Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1988 (V)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 


Birželio 1 d.

Bitovas1: „Даже если Горбачева скинут, зигзаг будет недолгим – год, два. Всем уже ясно, что этой системе пиздец.“2


Birželio 2 d.

Vizą turiu (galimas daiktas, per klaidą). Siunčiu šį dienoraštį į Londoną, kur būsiu (duok Dieve) birželio 12 dieną. Vežtis dienoraštį į TSRS būtų idiotizmas.

Ką gi, rizika – muzika.


Birželio 3 d.

Reikalų tvarkymas, daiktų dėjimasis. Stiprus Reisefieber3 (atsibundu ketvirtą ryto). Svetlana [Jevdokimova] įduoda paketą savo broliui, disidentui Rostislavui [Jevdokimovui]4. Septintą vakaro išskrendu iš New Yorko į Londoną.


Birželio 4 d.

Persėdimas Londone. Iš oro matau Pabaltijį – neat­skiriu, Ventspilį ar Rygą. Šiaip esu ramus, ramesnis, negu tikėjausi. V[asilijus]. R[udičius]. tvirtino, jog Šeremetjeve asmens ir bagažo tikrinimas trunka apie tris valandas: iš tikrųjų sugaištu porą minučių, kaip kiekvienoje normalioje šalyje. Į lagaminą niekas net nepažvelgia – atseit, galėjau įvežti kad ir dvidešimt kilogramų „Gulago“ ar kitokios kontrrevoliucijos.

Mane pasitinka Nataša Trauberg5 (beje, ji manė, kad atskrisiu iš Romos, ir ieškojo Romos lėktuvo, o londoniškis atvyko tuo pačiu metu). Nuo pat pradžios – laimingo sutapimo ir beveik stebuklo at­mosfera.

„Вы не ошиблись – сейчас полное благорастворение воздухов. Но во времена Андрoпия было так худо, что и рассказать нельзя.“6

Šoferis privatininkas nugabena mane į viešbutį „Kosmos“. Pakeliui kalbamės su juo apie Lietuvą („литовцы нас не любят – впрочем, это понятно“7) ir apie padėtį šalyje („сейчас в общем лучше“8). Vietoje užmokesčio jis prašo padovanoti keletą „Marlboro“ dėžučių – tai padaryti nesunku. Miestas atrodo stebėtinai tuščias, tylus ir vienodas, padažytas baltai ir gelsvai, svetimesnis už Fiji ar Marocco. Viešbučio prieigose zuja keliasdešimt jaunuolių, kartojančių žodį „argent“9.

Mama apsistojusi pas pažįstamą Klavdiją Boguslavskają. Senstelėjusi, bet kalba gyvai: naujieji įvykiai ir jos dėmesio centre. Gaunu iš jos „Gimtąjį kraštą“ su tikrai beprecedentiniu Todeso straipsniu. Paaiškėja, kad visiškai nepažįstama moteris Palangoje buvo jai įteikusi „Akiračius“, kuriuose ji skaitė mano interview po daktarato.

„Nevažiuok į Vilnių, kol jie tavęs neatsiprašys.“ Taigi ir mano tokia nuomonė. Nevažiuoti ten yra ir svarbesnė priežastis – tebekalinamas Viktoras [Petkus].

Sapno (bet gero sapno) pojūtis. Po dviejų valandų grįžtu į viešbutį metro, irgi tuščiu, tyliu, miniatiūrišku. Pro langą, iš dvidešimto aukšto, matau ВДНХ10 pavilijonus. Šviesi naktis, pirmoji naktis TSRS po tiekos metų. Kad ir nekuklu, bet knieti pasakyti: „Смелость города берет.“11


Birželio 5 d.

Iš ryto kelios valandos su mama. Jai teko patirti ir šilto, ir šalto, bet daugiau turbūt šilto. Dažnas, neišskiriant Eugenijaus Meškausko, pasakojo jai, ką veikiu, su visai pozityviais komentarais; Paukštelytė (rašytojo dukra) pareiškė, jog „Lietuva pasaulyje“ turėtų būti ant kiekvieno lietuvio stalo; o kažkokia mokytoja iš provincijos netgi viešai nusilenkė jai Lukiškių aikštėje! Čia derėtų dar vienas rusiškas priežodis: „Без драки попал в большие забияки.“12 Dėl viso to mama labai domisi disentu [kitamanyste], Sadūnaite ir Petkumi.

Susitinku Tomą ir Marytę Čepaičius, kuriuos atsimenu kūdikius.

Kalbu telefonu su Vilniumi (Pranu [Morkumi]). Andrius [sūnus] nedelsdamas organizuoja man vakarą Leningrado klube „Bibigonas“. Marytė Čepaitytė rodo krūvą savilaidos: „Митин журнал“, „III-ья модернизация“13... Svarbiausias įspūdis, kurį ta savilaida palieka, – eklektizmas ir chaosas; šiaip ar taip, už ją dabar nieko nesodina, taigi ačiū partijai už laimingą naujosios kartos vaikystę. O kaip padėtis Lietuvoje? Marytė: „Sodų nameliai visiems rūpi kur kas labiau negu nepriklausomybė.“

Po Vakarų pritrenkia pauperizmas, bene ryškesnis negu man išvažiuojant prieš vienuolika metų. Namai primena geriausiu atveju Mexico City, o krautuvės – Victoria Falls. Katastrofa, iš kurios pakilti jau neatrodo tikėtina.

Pas Kolią Kotreliovą14: jis leidžia [Vladimiro] Solovjovo literatūrinės kritikos knygą ir rengiasi redaguoti Berdiajevo raštus. Šiuo požiūriu dirva platėja stačiai kasdien. Prie stalo prisideda dar Robertas Jacksonas – mano kolega iš New Haveno (pasak Natašos Trauberg, „мир очень мал, если исключить рабочих и крестьян“15). Pašnekesys sukasi daugiausia apie krikščionybės tūkstantmetį ir jam skirtą neformalų susirinkimą, kurį sаugumas nutraukė paprasčiausiai sugadinęs salėje elektrą. Duok Dieve, jam visada tuo apsiriboti.


Birželio 6 d.

Vėl mama, istorijos apie konspiratyvius vardus, kuriuos ji su Rože Jankevičiūte vartoja mane vadindama. Drauge skaitome naujausią spaudą. Muck­racking16, kokio dar niekada nebuvo. Kalinino žmona, Mejerholdas, pesticidai Uzbekistane, sprogimas Arzamase!

Valanda valiutinėje krautuvėje, kurioje, kaip ir kitur, ničnieko nėra. Perku tik kailinę kepurę Viktorui [Petkui].

Vakare – keli vizitai. Griša Pomerancas ir Zina Mirkina17 visai nepasikeitę, bijosi juodašimčių ir kalba apie galimus pogromus. Griša [Pomerancas], beje, skaitė mano įspūdžius iš Pietų Afrikos. Paimu jo laišką Chazanovui18. Averincevas labai pabrėžia distanciją: matyt, tokie dalykai jam svarbūs. Šneka lėtai, išsamiai ir migdančiai; bet nuoširdžiai kvatoja, kada pasakoju apie muziejų prie Checkpoint Charlie19, kur demonstruojami būdai Berlyno sienai įveikti. Kaip ir Pomerancui, jam kelia nerimą dešinieji, „Память“20 etc. (Man tas nerimas atrodo perdėtas.)


Birželio 7 d.

Pasimatymas su Marina [Kedrova] – liesa, išvargusia, senstelėjusia. Marina [Kedrova] padeda išsiųsti Viktorui [Petkui] dėžę su kepure.

Mamos pasakojimai: įdomiausias bene apie Zimaną, kuris vyko Maskvon skųstis Lietuvos valdžia (išmetusia jį iš „Komunisto“ redaktorių), paramos negavo ir grįždamas traukinyje patyrė insultą. Nuo jo ir mirė. Mieželaitis ir Guzevičius (!!!) skelbiami asmenybės kulto aukomis. Churginas giriąs mano eilėraščius (anot jo, esą geresni už Brodskio). Tokio adoratoriaus man tik ir trūko.

Šauniai laikosi mano motulė.

Du jauni poetai, atsiųsti Marytės Čepaitytės, fotografuoja mane su mama ir jos draugėmis, o paskui prasiveržia į viešbutį „Kosmos“ ir užrašo į juostą mano interview neoficialiai spaudai. Šnekamės beveik valandą, absoliučiai laisvai: klausimai vis apie „Posevą“ bei „Kontinentą“21. Sakau išlydėdamas: „Man gal ir nieko nebus, bet jus, vyručiai, gali areštuoti. Prieš vienuolika metų tokie pokštai geruoju nesibaigdavo.“ Vaikinai beveik choru: „Jeigu jie griebsis areštų – tada jau pilietinis karas.“ Labai ryškiai matyti, kad jaunimas – skirtingai nei Pomeranco ir Averincevo kartos – jokios baimės nejunta.

Važiuoju su savo grupe į Leningrado stotį. Visi, ko tik klausiu, tvirtina, jog TSRS padariusi jiems daug geresnį įspūdį, negu tikėtasi. Tai sako netgi amerikietė, užmokėjusi už paprasčiausią matriošką keturis šimtus valiutinių rublių.

 

1 Andrejus Bitovas (1937–2018) – rusų rašytojas.

2 Rus. „Net jei Gorbačiovą nuvers, zigzagas bus neilgas – metai, dveji. Visiems jau aišku, kad šitai sistemai šakės.“

3 Vok. Kelionės karštligė.

4 Rostislavas Jevdokimovas (1950–2011) – rusų poetas, politkalinys.

5 Natalija Trauberg (1928–2009) – rusų literatė, artima autoriaus draugė.

6 Rus. „Jūs neapsirikote – dabar visiška orų tyrybė [bažnytinis išsireiškimas, reiškiąs gerovę]. Bet Andropijaus [Andropovo] laikais buvo taip bloga, jog ir papasakoti neįmanoma.“

7 Rus. „Lietuviai mūsų nemėgsta – beje, tai suprantama.“

8 Rus. „Dabar apskritai paėmus lengviau.“

9 Pranc. Pinigai.

10 Visasąjunginė liaudies ūkio pasiekimų paroda.

11 Drąsa miestus ima (rusiškas priežodis).

12 Be peštynių išgarsėjau kaip didelis mušeika.

13 Rus. „Mitios žurnalas“, „Trečioji modernizacija“.

14 Nikolajus Kotreliovas (1941) – rusų filologas.

15 Rus. „Pasaulis labai mažas, jei atmeti darbininkus ir valstiečius.“

16 Angl. Purvo kapstymas.

17 Grigorijus Pomerancas (1918–2013) – rusų filosofas, disidentas; Zinaida Mirkina (1926–2018) – rusų poetė, jo žmona.

18 Borisas Chazanovas (1928) – rusų rašytojas emigrantas.

19 Vieta, kur buvo tikrinami dokumentai pereinant Berlyno sieną.

20 „Atmintis“ – rusų juodašimčių organizacija.

21 Rusų emigrantų antikomunistiniai žurnalai.

Draugai