Lapkričio 1 d.

Skaitau Norvido prozą: ne tokia jau prasta, labai ironiška („Singelworth“ šia prasme stačiai šedevras – it Kafkos „Pranešimas Akademijai“).

 

Lapkričio 2 d.

Areštuotas Terleckas. To reikėjo laukti. „L.[os] A.[ngeles] Times“ rašo apie jį gan plačiai ir pavardės nekraipo.

Mažokai jį pažinojau, bet vyras neeilinis. (...). Dieve, jam padėk.

 

Lapkričio 3 d.

Los Angeles Statulevičius. Avižienis jį klausė, kokios nuotaikos Lietuvoje. „Beviltiškumas. Aiškiai matyti, kad niekas niekada nepasikeis.“

 

Lapkričio 4 d.

Susitikau Keblį – tvarkome vertimų knygos reikalus.

 

Lapkričio 5 d.

Bėdos su imigracijos įstaiga.

 

Lapkričio 6 d.

Čalidzės „antisolženicyniškas“ straips­nis laikraštyje „Новое русское слово“, kur jis, beje, cituoja ir mane. Siniavskis irgi rašo tą patį amerikiečių spaudoje. Ištisa kampanija. Įdomu, ar „patsai“ atsilieps?

Nesu ta kampanija visai patenkintas –­ mat, iš prigimimo aš „соглашатель“¹.

 

Lapkričio 7 d.

Deanas Worthas pranešė man paslaptį: Aksionovas norįs išvažiuoti. Žinoma, Amerikoje tik ir prasidėsiančios jo problemos. Dėstyti jis nemokąs, o honorarų galįs tikėtis maždaug tūkstančio dolerių per metus.

O Liuda Aleksejeva pasakojo apie Ginzburgą. Tasai, priešingai, gaunąs 4 tūkstančius už paskaitą; egzistuojąs „lyg sapne“, baisiai geriąs (...).

 

Lapkričio 8 d.

Šlykštūs reikalai Irane. Varginantis bejėgiškumo pojūtis. Kinija, Kambodža, dabar Iranas: apokaliptiniai beprotybės spazmai, kurie, matyt, vis labiau lems pasaulio plėtotę.

 

Lapkričio 9 d.

„L.[os] A.[ngeles] Times“ įdomus straipsnis apie Terlecko areštą ir provokatorių Slavą (kas jis?).

 

Lapkričio 10 d.

Mačiau Eizenšteino „Viva Mexico“. Genialumo jame tikrai nedaug: dokumentiniai kadrai ir naivybės.

 

Lapkričio 11 d.

Michalkovo-Končialovskio „Sibiriada“. Končialovskis aiškiai virsta nauju Gerasimovu, neosocrealistu ir neosta­linistu (tik kiek jau ten to „neo“...). Viskas, žinoma, su „motinos Rusijos“ ir „dvasingumo“ padažu, su gryniausia parodija – Amžinuoju seniu ir taip toliau. Žiūrėti filmą vertėjo dėl dviejų scenų. Vienoje herojus Stalino portreto fone ilgesingai kartoja: „Папанька! Папанька!“ – o „tėvelio“ figūra (irgi Staliną primenanti) šmėkšo migloje ir pamažu tolsta. Kitoje partijos sek­retorius sako: „Проклятая земля, бро­совая, но другой у нас нет.“² Ak, kad tave!

 

Lapkričio 12 d.

Laiškas iš Eitano Finkelšteino.

 

Lapkričio 13 d.

Filmas „Rudens maratonas“. Leningrado prisiminimai (ir buitis, tiesą sakant, pažįstama – vienu aukštu žemiau).

 

Lapkričio 14 d.

Skaitau Kuzminą. Lengvas ir laisvas – tikrai it Puškinas; bet drauge visiškai pavergtas savo manijos, apie nieką kitą nerašo.

Vakare paskambino Ginzburgas. Jis skaito paskaitą Northridge. Susitikome ir išgėrėme džino. Dvi svarbios naujienos: pirmiausia, gauti 35 tūkstančiai lietuviškų parašų dėl nepriklausomybės (jie Ginzburgo rankose), antra, Petkus su Ščiaranskiu kameroje labai gerai sugyvena. „Priversti Petkų dirbti absoliučiai neįmanoma. Tipingiausias „гулаговский отказчик“³, kokį Gulagas matė.“

 

Lapkričio 15 d.

UCLA Solouchinas⁴ – stambus, vaidinantis mužiką. Šnekėjo, kaip ir Okudžava, pakankamai antitarybiškai, tik jau slavofilišku požiūriu. „Если миллионы людей любят что-то одно, например Покрова на Нерли, это превращает их в народ. А если это уничтожить, остается население. Вот население им и нужно.“⁵ Filmas „Пять вечеров“⁶ – sakyčiau, gana apdulkėjęs.

 

Lapkričio 16 d.

Nebloga Vlado Georgescu paskaita apie Rytų Europos disentą.

 

Lapkričio 17 d.

Dokumentų tvarkymas imigracijos valdybai.

 

Lapkričio 18 d.

Dokumentų tvarkymas.

 

Lapkričio 19 d.

Reikalai su imigracija, rodos, pajudėjo į priekį.

 

Lapkričio 20 d.

Pagaliau „Metmenų“ numeris su dialogu apie Vilnių. Jame daug įdomaus: Krėvės laiškai, Gureckas.

 

Lapkričio 21 d.

Telefoninis pokalbis su Brodskiu. „Знаешь, когда я оказался в Ассизи, я расплакался и ревел ровно три часа.“⁷ „Мои стихи – это прежде всего агрессивная пропаганда идеализма.“⁸

 

Lapkričio 22 d.

Padėkos diena. Itin niūri, beveik pasaulio galu kvepianti padėtis Azijoje.

Vakaras pas Avižienius, kur buvo ir Statulevičius. Šnekėjomės labai bičiuliškai. Vytautas [Statulevičius] įdomiai pasakojo apie Gabrieljaną, bandžiusį uždrausti Kubiliaus matematinės logikos kursą. Kita istorija – kaip Mitropolskis kreipdavęsis į lietuvių profesorius „Товарищи немцы“⁹.

Atrodo, Vytautas [Statulevičius] atidžiai skaito „Metmenis“, kitą čionykštę produkciją – ir daro protingų išvadų. Beje, jis pažįstamas ir su Volpinu-Jeseninu, ir su Šafarevičiumi¹⁰.

Šiaip – self-made man; tam tikro kaimiško atsargumo ir naivumo turi nemažai.

 

Lapkričio 23 d.

Prašosi išvažiuoti estų kompozitorius Piartas. Daunoras jau Chicagoje. O Česiūno grįžimas, ko gero, tikrai savanoriškas.

Skaičiau „Metropolį“. Aksionovas – maždaug prastesnis Kozma Prutkovas. Suvokiau, už ką Brodskis gyrė Reino eiles: tiek tenai Leningrado, Marinos [Brodskio mylimosios Basmanovos] ir kitų nostalgiškų motyvų.

 

Lapkričio 24 d.

Daug skaitau – ir įvairiomis temomis: apie Čaadajevą, Slovackį, Dostojevskio „Procharčiną“ (Toporovo studija).

 

Lapkričio 25 d.

Vėl mačiau Statulevičių (kuris prasitarė Navickams: „Tomas triskart įdomesnis, negu aš tikėjausi“). Daviau jam kelis Siniavskio žurnalo numerius.

 

Lapkričio 26 d.

Toporovo studija kiek nuvilia eklektiškumu.

Susitikau labai blogai atrodančią Gim­butienę. Daktarai surado jai kažką panašaus į vėžį.

 

Lapkričio 27 d.

Su malonumu skaitau Deržaviną. „Krioklys“ itin patinka dėl užuominų poetikos.

 

Lapkričio 28 d.

Truffaut filmas „Green Room“¹¹: eilinis retro eksersizas.

 

Lapkričio 29 d.

Rešetovskajos¹² knygutė apie Solženicyną. Nieko bejėgiškesnio gyvenime nesu skaitęs. O vis dėlto įdomus tas KGB flirtas su Vakarais.

 

Lapkričio 30 d.

Labai blogi reikalai Irane.

 

Bus daugiau

 

¹ Rus. Taikytojas.
² Rus. „Тėveli! Tėveli!“ – „Prakeikta žemė, niekam netikusi, bet kitos mes neturime.“
³ Rus. „Gulago atsisakinėtojas“.
⁴ Vladimiras Solouchinas (1924–1997) – rusų sovietinis rašytojas.
⁵ Rus. „Jei milijonai žmonių myli kažką vieną, pavyzdžiui, Pokrovo cerkvę prie Nerlės, tai juos paverčia tauta. O jeigu tai sunaikinsi, lieka gyventojai. Štai gyventojai jiems ir reikalingi.“
⁶ Rus. „Penki vakarai“.
⁷ Rus. „Žinai, kai aš atsidūriau Asyžiuje, pravirkau ir blioviau lygiai tris valandas.“
⁸ Rus. „Mano eilės – pirmiausia agresyvi idealizmo propaganda.“
⁹ Rus. „Draugai vokiečiai“. Gabrieljanas, Mitropolskis – atsiųsti į Vilniaus universitetą partiniai vadovai.
¹⁰ Igoris Šafarevičius (1923–2017) – rusų matematikas, disidentas nacionalistas.
¹¹ Angl. „Žaliasis kambarys“.
¹² Natalja Rešetovskaja – Aleksandro Solženicyno pirmoji žmona, parašiusi apie jį „demaskuojančią“ knygutę.