Birželio 24 d. – Jano Čečioto 220-osios gimimo metinės

Jubiliejiniai metai

Vienas po kito tai Baltarusijoje, tai Lenkijoje bus prisimenami asmenys, XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais mokęsi Vilniaus universitete, vienoje garsiausių tuo metu aukštųjų mokyklų Europoje. Šioje jubiliejų grandinėje nelieka nuošalyje ir universitete studijavę lietuviai. Nesigilindama į faktografiją, kuri kultūros istorikui puikiai žinoma, priminsiu, kad 1822 m. Juozapo Zavadskio spaustuvėje buvo išleistas pirmasis Adomo Mickevičiaus poezijos tomelis „Baladės ir romansai“, davęs pradžią lenkų romantizmui. Ne paslaptis, jog lenkų ir baltarusių romantikai tada lietuvių tautą laikė mirštančia, jos kalbą – nykstančia ir be ateities. Ir štai 1822-aisiais ant stalo gulėjo pirmoji tos „nykstančios tautos“ istorija lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Tai įvykis, kuriam įamžinti išdidūs lenkai būtų pastatę jei ne obeliską, tai paminklą, o pas mus, deja... Žino, kas žino, ir tiek... Tiesa, yra puikus Vinco Grybo paminklas Papilėje, kur Simonas Daukantas praleido paskutiniuosius gyvenimo metus, bet juk Papilė (Akmenės r.) – ne centras ir kultūrinio įvaizdžio neformuoja. O juk Daukantui, istorikui, kultūros istorikui, organizuoto ir kolektyvinio tautosakinio darbo pradininkui, lietuviškų vadovėlių ir skaitymo knygelių autoriui, beletristui ir rašytojui 2013-aisiais sukako 220 metų. Ši data praėjo be iškilmių, sakyčiau nepastebėta ir nepagarsinta. Na ir kas? Gimė, mirė – nieko čia nauja! Po dvejų metų, 2018-aisiais, 220 metų sukaks Mickevičiui. Kaimyninėje Lenkijoje jau rengiamasi šiam jubiliejui, vėl baksnojama Vilniaus miesto valdžia ir vyskupija statyti paminklą jo poemos herojei Gražinai. Prasideda naujas poeto kūrinių inscenizacijų srautas... Visko bus ir viskas bus gerai... Tačiau juk tais pačiais, 2018-aisiais, mūsų S. Daukantui sukaks 225 metai. Data jubiliejinė, bet kol kas nieko konkretaus apie šį jubiliejų negirdėjau. Nesu paminklų statymo aistruolė, tačiau, prisiminus diskusijas dėl Jono Basanavičiaus paminklo vietos Vilniuje, galima paklausti, ar yra kurioje nors Lietuvos sostinės aikštėje paminklas S. Daukantui? Aikštė yra, o paminklo – ne. Bet... nuklydau į lankas, šįsyk prisiminsiu ne Daukantą, o baltarusį –­ Janą Anto­ną Čečiotą (baltarusiškai Ян Чачот), gimusį 1796 m. birželio 24 d. Maliušicų dvarelyje (Naugarduko aps.) bajorų Tado ir Klaros (Haciskos) Čečiotų šeimoje. Beje, 220 metų ir kitai to meto garsenybei –­ Tomui Zanui.

Adomo Mickevičiaus šešėlyje

Gana ilgai J. Čečiotas buvo tarsi A. Mickevičiaus šešėlyje. Mokyklos ir studijų Vilniaus universitete draugas, filomatas, tremtinys – šios jo biografijos detalės susisieja su A. Mickevičiaus gyvenimu. Padėtis pasikeitė Baltarusijoje paskelbus naujus folkloro tyrimus, o ypač Stanislavui Świrko 1989 m. išleidus knygą „Z Mickiewiczem pod ręnkę czyli życie i twórcość Jana Czeczota“ („Su Mickevičiumi už rankos, arba Jano Čečioto gyvenimas ir kūryba“). Vilniaus universiteto bibliotekos Rank­raščių skyriuje saugomas J. Čečioto eilėraščių rinkinys – trys rankraštiniai „Giesmelių apie senovės lietuvius iki 1434 metų“ egzemplioriai. Naudodamasis Motiejaus Strijkovskio ir Teodoro Narbuto darbais, jis aprašė senuosius lietuvių kunigaikščius ir jų žygius. Šių dainelių vertėja Regina Koženiauskienė teigia, kad tas giesmeles galima laikyti pagoniškosios Lietuvos kronika, prasidedančia Kerniumi ir pasibaigiančia Jogaila. Beje, jos lenkų kalba nebuvo išleistos. Vertimą kartu su išsamiais istorikės Redos Griškaitės paaiškinimais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido 1994-aisiais. 2014 m. Lietuvos kultūros tyrimų instituto išleistoje knygoje „XVI–XIX a. Lietuvos muzikinio gyvenimo atodangos“ paskelbta muzikologės Jūratės Trilupaitienės studija apie filomatų ir filaretų muzikinę veiklą. Joje ypač daug dėmesio skirta tautosakininkui, folkloristui, poe­tui, muzikui J. Čečiotui. Galima teigti, prasideda savarankiškas J. Čečioto „gyvenimas“ ir jo palikimo įvertinimas.

Tačiau ryšių su Adomu iš tiesų būta daug, jų neišbrauksi. Taip jau likimas surėdė – jų gyvenimai jaunystėje ėjo greta: klasės draugai dominikonų išlaikomoje pavieto mokykloje Naugarduke, bendra patirtis ir pomėgiai. O čia ir pirmieji kūrybiniai impulsai, bene labiausiai siejantys menui jautrius žmones. Abu matė 1812 m. gruodžio mėnesio siaubą, kai jų mokykla buvo prigrūsta išvargusių, nusilpusių ir sušalusių sprunkančios Napoleono armijos kareivių. Tikėtina, kad šie vaizdai paliko pėdsakų: A. Mickevičius jaunystės laiškuose mėgo pasirašyti Adomu Napoleonu, o Čečiotas – Janu Napoleonu. Abu, 1815 m. baigę mokyklą, bandė stoti į Medicinos institutą, tačiau nesėkmingai, tad tais pat metais, tik skirtingu laiku, patraukė į Vilnių. Vilniuje Adomui sekėsi geriau nei Janui, jį globojo Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas, galbūt tolimas giminaitis, kunigas ir profesorius Juozapas Mickevičius. Jo paragintas Adomas dalyvavo konkurse dėl nemokamos vietos Mokytojų seminarijoje, kurį laimėjęs gavo stipendiją ir galėjo šiaip taip verstis. O J. Čečiotas jau pirmaisiais metais Vilniuje įsidarbino komisijoje Radvilų reikalams tvarkyti ir studijas Vilniaus universiteto Moralinių ir politinių mokslų fakultete pradėjo tik 1816 metais. Jį domino teisė, pačiu geriausiu žodžiu minėjo profesorių Ignotą Danilavičių, paskaitose smerkusį baudžiavą, deklaravusį visų žmonių lygybę prieš įstatymus. Universitete jis studijavo tik metus, bet ir dirbdamas gilinosi į teisės dalykus ir aktyviai dalyvavo studentų gyvenime. Sprendžiant iš laiškų, tarp jo ir Adomo kartais prabėgdavo juodas katinas, tačiau tai buvo vien laikini nesutarimai, dažniausiai dėl kūrybos, realybėje jie buvo greta. Kurį laiką Jano nuomojamame bute dabartinės Katedros aikštės teritorijoje gyveno ir Adomas. 1818 m. birželio 29 d. jis jau Filomatų draugijos, kurios vienas steigėjų buvo Mickevičius, narys korespondentas, o po metų, sausio 12 dieną, jau ir tikrasis narys.

Eilės ir muzika

Reikia pasakyti, tuo metu eiliavo visi studentai. Tai buvo ne tik mada, bet jausmų ir minčių išraiškos forma. Tikriausiai jau tuomet Janas sukūrė pirmuosius istorinės tematikos eilėraščius, kurių rinktinę vėliau ir pavadins „Gesmelėmis“. Tačiau, matyt, Adomo poezijos talentas Janą gniuždė, tad šis 1820 m. sausio pirmosios dienos laiške jį ramino: „Tavo nuogąstavimai kyla iš kažkokio neteisingo ir jau seno tavo įsitikinimo apie kažkokį mano pranašumą. (...) Iš kur tau pasivaideno tasai pranašumas, kurio aš savyje nematau... „Turiu daugiau už tave talento“, „moku geriau už tave“– tarp mūsų turi būti pripažįstami, ir būk tikras, kad aš tau juos pasakyčiau, jeigu jausčiau, jog jie teisingi“ (L. Vilkas vertimas). Tačiau kas kita buvo muzika, folkloras, čia jau Janas galėjo jaustis pilnavertis. Tada buvo populiarios Čečioto sukurtos smagios užstalės dainos, tekstai pritaikyti baltarusių liaudies dainoms. Pats mėgo dainuoti savo sukurtas dainas, akompanuodamas gitara, kaip pažymi amžininkai, kažin kokiu rusinų dialektu. Beje, jis buvo parašęs ir eiliuotą vieno veiksmo operą. Teigiama, kad Janas jau tada pradėjo užrašinėti baltarusių liaudies dainas, patarles, priežodžius, juos versti į lenkų kalbą. 1823 m. subūrė ir vadovavo „Kastalijos“ klubui, telkusiam jaunus poetus. Šio būrelio dalyvis buvo ir lietuvis Emerikas Stanevičius, studijavęs Fizikos-matematikos bei Literatūros ir laisvųjų menų fakultetuose, vienas pirmųjų rinkęs ir lenkiškoje periodikoje (lietuvių periodikos tuo metu nebuvo) skelbęs lietuvių liaudies dainas. Manoma, kad Čečiotas, kaip ir Mickevičius, galėjo suprasti šnekamąją lietuvių kalbą, nes Naugarduko apylinkėse lietuvių gyveno daug. Jo biografas S. Świrko teigs, esą Čečiotas žinojo kai kurių lietuviškų ir žemaitiškų dainų vertimus, laikė jas nepaprastai gražiomis, manė, kad lietuvių tauta turėjo savo dainininkų. Tiesa, ir Adomas mėgo improvizuoti skambant filareto Antano Frejendo, kilusio iš Telšių apskrities, fleitai. O ir pats bandė šio instrumento kantrybę. Būtent Frejendas, kaip ir A. Mickevičius, 1823 m. kalėjo uždarytame Bazilijonų vienuolyne. Poeto lūpomis „Vėlinių“ trečiojoje dalyje jis ištars: Neuždarytas aš jau būčiau išgaravęs / Ar plykstelėjęs tik – ir garso neišdavęs. / Bet, jei ištrems mane ligi gyvos galvos, / Lietuviai sužinos ir šitaip pagalvos: / „Juk tai jaunimas mūs, tai mūsų kraujas, broliai, / Na, care, palūkėk, palaukite maskoliai!“ (Just. Marcinkevičiaus vertimas). Žuvo mūsų žemietis 1830–1831 metų sukilime.

Vėliau Janas padėjo rengti A. Mickevičiaus pirmuosius poezijos tomus, galima sakyti kartu su profesoriumi Joachimu Leleveliu juos redagavo. O visai netrukus viskas apvirto aukštyn kojomis, ir po visų galų. Užteko užrašo mokyklos lentoje, šlovinusio Gegužės 3-iosios konstituciją, vieno išdaviko ar plepio, ir prasidėjo suėmimų banga, palietusi vos ne pusę universiteto studentų. Vėlgi įvykis – didžiausias XIX a. jaunimo teismų procesas Rytų Europoje. Bazilijonų vienuolyne, papirkę sargus, suimtieji naktimis susieidavo į vadinamąją Konrado celę, jie nesijautė vieniši. Čečiotui, apkaltintam „eilėse ir kalbose skelbus kenksmingus sumanymus“, teko vienutė Misionierių, vėliau – Pranciškonų vienuolynuose. Teigiama, esą ten nenuobodžiavo – pradėjo versti į lenkų kalbą baltarusių liaudies dainas. Lukiškių kalėjime buvo kalinamas T. Zanas, visą kaltę siekęs prisiimti sau. Jie kaip kiti po tardymų kam nors laiduojant, nebuvo išleisti iš kalėjimo. Jų ir bausmės buvo didžiausios: Čečiotui – 6 mėnesius kalėti tvirtovėje, o Zanui – metus. Galima paminėti, kad panaši bausmė – pusę metų kalėti – buvo paskirta ir Adomui Suzinui, atsisakiusiam pateikti parodymus. Tiesa, tardytojai jų, bajorų, nekankino, nekaustė grandinėmis, tačiau patyčios, įžeidinėjimai, kumščiai ar spjūviai į veidą ne vienam atrodė pasaulio pabaiga ir ne kiekvienas tai ištvėrė – buvo ir nusižudžiusių. Grandines teko vilkti Kražių moksleiviams, įkūrusiems slaptą draugiją „Juodieji broliai“, kurią jie esą įsteigę siekdami nukreipti dėmesį nuo studentų. Bet tai buvo tik kalbos, Kražiuose mokytojavo Janas Sobolevskis, vienas artimesnių A. Mickevičiaus, taigi ir J. Čečioto bendrakeleivių. Laisvė jaunuose protuose buvo ne mada, o siekiamybė.

Tremtyje

Pagal nuosprendį J. Čečiotas pusę metų kalėjo Orenburgo gubernijos Kizylo tvirtovėje. 1825 m. paleistas iš kalėjimo kurį laiką ten ir gyveno. Čia 1825 m. lapkričio 3 d. sukūrė sonetą mylimajai Sofijai Malevskai „Tėvynėj numylėtoj“, kurį lapkričio 3 d. nusiuntė Anuprui Petraškevičiui ir J. Zavadskiui. Tai vienas geriausių jo eilėraščių: Tėvynėj numylėtoj, mano mylima! / Tu pirmą ryto mintį ir paskiausią žodį / Su maldomis Dievopi vakarinėj godoj / Suprasi ir atjausi... vos pasieks tave / Manosios plunksnos mintys... (R. Koženiauskienės vertimas)

Netrukus tais metais jis buvo išsiųstas į Ufą, ten vertėsi privačiomis pamokomis. 1828 m., gavęs leidimą dirbti valstybinėje įstaigoje, įsidarbino gubernatoriaus kanceliarijoje. Iš A. Petraškevičiaus (jo dėka buvo paslėptas ir išsaugotas filomatų archyvas), tuo metu dirbusio Maskvos universiteto bibliotekos adjunktu, sužinojo apie Adomo bohemišką gyvenimą Rusijos sostinėje. Ypač nuliūdo sužinojęs, kad 1829 m. Sankt Peterburge išleistame A. Mickevičiaus poe­zijos pirmajame tome nebebuvo dedikacijos jų šauniam ketvertukui: jam pačiam, T. Zanui, Juozapui Ježovskiui, Pranciškui Malevskiui. 1829 m. rugsėjo 2 d. iš Ufos A. Petraškevičiui rašė: „Visai nesu dėkingas Kirpijonui (Daškevičiui, – V. G.) už atsiuntimą Adomo leidinio, nežinau, kur jį dėti. Pats neskaitysiu (...), kam nors padoriam padovanoti negaliu, o įkišti bet kam nenoriu.“ Galėjo sužinoti ir tai, kad Sankt Peterburge tais metais išleistas A. Mickevičiaus „Konradas Valenrodas“ buvo dedikuotas imperatoriui. Galima sutikti, jog tai padaryta sąmoningai, siekiant suklaidinti cenzūrą, tačiau bet kokiu atveju jautriam J. Čečiotui tai turėjo būti smūgis. Su A. Mickevičiumi draugystė nutrūko. O jau vėliau, kai A. Mickevičius paliko Rusiją ir tapo politiniu emigrantu, kai jo poezija Rusijoje buvo draudžiama, bet koks bendravimas jau buvo sunkiai įmanomas. Tikriausiai Anupro paskatintas Čečiotas 1831 m. pradžioje vyko į Maskvą, ten bandė gauti leidimą gyventi, bet jo negavęs buvo išsiųstas į Tverę, paskui į Toržą. 1833 m. įsikūrė Vitebsko gubernijos Liepelio mieste ir įsidarbino Berezinos kanalo statybos valdyboje. Vėl sėdo prie baltarusių liaudies dainų, kurias jam siuntė Marija Putkamerienė, Adomo jaunystės laikų, o gal ir viso gyvenimo, mylimoji. Marilė, tokiu vardu ji žinoma literatūroje, ne tik gerai grojo fortepijonu, improvizavo, bet ir gebėjo kurti melodijas. J. Čečiotas Marilės su talkininke vietine kalba užrašytas ir atsiųstas dainas vertė į lenkų kalbą. Netrukus J. Zavadskio spaustuvėje Vilniuje buvo išleistos J. Čečioto parengtos knygelės: „Panemunių valstiečių dainos“ (dvi dalys), „Panemunių ir padvinės valstiečių dainos“ ir „Padvinių valstiečių dainos“. Reikia manyti, kad prie leidybos prisidėjo Marilė, gerai pažinojusi Zavadskį. Berezinoje J. Čečiotas parašė darbą apie laivininkystę Berezinos upės baseine, tai valdžiai labai patiko, todėl ji išdavė leidimą grįžti į Naugarduko kraštą. Kurį laiką dirbo Vilniaus labdarybės draugijos pirmininko Adomo Chreptovičiaus Ščiorsų dvaro bibliotekoje, kurioje kadaise lankėsi A. Mickevičius ir kiti studentai bei profesoriai. Tačiau netrukus to darbo neteko arba jau sunkiai sirgdamas nebepajėgė dirbti. Vėl klaidžiojo apsistodamas pažįstamų dvaruose Naugarduko apylinkėse. Šeimos neturėjo, buvo vienišas ir užsidaręs, artimiau bendravo gal tik su seserimi. Jo gyvenimas vėl primena Daukantą, kuris, netekęs pastogės pas vyskupą Motiejų Valančių, irgi klaidžiojo po pažįstamus. Netrukus Zavadskio spaustuvėje išleistos J. Čečioto parengtos „Panemunių, padvinių kaimiečių dainos su originalais slavų-krivičių kalba“, „Panemunių, padvinių ir padniestrių kaimiečių dainos“ ir „Panemunių, padvinių kaimiečių dainos, kai kurios patarlės ir idiomos slavų-krivičių kalboje su pastabomis“. Šis jo darbas primena Jono Juškos (1815–1886), užrašinėjusio lietuvių liaudies dainas palei Nemuną Veliuonos, Vilkijos, Seredžiaus apylinkėse, triūsą. Jo dainų tekstais pasinaudojo Stanislavas Moniuška, kurio sąsiuviniuose „Namų dainynas“, pasak J. Trilupaitienės, „suskambo 129 dainelės pagal Lietuvoje kūrusių ir su šia šalimi susijusių poetų eiles. Iš jų 18 priklausė Čečioto plunksnai. Kai kurios jų ir šiandien skamba koncertų salėse“. Ir vėlgi, kurgi neprisiminsi Daukanto, suvokusio tautosaką ne tik kaip tautos kultūros paminklą, bet ir kaip vieną pagrindinių jos išlikimo garantų.

Prieš mirtį dar buvo išleistos J. Čečioto originalios „Dvarininko dainos“. 1847 m. jau sunkiai sirgdamas džiova išvyko gydytis į Druskininkus ir ten rugpjūčio 11 (23) d. mirė. Gal tik atsitiktinumas lėmė, kad jo laidotuvėse dalyvavo istorikas, rašytojas ir publicistas Juzefas Ignacas Kraševskis, ne tik aprašęs jo paskutines skurdžias dienas mažoje trobelėje, bet ir padaręs pomirtinę kaukę.

1858 m. Leopoldo Valickio lėšomis ir pastangomis Ratnyčios (šalia Druskininkų) kapinaitėse pastatytas paminklas, tebestovintis iki šiol. Ant jo iškalta Antonio Edvardo Odyneco epigrama: Jaunystėj jis aukojos mokslui ir dorybei, / O vyro amžiuj narsiai kentė kartų dovį, / Mylėti Dievą, brolius – žiedas jo esybės, / Būtis – erškėčių kelias išganymo šventovėn. / Tėvynėje jo vardą visad žmonės mena, / Kartu ištardami Mickevičių ir Zaną. / Jei tu žinai, kas jie, tai nusilenk granitui, / Maldelė sukalbėk trims sieloms išganyti. (R. Koženiauskienės vertimas)

Šis užrašas sunkiai beįskaitomas. Paminklą, įtrauktą į kultūros paveldo objektų registrą, nuolat lanko turistai iš Baltarusijos ir Lenkijos. Jį surasti nėra sunku, tačiau atvykusieji klaidžioja, nes bažnyčios šventoriuje ir prie kapinių nėra rodyklės. A. Mickevičiaus atvaizdų ir portretų nors vežimu vežk, o štai autentiški J. Čečioto žinomi tik du. Vienas jų, pagrindinis, yra Romano Wilczyńskio pieštas portretas, vaizduojantis mirties patale Druskininkuose gulintį J. Čečiotą. Originale pažymėta, jog R. Wilczyńskis piešė iš natūros 1847 m. liepos 27 (rugpjūčio 8) d., vadinasi, kelios savaitės prieš mirtį. Kas buvo šis dailininkas? Rašoma, kad gimė netoli Sandomiežo (Lenkija), studijavo Varšuvos universitete, dalyvavo 1830–1831 metų sukilime, po kurio buvo ištremtas į Kaukazą. Dailininko talentas padėjo tremtyje –­ Tbilisyje dailės pagrindų mokė generolo Rozeno dukterį. Išgarsėjo tapytais portretais. Vėliau už kažin ką vėl atsidūrė tremtyje Viatkoje, tik 1844 m. gavo leidimą grįžti. Viatkoje tuo metu gyveno filaretas tremtinys Janas Viernikovskis. Tai ir viskas. Galima manyti, kad jie su J. Čečiotu buvo pažįstami tiesiogiai arba galėjo susipažinti per Sibire išblaškytus tremtinius. R. Wil­czyńskio piešinyje puikiai perteikta J. Čečioto tvirta dvasinė būsena ir ramybė. Visa tai, ką teigs ir J. I. Kraševskis po metų kartu su gydytoju Ksaveru Volfgangu išleistoje knygelėje apie Druskininkus: „Jo veidas buvo užlietas saldžios angeliškos šypsenos. Baisi naikinanti liga nepaliko jame jokių pėdsakų, jo dvasia išsiliejo ant tauraus veido.“ R. Wilczyńskio nemini nei Kraševskis, nei kiti amžininkai. Galima manyti, kad jis nepaminėtas dėl saugumo ar kokių kitų politinių aplinkybių. Beje, šio dailininko piešinių turi įsigijęs ir Lietuvos dailės muziejus.

Šiais metais Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido Brigitos Speičytės sudarytą „Lietuvos literatūros anto­logijos (1795–1831)“ I tomą. Jame paskelbta naujų filomatų eilių ir publicistikos vertimų. Tarp jų ir Mindaugo Kvietkausko išversti trys J. Čečioto jaunystės eilėraščiai, kuriuose įamžinti istorijos momentai ir romantikų požiūris į gyvenimą: Betgi niekas taip nerodo / Kaip jautrumas dvasios grožio. Šiam jautrumui J. Čečiotas liko ištikimas visą gyvenimą. Tai atsispindi į lietuvių kalbą neišverstuose jau tremtyje rašytuose jo laiškuose A. Petraškevičiui ir visą gyvenimą rengtose dainose. Be A. Mickevičiaus auros. Tikėkimės, sulauksime lietuvių kalba išsamios studijos apie šią asmenybę, dvasiniu pasauliu ir darbais labai artimą mūsų kultūrai.