Vida Girininkienė. Aš buvau Škotijoje

Paminklas Bobiui Edinburgo gatvių sankryžoje ir jo kapas Pilkojo vienuolyno (Greyfriars) bažnyčios šventoriuje. Autorės nuotraukos

Kelionė į Škotiją šių metų gegužę priminė 2016-ųjų kelionę su istoriku Valentinu Brandišausku po Baltarusijos Polesę. Ten skaudėjo akis nuo pelkėtų lygumų, čia – nuo kalnų. Žinoma, viskas priklauso nuo metų laiko, nes kai žydi viržiai, kalnai tampa violetiniai. O kokia Škotija be lietaus ir rūko? Gegužės viduryje pakrapnojo tik dvi dienas, o likusias dešimt buvo giedra ir šilta. „Jūs nematysite Škotijos“, – ne kartą kartojo mūsų gidės. Trys gidės: Milda – lygumų ir gamtos, Dalia – didžiųjų miestų, o jauniausioji, Rasa, Šv. Andriaus universiteto, esančio Sent Andruso miestelyje, Geologijos fakulteto studentė, be abejo, – gelmių ir kalnų.
Važiuodami nepaprastai susidomėjome gamtos mokslais, užmėtėme Rasą tos srities klausimais. Sužinojome apie metamorfines uolienas, narvus žuvims, fjordus, šliužus, vandenynų kilmę. Be abejo, domėjomės ir Škotijos studentų gyvenimu. Ne viską Rasa žinojo, nebijojo to pripažinti, tačiau visada išsisukdavo puikiu humoru ir anekdotais. Antai, škotai labai laukia globalinio atšilimo ir Antarktidos ledynų tirpsmo. Pakilus vandenyno lygiui, žemyninė Anglija skęs, o škotai, įsitaisę ant savo kalnų, džiaugsis tuo reginiu. O kur pasaulyje laimingiausi angelai? Aišku, Škotijoje, nes čia nuolat garuoja viskis. Sako, tuos angelus galima pamatyti debesų apsuptose kalnų viršūnėse ir net pasisveikinti, pakėlus dešimtąją viskio taurelę. Ir, šiukštu, nebandyk škoto pavadinti anglu. Iš Rasos sužinojome, kad per Napoleono karus buvo iššaudyti vilkai ir iškirsti medžiai, tuomet be saiko paplito stirnos ir dabar stengiamasi tai atitaisyti. Miesteliuose žavėjo tikrų čerpių stogai, raudono smiltainio namai, akmeninės tvoros. Namų spalvingumu ypač išsiskyrė XVII a. Kalroso (Culross) miestelis, jautėmės kaip pasakų karalystėje. Valentas visada siekia parodyti viso krašto ar jo dalies visumą, todėl jei čia bus bent vienas tarpeklis, į jį būtinai leisimės. Pamatėme ilgiausią Europoje konsolinį Forto geležinkelio tiltą, pakibusį virš to paties pavadinimo upės žiočių, Glenfinano viaduką su 21 arka, stebėjome, kaip jo bėgiais rieda garinis traukinys. Čia buvo filmuojamas „Haris Poteris“. Pabuvojome prie Nesės ežero, tikėdamiesi pamatyti į gyvatę panašią pabaisą, ir įspūdingoje Skajaus saloje, kurios pakrantės – juodo bazalto uolos, tiltai, spalvingi nameliai, žolynai – įspūdingas reginys, kuriam suvokti reikia laiko. Žiūriu dabar į gausybę nuotraukų ir negaliu patikėti, kad aš čia buvau. Netgi lipau į kalnus.
Pasukau tąkart nuo bendrakeleivių, pasirengusių kopti į Marsko viršūnę, ir pradėjau klajones po Sligachano slėnį. Eidama siauru keliuku užkliuvau už minkšto akmens luito, žiūriu, ogi ten guli avis ir nejuda. Neslėpsiu. Išsigandau. Žiūri į mane išsproginusi akis ir nė krust. Ir tik kai atsitraukusi pasi­ėmiau fotoaparatą, ji pajudino galvą, o kai pradėjau fotografuoti, lėtai, nenuleisdama nuo manęs akių, pakilo. Netoli mano kojų sujudėjo dar du akmenėliai, ogi, žiū, avinukai. Ir kaip aš jų nemačiau... Jie greitai pakilo ir nusekė mamą. Kurį laiką ėjau iš paskos vis fotografuodama, avis, vis atsigręždama, pagreitino tempą, vikriai užkopė į neaukšto kalnagūbrio viršūnę ir dingo man iš akių. Tikriausiai elgiausi neleistinai, bet negi atsiprašysi tos avies... Prisižiūrėjome pakelėse avių, karvių, tarp jų ir raguotų škotiškų ilgavilnių, keistai primenančių dūdmaišininkus.
Kokia Škotija be pilių ir miestelių? Pravažiuodami matėme jų ne vieną. Iš pradžių viską fotografuodavau, bet pro langą sunkiai ką geresnio išspausi, be to, po kurio laiko suvoki, kad vaizdai kartojasi. Vieni gražiausių – Stirlingo pilis ir to paties pavadinimo miestelis. Pilis stovi ant aukštos vulkaninės kilmės kalvos, ir jau nuo XII a. užėmė gynybines pozicijas Škotijos nepriklausomybės kovose su Anglija. Tapusi Škotijos valdovų rezidencija matė ne vieną karalių. Čia 1543 m. rugsėjo 9 d. karūnuota Marija Stiuart, pakrikštytas jos sūnus princas Jokūbas, vėliau tapęs Škotijos ir Anglijos karaliumi Jokūbu VI. Pilies sienas puošia įspūdingi persiški kilimai. Šalia XVII a. pastatytos bažnyčios yra senos kapinės, kuriose palaidota daug žinomų škotų. Stovint prie šių paminklų apima beviltiškumas, juk negali, kad ir mintyse, nusilenkti tam, kurio net pavardės nežinai.
Apsilankėme Fort Viljame, šalia kurio yra aukščiausias Škotijos kalnas – Ben Nevis. Pusę dienos klaidžiojome Sent Andruse ir universitete, šlaistinėjomės Šiaurės jūros pakrantėje. Prie jos didžiulis golfo laukas, mat studentų miestelis yra šios sporto šakos tėvynė ir sostinė. Beje, trečiame pagal senumą (įkurtas 1450 m.) universitete mokosi daug aukštuomenės atstovų. Čia aplinkybės ir likimas suvedė du kilmingus studentus – princą Williamą ir Catherine, vėliau tapusią jo žmona. Universiteto kieme yra statula šuniui ir suoliukas, tikriausiai susijęs su kokia nors šio universiteto legenda ar tradicija. Beje, Škotijos universitetuose bakalauro studijos yra nemokamos.
Manau, visi aplanko Dramondo pilies reguliarųjį, t. y. prancūziškąjį, sodą, laikomą vienu garsiausių terasinių sodų Europoje. Kadangi jo teritorija nėra didelė, išryškėja griežta geometrinė kompozicija. Pilis privati, tačiau sodas atviras visiems norintiesiems. Aišku, už mokestį. Šis sodas buvo pradėtas puoselėti dar XV a. Škotijos generolo lordo Johno Drummondo, tačiau tik XVIII a. įgijo dabartinį vaizdą. Gėlynai, skulptūros, vejos, tarytum netyčia pozuojantys povai, o dar geras oras tikrai nepriminė darganota, apniukusia šalimi vadinamos Škotijos. XIII a. pilis Eilen Donan buvo atstatyta XX a. Viršutiniuose aukštuose gyvena jos savininkai, tačiau žemiau įrengtuose kambariuose gali apžiūrėti ekspoziciją, iš kurios išsiskiria ginklų kompozicijomis išpuošta banketų salė. Ši pilis laikoma viena gražiausių Škotijoje.
Ant ežero kranto, nuostabaus sodo apsuptyje stovi prancūziško stiliaus Invererio pilis. Įspūdingas šios pilies interjeras – skoningi ir prabangūs gobelenai, sienų apmušalai. Visos Europos istorikus traukia Invereryje XIX a. buvęs kalėjimas, dabar – muziejus, kuriame parengta labai informatyvi ekspozicija. Joje yra sąsajų ir su Lietuva. Kaip atrodė raganų deginimo laužai, kurie XVI–XVII a. Lietuvoje irgi nebuvo retenybė? Manoma, kad tai būdavo stulpas, prie kurio pririšdavo moterį ir kurį įstatydavo į sukrautą laužą. Bet, pasirodo, galėjo būti sudėtingiau ir baisiau. Muziejaus ekspozicijoje yra piešinys, vaizduojantis šią procedūrą. Iš pundeliais surištų vienodo ilgio lentų ar pagalių suręsdavo žmogaus aukščio namą primenantį statinį, ant kurio užkeldavo stulpą su pririšta „nusikaltėle“. Statinio vidų prikraudavo smulkių degių medžiagų ir tada uždegdavo. Kadangi raganos tiesiogiai nepasiekdavo dūmai ir liepsnos, susirinkusieji baisias konvulsijas galėdavo stebėti gana ilgai.
Visko čia neišvardysiu. Tačiau Edinburgą noriu išskirti. Kaip vieną nuostabiausių iš aplankytų miestų, tą, į kurį norėčiau sugrįžti. Arba kaip stebuklą.
Škotijos sostine Edinburgas tapo 1437-aisiais. 1583 m. čia buvo įkurtas universitetas. 1995 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Stovi, kaip ir Roma, ant 7 kalvų. Yra žaliausias Jungtinės Karalystės miestas: jame 112 parkų. Tokia oficiali statistika. Tačiau vos tik atvykę ir su Dalia išėję pasivaikščioti suvokėme, kad statistika bejėgė perteikti šio miesto visumą. Gegužę žydi sakuros. Aukštos, gausiai aplipusios rusvai balsvais žiedais, jos tarsi karalienės užpildo visas gatves, dar ir nutiesdamos po kojomis spalvotus kilimus. Ir nejučia pagailo Vilniaus, tikriausiai nelabai joms tinka mūsų klimatas. Gidė sako, kad Škotija bandys kratytis atvežtinių medžių, tačiau joms gali būti daroma išimtis.
Apstulbę nuo sakurų laisvą dieną lėkėme į 1870 m. pradėtą steigti Karališkąjį botanikos sodą. O ten vėl gausybė augalų ir medžių, daugiausiai iš Kinijos. Karališkoji mylia, viena gražiausių gatvių Europoje, jungia karališkąją pilį senamiestyje ir Anglijos karalienės vasaros rezidenciją Škotijos naujamiestyje. Nuo jos ir aplinkinių gatvių žemyn veda daugybė siaurų gatvelių su įrengtomis laiptinėmis, kuriomis nusileidęs patenki ne į gatvę, o dažniausiai į didžiulį pusiau uždarą kiemą, kurio viduryje tarsi aikštėje stovi paminklai. Tai nuo seno buvę prestižiniai kiemai, kurių gyventojų langai apsaugoti nuo triukšmo ir dulkių. Labai dažnai išsukęs iš tokių kiemų patenki į naują gatvių raizgalynę, kurių kiekviena savita ir spalvinga. Beje, Edinburgo „Nicolson‘s Cafe“ J. K. Rowling pradėjo rašyti „Harį Porterį“. Prisipažinsiu, tokio įspūdžio nesitikėjau, ypač po neseniai aplankyto Amsterdamo, kurio niūrumo nesugebėjau nei pajusti, nei prisijaukinti. O čia nė jaukintis nereikia – Edinburgas iškart krito į širdį.
Senojo miesto širdis – ant užgesusio vulkano pastatyta Edinburgo pilis, buvusi Škotijos karalių rezidencija. „Niekas negali manęs įžeisti ir išeiti nenubaustas“, – skelbia užrašas prie pagrindinio įėjimo į pilį. Kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius, pirmą valandą iššauna patranka, seniau turėjusi nurodyti miestiečiams tikslų laiką. Pilyje yra Škotijos valstybinis karo istorijos ir kiti šiuolaikiniam lankytojui pritaikyti muziejai. Karališkąja mylia nusileidi iki Holirudo rūmų – Elžbietos II vasaros rezidencijos. Joje prieš daugelį metų gyveno Škotijos karalienė Maria Stuart. Čia pamatysi jos rankdarbių ir prasuksi pro mažutį kambarėlį, kuriame pavydus sutuoktinis lordas Darnley liepė nužudyti Davidą Rizzio, žaidusį kortomis su karaliene ir jos damomis. Apėjęs dviejų aukštų gana paprastai įrengtas sales, gali įsivaizduoti ir pro langą į kalvas žvelgiančią karalienę Elžbietą II – ji čia kasmet apsilanko, tuomet, žinoma, visi pilies vartai prašalaičiams būna uždaryti.
Netoliese yra Škotijos parlamento rūmai, į kurių vestibiulį taip pat gali patekti, o iš anksto užsiregist­ravęs – ir į ekskursiją. Nepaprastai įspūdinga Šv. Egidijaus (St. Giles) katedra, jos bokštas, primenantis karališkąją karūną, vitražai ir vadinamoji Usnies koplyčia, kurios lubas ir sienas puošia medžio drožiniai. Šv. Egidijus yra ne tik Edinburgo, bet ir apskritai vargšų, luošųjų ir raupsuotųjų globėjas. Šioje kated­roje stovi paminklas Edinburge gimusiam rašytojui Robertui Louisui Stevensonui, labiausiai išgarsėjusiam romanu „Lobių sala“. Kuris iš mūsų jo neskaitė? Į katedrą taip pat norėsiu sugrįžti.
Škotijoje valstybiniai muziejai yra nemokami, o už privačių, tarp jų ir karališkųjų pilių, lankymą, teks nemažai sumokėti. Jokių ICOMOS! Skubame į Nacio­nalinę dailės galeriją. O čia Rembrandtas, Tiziano Vecelli, Peteris Paulius Rubensas... Ir čia reikės dar sugrįžti! Stoviu prie V. van Gogho 1888 m. Arlyje tapyto paveikslo „Žydintis vaismedžių sodas (Slyvos)“, vieno iš jo žydinčių vaismedžių sodo variantų. Apie sodus tais pačiais metais kovo 10 d. jis rašė broliui Teo: „Aš dirbu kaip išprotėjęs: dabar žydi sodai ir noriu stebuklingai ryškiomis spalvomis nutapyti provansišką sodą.“ Kaip dabar tai siejasi su Edinburgo sakuromis! Įspūdingoje Škotijos modernaus meno nacionalinėje galerijoje pamatai daugelį žinomų dailininkų darbų, o čia, va, netikėtai ir savas – Chaimas Sutinas, 1910–1913 m. mokęsis Ivano Trutnevo įsteigtoje Vilniaus piešimo mokykloje Vilniuje. Ch. Sutinas, kaip ir daugelis šios mokyklos auklėtinių, prieš Pirmąjį pasaulinį karą pasuko į Paryžių ir ten išgarsėjo. Šioje galerijoje eksponuojamas jo 1920–1921 m. nutapytas peizažas su pilimi. Muziejaus kieme yra Henry’o Moore’o ir kitų skulptorių darbų, o centre paaukštinta lyguma, primenanti laimėtą Lukiškių aikštės projektą. Walterio Scotto paminklas, kaip rašoma, yra aukščiausias pasaulyje monumentas rašytojui. 61 m statinys neprimena paminklo, greičiau gotikinį statinį ar tvirtovę. Sėdi ramiai sau W. Scottas tarp kolonų monumento aikštelėje su knyga rankoje ir draugeliu – škotų kurtu Maida. Tiesa, į monumentą-tvirtovę galima ir užlipti. Beje, W. Scotto romanai turėjo įtakos pirmojo lietuviškojo romano „Algimantas“ autoriui Vincui Pietariui. Visai netoli esanti centrinė Edinburgo geležinkelio stotis pavadinta „Vaverli“, pagerbiant W. Scotto 1814 m. išleistą to paties pavadinimo romaną.
Netoli įstabaus Škotijos nacionalinio muziejaus, kelių gatvių sankryžoje, prie Pilkojo vienuolyno (Greyfriars) bažnyčios vartų, yra nedidelis paminklas šuneliui Bobiui, su nublizginta nosyte, mat visi ją paglosto. Skaiterjero veislės šuniukas kartu su savo šeimininku Johnu Gray’umi dirbo naktiniu sargu. 1858 m. šeimininkas mirė, o Bobis 14 metų, iki pat savo mirties, saugojo šeimininko kapą. Vienuolyno sodininkas ne kartą bandė jį iškeldinti, bet paskui pasigailėjo. Šuo ant šeimininko kapo praleisdavo naktį net labai blogu oru. Sujaudinti miestiečiai jį maitino ir globojo. 1872 m. Bobis mirė ir buvo palaidotas Pilkojo vienuolyno bažnyčios šventoriuje, netoli savo šeimininko. Netrukus ant šunelio kapo buvo pastatytas paminklas. Nors Škotijoje gal ir nepriimta, bet nupirkau gėlių ir padėjau ant kapelio. Čia irgi norėsiu sugrįžti...
Na, o apie XII a. Glazgo katedrą, muziejus, universitetą, XIX a. nekropolį reikia ne tik atskiro straipsnio, bet ir atskiros kelionės, – dviejų dienų šiam miestui, nors jis ir ne toks įspūdingas kaip Edinburgas, buvo per mažai. Paminėsiu, kad Kelvingrovo meno galerijoje ir muziejuje mačiau Jeano-François Millet 1850–1851 m. nutapytą paveikslą „Ėjimas į darbą“. Šio dailininko valstietiška tematika V. van Goghui buvo itin artima. 1890 m. jis Sen Remi nutapė savo garsųjį „Rytas. Valstiečių pora eina dirbti“, saugomą Sankt Peterburgo Ermitaže. Beje, Kelvingrove yra ir vienas ankstyviausių V. van Gogho Paryžiaus laikotarpio darbų – 1886 m. nutapytas Monmartro vėjo malūnas.
Nesu patenkinta šiuo rašiniu. Ne viską spėjau pamatyti. Bet svarbiausia – nelijo, o aš, nors ir buvau, bet nepermirkusi nepajutau Škotijos. Ir iš tikrųjų reikės čia sugrįžti.


Iš 3662 žurnalo (2018-07-20 19:07:12)
Draugai