Vida Girininkienė. Legendos: Nikolajus Gumiliovas ir Lietuva

Nikolajus Gumiliovas. Dail. Nadežda Voitinskaja. 1909 m. Piešinys pieštuku. Iš knygos „Ваш Гумилев“ (2011)
Nikolajus Gumiliovas. Dail. Nadežda Voitinskaja. 1909 m. Piešinys pieštuku. Iš knygos „Ваш Гумилев“ (2011)

Ėjau pas Gumiliovą, sutikau Čiurlionį

Sankt Peterburge, paprasčiau – Piteryje, ko nors lietuviško neretai užtiksi. Parduotuvėse, tiesa, gali rasti lietuviškų saldainių, alaus restorane – „Švyturį“, kitur dar vieną kitą užsilikusį reliktą. Nevos prospekte į visas puses švytruoja kinai, pro juos lengvai neprasibrausi, ilgai pėdini paskui, iš nuobodulio krypuodamas į visas puses. Į „Knygos namus“ užsukti neverta, keleri metai vis tas pats, nebent nori kam nors padovanoti kasmet perleidžiamą kalendorių „The Impressionists“ iš Ermitažo kolekcijos. Tačiau ir naujo gali rasti, reikia tik paėjėti. Kad ir į „Menininkų knygyną“, esantį vos ne pačioje Nevos prospekto pabaigoje. Jame esu mačiusi ne vieną su Lietuva susijusį leidinį. Ir dabar atidžiai lentynose peržiūrinėju knygas, nieko įdomesnio, ir jau einu pro duris. O prie jų, įeidama nepastebėjau, nedidelis staliukas su knygomis. Tikriausiai esate ne kartą matę knygomano povyzą knyginyčioje: galva pasidavus priekin, akys pastebimai įžūlėja, rankos ilgėja, ir jau turi saugotis, kad ko nenušvilptų, nes jis pirmiausiai nori turėti, o tik paskui galvoja – kaip. Tai įgimta arba įgyta. Ant nedidelės knygos viršelio matau Čiurlionį ir Puškiną. Aišku, perku, net nevarčiusi. Pirmą kartą ant knygos viršelio matau tokį sugretinimą: didysis rusas ir didysis lietuvis! Tai Vladimiro ir Margaritos Aizenštadtų „Fontankos apybraižos“(„Очерки Фонтанки“).

Kinų jau nebematyti, tad galima netrukdomai žvalgytis ar medituoti. O Aleksandro Nevskio laura tam labai tinka. Dar sykį pastovėjusi prie Marijos Šimanovskos (1789–1831) kenotafo Menininkų nek­ropolyje, kiek nuklydusi, pastebėjau seniau apeitas Nikolsko kapines. O jose prie įėjimo schema: čia taip pat palaidotas Nikolajaus Gumiliovo ir Anos Achmatovos sūnus Levas Gumiliovas (1915–1992), žinomas etnografas ir istorikas. Be abejo, ne kartą kalintas.

Muziejus „Ana Achmatova. Sidabrinis amžius“ dirba iki penkių, jau keturios, mano „namų užrašai“ netikslūs, tad kiek nustebusioms muziejininkėms sakau, ateisiu kitą kartą, o dabar domėsiuosi tik A. Achmatovos vyru: ką jūs turite etc.

Esu priversta aiškinti, kam man to reikia, iš kur aš. Kaip visada, žinoma, iš gatvės, bet privalau pasakyti, kad domiuosi jo dalyvavimu Pirmajame pasauliniame kare ir pirmuoju kovos krikštu Lietuvoje ties Vladislavovu (dabar – Kudirkos Naumiestis). N. Gumiliovui skirta ekspozicija nėra gausi, dėl leidimo fotografuoti veda pas direktorę, kuriai visokie smalsuoliai, atrodo, nepatinka, bet viskas pasikeičia man prasitarus, jog aplankiau jo sūnaus Levo kapą. Juk nesakysi, kad visai atsitiktinai. Nors, tiesą pasakius, tokių minčių buvo, bet nebuvo kada. Mūsų bendravimas įgavo pagreitį, leido fotografuoti, darbuotojos padarė kelių dokumentų kopijas, o direktorė Valentina Biličenko atsisveikindama svarsto, ką man padovanojus. Ir randa – didžiulę knygą prabangiu žaliu viršeliu „Vaš Gumiliov“. Knyga nauja, sunki, kvepia, direktorė įdeda ją į žalią dėžutę, ir neškis. Metro išsitraukiu, išdidi, visi maigo telefonus, o aš – tokią knygą, ir pirmame, atsitiktinai atverstame lape – M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“ ir N. Gumiliovo eilėraštis „Pasaka apie karalius“. Užverčiu. Tegul niekas nemato. Širdies virpesiai širdyje pranoksta met­ro dundėjimą... Seniai seniai didelio lauko pakraštyje žaidė Saulė. Visai netoli... iki šiol bėgu kartu pažaisti. Pirmą sykį čia, svetimame sausakimšame vagone, pajutau, kur saugau Jo paveikslus.

Knygoje kartu įdėtas 1904 m. parašytas N. Gumiliovo eilėraštis ir 1908 m. M. K. Čiurlionio paveikslas tik sutapimas, tačiau šioje, 125-osioms N. Gumiliovo metinėms išleistoje antologijoje, be kitų puikių iliustracijų, net 14 M. K. Čiurlionio. Ir tai ne atsitiktinumas. Tikėtina, jie galėjo susitikti, susipažinti, nes „šiaurinėje sostinėje“ 1906 m. gegužės 10 d. Imperatoriškoje dailės akademijoje buvo eksponuojami Varšuvos dailės mokyklos studentų darbai, iš kurių lankytojų dėmesį patraukė M. K. Čiurlionio paveikslai „Audra“ ir „Ramybė“. Balandžio 30 d. „Biržos naujienose“ apie šią parodą rašęs Nikolajus Breško-Breškovskis vertino jį kaip susiformavusį ir subrendusį dailininką. Tuo metu N. Gumiliovas gyveno šalia Piterio, Carskoje Selo, ten lankė Nikolajevo berniukų gimnaziją, rašė eiles, susipažino su jaunųjų simbolistų (Aleksandro Bloko ir kt.) kūryba, pradėjo bendradarbiauti laikraštyje „Slovo“ ir kitoje periodikoje. Rudenį jis jau Sorbonos universiteto studentas, kur, susipažinęs su keliais dailininkais, pradėjo leisti meninį-literatūrinį žurnalą „Sirijus“. 1908 m. M. K. Čiurlionis gyveno Sankt Peterburge, artimai bend­ravo su Mstislavu Dobužinskiu ir kitais dailininkais. Pasak Jano Bžezinskio, „ten suėjo į artimesnius santykius su pažangia dailininkų ir literatų grupe, pakliuvo į judrų, pilną įspūdžių gyvenimą“1. 1909 m. sausį sostinės Stanislovo Makovskio „Salono“ parodoje šalia Vasilijaus Surikovo, Valentino Serovo ir kitų garsių dailininkų buvo eksponuojami ir 6 M. K. Čiurlionio paveikslai. N. Gumiliovas, „Literatūros-dailės draugijos teatro žurnalo“ korespondentas, dalyvavo šios parodos atidaryme. Nors publikacijoje „Apie Makovskio saloną“ jis nemini M. K. Čiurlionio darbų2, tačiau, žinoma, negalėjo jų nepastebėti. Per atidarymą N. Gumiliovas susipažino su S. Makovs­kiu, ir jį uždegė idėja steigti naują žurnalą, kuriam netrukus prigijo pavadinimas „Apollon“. Šio žurnalo pirmasis numeris pasirodė 1909 m. spalio 24-ąją. Po M. K. Čiurlionio mirties, 1911 m., S. Makovskis žurnale „Apollon“ (Nr. 5) išspausdino straipsnį apie stebuk­lingą M. K. Čiurlionio meną. 1914 m. „Apollon“ skyrė M. K. Čiurlioniui visą numerį, kuriame buvo publikuoti poeto Viačeslavo Ivanovo ir dailės kritiko Valerijono Čiudovskio straipsniai, iliustruoti penkiomis M. K. Čiurlionio reprodukcijomis. Be abejo, „Apollon“ bendradarbis, žurnalo skyriaus „Apie rusų poeziją“ redaktorius N. Gumiliovas, negalėjo to nežinoti. Beje, apie M. K. Čiurlionio įtaką garsiems Piterio poetams yra rašęs Markas Etkindas. Nagrinėdamas 1909 m. sukurtą M. K. Čiurlionio paveikslą „Juodosios saulės pasaka“, jis teigia: „Tačiau „Juodosios saulės pasakos“ ryšio su to meto lietuvių ir rusų poezija negalima nepaminėti. Tuo pačiu metu, kaip ir „Juodosios saulės pasaka“, sukurta, sakysim, J. Baltrušaičio „Juoda saulė“ (...), o kiek vėliau ir, turbūt, ne be šio paveikslo poveikio, tas pats įvaizdis varijuojamas Viačeslavo Ivanovo („Mes bitės saulių juodų...“), N. Gumiliovo („Dahomėja“3) ir ypač atkak­liai – V. Chlebnikovo (1912–1914) bei O. Mandelštamo (1916) eilėraščiuose. Stiprus vaizdo metaforiškumas, matyt, atitiko daugelio to meto poetų pasaulėjautą ir ieškojimus.“4

Vienintelė N. Gumiliovo ir A. Achmatovos šeimos su sūnumi Levu nuotrauka. 1915 m. Iš muziejaus „Ana Achmatova. Sidabrinis amžius“ ekspozicijos. V. Girininkienės nuotrauka
Vienintelė N. Gumiliovo ir A. Achmatovos šeimos su sūnumi Levu nuotrauka. 1915 m. Iš muziejaus „Ana Achmatova. Sidabrinis amžius“ ekspozicijos. V. Girininkienės nuotrauka

Poetas kare

Karas nieko nepaliko nuošalėje. Ir vienoje, ir kitoje kariavusiųjų pusėje žuvo žmonės, ir viena, ir kita kariaujanti pusė siekė pergalės, o gyventojai – taikos. N. Gumiliovas pripažins, kad prie Vladislavovo perėjo kovos krikštą ir išmoko „nebijoti artilerijos ugnies“. Bet apie tai kiek vėliau. Galima paminėti, kad Lietuva dar iki karo N. Gumiliovui buvo žinoma: 1914 m. birželį, pasiūlęs žmonai poetei Anai Achmatovai skirtis, jis kurį laiką gyveno Vilniuje pas mylimąją Tatjaną Adamovič. Prasidėjęs karas įnešė nerimo, sumaišties ir pakitimų. Pirmieji karo metai sutuoktinius suartino, tai liudija jų laiškai ir A. Achmatovos eilės: „Būsim kartu, mielas, kartu, / Visi žino, kad mes artimieji“ (1915 m. pavasaris)5. Geriausiai šis laikotarpis analizuojamas Eugenijaus Stepanovo studijoje „Poetas kare. Nikolajus Gumiliovas. 1914–1918“6. Autorius kelia klausimą, kodėl poetas veržėsi į karą? Kodėl kariavo iki karo pabaigos, nė karto nemėgindamas išsisukti, nors progų buvo? Gal veržėsi, nes gimė karo gydytojo šeimoje Kronštate? Juk iš ten ir savotiškas prakeiksmas: „Dėl baisios audros, įsisiautusios tą naktį virš Kronštato, gimdyvės nenuvežė į ligoninę, o pribuvėja, priėmusi gimdymą namuose, išpranašavo kūdikiui „audringą gyvenimą“.“7 Reikėtų pridurti – ir labai neilgą. Juo labiau kad jis galėjo nekariauti. 1907 m. N. Gumiliovui išduotas pažymėjimas, kad visai netinka karinei tarnybai ir visam laikui nuo jos atleidžiamas. Todėl jam buvo ne taip paprasta vėliau įtikinti, kad gali kariauti, reikėjo dar kartą pereiti medicinos komisiją. Karas ar pažintys, matyt, padiktavo savo taisykles ir 1914 m. liepos 30 d. jis gavo pažymą, kad neturi fizinių negalių, dėl kurių negalėtų tarnauti veikiančioje armijoje, „išskyrus dešiniosios akies trumparegystę ir šiokį tokį žvairumą, nepaisant to, pasak Gumiliovo, jis puikus šaulys“. Galėtume pridurti, kad, turėdamas stiklinę dešiniąją akį, jis šaudė ginklą uždėjęs ant kairiojo peties, o tai buvo gana retas atvejis Rusijos kariuomenėje, juolab karo pradžioje. Taigi rugpjūčio 5 d. N. Gumiliovas jau vilkėjo karine uniforma. Tikriausiai pats pasiprašė į kavaleriją ir rugpjūčio 14 d. pradėjo tarnybą Gvardijos atsarginio kavalerijos pulko 6-ajame eskadrone, kuris turėjo pereiti mėnesio pasirengimo kursą nedidelėje gyvenvietėje prie Volchovo upės, netoli Novgorodo. Iš ten buvusių Krečevicų kareivinių 1914 m. rugsėjo 6 d. A. Achmatovai rašė: „Pas mane kareivis pasiuntinys labai vikrus ir, atrodo, pavyks išlaikyti sau žirgą, aukštą juodį, vadinamą Černozemu.“8

Rugsėjo 30 d. N. Gumiliovas grįžo į Petrogradą tvarkyti dokumentų tarnauti eiliniu Jos Didenybės Leibgvardijos ulonų pulke9.

Toliau keliai vedė Lietuvos link ir 1914 m. rugsėjo 1 d. paskutinio poilsio sustoja Raseiniuose.

Lietuvos žemėje

Raseiniuose Gumiliovo pulkas išbuvo iki 1914 m. rugsėjo 14-osios. Iš ten apie rugsėjo 10 d. N. Gumiliovas rašo laišką žmonai10. Pasak S. Stepanovo, šiame laiške jis pirmą kartą užsimena apie sumanymą rašyti dienoraštį, kuris esą neišlikęs. Laiškas A. Achmatovai nėra išversta į lietuvių kalbą, nors jis gali būti įdomus ne tik dėl to, kad rašytas mūsų krašte.

Nikolajus Gumiliovas – Anai Achmatovai

Mano brangi Anička, aš jau tikroje armijoje, bet mes dar nesikauname ir neaišku, kada pradėsime. Viso to tenka laukti dabar, bet jau su šautuvu rankose ir nuleistu kardu. Ir aš pradedu jausti, kad esu tinkamas vyras moteriai, kuri „rinko prancūziškas kulkas, kaip mes rinkome grybus ir mėlynes“. Ši citata mane verčia tau priminti pažadą greitai baigti savo poemą ir ją man pateikti. Tikrai aš jos ilgiuosi. Aš parašiau eilėraštuką, siunčiu jį tau, nori – parduok, nori – kam nors skaityk. Aš čia praradau kritinius gebėjimus ir nežinau, geras jis ar blogas.

Rašyk man į I veikiančiąją armiją, į mano pulką, Jos Didenybės eskadroną. Laiškai, pasirodo, pristatomi labai labai tvarkingai.

Aš vis sveikstu ir sveikstu: visą laiką gryname ore (o oras puikus, šilta), šuoliuoju raitas ant arklio, o naktimis miegu kaip užmuštas.

Sužeistų atveža nemažai, ir žaizdos vis kažin kokios keistos: sužeidžia ne krūtinę, ne galvą, kaip rašoma romanuose, o veidą, rankas, kojas. Vienam mūsų ulonui kulka pramušė balną kaip tik tuo momentu, kai jis, jodamas risčia, kiek pakilo; sekundė prieš ar po, ir jį būtų sužeidę.

Dabar atsitiktinai mes esame tokioje vietoje, kur galima rašyti. Bet greitai turbūt pradėsime perėjimą, ir tada rašyti bus sunkiau. Bet jums visiškai nereikia jaudintis, jei apie mane nebus žinių. Trys laisvanoriai žino mano adresą ir, jei man kas nors atsitiktų, nedelsiant tau parašytų. Taigi laiškų nebuvimas liudys tik tai, kad aš žygyje, sveikas, bet nėra kur ir nėra kada rašyti. Žinoma, kai bus galima, aš rašysiu.

Bučiuoju tave, mano brangioji Anička, taip pat mamą, Levą ir visus. Parašykite mažajam Koliai, kad po pirmojo mūšio aš jam parašysiu.

Tavo Kolia

Raseiniai

Dabar grįšime prie laiške minimo eilėraščio. S. Stepanovo teigimu, būtent N. Gumiliovo eilėraštis – vienas pirmųjų karo tema – „Puolimas“11 buvo atspausdintas 1914 m. 10-ajame „Apollon“ numeryje.“ Jame aprašomi keturias dienas vykę mūšiai. S. Stepanovas tai akcentuoja, tačiau teigia, kad poetas aprašė mūšius Rytų Prūsijoje, kuriuose pats nedalyvavo ir apie juos galėjo žinoti tik iš pasakojimų. Tačiau vargu ar konkretūs duomenys apie Gumbinės kautynes ar kitas rugpjūčio operacijas Rytų Prūsijoje galėjo taip greitai ir tiksliai pasklisti. Be to, poetas aprašydavo tik savo išgyventus ir išjaustus įvykius. O svarbiausia – 10-asis „Apollon“ numeris išėjo 1914 m. gruodžio pabaigoje, tad N. Gumiliovo eilėraštis galėjo būti sukurtas po garsiojo spalio 10 d. mūšio ties Vladislavovu, Šakių krašte, kuris truko keturias dienas ir jame poetas dalyvavo. Juoba kad ir „Kavaleristo užrašai“, kaip vėliau pamatysime, prasideda tais pačiais įvykiais tame pačiame Vladislavove. Šį eilėraštį nusiųsti jis galėjo tiesiai redakcijai. Pateikiu pažodinį dviejų pirmųjų „Puolimo“ posmelių vertimą: „Ta šalis, galėjusi būti rojumi, / Tapo guoliu ugnies, / Mes ketvirtą dieną puolame, / Mes nevalgę keturias dienas. / Bet nereikia žemiškų valgių / Šią baisią ir šviesią valandą. / Todėl kad Viešpaties žodis / geriau už duoną maitina mus.“

1 „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“. Sudarė Vygintas Bronius Pšibilskis. – V., 2006, p. 134.
2 „Ваш Гумилев“. – Моcква, 2011, c. 398–399.
3 Dahomėja – istorinė fonų valstybė Vakarų Afrikos Vergų krante, egzistavusi nuo XVII a. pradžios.
4 M. Etkindas. „Pasaulis kaip didelė simfonija“. – V., 1976, p. 148–149.
5 А. Аxматова. „Я научила женщин говорить (Эксклюзивные мемуары)“. – Москва, 2015, с. 148.
6 С. Степанов. „Поет на войне. Николай Гумилев. 1914–1918“. – Москва, 2014.
7 „Ваш Гумилев“. – Моcква, 2011, c. 431.
8 А. Аxматова. „Я научила женщин говорить (Эксклюзивные мемуары)“. – Москва, 2015, с. 149.
9 Visas pavadinimas: leibgvardijos ulonų Jos Imperatoriškosios Didenybės Valdovės Imperatorės Aleksandros Fiodorovnos pulkas.
10 А. Аxматова. „Я научила женщин говорить (Эксклюзивные мемуары)“. – Москва, 2015, с. 150–151.
11 „Ваш Гумилев“. – Моcква, 2011, c. 240.


„Kavaleristo užrašus“ skaitykite kitame žurnalo numeryje


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 04:12:59)
Draugai