Ugnės Žilytės piešinys

 

Birželio 8 d.

Nakvynė traukinyje tarp Maskvos ir Piterio: jau visiškai įsitraukiau į pažįstamą atmosferą, niūniuoju dainas, ataidinčias iš garsiakalbių, geriu arbatą iš stiklinės su nikeliuotu pastovu. Tik pinigai atrodo kažkokie miniatiūriški. Ne beverčiai (už rublį gali įsigyti iš esmės nemažai), o būtent miniatiūriški, vos matomi delne.

Piteris, kaip ir tikėjausi, kiek panašesnis į Vakarus negu sostinė, nors irgi vargingas, apytuštis. Susiskambinu su Andriumi [sūnumi]: matysimės pusę trijų. Tuo tarpu lankau kiek primirštas vietas pradėdamas nuo Varinio raitelio ir Isakijaus. Galybė naujovių – sakysime, neoficiali paroda (afišoje rašoma: „Мы выставляемся, потому что сейчас все выставляются, и сколько это продлится – неизвестно.“¹). Eksponuojami juokingi mėgėjiški piešinėliai, kurių tema – „митьки́“ (kažkas panašaus į hipius ar pankus, bet sovietizuotus). Literatūrinė kavinė su Aleksandro I stiliaus baldais, joje kamerinės muzikos koncertas (du rubliai už įėjimą). Vakare čia bus skaitomos Mandelštamo eilės: bilietų yra ir tai nenuostabu, nes jie jau po aštuonis rublius.

Maskvoje, beje, mačiau rekonstruotą Arbatą, kuris primena „Revizoriaus“ dekoraciją. Leningrade viskas kiek autentiškiau.

Susitikęs Andrių [sūnų], pietauju su juo „Jevropeiskaja“ restorane. Protingas, santūrus vyras. Šnekamės iš esmės pirmąsyk gyvenime ir gana išsamiai.

Andrius, kaip sakiau, pakvietė mane į klubą „Bibigonas“ (по-литовски звучит несколько матерно²). Vadovauja klubui Krivulinas³ ir daili Galia, aukšta, grakšti – jokiu būdu nepasakysi, kad šešių vaikų motina. Apie pusšimtį žmonių sėdi už staliukų rūsyje ir gurkšnoja kavą. Gaunu mikrofoną, vėl valandą šneku apie emigracijos kultūrinius reikalus, netgi skaitau savo eiles: visa tai vadinasi „проверка границ перестройки“⁴. Iš lietuvių poetų leningradiečiai (kaip, beje, ir maskviečiai) žino ir gerbia Patacką.

Baltoji naktis, Admiraliteto, Isakijaus auksas.

 

Birželio 9 d.

Einu pas Svetlanos [Jevdokimovos] brolį, gyvenantį visai netoli Brodskio namų. Po Josifo balkonu kiek užteptas, bet įskaitomas įrašas: „Здесь в 1940-72 жил великий русский поэт И. Бродский“⁵; dar įdomiau, kad ir kitoje gatvės pusėje (po Maršako memorialine lenta!) strėliukė rodo, kur reikia.

Rostislavas [Jevdokimovas] šį tą pasakoja apie Svarinską. Vietinis laikraštis neseniai išvadino jį liaudies priešu ir CŽA agentu, bet Rostislavas nesijaudina. „Михайловский сад сейчас официально объявлен Гайд-парком, но нам важнее всего отобрать у властей площадь перед Казанским собором.“⁶

Pietaujame viešbutyje trise – prisideda Andrius. Rimtas ir geras pašnekesys, paskui ekskursija į „Beriozką“: Andrius perka tik knygas, Rostislavas daugiausia cigaretes, dabar, ypač provincijoje, atliekančias valiutos vaidmenį. Grįždami į centrą, dalijamės antitarybiniais anekdotais su taksi šoferiu.

Aštuntą susirenka grupelė: Ufliandas⁷, plikagalvis Azadovskis, mažai pasikeitęs Romas Katilius. Nocne rodaków rozmowy⁸ prie konjako butelio. Be ko kito, sužinau, kad Lietuvoje įsteigtas Liaudies (ar Nacio­nalinis?) frontas, o Marcinkevičius skelbia Dalios Grinkevičiūtės užrašus – greičiausiai iš mūsiškės emigrantinės spaudos.

„Yra tokia istorija: dažytojas beprotnamyje baltina lubas, priėjęs pamišėlis išmuša iš po jo kopetėles ir sako: „Laikykis už teptuko.“ Štai šitaip Gorbačiovas laikosi už Reagano.“

 

Birželio 10 d.

Oficiantas prašo mokėti ne doleriais, o kasetėmis iš „Beriozkos“ – tai duos jam apie septyniasdešimt rublių gryno pelno!

Iš Vilniaus atvyko Pranas [Morkus] ir Zenonas Butkevičius. Susitinkame po Vyriausiojo štabo arka, ateina ir Andrius. Vėl netrumpas vakaras. Pasakoja daugiausia Pranas. Svarbiausios žinios liečia demonst­racijas. Rugpjūčio mėnesį prie Mickevičiaus paminklo buvę apie pusantro tūkstančio žmonių, o gal ir daugiau, jei įskaitysime, pavyzdžiui, tuos, kurie stebėję įvykį pro žiūronus nuo Gedimino bokšto. Publika per kelias valandas pasikeitusi bent šešis kartus. Kalbos – Sadūnaitės, Puzono – Pranui labai patikusios. Buvęs ir simbolinis momentas: du stambūs vyrai, užkopę vienas kitam ant pečių, iškėlę mažą vaiką ligi Mickevičiaus rankos, o vaikas ten padėjęs gėlių.

Ką tik praėjusi demonstracija, kaip žinoma, buvusi dvilypė. Oficialiajai prie Angariečio paminklo vadovavęs Šarmaitis (beje, kaip tik pagal jo parodymus Angarietį ir sušaudę!). Užtat kitą dieną ties Kated­ra buvę pasakyta: „Vakar demonstravo budeliai, šiandien demonstruos aukos.“ Vyravusios moterys juodais rūbais, jų tarpe Juodelienė. Pradėjus giedoti Lietuvos himną, į aikštę įvažiavusios mašinos su garsiakalbiais, rėždamos „alternatyvinį himną“ – „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“⁹... Ir vis dėlto vaikyti susirinkusių nelabai sekęsi.

O vasario šešioliktąją gatvės buvusios pilnos saugumiečių: juos per radiją perspėdavę, kad šiuo ar kitu keliu važiuosią užsienio korespondentai, ir jie slėpdavęsi pavartėse, palikdami tuščią tuštutėlę erdvę...

Kita demonstracija turi įvykti birželio keturioliktąją. Leningradiečiai, įskaitant žinomus asmenis, ją paremsią, nes to prašiusi latvė aktyvistė, atvykusi iš Rygos („kad mūsų negalėtų apkaltinti nacionalizmu“). Žinia apie leningradiečių solidarumo demonst­raciją buvusi perduota per televiziją!

Rektorius Kubilius – irgi per televiziją – pasakęs įdomią tautinės pakraipos kalbą. Susirinkimuose reikalaujama atskiros lietuviškos armijos („Kol jos neturėsime, valdžia mūsų nebijos“, – viešai pareiškęs kažkoks jaunuolis). Spaudoje plūstamas Preikšas; jį ginanti Nelė Preikšaitė.

 

Birželio 11 d.

Prieš mane Leningrade buvo, rodos, tik vienas emig­rantas – poetas Gendelevas (kažkada esu jį sutikęs Jeruzalėje). KGB kvietė jį „pašnekesio“, bet jis atšovė esąs Izraelio atsargos karininkas ir turįs gauti savo generalinio štabo sutikimą! O manęs, kad ir keista, niekas šnekėtis nekviečia.

Kalbuosi telefonu su Ufliandu dėl Brodskio honorarų, kuriuos turėtų gauti Andrejus Basmanovas¹0. Paties Andrejaus nematysiu (motina prie jo stengiasi neprileisti nieko iš Josifo draugų). Gal ir būtų galima jį rasti „Saigone“ (smuklėje ties Liteinio ir Nevskio sankryža), bet tiek to.

Pranas pasakoja įdomių dalykų apie Kondrotą. Pastarajam pabėgus į Vakarus, likęs bjaurus antireliginis jo scenarijus, pagal kurį jau pagamintas filmas – aišku, be Kondroto pavardės.

Televizijoje kažkoks istorikų sambūris, skirtas antistalinistams (Syrcovui, Lominadzei, Riutinui) pagerbti. Susiskambinu su mama – ji jau Vilniuje, tai paskutinis šioje šalyje skambutis.

Į viešbutį nuveža Miša Meilachas¹¹, rengiąs oberiutų knygą „Poeto bibliotekai“ („сейчас у нас страна неограниченных возможностей“¹²). Bando įteikti savo eiles, rašytas kalėjime, bet aš, nors daug ką gabenu į Vakarus, nepaimu.

 

Birželio 12 d.

Stebėtinai mažyčiame, provinciniame Pulkovo aerodrome pereinu muitinę ir pasų kontrolę. Nors darau klaidų it kafkiškame sapne, viskas vėl trunka tik penkias minutes.

Estijos pakrantė, Švedija, Danija, Heathrow. Kaip reta aiškus pojūtis: esu namie.

Vartau naujausius „Sintaksio“ ir „Strana i mir“ numerius: nemažai informacijos apie Kopenhagos susitikimą tarp emigrantų ir tarybinių rašytojų.

 

Birželio 13 d.

Londonas margas ir saulėtas. Namai! Kalbu per radiją apie ką tik baigtą kelionę. Naujienos: reabilituoti Zinovjevas su Kamenevu, Zalyginas kreipėsi į Solženicyną, prašydamas leidimo spausdinti „Pirmajame rate“. Aleksandras Isajičius [Solženicynas], manau, iškrės kokį nors netikėtą pokštą.

Tebetrunka Armėnijos kivirčas su Azerbaidžanu. Dvi respublikos pirmąkart funkcionuoja kaip savarankiški vienetai: ką besakysi, tai precedentas.

Skambinu į Paryžių Marytei. Ji labai laiminga: aplankė, be ko kito, Louvre, Cluny ir „Maskaradė“ (taip ji pervadino Carnavalet!).

Gaunu pasiskaityti „Gimtąjį kraštą“: straipsnis apie Lietuvos himną, ditirambas Smetonos biografui Merkeliui etc.

 

Birželio 14 d.

Važiuoju į Canterbury – be ko kito, padėkoti už kelionę vienam iš savo patronų, Thomasui Becketui.

Skaisti vidurvasario saulė. Ką gi, esu vienoje iš svarbiausiųjų krikščionybės vietų – tokioje pat kaip Šv. Petras, kaip Šv. Sofija. Gal Canterbury katedra net mielesnė už anas, kadangi beveik nepastebimai pereina į gamtą, į Anglijos dirvą, į medžių kamienus ir lapus.

Grįžtu į Londoną jau temstant.

 

Birželio 15 d.

Ilga, penkių ar šešių valandų kelionė traukiniu ligi Glasgow. Miestas su mažais dangoraižiukais pakraščiuose, monotoniškas, kiek primenąs Leningradą: ne paradines, o nuošalesnes jo vietas.

 

Birželio 16 d.

Glasgow, žinoma, ne Edinburgh, bet jame yra tai, ko Edinburghe nėra, – keturios pirmarūšės meno kolekcijos, kiekviena jų tokia, kad su kitomis nesupainiosi.

Šiek tiek atsipūtęs po grandioziškos meno dozės, užsuku į Šv. Mungo katedrą (štai iš kur gavo vardą Mungo Park!). Virš katedros neaprašoma piramidžių, obeliskų, stulpų maišatis: tai kapinyno kalva, keisčiausia, kokią esu gyvenime matęs. Ką gi, miestas ne toks banalus, koks atrodė vakar.

 

Birželio 17 d.

Pasiekiu Skye salą, kur dar juntami keltiškojo pasaulio atgarsiai. Kalba, kaip ir Airijoje, beveik išnykusi (nors įrašai daug kur dvilypiai – paštas vadinamas „oifis a’ phuist“), bet liko peizažas ir tradicija. Apsistoju Portree – tai Skye sostinė, liliputiškas, akinančiai švarus miesčiukas (veikiau kaimas), kur vyrauja dvi spalvos – balta ir juoda.

 

Birželio 18 d.

Ligi pietų spėju suvažinėti dviem kryptimis. Iš pradžių į šiaurinį salos galą, kur beveik nėra turistų, plyti tundra ir apskritoje įlankoje stūkso nykus sodžius Uig (nuo jo matyti Išoriniai Hebridai). Paskui į vakarus – į Dunvegan pilį, kuri čia labai reklamuojama. Pilis statyta daugiausia XIX amžiuje, bet duoda tam tikrą supratimą apie Škotijos klanų sistemą – tai MacLeodų genties lizdas. MacLeodai buvo ir iš dalies tebėra mirtini MacDonaldų priešai; kitame Skye gale esama ir MacDonaldų pilies.

Būtų prasminga pabūti Skye ir aplinkinėse salose kokį mėnesį (gal padirbėti). Bet nežinia, ar prisirengsiu.

Grįžtu į „didžiąją žemę“; dera paskubėti, nes rytoj sekmadienis, ir jokio transporto nebebus (sekmadienis puritoniškoje Škotijoje – lygiai tas pat, kas šabas ortodoksų Jeruzalėje). Traukiniu, pro nuogus kalnus ir ežerus, privažiuoju Inverness. Tik dabar į sąmonę pradeda įsisunkti šokas, patirtas Tarybų Sąjungoje: esu pervargęs, mieguistas, truputį à la matininkas K. iš Kafkos, kuriam vis dėlto pavyko užkopti į savąjį piliakalnį.

 

Birželio 19 d.

Ekskursija į Loch Ness. Ilga ir didinga vandens juosta, nelyginant kosminių laivų pakilimo takas. Krantai švieži, drėgni, vešliai žaliuojantys (jau ne tundra, o kažkas panašaus į taigą, tik civilizuotą); vietomis žalumą skaido krūmai geltonais žiedais. Kateriu priplaukiu Urquhart pilį, beveik tokią pat, kaip Trakų pilis prieš restauraciją. Netoliese „Nessie“ muziejėlis, kuris turbūt galutinai išsklaido tikėjimą pabaisa, jeigu jo kada turėjau.

Inverness – miestas su gausybe gotikinių ar pseudogotikinių bokštų, tarp kurių plasnoja žuvėdros ir varnai. Čia būta Macbetho pilies, iš kurios, tiesa, nieko nelikę.

Vakare esu jau Aberdeene. Jis visas iš pilko granito, labai vientisas ir dekoratyvus.

 

Birželio 20 d.

Lankau Old Aberdeen, tolokai į šiaurę nuo miesto centro. Netikėtai maža ir jauki čionykštė gotikinė katedra (beje, su prerafaelitiškais vitražais): stačiai parapijos bažnyčia kur nors Jūžintuose – netgi ne Anykščiuose. Siauros provinciškos gatvelės veda į King’s College, irgi gotikinį, bet virtusį Trečiojo pasaulio universitetu (beveik visi studentai spalvoti, krinta į akis įrašas „Luthuli Hall“). Spalvotųjų Škotijoje kone tiek pat, kiek juodųjų Amerikoje. Benamių ir valkatų, ypač Glasgow, taipogi galybė.

Kiek svyruoju – grįžti į Glasgow ar pasukti Londono pusėn per Edinburghą. Pirmuoju atveju bandyčiau siekti Chesterį, kurį buvau šiai kelionei susiplanavęs; antruoju sustočiau Durhame, „virš programos“. Laimi Durham. Visa, kas „virš programos“, būna sėkminga – prie to dėsnio seniai esu įpratęs.

 

Birželio 21 d.

Durhamo katedra negrakšti, sunkiais kubiniais bokštais, bet viduje įdomi: romaniškos arkos, ornamentuoti pilioriai... Jei Canterbury primena Borgeso biblioteką, nesibaigiančią veidrodinių atspindžių seriją, tai Durham atrodo veikiau kaip džiunglių kertė. Orientalinio meno muziejus pilnas trečiaeilių, daugiausia XIX amžiaus gaminių, bet randu jame mažų mažiausiai vieną retenybę – nestorijonų antkapį iš Kirgizijos.

Grįžęs į Londoną, susiskambinu su Brodskiu – jis redaguoja Kavafio vertimus (darytus vargšo Šmakovo). Važiuoju pas jį į Hampstead Gardens. Visas vakaras praeina dalijantis įspūdžiais iš Sovdepijos.

„Когда мне говорили, что ты нервный, я думал: a) это реакция дикарей на нормального человека, б) это твой наигрыш. А сейчас вижу: и правда нервный.“¹³

 

Birželio 22 d.

Poilsis Londone. BBC susitinku Liz Robson¹⁴, kuri prašo parengti laidą apie lietuvių literatūrą.

 

Birželio 23 d.

Pirmąją dienos pusę praleidžiu su Irena Veisaite. Ji skundžiasi lietuvių nepaslankumu palyginus su estais. Bėda bene bus ta, kad lietuviams stinga vidurinio, pragmatiško sluoksnio tarp radikalų à la Sadūnaitė ir parsidavusios inteligentijos. Estai tą sluoksnį lyg ir turi. Nota bene, protingiausiu ir perspektyviausiu Lietuvos veikėju Veisaitė laiko Ozolą („kandidatas į prezidentus“).

 

Birželio 24 d.

Tate Gallery, kurioje dar nesu buvęs. Turneris nuvilia kaip visada, ir netgi labiau negu visada: tai tiesiog eilinis anglų XIX amžiaus akademinis tapytojas su ekscent­riškais manierizmais (tokių, kaip galerija rodo, buvo daug). Užtat prisižiūriu modernistų nuo Van Gogho ligi Pollocko. Atskirai, tamsioje salėje, didoka Blake’o ekspozicija. Sąmonėje užfiksuoju porą girdėtų, bet ligi šiol nematytų dailininkų: Lucieną Freudą, Wyndhamą Lewisą...

Lėktuvas vėluoja, vietoje šeštos išskrendu vienuoliktą vakaro.

 

Birželio 25 d.

Ne per lengviausia kelionė. Apie vidurdienį esu namie: randu Čekuolio telegramą, kad „Švyturys“ spausdins mano laišką. Kalbuosi telefonu apie TSRS įspūdžius su Liuda [Aleksejeva], Šenkeriu, Štromu. Visi jie stačiai sutrikę: įvykiai perauga reakciją. Dažniausia nuomonė – po savaitės kitos „viskas grius“. Žiūrėsim.

Svarbiausia emigracinė naujiena: uždarytas „Laisvės radijas“ Paryžiuje. Tai didelis, pirmiausia finansinis smūgis „Kontinento“ kompanijai.

 

Birželio 26 d.

Pamažu grįžtu į normalų ritmą.

Misiūnas: „jaunaturkiai“ iš estų CK kviečiasi konsultantu Taageperą¹⁵. Svarbiausias jam keliamas klausimas: ar jau laikas – ir ar patogios sąlygos – skelbti nepriklausomybę? (Taageperos atsakymas: ne, dar ne laikas.)

Kondrotas studijuoja programavimą.

 

Birželio 27 d.

Daug reikalų. Laiškai slovėnams (Tauferiui), kurie kviečia į Liublianą Juditą [Vaičiūnaitę] ir Marcelijų [Martinaitį]; Matejkai; lenkams, spausdinantiems mano interview žurnale „ResPublica“. Siunčiu Bobyševui Naimano memuarus apie Achmatovą, gana keistu būdu patekusius į mano rankas.

 

Birželio 28 d.

New Yorke. Interview radijui. Jurašas tvirtina, jog Banionis įkalbinėjąs jį kažką Panevėžyje statyti.

Pas Misiūną gaunu sensacingą Lietuvos filosofo Juozaičio tekstą, kuriame ir pats еsu cituojamas („pasak vieno protingo žmogaus...“). Ten pat Latvijos CK posėdžio stenogramos („partija nekontroliuoja padėties, o KGB yra sumišęs be įsakymų“).

 

Birželio 29 d.

Tarybinės spaudos tabu krinta lyg domino kauliukai. Seliuninas „Novyj mir“ jau puola Leniną ir nedviprasmiškai užsimena apie Solženicyną.

 

Birželio 30 d.

Pranešimas apie kelionę į TSRS (studentams ir keliems dėstytojams).

Partijos konferencija Maskvoje plėtojasi gana įdomiai: Gromyko, manau, žuvęs, yra ir kitų viltingų momentų. Išspausdintas Sacharovo straipsnis, kuriame jis, be ko kito, ragina tirti KGB ryšius su tarptautiniu terorizmu.

 

1 Rus. „Surengėme parodą, nes dabar visi rengia parodas, ir kiek tai truks – nežinia.“
2 Rus. „Lietuviškai skamba kiek nešvankiai.“
3 Viktoras Krivulinas (1944–2001) – rusų poetas disidentas.
4 Rus. Persitvarkymo ribų tikrinimas.
5 Rus. „Čia 1940–1972 m. gyveno didis rusų poetas J. Brodskis.“
6 Rus. „Michailo sodas dabar oficialiai paskelbtas Hyde parku, bet mums svarbiausia atimti iš valdžios aikštę priešais Kazanės soborą.“
7 Vladimiras Ufliandas (1937–2007) – rusų poetas disidentas.
8 Lenk. „Saviškių pašnekesiai naktį“ – Adomo Mickevičiaus citata.
9 Eduardo Mieželaičio daina.
10 Josifo Brodskio sūnus.
11 Michailas Meilachas (1945) – rusų filologas, politkalinys.
12 Rus. „Dabar pas mus neribotų galimybių šalis.“
13 Rus. „Kai man sakydavo, kad tu nervingas, galvodavau: a) tai laukinių reakcija pamačius normalų žmogų, b) tu šiek tiek vaidini. O dabar matau – iš tikrųjų nervingas.“
14 Anglų slavistė, Brodskio ir autoriaus draugė.
15 Reinas Taagepera (1933) – estų politologas emigrantas.