Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1988 (I)

2016–2017 m. „Literatūroje ir mene“ buvo skelbti mano „Emigracijos dienoraščiai“, apimantys ankstyvąjį laikotarpį po išvykimo iš Lietuvos (1977–1979). Tada nesitikėjau, kad sulauksiu Lietuvos išsilaisvinimo ir į ją grįšiu. Tačiau 1988 m. prasidėjo lemtingi istoriniai pasikeitimai, baigęsi nepriklausomybės paskelbimu 1990 m. kovo 11-ąją ir jos tarptautiniu įtvirtinimu 1991 m. rugpjūtį. Tuos pasikeitimus stebėjau kai kada iš tolo, kai kada iš arti. Pradžioje, kaip tik tomis dienomis, kai kūrėsi Sąjūdis, man pavyko maždaug incognito aštuonias dienas lankytis Maskvoje ir Leningrade, susitikti su motina ir vilniečiais bičiuliais. Vėliau patekdavau jau ir į Lietuvą – kurį laiką tai nebuvo lengva, paskui daug lengviau. Galbūt skaitytoją sudomins emigranto žvilgsnis į to meto įvykius.

Spausdinamas tekstas apima ketverius labai svarbius Lietuvos istorijai metus (nuo 1988 m. sausio ligi 1991 m. gruodžio). Jame yra ne tik pastabų apie staigiai kitėjančią padėtį Lietuvoje, Rusijoje ir kitur, apie savo paties laipsnišką grįžimą į krašto kultūrinį gyvenimą, bet ir kitokios medžiagos. Kaip visada, tuo laikotarpiu daug keliavau po pasaulį – keliones paprastai aprašau su visomis detalėmis, todėl jos tekste užima neproporcingai daug vietos. Rašau taip pat apie profesinius (Jeilio universiteto ir kt.) reikalus. Tas vietas gerokai trumpinau, kartais pašalindamas ištisas dienas, nors paprastai rašau dienoraštį kasdien. Pavyzdžiui, labai sutrumpinti užrašai apie Japoniją ir Pietų Korėją, sykį jau spausdinti knygoje „Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų“ (2003). Yra ir kitų kupiūrų, ypač kalbant apie gyvus ar neseniai mirusius asmenis. Šioje publikacijoje kupiūros nepažymėtos. Daryta nežymių rašybos bei skyrybos pataisų. Išnašose, kaip ir anksčiau, aiškinamos mažiau žinomos personalijos bei realijos, pateikiami kitakalbių tekstų vertimai.

Visas dienoraščio tekstas saugomas Beinecke bibliotekoje (Jeilio universiteto bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių skyriuje).

Tomas Venclova

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys


Sausio 1 d.

Skrendu [iš Adelaidės] į Perthą. Tai labiausiai izoliuotas didmiestis pasaulyje. Fantastiškai sena, nudilusi žemė, kai kur išskirstyta sklypais, kai kur be jokio ženklo, kad būta žmogaus, gyvulio ar netgi Dievo. Violetinė spalva. Peršokę kalvų grandinę su tvenkiniais ir vilomis, leidžiamės į pajūrio lygumą.

Mane sutinka lietuviai – Ona Liutikienė tautiškais rūbais ir Petras Čekanauskas, jaunas proletaras antikomunistas, gimtosios kalbos nebemokąs. Vietinėje bažnyčioje sutinkame dar kunigą Savicką, gana simpatingą žmogų, antropologą, besidomintį aborigenais, jų tarpe misionieriavusį.

„Jeigu Adelaidė – didelis kaimas, tai Perthas – mažas miestas“, – sako kunigas Savickas. Ir tai teisybė. Iš anapus erdvios, ežero pločio Swan River jis atrodo beveik kaip Chicago nuo Michigano. Švarutėlis, numazgotas, siaura juosta išsidriekęs palei vandenį, su plonyčiais, viršuje madingai nusmailintais dangoraižiais. Maniau, kad ta pieštuko forma turi ką nors bendra su saulės energijos naudojimu (Perthe saulė šviečia beveik ištisus metus); bet ne, tai tiktai „dėl gražumo“.

Su Savicku išsinuomojame katamaraną ir apie valandą buriuojame miesto akivaizdoje. Nieko sau Naujųjų metų diena.

Vakarieniaujame turtingoje lietuvių šeimoje. Stebina toli pažengusi čionykščių gyventojų osmozė su Lietuva, nepaisant komunizmo baimės, kuri, kaip visada provincijoje, beribė. Pertho kolonija mažutė, bet ją papildo niujorkiečiai ir čikagiečiai, atvykę pagal laikinus kontraktus.

Jau naktį – ekskursija į Fremantle. Dėl laiko skirtumo esu gerokai mieguistas. Fremantle labai skiriasi nuo Pertho, čia nėra dangoraižių, užtat nestinga namų su metalo balkonais it New Orleans ir kavinių atvirame ore. Du arabų laivai, kuriuose įrengti daugiaaukščiai narvai avims (į Saudo Arabiją jos gabenamos gyvos, o ten rituališkai pjaunamos – galvomis į Meką). Apskritas, masyvus kalėjimas; žinoma, tai seniai nebe kalėjimas. Einame ant molo. Toliau nėra nieko ligi Madagaskaro ir Durbano.


Sausio 2 d.

Iš ryto Savickas aprodo miesto centrą. Šalia supermoderno daug namiūkščių, itin primenančių Šiaulius. Kriketo laukas. Nedaug kas domina Pertho gyventojus, išskyrus buriavimą, kriketą ir golfą.

Meno galerijoje ne per didžiausia, bet puiki aborigenų tapybos ir skulptūros kolekcija, beveik ištisai iš Arnhem Land. Spalvos grynai žemiškos – rausva, geltona, pilka ir juosva. Tapyba susisieja, kaip jau prieš dešimt metų pastebėjau, su Klee, o skulptūra su kitu mano mėgiamu menininku – Brâncuși (tiesa, ir Giacometti). Kartais po darbais pateikiami menininkų vardai, bene dažniau pažymima „artist deceased“ (aborigenui mirus, jo vardas tampa tabu; ir ne tik vardas, bet ir besirimuoją su juo žodžiai).

Spaudos ir radijo konferencija Pertho aerodrome. Antrą po pietų mažyčiu lėktuvu skrendu į Rottnest Island. Tai bene trumpiausia pasaulyje keleivinė avialinija. Sala atrodo gana primityviai, bet joje laukia malonumas – povandeninio gyvenimo stebėjimas iš laivo, kuriame įrengtas kambarys perregimomis sienomis. Povandeniniai miškai linguoja nelyginant vėtroje. Matyti pintys ir jūrų lelijos, ant smėlio grėsmingai kilnojasi milžiniškas plokščias keturkampis – raja.

Grįžtame į Fremantle gan neramia jūra, žuvų skraiduolių palydimi.


Sausio 3 d.

Išskrendu anksti.

Ligi Alice Springs – beveik trys valandos kelio virš raudonos tuštumos. Lėktuvas pasisukinėja virš Ayers Rock, atrodančios it paleozojinė amfibija.

Alice, sakyčiau, Palanga dykumoje. Senesniuosius pastatus baigia užgožti futuristiniai (tiksliau, postmodernistiniai), jaudinančiai atrodo pastangos išsaugoti menkutę čionykštę istoriją – mokyklėlę, krautuvėlę, ligoninę, mažą akmenį, susijusį su aborigenų legenda. Bene dvylika kvartalų, ir tai jau viskas. Beje, ir čia labiausiai istorinis namas – dabok­lė. Gatvėse sutinki aborigenų. Cirrus temstančiame danguje susiklosto į totemines figūras.


Sausio 4 d.

Bene penki šimtai kilometrų ligi Ayers Rock. Dykuma nenuobodi – beje, veikiau tai pusdykumė: gūbrius dengia krūmų kilimas, pasitaiko ir medžių, visur sausa ir dygi žolė – spinifex. Trys spalvos: raudonas smėlis, šviesiai žalsva augmenija, žydrynė. Temperatūra apie trisdešimt aštuonis Celsijaus laipsnius, bet pakeliama ji gana lengvai.

Pervažiuojame seniausią pasaulyje upę (vardu Finke River), kiek siauresnę už Vilnelę. Pakelėmis druskos ežerai, horizonte kada ne kada uolos statmenais nugludintais šonais. Vienoje gyvenvietėje gaivinamės arbata. Aborigenai prie valgyklėlės įėjimo prekiauja savo dirbiniais – apgailėtinais, tiesą pasakius, medinukais; kita grupė kiek toliau kortuoja. Vyrų esama gražių, ypač patriarchų baltomis barzdomis, nuogi vaikai irgi simpatingi.

Yulara – kelių supernaujoviškų viešbučių komp­leksas, tarsi miestelis Marse iš Bradbury ar Lemo. Horizonte dominuoja elipsės pavidalo Ayers Rock; gerokai toliau Olgas, nelyginant rausvai violetinių kūginių debesų grupė. Pavakary vykstame prie jų. Reginys vienintelis toks pasaulyje, nenusileidžiąs Didžiajam Kanjonui, stebėtinai nejaukus. Palyginimų galėtum sugalvoti bent šimtą. Titaniški bunkeriai. Tankų bokštai. Kosminis laivas iš kitos galaktikos, perpus įklimpęs į žemę. Septynmylis aštuonkojis ar šiaip jau mitinė pabaisa, besiropščianti į paviršių iš žemės gelmių. Dinozaurų banda. Ne, banginiai. Ne, drambliai. Ne, tiesiog nukapotos galvos.

Valandą praleidžiame tarpeklyje, kurio raudonos sienos galiausiai susiglaudžia, palikdamos siaurutį plyšį. Sakytum, aborigenės šlaunys. Bet šalia biologijos tose slegiančiose sienose esama ir kažko kariško – tik ne iš mūsų karų, o iš „Žvaigždžių karų“.

Čia didžiausias pasaulyje įvairumas roplių – driežų ir gyvačių. Bet jų nepastebi. Privažiuojame prie pat Ayers Rock, kuri žemos saulės spinduliuose atrodo ryškiai geltona. Paskui iš kiek toliau stebime saulėlydį. Uola tvieskia kaip lempa ir pamažu keičia spalvas: raudonuoja, ruduoja, darosi gelsvai pilka it drėgnas smėlis, pagaliau, saulei užsiritus už kopų, violetinė. Šiai dienai daugiau negu gana.


Sausio 5 d.

Keliuosi pusę šešių, kad nepraleisčiau saulėtekio, bet jis neįspūdingas – saulė kyla visai netoli Ayers Rock, juosva priešistorinė žuvis akiratyje kiek pašviesėja, ir tai viskas. Prieš aštuonias jau esame prie uolos: kas nori, gali į ją įkopti.

Savo amžiui esu dar visai geros formos. Ligi viršūnės daugiau nei pusantro kilometro – ir beveik keturi šimtai metrų vertikalia kryptimi. Kopimui skiriama valanda, bet sukariu tą kelią per keturiasdešimt minučių. Visa Ayers Rock – kietas akmuo, daugiausia bene smiltainis, atsišviečiąs rūdimi ir metalu. Stačiausiame šlaite įrengtos grandinės: grįždamas skaičiuoju stulpus, ant kurių tos grandinės sukabintos, jų šimtas trisdešimt penki. Leistis, žinoma, sunkiau, negu kopti.

Marsas, be abejo, Marsas. Tokios lygumos, kokia atsiveria nuo uolos viršūnės, negali būti mūsų planetoje.

Papėdėje penkios memorialinės lentos: kas keleri metai vienas kitas nuo Ayers Rock nusirita, o kažkoks širdininkas mirė pasiekęs viršūnę. Į uolą draudžiama imt šunis, dviračius, taipogi ant jos nakvoti: grasinama tūkstančio dolerių pabauda. Norėčiau pamatyti žmogų, kuris įtemptų dviratį į tokią vietą.

Autobusas apvažiuoja visą šį australietišką Puntuką – tai užtrunka porą valandų. Įdomių vietų dvi – Mutitjulu ir Kantju Gorge. Pirmojoje primityvios aborigenų freskos ant akmens ir ramus ežerėlis pačioje uolos papėdėje: maudytis jame negalima – praris mitinis žaltys. Antroji vieta pritrenkiančiai įspūdinga – ant tavęs griūte griūva raudona, iš pažiūros kilometrinė statuma. Netoliese kelios olos ir aborigenų šventavietės. Jos atitvertos, į jas draudžiama įeiti, nelyginant į Meką (draudimai ne tik angliški, bet ir vietine kalba).

Grįžęs į Yularą, su dviem škotais nusisamdau monoplaną paskraidyti virš Olgas ir Rock: tai be abejonės šios dienos fortissimo. Tolumoje matyti druskos juosta – Lake Amadeus.

Vėl penki šimtai kilometrų ligi Alice Springs. Dykuma po saulėlydžio švyti iš vidaus, švelniai ir nežemiškai, lyg atiduodama sugertus per dieną spindulius.


Sausio 6 d.

Ir kur tik nesama lietuvių! Per pusryčius restorane matau būrelį ponų ir ponių, daugiausia pensininkų iš Floridos. Viena poniutė važiavo čionai iš Adelaidės aštuonias dienas!

Ekskursija pas aborigenus. Jų stovykla ties pačia Ožiaragio atogrąža – rodos, jau truputį į šiaurę nuo jos. Atrodo maždaug kaip vargingas čigonų taboras. Visi apsivilkę europiniais, bet pigių pigiausiais ir, atsargiai kalbant, padėvėtais rūbais; vyrai apsiavę, moterys ne, vienintelis vaikas pusnuogis. Rūksta laužavietės. Tyli, apatiška nuotaika.

Negirdimai pasirodęs senis – o gal dar ne senis – demonstruoja bumerango ir ieties svaidymą (bumerangas skrieja neprastai, tačiau negrįžta – grįžtančius bumerangus vartoja tik ketvirtadalis genčių). Paskui fantastiškai negraži senė kviečia prie laužavietės – „į virtuvę“. Iš varlės išspaudžiamas vanduo, paskui varlė gyva iškepama karštuose pelenuose. Panašus liūdnas likimas ištinka keletą stambių vikšrų. Juos dar reikia pamirkyti į gyvas kirmėlaites, it į padažą. Gana daug turistų ragauja šią virtuvę; nors esu žmogus smalsus ir be prietarų, kažkaip neprisiverčiu.

Dešimt minučių trunka corroborree – žinoma, tik fragmentas. Tai primityviausias pasaulyje teatras. Dalyvauja penki vyrai, penkios moterys ir vaikas: vyrai daužo vieną į kitą „muzikines lazdeles“ ir murma melodiją, moterys trypčioja aplink toteminį stulpą. Senis vaizduoja mitinę būtybę – aklą žmogėdrą, atpažįstantį aukas tik uosle; paskui tas pat senis ir vaikas, pavertę lazdas snapais, apsimeta, atrodo, paukščiu emu. Ką gi, ligi šokių Afrikoje jiems labai toli, bet visi teatro elementai čia jau yra: scena, garsas, judesys, vaidyba, kaukė.

Ilgoka gido paskaita apie aborigenų mitus, egzogamiją, savotišką giminystės supratimą, apie natūraliai susireguliuojantį jų gimstamumą. Kultūra bent aštuonis kartus senesnė už egiptiečių ir šumerų.

Grįžęs į Alice Springs, aplankau Panorama Guth, kur yra ir aborigenų etnografijos muziejus. Tasai Guth – kraštutinio Kitscho gamintojas, bet paminklą jis, šiaip ar taip, pasistatė. Aborigenų dailės krautuvėlėje parduodami paveikslai su „dvasių akimis“ – tos akys visaregės, lygiai kaip Apvaizdos akis krikščionių simbolikoje.

Taigi religijos srityje tarp „jų“ ir „mūsų“ esama asonansų. Teisės srityje padėtis truputį blogesnė. Aborigeno, tarkim, nepagąsdinsi kalėjimu, jam tai puiki vieta, kaip švedų kalėjimas mūsų disidentui Vladui Šakaliui: apskalbtas, pavalgydintas, rūpesčių jokių...


Sausio 7 d.

Gana netikėtai apsisprendęs, vykstu į Cairns: jeigu jau esu taip toli, būtų nuodėmė nedirstelėti į Didįjį barjerinį rifą. Kelionė ilga, su persėdimais Sydney ir Brisbane. Išskridęs iš Alice apie vienuoliktą, nusileidžiu tik aštuntą. Truputį svaigsta galva; sapno, dargi liūdnoko sapno pojūtis. Ta laisvė klajoti po Žemės rutulį niekad nebus įprasta žmogui, išaugusiam Tarybų Sąjungoje.

Dykuma iš viršaus kur kas negyvesnė negu iš arti. Skrendame neįtikėtinoje, neviltį varančioje žydrumoje ir rausvumoje. Cairns aerodrome jau prieblanda: aplinkui gaivi augmenija, kontrastas Arpo skulptūrinėms formoms aplink Yularą.


Sausio 8 d.

Laivu vykstu į Green Island – mažytę, apskritą, beveik idealią Pietų jūrų salą, ji vien iš koralinio smėlio ir palmių. Paplūdimyje daug išskalautų medūzų, baltas garnys ir tyla. Pro povandeninės observatorijos langus matyti violetinės alsuojančios tridaknos. Šimtai žuvų – jų esama metrinių ir didesnių, mirgančių vaivorykštės spalvomis, esama ir mažyčių nelyginant vabzdžiai, ir visai miniatiūriškų sidabro strėliukių.

Dar valanda kelio ligi Norman Reef išorinėje juostoje. Čia jau nėra žemės, tik plūduriuojanti prieplauka ir akinančiai balta mūša. Jūra šiandien nerami, vanduo ne per skaidriausias. Ekskursija „povandeniniu laivu“ nepalieka laukiamo įspūdžio, bet viską kompensuoja stikladugnė valtis. Kybome viršum koralų sodų. Jie nėra spalvingi, nes vandens sluoksnis viską dažo pilkai ir žalsvai; tačiau, ką besakysi, siurrealistiški. Grybai, smegenys, vėduoklės, samanų kuokštai, šepečiai, šakoti medžiai. Didžiulės aktinijos. Žuvų palyginti nedaug; nematyti ir laivų skeveldrų. Didysis barjerinis rifas gamtos pasaulyje – tas pat, kas Kinų siena žmogaus pasaulyje: nepralenkiamas tour de force.

Maudausi, apdegu saulėje. Pavakary grįžtame į Cairns. Tai mažas, gana elegantiškas ir jaukus kurortas: su „tarptautiniais“ atributais, bet dar su koloritu. Namai ant polių, tapybiški rėkaujantys paukščiai, palmės esplanadoje. Labai lanksti pakrantės kalvų linija. Gatvėse pasitaiko aborigenų ir melaneziečių – turbūt net papuasų. Alice Springs stovykloje aborigenus su civilizacija siejo kartoninės pieno dėžutės ir styrantys pašalyje automobilio griaučiai; šičia sieja alkoholis. Melanezietės aiškiai užsiima prostitucija; dėl aborigenių – nesu tikras.

Taigi Australiją jau šiek tiek pažįstu. Per savaitę perkirtau visą kontinentą, regėjau dykumą ir du vandenynus. Dar prieš trisdešimt metų tai būtų buvęs stebuklas.


Sausio 9 d.

Pasivaikščiojimas po kaitrų Cairns, žaliuojančių kalvų reginiai: truputį panašu į Neringą. Nusiperku kaukę iš Naujosios Gvinėjos, ji kainuoja apie 25 dolerius. Ligi Brisbane skrendu virš rifo, stebėdamas koralines seklumas.


Sausio 10 d.

Fiji daug arčiau Australijos, negu įsivaizdavau – vos keturios valandos skridimo. Ir čia koralinės seklumos, gal dar gražesnės nei Queenslande, nežemiškai žalsvos. Iš lėktuvo, rodos, matai, jog mūsų planeta apvali. O gal tai optinė apgaulė, įvaryta Pacifico plotų ir debesynų? Apsistoju viešbutyje netoli Nadi, ilsiuosi.


Sausio 11 d.

Varginanti, visą dieną trukusi ekskursija į Suvą. Fiji klimatas anaiptol nėra idealus: drėgna, karšta, debesys kybo virš pačios galvos ir neretai prapliumpa lietučiu. Autobusas, laimei, kondicionuotas; bet vis vien esu mieguistas, o į vakarą paskausta galvą. Derlingas, vešlus tropikinis kraštas su daugybe žalumo atspalvių. Didžiuliai banjano medžiai – iš Indijos. Iš ten ir pusė gyventojų (indų dabar truputį daugiau negu melaneziečių).

Abi rasės, kaip žinoma, nesutaria. Indams priklauso bene visi bizniai: banalūs miesteliai – Nadi, Sigatoka – turbūt nedaug skiriasi nuo kokios Calcuttos priemiesčių, tik badaujančių nėra. Garbinamas Swami Vivekananda; dažnai matyti iškabos su įrašu „Arya Samaj“. Kaimuose indų irgi nemažai – jaunas vyras aria jaučiais, visa šeima, klampodama dumble, sodina ryžius, žodžiu, gryniausias Orientas. Melaneziečiai labiau linkę aptarnauti turistus ir linksmintis naktiniuose klubuose.

Visi melaneziečiai yra krikščionys (metodistai, katalikai, adventistai, net mormonai); indai – musulmonai arba Brahmos tikėjimo. Bažnytėlės, mečetės ir šventyklos beveik kas žingsnis. Šiaip gyvenimas neatrodo lengvas. Žmonės uždirba po 120–160 vietinių dolerių per mėnesį (gal 90–130 JAV dolerių).

Pagaliau Suva. Sustojame nelabai įdomiame prekybiniame kvartale, bet apsidairius galima rasti ir šį tą įspūdingesnio. Miestas ne toks jau mažas (ar ne 80 tūkstančių gyventojų), su katedra à la Notre Dame ir pora dangoraižiukų. Laikraščiai trimis kalbomis – hindi, melaneziečių ir angliškai. Nusiperku kuoką, taipogi šakutę žmogienai valgyti; žalumynų turguje paragauju kava gėrimo – kokosinio riešuto kevalu pasemto iš stambaus indo – gėrimas pilkas, neapetitiškas, karstelėjęs, bet gaivinantis.

Nustebina parlamento rūmai: akmeniniai, secesinio stiliaus, suprojektuoti su užmoju, jie primena Tokyo. Centrinė jų dalis išdegusi per neseniai vykusius neramumus. Vyriausybės namų (jie balti, atviromis verandomis, ant kalno) negalima fotografuoti, vis dėl tos revoliucijos. Sodą tvarko kaliniai. Kalėjimų Suvoje ir apylinkėse nestinga, gidas parodo bent kelis; parodo, tiesa, ir nemažai mokyklų, ir universitetą.

Nedidelis, bet kultūringas muziejus skirtas Fiji etnografijai. Be tekstilės, keramikos, valčių ir panašių dalykų jame yra du visai nekasdieniški eksponatai. Pirmasis – Bounty1 vairas, išgriebtas iš dugno ties Pit­cairno sala. Antrasis – kaulai, pasilikę po žmogėdrų puotos. Prieš virdamos lavoną moterys jį „lytiškai išnaudodavo“ – nevisai aišku kaip. Atkakliausias čionykštis žmogėdra suvalgė 872 asmenis – demonst­ruojama ir jo medinė lėkštė.


Sausio 12 d.

Šiandien poilsis ir tik mažutė išvyka į Viseisei kaimą, kur, anot legendos, išsikėlė į krantą pirmieji Fiji gyventojai (tai buvo maždaug Egzodo laikais). Stambūs, kietasprandžiai, ne per gražiausi melaneziečiai elgiasi labai bičiuliškai. Idiliškos scenos indų sodžiuose: ilgaragės karvės (bene šventosios) ir indės su lietsargiais ryžių fone.

Su savimi vežuosi ir skaitau Balmontą (būsimajam simbolizmo kursui): kaip tyčia užtinku 1914 metų eilėraštį „Фиджи“. Ir pataikyk tu man!


Sausio 13 d.

Padovanotąją dieną praleidžiu lėktuve ir Los Angeles aerouoste, o šiandien jau esu New Havene.


Sausio 15 d.

„New Republic“ jau pasirodė manasis Voznesenskis, o Kurbskį2 ima „New York Times“. Be to, Aucouturier3 recenzavo „Неустойчивое равновесие“ – reikia pasakyti, labai teigiamai.

„Ogonioke“ gana įdomus interviu su Bucharino našle.

Brodskis: „Твоя статья о Вознесенском как-то лапидарна.“ Aš: „Лапидарно – означает кратко и точно.“ – „Нет, я имел в виду – прямолинейна.“4


Sausio 16 d.

Skaitau Belą (simbolizmo kursui).

Nuotaikos TSRS, rodos, nepablogėjo.


Sausio 17 d.

Briusovas (absoliuti niekybė).


Sausio 18 d.

Pirmoji semestro diena. Darbo, atrodo, nestigs (gaunu dar lenkų liter. kursą).


Sausio 19 d.

Jevtušenkos poema apie Buchariną „New York Times“: na, dabar jau galutinai aišku, kad Bucharinas virsta naujojo režimo patronu.


Sausio 20 d.

Lietuvių kalba. Prisidėjusi prie keturių mano studentų Diana Senechal, pati pramokusi lietuviškai, dirba ne blogiau už kitus.


Sausio 21 d.

„Московские новости“ (pirmieji du šių metų numeriai). Nuo chruščiovinės spaudos jie skiriasi ne ką mažiau negu chruščiovinė spauda nuo stalininės.


Sausio 22 d.

Paskaita apie rusų simbolizmą (vienuolika studentų, atmosfera nebloga).


Sausio 23 d.

V. R.: „Tarybų Sąjungoje vyksta centrinės valdžios dekriminalizacija. Kriminalinis, mafijinis elementas lieka žemesniame lygmenyje – na, bet jo esama ir Amerikoje: koks nors Chicago miestas buvo ir tebėra mafijos valdomas.“

Skaitome drauge su juo laišką iš TSRS: laiškas visiškai atviras ir gana pesimistinis. Faktas, kad jis atėjo normaliu paštu, pesimizmui kiek prieštarauja.


Sausio 25 d.

Na, to ir reikėjo tikėtis: Stanley Kunitzas5 siaubingai užsigavo dėl Voznesenskio.


Sausio 26 d.

Poilsio diena (vakarykštė buvo įtempta – dvi pa­skaitos).


Sausio 27 d.

Kariakino6 straipsnis žurnale „Znamia“, darąs nemenką įspūdį.

Viktorui [Petkui] tremtyje, atrodo, sugrąžinti jo rankraščiai.

Šenkeris7 apie Stanley Kunitzą: „Rusų kalbos jis nemoka, nors rusų poeziją verčia. O kai pasiūliau jam susidomėti lenkų poezija, jis paklausė: nejaugi tokia egzistuoja?“


Sausio 28 d.

Iš „New York Times“ – manojo Kurbskio korektūra: kiek sutrumpinta, bet tai, kas svarbiausia (Lietuva) pasiliko.


Sausio 29 d.

Gavau Jurzykowskio premiją. Nuotaika įteikimo ceremonijoje – emigrantiška, vyrauja senukai; bet buvo ir vienas kitas iš Lenkijos. Išgirdau, kad esu ten populiarus (eilės skaitomos literatūros vakaruose). Apsilankė Josifas [Brodskis], atrodąs ir besijaučiąs neblogai. Iš jo sužinojau: sunkiai serga Gena Šmakovas8 – ir, matyt, AIDS.


Sausio 31 d.

Laiškas iš mamos, kuri, vargšė, išsinarino ranką. Skambinsiu jai antradienį.

 

 

1 Anglų laivas, kuriame 1789 m. įvyko garsus jūreivių maištas.

2 Kalbama apie Andrejaus Voznesenskio angliškos rinktinės recenziją ir straipsnį „The Prince and His Czar: Letters from Exile“.

3 Michelis Aucouturier (1933–2017) – prancūzų slavistas.

4 Rus. „Tavo straipsnis apie Voznesenskį kažkoks lapidariškas.“ – „Lapidariškai – reiškia trumpai ir tiksliai.“ – „Ne, aš turėjau omenyje – tiesmukas.“

5 Stanley Kunitzas (1905–2006) – amerikiečių poetas.

6 Jurijus Kariakinas (1930–2011) – rusų publicistas.

7 Aleksandras Šenkeris (g. 1924) – amerikiečių slavistas, Jeilio universiteto profesorius.

8 Genadijus Šmakovas (1940–1988) – rusų emigrantų poetas ir kritikas.

Draugai