Vida Girininkienė. Jurgis Kunčinas – kalinys ir poetas (I)

Šiandien ištarta frazė „poetas ir kalinys“ skamba romantiškai. Tačiau prieš daugelį metų, kai žmogus privalėjo nešioti kalinio rūbą ir gyvenimą dažnai matyti tik pro langą, jokios romantikos nebuvo. Juolab kad ir kaltės, už kurią būtų reikėję „atsėdėti“, taip pat nebuvo. Visą tą laikotarpį galima pavadinti „gyvenimu duobėje“, į kurią įkrenti pats ir pats turi iš jos išsikapstyti. Jau supratote, kad kalbu apie alkoholį, jo sukeltą ligą – priklausomybę, kurios padarinius gali suvokti tik sergantysis ir jį supantys žmonės. Jokia prievarta niekuo nepadėjo ir nepadės. Ta įstaiga, kurioje 1983 m. sausio 31 d. atsidūrė Jurgis Kunčinas, buvo Rasų gatvėje, buvusio vizitiečių vienuolyno pastate įsteigtame „Gydomajame darbo profilaktoriume Nr. 1“. Pokaryje, iki 1949 m., sudarkytame vienuolyne buvo moterų politinių kalinių persiuntimo kalėjimas (lageris), vėliau kitos panašios organizacijos, todėl jo vidus, o ir kiemas skleidė pačią blogiausią energiją. Į tą „Darbo profilaktoriumą“, o iš tikrųjų –­ kalėjimą, vyrai patekdavo artimiausių žmonių – tėvų arba žmonų – pastangomis. Kaip ir kalėjime, terminą nustatydavo teismas, bausmes už nusižengimus ar pabėgimus taip pat skirdavo teismas. Jurgis ten pusei metų pateko tėvų valia. Tačiau dėl įvairių nusižengimų privalomai tvarkai, trijų pabėgimų teismai pratęsė šį terminą, ir laisvėn jis išėjo lygiai po dvejų metų – 1985 m. sausio 31 d.

Jurgis Kunčinas. Antroje pusėje parašyta: „Vidai, atminimui, kalinys Jurgis. 1983 m. gegužė.“

1983 m. gegužės 9 d., kai jis man parašė pirmą laišką, abu buvome laisvi ir abu „buvome duobėje“, aš gal net gilesnėje nei jis. Iki šiol priklausau tiems, kuriems idealiai „sekasi“. Ir tais lemtingais 1981-aisiais galėjau sau tik pavydėti tokios „sėkmės“. Gavau Istorijos instituto siuntimą stoti į istorijos aspirantūrą Maskvoje, susiradau ten puikų vadovą. Gavau iš tarnybos Istorijos archyve neapmokamas atostogas ir sąžiningai rengiausi egzaminams. Tačiau tais metais – pirmais ir, kaip sako, vieninteliais per visą sovietmetį – pasikeitė stojimo sąlygos ir asmenys iš kitų respublikų privilegijų nebeturėjo. Buvo paskelbtas bendras konkursas – į vieną vietą pretendavo gal 50 žmonių. Gavusi iš TSRS istorijos egzamino, kuriam pasirengti vis dėlto ne visa rusiška literatūra buvo nurodyta, trejetą, daugiau egzaminų nebelaikiau. „Įkritau duobėn“, viskas neteko prasmės ir subyrėjo, visos vertybės susvyravo. Prisidėjo ir asmeninės bėdos. Bet „mano duobė“, kitaip nei Jurgio, nepriklausė nuo svaigalų. Tačiau girčiausi, jei teigčiau, kad aš buvau valinga, „geruolė“ ar „auklėtoja“. Protingas mano organizmas alkoholio netoleravo – dvi taurelės ir apsinuodijimas su baisiausiomis pasekmėmis. Tačiau augusiai Naujosios Akmenės kalinių (o jie būtent statė šio miesto cemento gamyklą) barakuose, mačiusiai daugybę pasmerktųjų, tarp jų ir savo tėvą, alkoholis neatrodė toks siaubingas, netgi kaltindavau savo mamą, kol tiesiogiai pati su tuo nesusidūriau.

Taigi 1983 m. gegužės 9 d. gavau pirmąjį laišką iš Jurgio. Iki tol buvome menkai pažįstami. Mano adresą jam davė poetas-kankinys, poetas-aktorius Algirdas Verba. „Miela Vida, – tąsyk rašė Jurgis, – likimas norėjo, kad laišką Tau rašyčiau iš Vilniaus, nes dabar esu uždarytas už spygliuotų vielų. Tai neilgam, rudenį tikiuosi būti vėl laisvųjų žmonių tarpe. (...) Čia, zonoje, turiu šiokias tokias sąlygas krapštytis po savo popierius, šį tą parašau. O dirbu mieste –­­ Mindaugo 23, „Litelektrotechmabo“ firmoje. Čia mes, iš girtuoklių lagerio, dirbame keturiese. Kartais pavyksta ir į miestą neilgam išsprūsti. Toks lyg ir laisvės gurkšnis.“

Zonoje bausdavo griežtai. Ko gero, už menkniekius sodindavo į karcerį. „Gaila, kad kurį laiką negalėsiu gėrėtis Ricardos Huch eilėmis; esu vėl uždarytas zonoje ir miesto nebematau – tik Belmonto mišką pro savo kerkerio langą. „Sudegiau“ už menką nieką, nesodino net į karcerį ir plikai nekirpo, tačiau... (...) Paskutiniu metu aš egzistavau Alytuje. Ten, nors ir gyvenau nuolatinėje nervinėje įtampoje, kariavau su tėvais, tačiau kasdien būdavau miške, prie Nemuno, prie tokio miško ežero Dailidės. Tai ramino. Dabar rašydamas pro bibliotekos langą matau Markučių horizontą ir Minsko plentą – tai erzina. Wieder – nichtszumachen!“1 – rašė jis po savaitės, gegužės 13 d.

Jurgio Kunčino pieštas atvirukas su Vidai skirtu eilėraščiu. 1983 m. birželio 7 d.

Lageryje, kaip ir apskritai visose sovietmečio įstaigose, buvo privalomas kultūrinis gyvenimas. Zonoje veikė teatras, vykdavo koncertai, jų pasirodymus neretai stebėdavo net aukšti pareigūnai. Jurgis stengėsi būti arčiau knygų, darbuotis bibliotekoje, bet tai jam pavykdavo tik laikinai: „Šit ir naujienų esama – šiandien sužinojau, kad į biblioteką manęs neskirs, rado kitą žmogų. O aš čia jau pavaduodavau Put­rių, dirbdavau ir dėjau didelių vilčių į laisvą laiką, kurį galėčiau išnaudoti savo tikslams“, – rašė liepos 11 d. Paskui vėl juodas darbas: „Jau pradedu totališkai atbukti prie konvejerio. Sapnuojasi slenkanti juosta, o ant jos juodos porcelianinės kaukolės su lemputėmis tarp dantų“, – informuoja liepos 13 d.

1983 m. laiškus gaudavau kasdien, neretai net keletą per dieną. Gaudavau paštu ar per jo draugą Vacį Bukauską. Dažnai jie būdavo su piešiniais, kartais ypač meniškai išraižytais plona plunksna, kurių turėjo visą kolekciją, apklijuoti pašto ženklais, kaligrafiški. Siųsdavo naujus eilėraščius, kurių tebeturiu dešimtis. Aprašė savo mokyklos ir kurso draugus, alytiškius, pažįstamus, dailininkus, su kuriais gal net daugiau bendravo nei su rašytojais, skaitytas knygas, aplinką, patikėjo savo mintis ir svajones. Mus siejo kūryba, kuriai aš, sąžininga tarnautoja, neturėjau galimybės atsidėti. Dažnai rašydavo vokiečių kalba, kuria anuomet laisvai kalbėjau ir rašiau. Bet labiausiai mus suartino knygos, kurių abu turėjome nemažai. Jos buvo visada sušildydavęs stebuklas, kai tik kas pradėdavo ten, „duobės apačioje“, ledėti. Nekeikė savo tėvų, su jam būdinga ironija blaiviai suvokė situaciją: „Kai pakliuvau čia, nebuvau kuo nusivylęs, nieko „anapus“ kordono nepalikau, todėl ir pritapti čia man buvo lengviau, nieko nelaukiau ir netikėjau. Tai yra, tikėjausi prastumti tuos metus, o paskui – kaip dievas duos. Tik dėl savo tingėjimo nepuoselėjau jokių planų. Šiaip ar taip, buvo niūru. Dabar kitaip, daugel kas kitaip. Esi Tu, ir man tikrai giliai nusipjaut ant visų kalbų kalbelių, intrigų, pašaipų ir t.t., ir pan.“ Tais metais jis pareiškė, kad rašys tik proza, nors teberašė ir eilėraščius.
Išliko ir mano laiškai Jurgiui. Visa tai manau sudėti knygon. Ne tik dėl Jurgio, bet ir dėl tų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrę duobės dugne, matytų išeitį kūryboje, savyje, tikėtų stebuklu išlipti ir išlikti. Ir dėl tų, kurie vėl paisto, kad visus „ne tokius, trukdančius“ reikia kur nors uždaryti (nebent Naisiuose!) arba visą patriotizmą atkurti ar sukurti (pagal pasirinkimą) tautiniais kostiumais.

Laiško Vidai faksimilė su piešiniu

 

Jurgio Kunčino laiškai Vidai

 

Vilnius, 83 05 18.

Schönen guten Tag, liebe Vida!2

Bin herzlich dankbar für Dennen netten Brief. Hast Du nichts dagegen, daß ich Deutsch schreibe? Oder?3

Išties labai ačiū. Žiūrėdamas į kunkuliuojantį pavasarį, laukiu tos dienos, kai vėl galbūt išleis į miestą. Nors, antra vertus, tenai tasai kontrastas, ko gero, dar skaudesnis. Tiek to!

Vida, čia, „kerkeryje“ rašau tokius užrašus, neoriginaliai juos pavadinęs „Die Aufzeichnungen des Beobachters“4 (Volume I, Volume II). Šit ištrauka: „Rytoj vėlei cechas ir konvejeris, o lauke – kunkuliuojantis gegužis. Ar gali žmogus čia jaustis tiek nusikaltęs, kad būtų uždarytas už vielų ankštame kieme? Vargu bau! (...) Tad ar pasidarys jis geresnis, kilnesnis, kitoks? Irgi – vargu bau!“ Nieko naujo, bet peno minčiai čia itin maža.
Vėl vartinėju Ericho Fromo „Psychoanalysis and Religion“. Apie žmoniją jis sako šitaip: „Nors sukūrėme nuostabių dalykų, tačiau nesugebėjome padaryti savęs vertų visų šių didžiulių pastangų.“

Nemanyk, kad sprendžiu čia kokias globalines problemas. Problemos kur kas paprastesnės ir lokalinės – kaip prastumti dar vieną dieną, ar vėl bus taip pat šlykštu po eilinio seanso „bare“ et cetera. Labai puikus tas O. Mandelštamo posmas. Gaila, kad mažai jų skaitęs. Ir tai tik vertimus.

Pardon, kad šiandien taip keverziškai rašau. Esu ką tik grįžęs iš baro. Jis čia įrengtas rūsyje, „rotondos“ tipo, su visa butaforija. Leidžia apomorfiną, vėliau duoda gerti šnapsą. Po to privalo būti bjauru. Taip dažniausiai ir būna. Žinai, savo apsakymui „Vokietija“ aš paėmiau Chorchės Luiso Borcheso epigrafą iš apsakymo „Deutsches Requiem“. Jis skamba apytikriai taip: „Ir nėra geresnės paguodos už mintį, kad visas savo nelaimes mes pasirenkame patys – ši mintis atskleidžia mums paslaptingą tvarką ir teleologiniu būdu suartina mus su dievybe.“ Visas tasai apsakymas išspausdintas „K. baruose“ 1970–1972 m. laikotarpy, o kuriam nr., gaila, neatmenu. Labai tinka man šitas epigrafas, ar sentencija, kaip čia pasakius... Ir apskritai, tasai apsakymas labai puikus, nors ir labai neilgas, tik aš neatmenu, kaip sakyta, metų ir numerio.
Vida, Tu galbūt neskaitei mano „debiuto“ prozoje – „Versmėje“? Bibliotekoje radau, tai siunčiu – jei turėsi ūpo ir laiko, paskaityk.

Gal ir gerai, kad esi apsivertus darbais bei rūpesčiais, man belieka jų pavydėti. Monotonija gimdo tik stagnaciją, kurią čia kartais itin smarkiai juntu. Tai išėjimas į miestą nebuvo išeitis, tik tokia menka iliuzija. Iki! Jurgis

P. S. Vida, labai laukiu Tavo laiškų! Rašyk, kai tik galėsi ir panorėsi. Lauksiu! J.

 

Vilnius, 83 06 01.

Salve!

Jau birželis, Vida. Ačiū Tau už anąsyk atsiųstą kalendorių – gal pradėsiu braukyti dienas, kaip kitados kariuomenėje. Yra toksai suaugusių žmonių žaidimas.
Rašau, kaip, beje, visada – vakare.

 

Tau vakaras meta karūną. Lieki
Kažko nepaklaustas, kažko nepaklausei,
Sode – vakarienės likučiai menki,
O vienišas Faustas tau atkiša ausį.

 

Tai posmas iš mano eilėraščio „Mefistofelis“, daugiau neatmenu, jis liko Alytuje.

Šiandien tokia gal įtempta diena. Mat vakare per selektorių paskelbs, ar perveda mane dirbti į miestą, ar neperveda manęs dirbti į miestą. Mat, visus „artistus“ žada pervesti. O visi „artistai“ – nusižengę, prasikaltę, sugrūsti „in der Zonne“. Gal rašiau, aš irgi „artistas“ – pranešinėjau numerius. Ką gi – mūsų orkestrėlyje groja ir dainuoja pusė profesionalių muzikantų. Ne pirmo ryškumo žvaigždės, tai tiesa, bet vis dėlto, vis dėlto.
Taigi, nors ir stengiuosi būti „tod­ruhig“5, tačiau viduje kiek kirba – arba perves, arba ne...

Vėl pradeda imti mane kažkokia apa­tija ar stagnacija, bet tokia nekenksminga, provizoriška, mėgėjiška! Tiesiog nesinori skaityti ir žiūrėti pro langą į Minsko plentą ir mėlyną Markučių horizontą. Bet vis tiek skaitau ir žiūriu.

Et! Geriau parašysiu Tau vieną savo vaikišką eilėraštuką. Tyčia parašyk, kaip jis Tau patiko. Štai jis.

 

Japonijos poniai

Japonijoj ganosi poniai,
Arkliukai be galo malonūs,
Tamsaus šokolado šonais
Ir karpo stačiom ausim.

O jei paprašysi maloniai,
Galėsi užsėsti ant ponio
Ir joti sau per Japoniją –
Taip daro berniukai visi.

Per gelsvą pakrantės smėlį
Riedės margi vežimėliai,
Mergaitės mojuos kaspinėliais
Ir tau, ir laukinėms žąsims.

Tenai per padangės mėlį
Sparnais mojuos žąsinėliai,
Snapuose jie nešis po gėlę,
O saulė šypsosis šviesi.

Tad vyki, brolau, į Japoniją,
Balnoki nenuoramą ponį,
Rudens šokolado šonais,
Stačiom juokingom ausim...

 

Gera dabar būtų vaikščioti basom, svaidyti į upę akmenis, švilpauti, pamėgdžiojant paukščius, gal net kokią akvarelę nulieti. Kažkada svajojau mokytis piešti, o vėliau bent studijuoti menotyrą. Ir dabar papaišau – savo malonumui, be jokių pretenzijų į menus. Gal kada, jei sulauksiu senatvės ir turėsiu savo urvą, pradėsiu tapyti – visą laiką tai viliojo, o ir dabar tebevilioja. Pažįstu daug dailininkų, kurie labai gerai įvaldę techniką, o šit – dvasingumo, gelmės ir nėra. Man atrodo, kad daugeliui jų stinga elementaraus humanitarinio išsilavinimo, kultūros pažinimo. Net garsenybių tarpe dažnai taip yra. Man taip atrodo. Daile aš visą laiką gana intensyviai domėjausi, o ir dabar domiuosi, bet nebe taip karštai. Visada lankiau Parodų rūmus, bet jau nebeatsimenu parodos, kuri iš tikrųjų būtų padariusi didelį įspūdį. O gal tiesiog atbukau. Čia galiu pasakyti, kad „alcohols“ tikrai kenkė mano nervams, tačiau ne interesų ratui. Čia visiems dalina jau anksčiau išleistą brošiūrą „Iš gyvenimo išbraukti metai“. Lenkų alkoholikų prisiminimai, vertimas. Viskas teisybė, tos pačios banalybės, kaip ir čia. Kažkada dar buvo pakliuvusi iš anglų k. versta knygelė; ten viskas aprašyta daug žmogiškiau ir rimčiau, bet šalia yra Banaičio (narkologų vyskupo) straipsnelis, kad čia ne viskas tarybiniam žmogui prie veido tinka. Ten man netgi patiko „vienišo alkoholiko“ versija – toks niekam nekliudantis žmogelis sėdi pabe (bare) ir vienas sau geria savo porciją. Bet dabar jau nebepatinka. Gal jau geriau remtis Maximu Gorkiu: „Gerti ne tik galima, bet ir reikia, tačiau tik su gerais draugais, prie gero stalo ir gerus gėrimus!“ O ant profilaktoriumo sienos pas mus cituojamas net Gėtė: „Žmonija būtų pasiekusi neįtikėtinų laimėjimų, jei ji būtų buvusi blaivesnė.“
Matyt, abu savaip teisūs...

Kaip Tavo nuotaikos, Vida? Kaip norėčiau, kad jos būtų šviesesnės!

Čia aš baigiu. Hiermit will ich meine kurze Zeilen beenden. Du sollst ruhig schlafen, liebe Vida, und nur ein wenig an mich denken. Ich hasse sogar den naiwen dummen Optimismus, aber man muß immer an etwas schöneres, geistiges glauben, denn unseres Leben sowieso so viele Schatten senden hat, nicht war? Schön ist, das ich Dir auch deutsch schreiben kann, Du verstehst doch alles.

Viele nette Grüsse sendet Dir Dein Kamerad aus Alkoholikerkerrer – Jurgis.

Schreibe bald!6

 

1 Vok. Vėl – nieko nepadarysi!

2 Vok. Gražios geros dienos, miela Vida.

3 Vok. Esu labai dėkingas už Tavo malonų laišką. Ar Tu nieko prieš, kad aš rašau vokiškai? Arba?

4 Vok. „Stebėtojo užrašai“.

5 Vok. Čia – mirtinai ramus.

6 Vok. Tuo aš noriu savo trumpas eilutes užbaigti. Tu turi ramiai miegoti, miela Vida, ir tik labai nedaug apie mane galvoti. Aš neapkenčiu net naivaus kvailo optimizmo, tačiau visada reikia kažkuo gražesniu, dvasingesniu tikėti, nes mūsų gyvenimai vis tiek taip daug šešėlių siunčia, ar ne? / Puiku, kad aš Tau galiu taip pat vokiškai rašyti, Tu viską supranti. / Daug malonių linkėjimų Tau siunčia Tavo draugas iš alkoholikų kalėjimo – Jurgis. / Parašyk tuoj pat!