todėl viskas išmirę, langinės uždarytos. Nuo katedros atsiveria Toskanos (ar jau Umbrijos?) kalvos. Šviesia žaluma tvieskia vynuogienojai, tamsia – kiparisai. Lentos ant namų: čia Petrarkos namai, čia Vazario, šis namas minimas „Dekamerone“, o antai dar madonnos Lauros gatvė.

Mačiau Cimabue’s krucifiksą (stebėtina linija), Marcillat vitražus – ir, aišku, Piero della Francescą. Kaip visada, jis – šviesos ir ramybės, kurtuazijos ir pamaldumo karalystė. Bet ypač įdomi jo simbolika (angelo pasveikinimas prilygintas Konstantino sapnui!). Iš viso toji Kryžiaus legenda, suvienijanti skirtingiausius asmenis – nuo Adomo ir Seto ligi karaliaus Chosrovo (to paties iš Nizami’o) – it nežinomas ir puikus Biblijos skyrius.
Beje, ir Marija Magdalena katedroje nė kiek nenusileidžia šv. Kryžiaus ciklui.

Po Arezzo – Trazimeno ežeras, didelis ir šviesus, kalnuotais krantais. Ežeras iš mano pirmojo istorijos vadovėlio. Vakaro saulė ant Umbrijos (dabar tikrai Umbrijos) šlaitų. Nakvoju Perudžoje. Rytoj būsiu Asyžiuje.

 

Rugpjūčio 20 d.

Patekęs į Asyžių, iš karto nutariau jame likti visą dieną. Reikėtų ir ilgiau, bet tai ne visai mano valioje – tiek dar turiu pamatyti! Rašysiu neypač daug: pergyvenimas pirmiausia religinis, o šie pergyvenimai man gana reti ir pagal pačią savo prigimtį nutylėtini.

Stipriausią įspūdį, kaip ir tikėjausi, padarė San Damiano – ypač Šv. Klaros refektoriumas, suskilę juodi stalai, gėlės ant vieno iš jų. Terasoje, kelių žingsnių ilgio sodelyje, šv. Pranciškus rašė savo himną. Čia gimė Europos poezija; o pažvelgęs į Umbrijos peizažo iškarpą sienų protarpyje, suvoki, jog ir Europos tapyba.

Šis žmogus, labiausiai iš visų kada nors gyvenusių priartėjęs prie Kristaus, savo eilėse vienintelis pakilo ligi psalmių lygmens. O drauge tose eilėse yra absoliutaus vaikiškumo (Brolis Saulė, Sesuo Mėnuo – tarsi Broliukas Triušis iš Uncle Remus [amerikiečių pasakų]). Pirmieji kūdikiškos Europos žodžiai. Italų kalba suprantama nuo pirmo ligi paskutinio sakinio: atrodo, ji būtų suprantama ir tada, jei niekad nebūčiau mokęsis lotynų. Tiesiog prigimtoji, pirmoji, paprasčiausioji visų mūsų vaikystės kalba.

Eremo delle Carceri: alyvmedžiai, kiparisai, spygliuočiai – pušys ar eglės. Šv. Pranciškaus guolis, iškaltas akmenyje. Senas, geležimis paramstytas medis, po kuriuo jis sakė pamokslus paukščiams. Ant jo šakų ir dabar paukščiai – netgi du balti balandžiai; kada jie pakyla skristi, įspūdis darosi jau kiek per stiprus. Turbūt negalima taip paprastai nuleisti dangaus „į žemę“; galima buvo nebent pačiam Pranciškui. Reginys iš tarpeklio, tyla, vėsoka drėgmė; šis tas bendro su dao­sistų eremais (daosistai greičiausiai turi „krikščioniško tonalumo“, kurio budistai neturi ar beveik neturi).

Pats miestelis senas, akmeninis, gelsvas, šiaudų spalvos malksniniais stogais. Bažnyčia, perdirbta iš romėniškos šventovės, ir bokštas šalia jos prisimena šv. Pranciškų (radau ir šventovę, ir bokštą vienoje Giotto freskoje, pačioje pirmojoje iš serijos). Šventasis guli akmeniniame karste, tokiame pat, kaip jo poilsio vieta Eremo delle Carceri. Kitoje bažnyčioje šv. Klara po baldakimu. Ir San Francesco, ir Santa Chiara –­ šviesūs, aiškūs, romaniški pastatai; tik San Rufino truputį įmantresnis. Iš tolo viskas primena akmeninę trapeciją – sakytum, natūralią uolą su dviem iškyšuliais: kairėje San Francesco, dešinėje Santa Chiara, tarsi kairysis ir dešinysis petys žegnojantis.

Kluatrai šalia bazilikos. O pačioje bazilikoje – freskos. Viršuje tik Giotto, idealiai ramus, tobuliausios kompozicijos; lygiai tiek natūralizmo, kiek reikalinga. Apačioje tas pačias temas atkartoja primityvesnis dailininkas, sklidinas pranciškoniškos dvasios. Yra ten ir Giotto („Kristaus gimimas“, „Kūdikių žudymas Betliejuje“ su genialiai pagautu, romėniškai gražiu svarbiausiuoju žudiku), dramatiškas Lorenzetti, mielas Martini. Netikėtai švelnus Cimabue (o viršuje jo „Nukryžiavimas“). Keturios daugiafigūrės, įspūdingos freskos virš altoriaus.

Vakare ilgas pasivaikščiojimas tyliomis akmens gatvėmis ir Augusta Perugia žiburiai anapus slėnio. Kur aš skaičiau apie tuos žiburius? Vaičiulaičio knygoje. Vis dėlto lietuvių literatūra padeda gyventi, kaip ir rusų.

 

Rugpjūčio 21 d.

Išvykdamas spėjau aplankyti (šalia geležinkelio stoties) Santa Maria degli Angeli ir jos šventąsias vietas: jaudinančią Porziuncola, roseto... Paskui ilgokai buvau Perudžoje. Niūrus miestas, gal paveldėjęs tą kiek magišką niūrumą iš etruskų. Ciklopiški vartai, arkos, požeminės gatvės. Centrinė aikštė su fontanu graži, bet irgi nejauki. Be to, nėra nė vieno lygaus plotelio – gatvės tik kyla į kalną ar krinta. Labai išsiskiria iš bendro fono spalvingas, tarsi keramiškas, naminis San Bernardino. Didelė Umbrijos tapybos galerija su antraeiliais, bet įdomiais dailininkais – humoro pilnu Boccati ar Fiorenzo di Lorenzo, tokiu, sakyčiau, mažesniuoju Botticelli’u. Svarbiausią vietą užima dailus Pinturicchio ir, aišku, Perugino – saldokas, monotoniškas, tačiau su puikiu „Mirusiu Kristumi“, su viena apskrito kaimiško (ir nežemiško) veido madona. To paties Perugino freskos Cambio rūmuose.

Įsiminė dar herbų salė Palazzo dei Priori.

Iš Carducci’o sodo – platus Umb­rijos slėnio reginys. Taškuotos padūmavusios kalvos, ant vienos it pilkas akmenėlis Asyžiaus bazilika. Atsisveikinau.

Orvieto nebesustojau – palikau Sig­norelli kitam kartui. Geležinkelis tarp Orvieto ir Romos primena metropoliteną. Vieni tuneliai. Persėdęs Termini, vakarop pasiekiau Neapolį. Perėjau krantine: nors ir naktis, ryškiai šviečia balti akmenys, plakasi į juos skaisčiai mėlynas vanduo. Restorane milžiniška perkirsta kardžuvė ir kažkokie gyvi, spjaudantys į viršų fontanėlius frutti di mare. Žodžiu, naujas pasaulis.

 

Bus daugiau

 

¹ Lenkų neoficialus žurnalas.
² „Miestelis tabokinėje“ (rusų romantiko Vladimiro Odojevskio pasaka).
³ Napoleono sūnus (1811–1832).
⁴ Imperatorienė Elžbieta (1837–1898).
⁵ Vietovė, kur 1889 m. nusižudė sosto įpėdinis Rudolfas su meiluže.
⁶ Vok. Turtų saugykla.
⁷ Angl. „aukščiausios rūšies“.
⁸ Prisikėlimo vienuolija.
⁹ Vengrijos stepė.