Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1989 (XIII)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 


Sausio 1 d.

Nec locus ubi Memphis fuit.1 Šie žodžiai čia tinka labiau negu Trojai. Prie kanalų glaudžiasi neišpasakytai biedni felachų namiūkščiai, o šalia jų beprasmiškai stumia laiką šeimos, daugiausia basi purvini vaikai. Trečiasis pasaulis! Egiptietis uždirba vidutiniškai 70 dolerių per mėnesį, ir piramidžių laikais tikriausiai gyveno geriau – bent jau jo būtis turėjo daug daugiau tikslo. „Kilimų mokykloje“ dirba berniukai ir mergaitės, kartais šešerių septynerių metų; kruta it robotai, ausdami kažką fantastiškai neskanaus Tutankhamono ir Nefertiti temomis. Jie gal ir nesijaučia nelaimingi: linksmai į mus dirsčioja, siūlo sėstis greta, bet, šiaip ar taip, tai gryniausia vergija, maždaug iš Dickenso. Kas be ko, jie išmoksta amato, bet suaugę šio tipo kilimų gaminti jau nebesugeba – reikalingos mažamečio akys ir lankstumas.

Memfio nebėra, bet liko jo nekropolis. Idėja buvo gana paprasta: buitis aname pasaulyje tokia pat, kaip šiame, tik reikia išsaugoti kūną ir apsupti jį čionykščio esamumo ženklais. Todėl valdininko Mererukos kapas – tikra kasdienybės enciklopedija. Ar ne trisdešimt kambarių pilna reljefų, vaizduojančių visus užsiėmimus, apie kuriuos įmanoma pagalvoti: žvejybą, medžioklę, vyndarystę, žemdirbystę, šokį... Tatai gerokai primena Renesanso freskas ar gobelenus su „metų laikais“ ir „mėnesiais“. Tik čia viskas kiek šabloniškiau, o drauge grakščiau – na, ir seniau lygiai keturiasdešimčia šimtmečių.

Djosero piramidė iš arčiau atrodo jauki ir naminė: aptrupėjusios plytos, ir tiek. Bet patekus į jos didžiulį kiemą, įspūdis vėl pasikeičia. Dabar ji magiškesnė už Gizos piramides ir prilygsta meksikietiškoms, į kurias, tiesą sakant, labai panaši.

Unas piramidė virtusi tiesiog netaisyklingos formos kalva. Pasiekus švenčiausiąją vietą – piramidės įsčias su tuščiu sarkofagu – laukia stebuklas: sienos nuo viršaus ligi apačios išrašytos stambiais hieroglifais, padažytais mėlynu pigmentu. Tai ankstyviausias tekstas apie pomirtinį gyvenimą, iš viso bene pats pirmasis išlikęs Egipto tekstas: čionykštė „Dieviškoji komedija“.


Sausio 2 d.

Važiuojame plentu į pietus, ligi pat Tell el-Amarnos, kur turistai paprastai nesilanko. Matau tik juodą, inkrustuotą uoloje stelą kairiajame krante, kurią atsimenu iš mokyklos vadovėlio: Echnatonas ir Nefertiti meldžiasi Atonui, jo spinduliai užsibaigia mažais švelniais delniukais. Faraono vardas kartušuose rūpestingai išskobtas, tarsi Trockio vardas iš tarybinės enciklopedijos.

Geriausia dienos dalis – Beni Hasano nekropolis. Khnumhotepo kapo forte: trisdešimt septyni semitai ryškiai dažytais rūbais, nešą pačiam Khnumhotepui dovanų. Nėra neįmanoma, kad tai žydai, o jaunas jų viršininkas su barzdele – ne kas kitas, kaip Abraomas (!).


Sausio 3 d.

Naktis visiškai be miego. Vakare, maždaug keturiasdešimt valandų nesudėjęs bluosto, jaučiuosi kiek mumifikuotas. Bet pirmąją dienos pusę dar laikausi. Skrendame į Asuaną, kurį pasiekiame šeštą, neišaušus. Netrukus persėdame į kitą lėktuvą – jis gabena į Abu Simbelį.

Tropikinė saulė tvieskia į geltonus smiltainio milžinus. Jie vaizduoja Ramzį II, kuris megalomanija turbūt prilygo Stalinui; bet ta megalomanija turi kažkokį taurų atspalvį, gal tiesiog dėl praslinkusių metų.

Grįžtame į Asuaną jau dešimtą ryto, čia laukia ekskursija. Ji prasideda nuo užtvankos. Jei toji užtvanka sugriūtų, įvyktų katastrofa, blogesnė už pasaulinį tvaną: būtų nušluoti penkiasdešimt milijonų Egipto gyventojų ir gal antra tiek Viduržemio jūros pakrantėse (Nojaus laikais žmonių žemėje tikriausiai buvo mažiau). Vargu ar kas, išskyrus bolševikus, galėjo pakabinti virš pasaulio tokią bombą.


Sausio 4 d.

Išplaukiame apie vienuoliktą. Tik gerokai po vidurdienio Kom Ombo šventykla. Ji iš dviejų simetriškų dalių ir skirta dviem dievybėm – Horui ir Sobekui, dievui krokodilui. Šventykla vėlyva (statė ją bene Kleopat­ros tėvas). Sustabarėjusi vis dėlto civilizacija – o gal dar neturiu „klausos“ skirtingiems jos periodams.


Sausio 5 d.

Pernakvoję Edfu, ryte lankome čionykštę Horo šventyklą. Meniniu požiūriu Kom Ombo bus įdomesnė, be to, tenai piliorių protarpiuose švyti Nilas, virsdamas architektūros dalimi. Šičia tėra smėlis, dulkės, trupučiukas ryto dangaus. Tas pat ir kitoje šventykloje – Esnoje. Reljefuose čia jau Domitianas, Trajanas ir kiti romėnų imperatoriai, atvaizduoti tuo pačiu stiliumi, kaip Ramzis ar Sesostris.


Sausio 6 d.

Mūsų grupėje iš trisdešimties asmenų penkiolika serga – kaltas, žinoma, Nilo vanduo, kuriuo čia plaunamos salotos. Apsiginklavęs vaistais ir paprasčiausiu valios stiprumu, vis dėlto važiuoju su grupės likučiais į Luxorą. Būtų nedovanotina praleisti Karalių slėnį; gyvenime tam tikriausiai nebebus progos.

Slėnis vertikaliomis gelsvomis sienomis, mirtinai sausas ir karštas. Jame keliasdešimt kapų, iš kurių aplankome tris, gal ne pačius geriausius, bet pakankamus, kad juos atsimintum visą gyvenimą. Ramzio VI sarkofagas sudaužytas; užtat koridoriaus sienose paslaptingi, net šiurpą įvarą spalvoti reljefai. Juose svarbiausią vaidmenį atlieka žaltys. Visiškai netenka abejoti, kad Čiurlionis, ypač „Žalčio sonatoje“, imitavo šiuos – ar bent labai panašius – reljefus.

Persikėlę į Luxoro pusę, pavakary aplankome didžiąją Karnako šventyklą. Sudėjus drauge Romos forumą, Koliziejų ir Šv. Petrą, gal ir gautum ką nors panašaus; bet greičiausiai ne. Vienintelis dalykas, kurį verta šitoje vietoje daryti, – be tikslo klaidžioti, praradus orientaciją laike ir erdvėje. Tai ir darau ligi saulėlydžio.


Sausio 7 d.

Paryčiu vykstame į Luxoro šventyklą. Jei Karnakas – protą ir pojūčius prašokstantis labirintas, pritaikytas ne žmogaus, o dievų mastui, tai Luxoras vientisesnis, aprėpiamas žvilgsniu ir, be abejo, gražesnis. Serija efektingų statulų – tai vis Ramzis II, kuris, beje, dažnai iškapodavo statulose ir reljefuose pirmtakų vardus, įrašydamas savąjį. Garbės žodis, Josifas Visarionovičius.

Šviesos ir garso spektaklis Karnake labai ilgas ir nevykęs: minia varinėjama iš vietos į vietą bene pusant­ros valandos. Bet tų griuvėsių, to draudžiamojo miesto neįmanoma sugadinti – lygiai kaip ir piramidžių.


Sausio 8 d.

Vėl nesveikata ir vėl prisiverčiu važiuoti – į Denderą ir Abydos. Nesigailiu prisivertęs.

Ar išmokau matyti skirtumą tarp įvairių Egipto periodų? Ko gero, dar ne. Pasakyčiau nebent tiek: juo arčiau mūsų laiko, juo viskas darosi kiečiau ir taisyklingiau. Nyksta buitis ir didėja rituališkumas; nyksta magija, didėja tvarka. Šiaip jau visas Egiptas – Nietzsche’s amžinojo grįžimo įsikūnijimas: tūkstančius metų štampuojami tie patys motyvai, nors ir su begalinėmis variacijomis.


Sausio 9 d.

Epilogas. Atskridę į Kairą, migloje ir lietuje traukiame per deltą Aleksandrijos link.

Miestas iš pirmo žvilgsnio labai nuskuręs ir smukęs; vi­siškai tuščias, jei neskaitysime bananų ir apelsinų pardavė­jų. Į sausumą įsirėžia gal keliolika pusapvalių įlankų. Už Abukiro siautėja tikras uraganas. Priešingoje pusėje leidžiasi saulė – spindulių pluoštai sukasi juodų debesų fone.

Apsistojame viešbutyje, rytiniame miesto pakraštyje. Jis statytas prieš dvidešimt ketverius metus arabų valdovų suvažiavimui, dekoruotas it Vilniaus „Neringa“ ir visiškai nugyventas. Vadinasi, kaip nesunku nuspėti, „Palestina“.


Sausio 10 d.

Mėginu prisiminti svarbiausius vardus, susijusius su Aleksandrija: Apellesas, Kallimachas, Apolonijus, Teokritas, Lukianas, Euklidas, Plotinas, Filonas, Klementas Aleksandrietis, Atanazijus... Jau dešimt, ir tai dar tik pradžia. Miesto būta tokio kaip Paryžius XIX amžiuje – ar New Yorkas XX. Visa tai, žinoma, gili senovė. Bet kažkas ypatinga čia egzistavo dar Lawrence’o Durrello2 laikais. Ir nieko nebelikę. Pajūriu driekiasi mylių mylios baltų daugiaaukščių namų; tačiau visi jie apleisti, trupa, kartais ir griūva. Nedidoki, kadaise elegantiški palazzo stovi be langų ir durų aiškiai paskutiniąsias dienas. Miestas miręs, labiausiai miręs iš visų mano matytų.

Į visą tą sulaukėjusią, nebegyvą didybę staugdama dūžta jūra. Statmenas, žalsvai rudas ledinio vandens ir purslų chaosas.

Muziejus šičia, reikia pripažinti, ekstra klasės. Perėjimą iš egiptiečių meno į helenistinį ir krikščioniškąjį galima aprašyti nebent biologiniais terminais: mutacija, hibridizacija, skiepai?


Sausio 11 d.

[Kaire] vėl ekstra klasės muziejus – koptų. Rečiausia ankstyvojo krikščionių meno kolekcija. Dievuli, kokios freskos, kokie medyje raižyti šventieji – rambūs, pamaldūs, bemaž lietuviški! Senovės egiptiečiai vaizdavo dievybes ir žmones tik profiliu; koptai, priešingai, – en face, kitaip nemokėjo ar veikiau nenorėjo.

Pasiderėjęs su taksi šoferiu, vykstu ieškoti Marijos medžio iš Gumiliovo eilių. Kainuoja kelionė dvidešimt vieną svarą (bene aštuonis dolerius), trunka daugiau kaip dvi valandas ir nuteikia prastai: visą laiką aplink toks aklinai beviltiškas Trečiasis pasaulis, jog nebesinori gyventi. Randu garbingą seną koptą, kuris parodo man Marijos ir Kristaus poilsio vietą – ir netgi atsisako paimti bakšišą!


Sausio 12 d.

Skrendame virš Kretos ir Atikos, virš aštriabriaunio Tirolio. Pavakary esu namie.


Sausio 13 d.

Iš karto darbas (perrašinėju ir redaguoju straipsnį apie Sologubą).


Sausio 14 d.

„Metmenys“ su visai įdomiu Gedos interview, taipogi naujas nepriklausomas vengrų žurnalas „Hitel“, kuriame išspausdinta „Instrukcija“ (ji Vengrijoje pasirodo jau trečią kartą). Kalbuosi su mama. Ir iš jos – naujiena: „Komjaunimo tiesa“ įdėjo mano interview su Josifu, kad ir sutrumpintą.


Sausio 16 d.

Na, to ir tereikėjo laukti: Čepaitis iškėlė savo kandidatūrą į Aukščiausiąją tarybą Maskvoje (su Landsbergiu, Geda ir kitais).


Sausio 18 d.

Misiūnas atvežė į New Haveną Aleksandrą Krasnovą, kuris beveik susitarė su manimi dėl dviejų dalykų: pilno „Uliso“ vertimo į lietuvių kalbą (už 30 000 dolerių!) ir straipsnių knygos. Štai tau ir „trisdešimt bolševikiškų sidabrinių“.


Sausio 19 d.

Pradedu kursą „Literatūra ir mitas“: penki studentai, keturi iš jų – laisvi klausytojai.


Sausio 20 d.

Lenkų literatūros istorija: šį kartą studentai septyni, laisvų klausytojų iš jų, atrodo, tik vienas.


Sausio 21 d.

Milašius telefonu: „Chciałem ci sprawić przyjemność: otrzymałem list od największej miłości mojego życia, której się podobały twoje wiersze w „Tygodniku Powszechnym“. Także powiem ci, że przeczytałem już wszystkie cztery Ewangelie po po litewsku. Ale akcenty sprawiają mi szaloną trudność.“3


Sausio 22 d.

Angliško straipsnio apie Viačeslavą Ivanovą – ir prancūziško apie Mandelštamą – korektūra. Vis dėlto daug kas pražūva, kalbant apie rusų kultūrą nerusiškai.


Sausio 23 d.

Dirbu kaip fabrikėlis. Su malonumu skaitau Tolstojaus autobiografinę trilogiją.


Sausio 24 d.

Skaitau Urbšio knygutę, kurią man dovanojo Krasnovas. Laiškas iš Juditos Vaičiūnaitės, kažkodėl ėjęs daugiau kaip mėnesį.

Skambina Saja: Jurašai netrukus važiuos į Lietuvą (Aušros sesers kvietimu). „Dėl Jurašienės buvo kliūčių, bet Šepetys viską sutvarkė.“

O tai, kad Urbšys išleistas Vilniuje, atrodo šimtaprocentinė haliucinacija. Įdomus prierašas knygutės gale: „Leidyklos nuomone, kai kurie autoriaus teiginiai ginčytini.“ It užrašas ant cigarečių pakelio: „Rūkymas gali pakenkti jūsų sveikatai.“


Sausio 25 d.

Pirmoji paskaita New Yorke (Columbia) apie Pasternaką. Čia studentų apie trisdešimt (išsibėgios, žinoma, po kurio laiko).

Tolstojaus trilogiją baigiau (joje nestinga vykusio humoro, šiaip Levui Nikolajevičiui lyg ir nebūdingo). Geriausią įspūdį paliko antroji dalis: psichologiškai tiksliausia, be pirmosios sentimentų ir trečiosios moralizavimų.


Sausio 28 d.

Vakare rašau „Kulturai“ Lietuvos lenkų reikalu.


Sausio 30 d.

Pašnekesys su Saja (jis pas Almeną). Brazdžionis rengiasi važiuoti į „Poezijos pavasarį“, netgi su visa šeima. Na, Lietuvoje jis bus priimtas kaip popiežius. Bradūnas, vengdamas beviltiškos konkurencijos, važiuosiąs rudenį.

Atidžiai skaitau naujus „Atgimimo“ numerius. Irgi, sakytum, haliucinacija. Bet jie, tarsi Burbonai, nieko neužmiršo ir nieko neišmoko: 1938 metų retorika ramiausiai išgulėjo tarybiniame šaldytuve, kol atitirpo lygiai tokia, kokia buvusi.


Sausio 31 d.

Per Sają siunčiu laišką ir LHG dokumento projektą Petkui.

New Yorke. Interviu televizijos filmui apie Milašių.


1 Lot. Nėra nė pėdsako, kur būta Memfio [posakio „Nec locus ubi Troia fuit“ perdirbinys].
2 Lawrence’as Durrellas (1912–1990) – anglų rašytojas, „Aleksandrijos kvarteto“ autorius.
3 Lenk. „Norėjau padaryti tau malonumą: gavau laišką iš didžiausios mano gyvenimo meilės, kuriai patiko tavo eilėraščiai [laikraštyje] „Tygodnik Powszechny“. Taip pat pasakysiu tau, kad perskaičiau jau visas keturias Evangelijas lietuviškai. Bet kirčiavimas man pašėlusiai sunkus.“

Draugai