1983 06 08

Deer Der Vida,

Labai geri vokai! Ypač tie nemarkiruotieji. Tokie beveik smetoniško formato. Visad jaučiau silpnybę kanceliariniams (dailiems) dalykams. Dailių būna retai.

Labai ačiū už „P. P. – 83“¹! Šiandien gavau, parėjęs iš darbų, kur kroviau konteinerin magnetus – daug magnetų. Žinojau, kad bus iliustruotas „fotkėm“, bet negalvojau, kad tai gerai. Gal gerai. Manchmal². Šiaip maketas (knygos) sugrūstas, o kaina per didelė. Anksčiau su plokštele pigiau kaštavo.

Kepinant saulei, niūriai slenkant miniai, ėjau šiandieną, vilkėdamas savo blukiais „cowboy“ tipo flaneliniais marškiniais, kurie Tau, deja, taip nepatinka, bei gruzinų gamybos uosto kelnėmis (apie jas Tu dar netarei savo žodžio), ėjau, taigi, į leidyklos deponentą, kur man be jokių kalbų išmokėjo pinigus –­­ 24 frankus, 60 sū. Blaivus, išblyškęs, pakilus nudrožiau į „Rotondą“ („grybą“ pagal visus, „baubą“ pagal Verbą), tą, kur G. kalno papėdėje, kaip europietis pirkausi kavą ir „aiskrymo“ – ledų. Kalbėjausi su porele iš DDR, jie irgi gėrė kavą. „Leider, – sagte ich, – ich kann ihnen nicht begleiten. Muß dringend ins Säufergefängnis laufen.“ – „Ja, ja, – atsakė vokiečiai,– wie schade!!!“³

Miestas man pasirodė vasariškai leng­vabūdiškas, pritvinkęs pūlių, bet – jokios katastrofos nuojautos! Tik mano bičiulis, skulptorius Jagėla, besiruošiąs vykti į Šiluvos pelkių ežerą lydekauti, skirgailiškai krestelėjo savo žilstelėjusius plaukus ir tarė:

– Taip, Jurgi. Tu vėl laisvas! Tačiau visi čia mes, kaliniai. Arba įkaitai.

– Nenauja, Jonai. Lygiai tą pat man anąsyk tarė „Vagos“ redaktorius Pilypaitis, lietuvis pagal tautybę, Rymo katalikas pagal tikėjimą, – atsakiau aš, išpūsdamas ploną

„Camel“ dūmą pro dešiniąją šnervę. Jis mostelėjo ranka ir nuėjo prie savo stalų, skirtų Universitetui, o aš su jo žmona gyvai pasikalbėjau apie gyvates, knibždančias Šiluvos pelkėse. Tikriausiai tai gluodenai.

RS⁴ nebuvau, įgaliojimų neužtvirtinau, gal rytoj. Darbe nuvargstu fiziškai, žinoma, neperdaugiausiai, tačiau mano moralinis veidas – pavydėtinai švarus. Jo galima ir nesiprausti.

Paistau čia Tau visokius niekus, tačiau tikiuosi, jog nepyksi?

Įdedu Tau ir neišsiųstą vakardienos laišką...

Dabar man vėl pradeda rūpėti (neįskaitoma, – V. G.). Visgi gerai būtų turėti 3 egz. – 2 leidyklai, 1 – presai. Jei ne „Švyturys“, tai „Vak. naujienos“. Tegu. Aš noriu Tau patikti, o Tau patinka turtingi žmonės. Būsiu milijonierius. Gausiu Nobelio premiją. Pats parašysiu sau monografiją „Aš ir mano reikšmė“. Taigi. Gal dar auginsiu avis. Daug avių. Ar Tu mėgsti avieną?

Norėčiau vėl Tave susitikti. Ištaikysi man kokią valandą laiko?

Pabaigai vakardien užrašytas posmelis:

Per virvutę šoka angelai,
Matosi abudu jų galai;
Per virvutę šoka tobulai,
Bet pasaulis sukas atbulai...

Rašyk man, Vida. Lauksiu. Jurgis

 

1983 06 27

Vida!

Labai šiandien laukiau Tavo laiško, gal dar niekad taip nelaukiau. Bet neradau – nei popiet, nei vakare.

Nejaugi Tu neparašei?

Šiandien pirmadienis, 27 d. (birželio). Vėl dirbau ceche...

Et, Vida, labai kartu ir negera man dabar ant širdies. Pasiutęs dalykas – graužatis. Ir nieko nežinau apie Tave – kaip Tu, ką Tu, su kuo Tu. Taigi!

Prisiviriau čia košės kaip reikiant. Ką gi reikia ją ir srėbti. Plaukų tai man mažiausiai gaila, – jie turi savybę ataugti. Bet yra ir kitų dalykų. Karceris irgi – ką gi. Ne aš vienas, kiti gali, tai ir aš galiu. Tik šiandien pradedu atsigauti vos vos. Morališkai.

Vis tiek negera. Nieko nežinau, kaip čia bus. Kaip Tu. Ir taip toliau. Gal ir nelemta mano savybė – greitai ir stip­riai prisirišti prie žmogaus.

Atleisk. Negaliu šiandien daugiau rašyti. Tikiuosi atitokti ir įeiti į kokias nors vėžes, kaip sakoma. Kad ir į kokias. Būk gera, rašyk man atvirai. Bučiuoju Tave. Jurgis

P. S. Labai daug norėčiau Tau šiandien pasakyti, bet slegia kažkoks sunkumas, be to, iš popieriaus lakšto matai, kad neturiu sąlygų susikaupti laiškui. J.

 

1983 07 30

Miela Vida,

Rūkydamas lenkų kilmės totorio Lecho Seifulino (jo teta Seifulina žymi totorių rašytoja) dovanotą lenkišką cigaretę „Carmen“, žvelgdamas į apniukusias kalvas pietryčiuose, rašau Tau, Vida, ir galvoju, kad liepa vis dėlto baigiasi, kad rugpjūtis jau metų laiko (vasaros) pabaiga, kad laiko stimuliatoriai nepagreitins nelaisvės laiko, kad greitas vien prabėgęs laikas. Galvoju, kad girdėjau šiandien Tavo informatyvų balsą, nors Tu ir nežinojai, ką man pasakyti. Skambina čia visokie...

Rytoj sukanka lygiai pusė metų, kaip esu čia. Nelaimingi tie, kurie skaičiuoja likusias dienas, daugel čia tokių yra, oi, daugel. Juos lanko nemigos, jie kramto nagus, matuojasi kostiumus ir rezga superplanus, iš kurių beveik visuomet išeina nedidelis šnipštas. Aš kolei kas miegu ramiai, sapnuose tik vis dažniau šmėkščioja dabarties realijos, pabėgimai, suėmimai, kameros, tad tenka specialiai nubusti ir apsičiupinėti, kad aplink mielas profilaktoriumas, dviaukštė lova, o už lango vaizdas į Bekešo ir Trijų kryžių kalnas. Šiąnakt galbūt pirmąkart sapnavau ir Tave: buvom abu Alytuje ir Tu elgeisi labai principingai. Taip ir reikia!

O šiaip, Vida, viskas gerai. O ir visą laiką nebuvau taip jau prislėgtas, kaip anksčiau, juoba kad Tu dažnai rašei, o ir kitaip gelbėjai. Dabar, kai mano nuodėmių (pražangų) limitas jau išnaudotas, mieste teks elgtis pavyzdingai. Matyt, miesto laikas bus nuo 11 iki 17 val., išskyrus šeštadienius ir sek­madienius. Norint ką dirbti sau, teks išnaudoti tą patį laiką arba, jau vėliau, gauti spec. leidimą, kad leistų dirbti bibliotekoje iki 12 (24) val. Manau, kad tokį leidimą aš gausiu. Taigi nelaisvė vėl sušvelnės, tačiau dabar jau laukiu gyd. Dvinovos represijų; ji garsėja savo neapykanta ligoniui tarybiniam, paprastai „baras“ ir „teturamas“, „torpeda“ ir „espiralė“ mėgstamiausi žodžiai jos leksikone. Šit kokia ji, Dvinova.

Gal pirmadienį, o gal antradienį eisiu į miestą maršrutu – paštas „Sąjunginė spauda“ – pažintinė „ekskursija“, kur vėliau teks lankytis pačiam. O nuo rugpj. 5 d. būsiu čia vienvaldis lyderis ir šeimininkas. Tuo geriau.

Taigi greitai pasimatysime, Vida! Iki. Rašyk! Jurgis

P. S. Laiškas gal išėjo nei šioks, nei toks – nepyk. Esu truputį traumuotas psichiškai. Tu čia niekuo dėta.

Pasiilgau Tavęs, Vida. Dar bandysiu Tau skambinti. J.

1983 08 29

Miela mano Vida,

Ar jau galiu Tave taip vadinti? Matyt, galiu... Ką tik įžengiau į Tavo apar­tamentus, ir ant manęs piestu puolė alkanas Bekas⁵: inkštė, vizginosi, o paskui beveik žmogaus balsu paprašė: Jurgi, duok ką užėst... Sušveitė visą „liverinę“ dešrą ir padėkojo tardamas: „Uf!“ Jis smarkiai šeriasi ir, matyt, davėsi po kambarius: iš ilgesio Tau ir gal dar iš natūralaus laisvės troškimo. Tiek apie Beką.

Ką tik užsikaičiau arbatą ir tuoj „užbuchinsiu“ – gaila, nėra Tavęs, duočiau ir Tau glatoką... Vakar išsiunčiau Tau laišką, jau gal būsi gavusi – tokį visaip apklijuotą. Tik šiandien mane išleido į miestelį iki 18 val. su prisakymu: žiūrėk, jei pavesi!.. Ar reikia aiškinti, kas būtų, jei pavesčiau? Nereikia! Karceriai, kazematai, voratinkliai, apipelijusi duona it akmuo ir t. t. Taigi. Užtat išėjęs į miestą jau aplenkiau du pavojingus „rifus“. Pirmučiausia susitikau savo pusbrolį Andriuką iš „Trimito“ orkest­ro: tokį žvalų, atgrojusi vestuves, kiek pagiringą, bet gražų. Jis gėrė su savo kolega 5 žvaigždžių cognac, bet aš did­vyriškai tariau „ne“! Antras rifas buvo susitikimas su dr. Kuzminsku prie Baltosios Katedros. Ir šitas rifas buvo sėk­mingai apeitas! Taigi esu Karoliniškėse prie „Optimos“ ir rašau Tau. Manau neširsi, kad rašau mašinėle, ar ne?

Vakar buvo mano „premjera“ – koncertavome. Pjesė turėjo pasisekimą, publika reagavo jautriai ir negailėjo katučių. Tik nebuvo nei gėlių, nei premjerinės vakarienės. Šiaip mano „trupė“ labai pasyvi, vengia repeticijų, miega, tačiau scenoje artistai darė viską, ką galėjo – vieną aktorių net tikrino, ar jis tikrai negirtas... Ryt tikroji apžiūra su atstovais iš Kult. ministerijos, kalėjimų valdybos ir pan. Nuo pasirodymų sėkmės priklauso daugelio žmonių kalėjimiškoji padėtis, atostogos ir kitos lengvatos. Man reikėtų pastovaus išėjimo, kad ir trumpesnio, bei atostogų. Matysim...

Tokia bendra padėtis kalėjimuose, Karoliniškėse ir apskritai sostinėje. Gaila, kad užmiršai palikti pašto dėžutės raktą: ten mačiau pūpso „Pergalė“ ir dar kita pressa. Tavo stalčiuje susiradau ir voką –­ gal jis iš kokios brangios kolekcijos, tada pardon! Ačiū už „Wochenpostą“ –­ jį radau ant stalo. Tavo namai manęs nebeslegia. Bekas man, rodos, palankus, tad ko daugiau bereikia vienišam vyriškiui, kelioms valandoms paleistam į miestelį? Tavo telefonas irgi neveikia! (Ką tik norėjau pasiskambinti į leidyk­lą.) Sakau irgi, nes patefonas – pirmoji neveikimo auka.

Kaip Tavo finansiniai reikalai? Šiandien skambinau į LM⁶, sakė, kad pinigus jei ir mokės, tai po 14 val. – nueisiu. Rytoj tikiuosi jau gauti Tavo laiškutį iš Palangos, šitos „Šiaurės Rivjeros“, tada bent žinosiu, kur siųsti, jei reikia. O dabar, jei gausiu šiandien tas honorarines rupijas, pasidėsiu pas Tave, nes į ten nenoriu neštis. Iš Giedriaus anąsyk atėmė 37 rb. ir, aišku, neatidavė.

Vakar parašiau kelis eilėraščius. Pradėjau ir naują sąsiuvinį PRIVATUS SATYRIKONAS – jame tilps satyrinės eilės ir šiaip blevyzgos: ten rašysiu viską, kas ant seilės užeina, kaip sakoma.

Nors šito mano laiško tonas, kaip matai, gana žvalus, tačiau iš tiesų taip gal ir nėra. „Aš gyvenu agoniją ir rudenį / su merdinčia ir mirštančia Europa“ (Jonas Kossu-Al.). Pasigendu Tavęs, Vida. Nors ir Vilniuje ne kasdien Tave matydavau, bet vis tiek buvai kažkur netoli, šalia. O dabar... Įdomu, kaip Tu ten jautiesi, kaip įsikūrei, ką veiki? Orai, atrodo, ne itin palankūs, bet, kaip jau ne kartą sakyta, Tau tai nėra svarbiausia.

Dabar gal jau ir baigsiu rašyti, nes rodyklė jau slenka link antros.

Laukiu žinių iš gintarinio pajūrio!

Bučiuoju Tave, greičiau grįžk! Jurgis

 

Tą pačią dieną (08 29)

Vida,

Šiandien jau rašiau Tau iš Tavo namų mašinėle, bet parėjęs gavau Tavo laišką, tai rašau vėl. Taip ir bus – rašysiu Tau į C. P. – Centr. paštą.

Pasiėmiau iš LM tuos varganus skatikus už eiles – 43 rb. 90 kp. Pirkau kavos, produktų – palikau pas Tave; apie Beką jau rašiau, gal nenumirė. Beje, praėjo kiek laiko, kol susiprotėjau pavalgius duoti jam vandens. Puolė it pašėlęs – lakė ir lakė.

Buvau „Vagoj“, sutikau Jonyną, grįžusi iš atostogų, Tadą ir kitus redaktorius. Naujienos neblogos – papildymą knygai galima duoti iki 4–4,5 lanko, o aš davęs tik 2,5. Taigi Jonynas sakė, kad neščiau viską, jis redaguos š. m. IV ketv. arba 1984 m. I ketv. Reikės pasispausti. Žodžiu, yra šansas beveik padvigubinti savo knygą, gal net pagerinti⁷. Tie iš LM irgi nebuvo įtraukti, bet gal ir netraukti, kaip Tu manai?

Tadas⁸ pažadėjo gauti Döblino ap­saky­mus, o iš DDR parvežti tą kišeninį Ta­schenuhr⁹. Be to, sakė, jog dar š. m. gruodžio mėn. „Pergalėje“ bus Marko¹⁰ ir mano vertimai – „Austrų novelės“. Mano – Tau jau daugelsyk minėta – H. Brocho „Barbara“. Taigi sausio mėn. turėsiu kelis rublius. („Barbara“ per 20 mašinraščių.)

Tavęs tikrai labai pasigendu, gal iš ano „mašininio“ laiško ir supratai. Bet mieste savaip tik susierzinau, kartais, rodos, geriau sėdėti zonoje, nieko neveikti ir stumti laiką įėjus į kažkokį rit­mą, ir tiek. Bet vėlgi būdamas zonoje, kankiniesi laukdamas išėjimo. Šiandien itin pajutau, kaip viskas čia įgrisę, kaip aš atitrūkęs nuo civilio gyvenimo. Mane reiktų, iš čia išėjus, kaip kosmonautą palaikyti tarpinėje patalpoje. Beje, išėjęs aš visai nesiruošiu pulti į kokių nors pažįstamų glėbį – jų visai nepasigendu. Laukiu Tavęs, nors nežinau, kaip čia bus su reguliariais mano išėjimais. Ryt, poryt – tikrai neisiu, nes apžiūra, смотр. Rundschau¹¹, smotry ir t. t., ir pan. Kaip norėčiau su Tavim rugsėjo mėn. kokiai savaitei išvažiuoti į miškus, visai natūraliai pasitraukti nuo žmonių (ne pabėgti – pasitraukti¹²), ir nors žinau, kad šiemet taip nebus, bet pasvajoti neuždrausta, ar ne?

Žinai, buvo šovus netgi paika mintis parašyti laišką Mieželaičiui, kaip poetui ir vyriausybės nariui, kad paleistų jis, Mieželaitis, mane, kad savo jaunystę prisimintų! Bet paskui pats šyptelėjau – naivu! Nieko nepadėtų, o kalbos nubanguotų toli... Ir Tu per daug nesišaipyk, ir niekam nepasakok, aš niekam apie tai neužsiminiau.
Negera man šiandien kažko. Kažkokia durna nuojauta, kad kažkas atsitiko, ar dar atsitiks. Rašyk!!!

Szecz! (Rodos, taip lenk.?) Jurgis

 

1983 09 01

Vida, šimts kalakutų! Kodėl nerašai: ar kas atsitiko? Nežinau, ką ir galvoti: juk esi pareiginga, o kelios dienos nerandu laiškų. Nemanau, kad nerašai iš tingėjimo, todėl pradedu galvoti, kad galbūt kas nors ne taip. Kadangi nieko tikro nežinau, tai ir nepriekaištauju, pagaliau gal šiandien parvykęs į Zoną rasiu laišką ir viskas bus aišku. Supranti, aišku, kad rašau iš Tavo namučių, kurie tvirtai stovi savo vietoje, o aš čia tik antrąsyk (buvau pirmadienį). Šiandien ket­virtadienis, vėl suradau šiokią tokią dingstį ištrūkti, bet gal jau pareikš man „pasitikėjimo Votumą“, nes apžiūra praėjo, rodos, gana sėkmingai, keli artistai buvo „amnestuoti“, t. y. nubrauktos pabaudos, o aš užsirašiau į atostogininkus. Rugsėjo pradžia puiki ir belieka Tau pavydėti! O aš šiandien pradėjau skaičiuoti aštuntąjį mėnesį! Irgi ženkli diena ta rugsėjo pirmoji!

Visgi neramu, kodėl negavau Tavo laiško. Gavau Alytaus laikraštėlį, kuris vadinasi „Komunistinis rytojus“ (!) ir kuriame išspausdinti net du mano kūrinėliai – klaikiai iškastruotas „Kasparas“ (likus gal 1/5-oji) ir eilėraštis broliui „Trolis“, kuris Tau nepatiko. Taigi esu spausdinamas bei godojamas ir gimtinėje! Gavau nurodymą rašyti 3–5 lapukų nemirtingus kūrinius. Taip ir darysiu!

Daugiau nerašysiu, tikiuosi rasti parėjęs Tavo laišką. Tuomet parašysiu vakare – iki sekmadienio dar turėtum gauti. Jurgis

 

1983 12 12

Vida, mieloji,

Nežinau nė nuo ko pradėti. Tiek visko prisikaupė, kad vargu ar šiandien pavyks ką Tau dorai išsakyti. O gal Tau jau ir nereikia šito? Tikiuosi, kad lenkų k. Tu sėkmingai išlaikei. O visa kita? Mat neįsivaizduoju, ką Tu dabar galvoji, ką veiki ir t. t. Ko gero, paprasčiausiai ilsiesi nuo manęs, ir tiek.
Įdedu įgaliojimą. Pajarskas sėdi II RS aukšte, bet kas pasakys, kur jį rasti. „Šluotos“ honoraras bus išsiųstas į Centrinį paštą, turėtų ateiti („Iki pareikalavimo“) – jis ten jau turi būti. Deja, irgi tik kapeikos...

Padėtis. Dabar padėtis tokia: man jau pridėjo pusę metų (6 mėn.). Asmenišku Nadeikos rūpesčiu. Visi mano, kad per daug, aš irgi. „Triume“ buvau tik 2 paras. Jei būčiau grįžęs ne pats arba bent diena vėliau, būtų pridėję metus. Taigi laimė ta, kad grįžau ir pripažino blaiviu. Įgrūdo į rūsį, o už 2 val. buvo komisija dėl pratęsimo. Pratęsė man nedalyvaujant, už akių. K. ten nedalyvavo. Iš 23 asm. tik 2 gavo po 6 mėn., visi po 3. Nežinau, ar kas skambino, ar ne. O gal ir neprisiskambino. Gal gal gal...

Dabar dar bus teismas. Tarybų rajone. Kada – nežinia. Gali būti ir šią savaitę, gali ir sausio mėn. Dokumentai tam dar nesutvarkyti. Tas teismas gali padaryti viską – numesti 4–5 mėn., ar netgi visai anuliuoti. Reikia (reiktų), kad kas nors su tuo teismu susirištų ir tvirtai užtartų. Visus teis tą pačią dieną. „Numeta“ retai, bet numeta. Būna, kad ir anuliuoja. Būna. Nežinau net, kaip kreiptis į Tave. Yra du atvejai – „Tavo“ ir M. Karčiauskas. Geriausia būtų, žinoma, ir tai, ir tai. Tik reikia asmeniškai viską paaiškinti. Netgi jei Tu nueitum į tą teismą ir paaiškintum, kad nenori, kad man pratęstų, kad papasakotum apie pabėgimą ir kaip literatūrinį, kad...(ak, Vida, Tu pati žinai) – visa tai labai padėtų. Tai ne kokia kriminalinė byla, kas mėn. jie turi 100 tokių. Pagalvojus apie rugpjūčio pradžią (tada išeičiau), negera darosi.

Parašiau visa tai, o svarbiausia rūpi kas kita. Nejau viskas? Nejau Tu dabar nusigręši nuo manęs? Neatgailauju dėl nieko – priešingai ir dabar juntu gerąsias mūsų dienas, o ne savo bjaurastį. Pikta už tai, bet Tu juk uždraudei atgailauti. Vien už tą kelionę esu Tau be galo dėkingas. Dar šilta nuo tavo kūno, aš tebegyvenu kiekviena tų dienų akimirka. (...)

Ne, nepavyks šiandien parašyti to, ką norėčiau. Labai stipriai ilgiuosi Tavęs. Labai, Vida.

Gal pavyks Tau prisiskambinti. Tavo Jurgis.

Vida, kad Tu žinotum, kaip aš Tave myliu.

Ir žinau už ką.

 

Užsklanda

Bendromis pastangomis tuomet pavyko sumažinti pusės metų terminą profilaktoriume-kalėjime dviem mėnesiais. Iki kito pabėgimo – į Minską. Ir šis laiškas – ne paskutinis, jų buvo dar daug. Prireikė penkerių metų, kol suvokėm, kad mes galim ne tik padėti vienas kitam, bet ir trukdyti. Ir kad vienas nuo kito pavargstame. Nė vienas nebuvome pasirengę gyventi dėl kito, juolab – aukotis. Nuėjome savo keliais. Antroji gyvenimo pusė Jurgiui, kaip jam ir pranašavo, buvo sėkminga ir kūryboje, ir asmeniniame gyvenime. Kaip pats sako, buvo „beveik laimingas“. Bet kažkas tarp mūsų liko. Kiekvienais metais, dažniausiai prieš Naujuosius, žvalus ir blaivus paskambindavo ir išsiklausinėdavo, kas ir kaip. Kaip mokinukas dovanojo visas savo išleistas knygas su įrašais, kad rasiu pažįstamų arba pati save. Save rasdavau, bet dažniausiai ne iš gerosios pusės. Bet tai visai neskaudino, jo humoras nebuvo žeminantis. Įsiminė paskutinis skambutis 2002-ųjų spalį: „Aš norėčiau tavęs atsiprašyti, bet nežinau už ką.“ Aš jam atsakiau lygiai taip pat. Ir dabar pasakyčiau tą patį, tik pabrėžčiau ne žodį „tavęs“, o „norėčiau“. Už mus abu. Ar girdi, Jurgi?

 

¹ „Poezijos pavasaris“, 1983 m.

² Vok. Kartais.

³ Vok. „Gaila, – pasakiau aš, – negaliu jūsų palydėti, privalau skubiai bėgti į girtuoklių kalėjimą.“ – „Taip, taip, – atsakė vokiečiai, – kaip gaila!!!“

⁴ Rašytojų sąjungoje.

⁵ Bekas – dobermanų veislės šuo.

⁶ „Literatūros ir meno“ redakcija.

⁷ Antroji J. Kunčino poezijos rinktinė „Atidėtas rugsėjis“ išleista 1984 m.

⁸ Teodoras Četrauskas, vertėjas, prozininkas, J. Kunčino vokiečių kalbos studijų Vilniaus universitete kurso draugas.

⁹ Vok. Kišeninį laikrodį.

¹⁰ Vytautas Markevičius, draugų vadinamas Marku, Jurgio ir Teodoro kurso draugas, vertėjas iš vokiečių kalbos. Trijulė buvo sukūrusi „knygnešybos grandį“: pasak T. Četrausko, per Maskvos muges jis sužinodavo VFR knygų naujienas, o Jurgis perduodavo tuos duomenis Markui, kuris tuomet Alytuje vertėjavo statant Standartinių namų gamybos kombinatą. Markas užsakydavo knygas montažų inžinieriams – „gastarbeiteriams“, ir šie atgabendavo jas į Lietuvą paskaityti. Taip buvo išleista ir viena kita Maskvos „nepalaiminta“ knyga.

¹¹ Vok. Šios dienos laikraštyje išspausdinta tarptautinė apžvalga.

¹² Čia ir kitur pabraukta J . Kunčino.