Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1988 (VII)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 


Liepos 1 d.

Konferencija baigta. Jos tikrieji rezultatai paaiškės po savaitės kitos. Bet spaudoje ir visuomenės gyvenime gal jau pasiekta „kritinė masė“, kai procesas darosi negrįžtamas.

Radijui komentuoju Juozaitį ir Marcinkevičiaus straipsnį apie Dalią Grinkevičiūtę.


Liepos 2 d.

Prasta nuotaika.


Liepos 3 d.

Nuotaika normalesnė. Skaitau pereitų metų „Poe­zijos pavasarį“ ir Lotmano straipsnį apie Peterburgą. Lotmanas pirmarūšis. O lietuvių poezijos reikalai labai blogi: ištisinis tuščiažodžiavimas, pilkybė, Geda pataikauja
Mieželaičiui... Pakenčiami Strielkūno vertimai iš Achmatovos – ir, beje, Sosnoros1, – bet ne iš Kušnerio2. Truputį krenta į akį dar toks Antanas Gailius – germanistas, gimęs 1951 metais, kaip tvirtina „Lietuvos rašytojų sąvadas“. Tik kodėl tas germanistas rašo „Vitembergas“ vietoj „Vitenbergo“?


Liepos 4 d.

Komentarus apie Marcinkevičių siunčiu „Draugui“.

Marcinkevičius man lygiai tas pat, kas Brodskiui Jevtušenka.


Liepos 5 d.

„Новое Русское Слово“3 spausdina entuziastišką (oi, pernelyg entuziastišką) interview su Banioniu, kur tikrai sakoma, kad Jurašas kviečiamas Lietuvon.


Liepos 6 d.

Kuzmino4 dienoraščių ištraukos „Wiener Alm[anach].“. Iš jų išeina, jog Viačeslavo Ivanovo bokšte būta tikrų tikriausių (ir, matyt, komiškų) orgijų.


Liepos 7 d.

Skaitau Valiūno knygos5 korektūras. Tekstas nėra visiškai beprasmis – turi šiokios tokios enciklopedinės vertės.


Liepos 8 d.

„Amerikos balsas“ (Sakadolskis) atsiuntė daug medžiagos apie šiandieninę Lietuvą (ten maždaug Didžiojo Vilniaus Seimo nuotaikos).


Liepos 9 d.

Pašnekesys per radiją su Vardžiu6, ekonomistu Belkindu (prieš metus emigravusiu iš Vilniaus) ir Statkevičium7.

Vilniuje šimtatūkstantinis mitingas – susitikimas su delegatais, parvežusiais iš Maskvos „Gorbačiovo saulę“ (tarp kitko, grąžinta trispalvė vėliava ir Vytis).


Liepos 10 d.

Atidžiai studijuoju Brodskio „Uraniją“ – beveik viskas sunku, monotoniška. Visiškai be priekaišto tik eilėraštis „Oсенний крик ястреба“8 – žinoma, apie save patį, savo atitrūkimą nuo pasaulio ir skaitytojo, savo mirtį; drauge – stebėtinai tikslus Amerikos pojūtis.


Liepos 11 d.

Gorbačiovas Lenkijoje. Tikėtasi, jog jis ten pasakys tiesą apie Katynę – bet kur tau! Nors palyginus su tuo, ką žinome iš Stalino epochos, Katynė atrodo – tebus man atleista šventvagystė – it golfo partija.


Liepos 12 d.

Voinovičiaus9 romanas apie Solženicyną ir ateities Maskvą, feljetoniškas, nors vietomis ir verčia nusišypsoti.


Liepos 13 d.

„Literaturnaja gazeta“ spausdina rašytojų kalbas konferencijoje; reakcija į Bondarevo10 ir Baklanovo11 pasisakymus anaiptol nedžiugina.

Lotmanas žurnale „Glasnost’“ – vyras!


Liepos 14 d.

Bjauri, nedarbinga nuotaika. Šį mėnesį išsiverčiu praktiškai be alkoholio – gal tai narkomano prob­lemos? Praslinko pusė vasaros, bet jokio poilsio: priešingai, TSRS apsunkino smegenis kaip reta.

Jei spręsti pagal „Moscow News“ (jau po konferencijos), reikalai ten nepablogėję, nors viskas gana „половинчато“12. Patirtis rodo, jog „половинчатость“13 yra tik pereinamasis etapas ir kamufliažas: vėliau revoliucinė naujovė įsitvirtina.


Liepos 15 d.

Baigiau „Uraniją“: be priekaišto dar nabokoviška „Vasaros ekloga“ ir eilėraštis Teodorai – vienintelis visoje knygoje, kur esama tikro dėkingumo Dievui. Šiaip jau knyga vadintina „катехизис бого­оставленности“14.


Liepos 16 d.

Lietuvoje aiškiai ir labai įspūdingai kyla Vytautas Landsbergis. Tai matyti iš „Persitvarkymo Sąjūdžio“ spaudos – įdomių, beprecedentinių biuletenių.


Liepos 17 d.

Miltono „Prarastasis rojus“, kurio niekad nebuvau ragavęs. Į eiles jis moka įtraukti viską, it Dante – geografiją, karo mokslą, parlamento debatus... O vaizduotė vietomis tarsi gero science fiction autoriaus, vietomis prilygstanti mitinei, gaminanti gyvus archetipus (Nuodėmės ir Mirties epizodas nieku neblogesnis už seniausias graikų teogoniškas istorijas).


Liepos 18 d.

Ko gero, galėsiu parengti eilių knygutę prancūziškai.


Liepos 19 d.

Milašius kviečia į Kaliforniją – pirmadienį važiuoju.


Liepos 20 d.

Aušra Jurašienė matė videokasetę su Vilniaus mitingu. „Visi verkėme“ (visi – tai ji, Jonas [Jurašas] ir [Algirdas] Landsbergis). Viena iš centrinių figūrų – šalia Petkevičiaus ir Žebriūno – buvęs Geda.

Bandwagono15 efektas Lietuvoje darosi labai ryškus.

Šenkeris neseniai susitiko Pipesą16, kuris esąs optimistas: „Gorbačiovas, be abejo, išsilaikys. Blogiausiu atveju virs nauju Brežnevu. Geriausiu atveju TSRS suirs.“ Tiesa, šiandienykštės žinios apie Karabachą nekokios.


Liepos 21 d.

Siunčiu eiles versti net į tris vietas – Barańczakui, Markiewicziui (Prancūzija) ir Krügeriui (Vakarų Vokietija).


Liepos 22 d.

Atėjo „Zeszyty Literackie“ su mano eilėmis ir straipsniu apie Kurbskį, kuris tiek nusileidžia ten pat išspausdintam Josifo [Brodskio] essay, jog net gėda.


Liepos 23 d.

Pas Valiūnus. Nota bene, Alė Rūta Nakaitė ką tik išleido knygą apie Brazdžionį. Bene liūdniausias įmanomas poetui likimas – gyventi Vistoje, virsti Nakaičių ir Lembertienių stabuku, grafomaniškų saldžių knygelių objektu, rimuoti, rimuoti, rimuoti iš inercijos.


Liepos 25 d.

Skridimas į San Francisco. Aerodrome pasitinka žvalus Milašius. Apsigyvenu kondominiume Oaklando pakraštyje.


Liepos 26 d.

Pušynu apžėlusios kalvos, beveik Vilnius. Gyvenu vienas, tyloje, maudausi baseine, skaitau Miltoną, Berdiajevą ir Viazemskį.

Milašius: „Napisałem do Basi [Toruńczyk], že „Zeszyty Literackie“ cierpią na inbreeding: powtarza się kilka nazwisk, i tak w kółko.“ – „Czy wciąž piszesz wiersze rymowane? Dla mnie rym jest męką. Barańczak umie to robić z niesamowitą wymyślnośćią.“17


Liepos 27 d.

Svečiuose pas Milašių ir jo dabartinę, labai rūpestingą bičiulę Carol [Thigpen]. Namai, kuriuose lankydavausi prieš vienuolika metų, gerokai primena dvarelį kur nors Juostos pakrantėse: komodai, antklodės, fotografijos trenkia lietuviškos provincijos kvapu, mokamai ir jaukiai kultyvuojamu. Toks pat ir valgis. Tokia pat ir dabartinė Milašiaus lektūra – Meysztowicziaus atsiminimai.

Geriame degtinę, daug juokaujame, šnekamės apie Tysliavą ir Ancevičių. Pastarasis karo metais gyveno Berlyne ir buvo įtaisęs Milašiui kvietimą į ten su Lietuvos konsulato antspaudu. Lenkų pogrindis Milašiaus kelionę Berlynan norėjo panaudoti – perduoti informacijos Vakaruosna per švedų pasiuntinybę. Tačiau gestapas „švedišką pašto dėžutę“ išaiškino, ir kelionė neįvyko. Beje, Berlynas tų laikų pogrindininkams bus atlikęs maždaug tą patį vaidmenį, kaip Maskva dabartiniams disidentams – armėnų, ukrainiečių, lietuvių...


Liepos 28 d.

Paruiras Airikianas18 ištremtas į Etiopiją! Tai visiškai andropoviško stiliaus banditizmas.

Skuodis ir (deja) Statkevičius bando judinti Lietuvos Helsinkio grupę. Jų tikslai, žinoma, grynai tautiniai. Tuo tarpu, mano požiūriu, LHG jų neturi – tam yra visokios kitokios asociacijos, lygos, pagaliau ir „Persitvarkymo Sąjūdis“. Mes turėtume būti vienu laipteliu aukščiau – nepriklausomybės sąlygomis, pavyzdžiui, ginti komunistą, jeigu kas užsimanytų jį be teismo ištremti į kokią Šiaurės Korėją. Bet pabandyk tai nacionalistams išaiškinti! Jų sluoksniuose girdėti tokie receptai: „Iššaudysime visus parsidavėlius ir atėjūnus...“ – „O paskui?“ – „O paskui gyvensime pagal Kristaus mokslą.“


Liepos 29 d.

Milašius pasakoja apie Bujnickį19 ir Józefą Mackiewi­czių20. Ekstravagantiški karo metų likimai. Aš atsidėkodamas juokinu jį Voinovičiaus romano epizodais.

Gorbačiovo epocha, anot Milašiaus, šimtu procentų analogiška 1956 metų epochai Lenkijoje – tiesiog trimis dešimtmečiais atsiliekama.


Liepos 30 d.

Pas Mariną Tiomkiną21, kuri gyvena didžiuliuose mecenato Djerassi namuose; verčia mano eiles. Klee piešinių ir prekolumbinio meno kolekcija.


Liepos 31 d.

Sukonstravau šiokį tokį dalykėlį apie S., ne be vėlyvojo Brodskio įtakos.

Kai dėl Viazemskio, Josifas [Brodskis] teisus: jis nė kiek neblogesnis už Puškiną.


1 Viktoras Sosnora (1936) – rusų poetas.
2 Aleksandras Kušneris (1936) – rusų poetas.
3 New Yorko rusų emigrantų laikraštis.
4 Michailas Kuzminas (1872–1936) – rusų Sidabro amžiaus poetas.
5 VLIK’o pirmininko Kęstučio Juozo Valiūno (1923–1992) atsiminimų knyga „Tau, Lietuva“.
6 Vytautas Vardys (1924–1993) – lietuvių politologas emigrantas.
7 Algirdas Statkevičius (1923–2016) – lietuvių disidentas.
8 Rus. „Vanago klyksmas rudenį.“
9 Vladimiras Voinovičius (1932–2018) – rusų rašytojas emigrantas. Kalbama apie jo romaną „Maskva 2042“.
10 Jurijus Bondarevas (1924) – stalinistinės pakraipos rusų rašytojas.
11 Grigorijus Baklanovas (1923–2009) – rusų rašytojas.
12 Rus. Pusiška.
13 Rus. Pusiškumas.
14 Rus. Dievo paliktojo katekizmas.
15 Angl. Prisijungimas prie laimėtojų.
16 Richardas Pipesas (1923–2018) – JAV politologas.
17 Lenk. „Parašiau Basiai [Toruńczyk], kad „Zeszyty Literackie“ serga inbrydingu [per mažu genetiniu pasirinkimu]: kartojasi kelios pavardės, ir taip be galo.“ – „Ar vis dar rašai rimuotus eilėraščius? Man rimas yra kančia. Barańczakas moka tai daryti neįsivaizduojamai rafinuotai“ .
18 Paruiras Airikianas (1949) – armėnų disidentas, vėliau valstybės veikėjas.
19 Teodoras Bujnickis (1907–1944) – lenkų poetas, vilnietis.
20 Józefas Mackiewiczius (1902–1985) – lenkų rašytojas, vilnietis.
21 Marina Tiomkina (1948) – rusų poetė emigrantė.

Draugai