Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1989 (XV)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Kovo 1 d.
Gyva paskaita apie Pasternaką. Grįžęs taisau „Met­menų“ korektūrą – Nykos-Niliūno recenziją.

 

Kovo 2 d.
Lietuvoje puolimas prieš Sąjūdį, nors tuo pačiu metu atsikūrė, pvz., krikdemų partija (ir čia be Viktoro [Petkaus] neapsieita).
Esu kviečiamas skaityti paskaitą ir interview į Brown [universitetą].

 

Kovo 3 d.
Aliarmas dėl „Atgimimo“ nepasitvirtino. Gavau „Gimtąjį kraštą“ su ne ypač vykusiu Čepaičio straipsniu. „Ogoniok“ peržengė beveik visus įmanomus Heraklio stulpus ir Rubikonus.
Vyto Karpaus laiškas (puikus).

 

Kovo 4 d.
Milašius jaudinasi nežinodamas, ar Sąjūdis gavo jo telegramą nepriklausomybės metinių proga. Patariau, kad paskambintų Vaišnorui.

 

Kovo 5 d.
Ilgas pašnekesys su Brodskiu – be ko kito, apie Lietuvos reikalus. „Литва, она-то еще выживет. А в России сама земля бастует и уже не будет рожать. Лучшая идея – всем оттуда выeхать навсегда.“1

 

Kovo 6 d.
Netikėtai „praturtėjau“ – mano namiūkštis vertas ne 80 000, kaip galvojau, o 120 000.

 

Kovo 8 d.
Darbas Columbia tikrai neblogai sekasi, iš dalies dėl to, kad viskas gyvenime pagerėjo (išskyrus nebent sveikatą – vargina galvos skausmai).

 

Kovo 9 d.
Belo „Серебряный голубь“2: baisūs ir stiprūs baigiamieji skyriai, kafkiškai nabokoviški. Visa kita šiaip sau, nors anuomet turbūt atrodė efektingai.
Mama atsiuntė atsiminimų knygą apie tėvą, kurioje Sirijos Gira, neminėdamas vardo, išvadina mane gana bjauriais žodžiais. Tiek to. Sunku tikėtis ko nors kito iš asmens, senatvėje dėl karjeros įstojusio į partiją.

 

Kovo 10 d.
Gureckas3 atsiuntė pastabas apie Lietuvos išsivadavimo galimybes, pilnas tragikomiškos polonofobijos. Kadaise Romoje jis man tvirtino, jog „dori Vilniaus lietuviai“ linkę po išsivadavimo palikti generolo Černiachovskio paminklą, nes jis išgelbėjęs vilniečius nuo Armios Krajowos!

 

Kovo 11 d.
Pirkau „The Satanic Verses“4, nors nežinau, ar skaitysiu: autorių dera paremti bent tokiu būdu. Nota bene, Josifui irgi gresia pavojus, jei Khomeini5 sužinos apie jo „Kelionę į Stambulą“.

 

Kovo 12 d.
New Yorke matau Liubą Čiornają – „Согласие“ redaktorę. Ji nusiteikusi pesimistiškai ir net klausia, ką galėtų veikti emigracijoje, jeigu liberalizmo periodas baigtųsi. Svarbiausios žinios:
a) lietuvių-lenkų konfliktas beveik pasiekęs Karabacho dimensijas,
b) sąjūdiečiai juntą galimybę paimti valdžią, ir dėl to jų tarpe jau prasidėjusios intrigos,
c) pavojingas žmogus esąs Čepaitis – Sąjūdžio „pilkoji eminencija“,
d) Geda „vėl užgėręs“.
Dėl Čepaičio tikriausiai Liuba neobjektyvi, nes ji karšta Ozolo šalininkė. Dėl Gedos čia viskas daugmaž aišku. Nota bene, Koma Ivanovas laiko Gedą „lietuvišku Voznesenskiu“, ir ne be pagrindo.
Manieji „Rusai ir lietuviai“, jei galima tikėti Liuba, ir rusams, ir lietuviams patikę.

 

Kovo 13 d.
Gavau iš Liubos galybę spaudos, kuri kaip ir anksčiau stulbina. Sąjūdžio štabas, aprašytas „Согласие“ antrajame numeryje, atrodo maždaug kaip Smolnis. „Literatūra ir menas“ spausdina Keliuočio memuarus (nerado, vargšai, nieko geresnio).
Milašiaus telegrama Lietuvą pasiekė – publikuota „Atgimime“ dar vasario septynioliktąją.

 

Kovo 14 d.
Vėl New Yorke, skaitau eiles Manhattano lietuvių klube prie Our Lady of Vilnius6 (angliškus vertimus skaito Čiuberkis). Auditorijoje Liuba ir – nei daugiau, nei mažiau – Irena Kostkevičiūtė.

 

Kovo 15 d.
Pašnekesys su abiem Nobelio laureatais. Milašius planuoja apsilankyti Vilniuje ir gimtinėje – važiuosiąs ten su broliu birželio ar liepos mėnesį. Čia tai bent!
Brodskis: „Я получил письмо из Союза следующего содержания: „Когда же ты подохнеш, жид проклятый?“ Šiaip jau kalbamės daugiausia apie Khomeini. „Это заменит Гитлера и Сталина, хотя мы этого уже не увидим. Впрочем, Рушди, которого я знаю, редкостный подонок, а книга его – марксистское дерьмо. Когда нас знакомили, я принял его за еврея.“7

 

Kovo 16 d.
Į Providence – čia turiu skaityti paskaitą Brown University. Miestelis mielesnis už New Haveną. Nakvoju Gardner House, savotiškame muziejuje, kur visi baldai XVII–XVIII amžiaus.

 

Kovo 17 d.
Paskaita praėjo pakenčiamai. Jei gaučiau darbo Brown, visa mano situacija principingai pasikeistų. To beveik norėčiau, nes Yale pradedu grimzti į buitinę ir šiaip jau pelkę.

 

Kovo 18 d.
Grįžtu. Šenkeris iš mano pasakojimo daro išvadą, kad Brown turiu puikiausių šansų. Pats taip nemanau, nes vienas iš mano konkurentų – Maguire8.

 

Kovo 19 d.
Skambina Brodskis. „Магуайр стремится уехать из Нью Йорка, потому что боится AIDS. Что же касается меня, я бы и сам туда переселился, ради океана. Они мне предлагали место, но что-то не пишут.“9
Nuotaika šiandien bjauri, jaučiuosi fiziškai ir nerviškai persitempęs.

 

Kovo 20 d.
Ilgas pokalbis telefonu su Bradūnu. Jis nori važiuoti į Lietuvą, bet laukia iš Rašytojų sąjungos, kad jį pakviestų – o sąjunga sakosi negalinti to daryti. „Tuo tarpu mane kalbino atvykti tiktai Saja ir Geda. Be to, norėčiau turėti didelį viešą poezijos vakarą ir aplankyti Alvitą.“ Viskas bus, Kazy, nesijaudink.

 

Kovo 21 d.
Liuba Čiornaja pas Arbitblatą, ar tiesiog Blatą10, su kuriuo ta proga susipažįstu. Lietuviškai jis kalba dar ne per prasčiausiai, bičiuliškai prisimena mano tėvą.
Brown, kiek suprantu, nepraėjau. Na, tiek to – visa, ką Dievas siunčia, galų gale išeina į gerą.

 

Kovo 23 d.
Interview Lenkijos oficialaus radijo korespondentei, užtrukęs kiaurą dieną.

 

Kovo 24 d.
Po truputį rengiu naują eilių knygą. Diana [Senechal] turi jau visus penkiasdešimt mano tekstų angliškai.

 

Kovo 25 d.
Ką gi, mes pradėjome tą karą, neturėdami nė mažiausios vilties laimėti, vien tik todėl, kad neiti į apkasus buvo gėda. Sėdėjome apkasuose trisdešimt metų. Ir laimėjome.
Sakėme kadaise: nacizmas – maras, o komunizmas – vėžys (ir todėl pavojingesnis). Dabar iš vėžio liko tik nekrozinis audinys, kuris savaime nyksta ir šalinamas iš organizmo. Jokie stabdymai, jokie perversmai to negalės pakeisti.

 

Kovo 26 d.
Pobūvis su Marietta Čudakova11, kurią anuomet pažinojau (buvome susitikę Tartu). Ji nusiteikus gana optimistiškai.

 

Kovo 27 d.
Čudakovos paskaita apie Bulgakovą. Įdomiausia dalis – pirmoji Bulgakovo publikacija, kuri atrodo lyg šiandien rašyta.
Beje, Marietta ir kiti „Memorialo“ nariai skaitė mano „Rusus ir lietuvius“: tai malonu.
Josifas: „Я тут уестествил одну француженку. Она спросила: одна женщина у меня или много. Я ответил: несколько, то есть никого.“12

 

Kovo 28 d.
Rinkimai, kuriuos Lietuvoje vos ne šimtu procentų laimėjo Sąjūdis.
Laisvės augimas primena senovinį „plikio paradoksą“: kiek plaukų turi netekti žmogus, kad jį pavadintume plikagalviu? Kiek dar turi atsirasti naujovių, kad TSRS (ar Lietuvą) pavadintume laisva šalimi? Na, Lietuvai pirmaeilis (bet ne vienintelis) kriterijus – atsiskyrimas. O Rusijai?
Rusijai irgi.

 

Kovo 30 d.
Lankauskas pakviestas stebėtoju į PEN suvažiavimą Maаstrichte.
Rinkimų rezultatai netikėtai puikūs, ypač Leningrade. TSRS yra mažiausiai šešios partijos, neskaitant tautinių: Jelcino partija, Sacharovo partija (kuriai stengiuosi priklausyti), gorbačiovininkai, senieji nomenklatūrininkai, „Pamiat’“ ir radikalai à la Grigorjancas13 ir Evdokimovas. Rostislavą [Evdokimovą], beje, gaudo KGB, o jis slapstosi. Manau, kad Leningrado komunistai, patyrę pralaimėjimą, negirdėtą nuo Kronštato maišto laikų, giežia ant jo dantį ir nori bent su juo atsiskaityti.

 

Kovo 31 d.
Pas Misiūną: ten Liuba, kuriai su Štromu duodame ilgą ir netvarkingą interview.
Skaitau „Тыняновские сборники“14 ir nelabai įdomų Chiaromonte15.

 

1 Rus. „Lietuva – na, ji išliks. O Rusijoje pati žemė streikuoja, ir niekas ten nebeaugs. Geriausia mintis – visiems iš ten išvažiuoti visam laikui.“
2 Rus. „Sidabrinis balandis“.
3 Algimantas Gureckas (g. 1923) – JAV lietuvių visuomenės veikėjas.
4 „Šėtoniškos eilės“ – Salmano Rushdie romanas.
5 Ajatola Khomeini (1902–1989) – Irano religinis ir politinis veikėjas, pasmerkęs Salmaną Rushdie.
6 Aušros Vartų Mergelės bažnyčia.
7 Rus. „Aš gavau tokio turinio laišką iš Sąjungos: „Kada gi tu nustipsi, žydpalaiki prakeiktas?“ „Tai atstos Hitlerį ir Staliną, nors mes to jau nebematysim. Beje, Rushdie, kurį aš pažįstu, reta padugnė, o jo knyga – marksistinis šūdas. Kai mudu pažindino, aš jį palaikiau žydu.“
8 Robertas Maguire’as (1930–2005) – žymus amerikiečių slavistas.
9 Rus. „Maguire’as stengiasi išvažiuoti iš New Yorko, nes bijo AIDS. O jei kalbėsim apie mane – aš ir pats ten persikelčiau, dėl vandenyno. Jie man siūlė vietą, bet kažkodėl nerašo.“
10 Arbitas Blatas (1908–1999) – žydų ir lietuvių dailininkas.
11 Marietta Čudakova (g. 1937) – rusų literatūrologė.
12 Rus. „Aš čia permiegojau su viena prancūze. Ji paklausė, ar aš turiu vieną moterį, ar daug. Atsakiau: keletą, taigi nė vienos.“
13 Sergejus Grigorjancas (g. 1941) – rusų disidentas.
14 „Tynianovo rinkiniai“ – slavistinis periodinis leidinys.
15 Nicola Chiaromonte (1905–1972) – italų rašytojas antifašistas.

 

Draugai