Zigmo Skirgailos miestas

1928 m. gruodžio 1 d. Naumiesčio burmistru tapo Zigmas Skirgaila (1882–1962), vargonininkas, pianistas, chorvedys, kompozitorius, dainininkas, kultūrininkas ir, pasirodo, ūkiška miesto galva. Mokęsis Varšuvoje, Krokuvoje, Paryžiuje, su Miku Petrausku koncertavęs JAV lietuvių kolonijose, gerai pažinojęs Europą, turėjo tikslą „išvilkti" atokų pasienio miestelį į kultūros aukštumas. Z. Skirgailai turėjo būti artimos V. Kudirkos idėjos, skatinusios ne verkšlenti, o veikti. Tikėtina jo, pagrindinio V. Kudirkos paminklo užsakovo, iniciatyva kairėje postamento pusėje iškaltas V. Kudirkos eilėraščio „Maniesiems" posmelis: „Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną / Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną, / Namas negrius – iš baimės jūs neišlakstykit, / Tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną / Tuoj kitą statykit!"

Taigi pirmąja naujojo burmistro veiklos užduotimi buvo paminklas ir Naumiesčio miesto pavadinimo pakeitimas. Skulptoriaus Vinco Grybo sukurto V. Kudirkos paminklo atidengimo iškilmėse 1934 m. birželio 10 d. dalyvavo ir prezidentas Antanas Smetona. Savo kalboje Z. Skirgaila jo prašė: „...įamžinimui Didžiojo Varpininko vardo suteikti mūsų miesteliui Kudirkos Naumiesčio vardą..." Tam buvo pasiruošta – iki paminklo atidengimo Naumiesčio miesto taryboje, Šakių apskrities taryboje ir valdyboje parengti dokumentai – pavadinti Naumiestį Kudirkos Naumiesčiu –­ gegužės 28 d. buvo išsiųsti Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamentui. Gegužės 29 d. departamentas juos gavo, patvirtino ir... Bet apie tai kiek vėliau.

Prezidentas per iškilmes apie miesto pavadinimo pakeitimą neužsiminė. Spauda ir artimiausias Z. Skirgailos pagalbininkas, Naumiesčio pradžios mokyklos vedėjas Petras Barkauskas leidinėlyje „Kudirkos Naumiestis" įtvirtino jau kiek anksčiau periodikoje („Suvalkietis", „Lietuvos žinios" ir kt.) „paleistą antį", jog nuo paminklo pašventinimo dienos Naumiestis vadinsis Kudirkos Naumiesčiu. Bet tokio miesto nebuvo (apie tai ne kartą rašė to meto spauda), ir oficialiuose dokumentuose jis nefigūravo. Nepaisant to, vietiniai gyventojai jį vadino Kudirkos Naumiesčiu, o energingasis burmistras, rengdamasis tolesnei veiklai, 1938 m. pasigamino antspaudą, kurį naudojo savo raštuose aukštiems pareigūnams.

Kaip jau supratote, Savivaldybių departamente dokumentai 1934 m. buvo „saugiai padėti"... į stalčių. Ir štai, rengiantis sudaryti sutartį su Vokietijos Reichu, prasidėjo susirašinėjimas dėl vietų pereiti sieną. Tada valdžiai ir užkliuvo mieto pavadinimas. 1939 m. gegužės 17 d. Šakių apskrities viršininkas gavo to paties departamento raštą, reikalaujantį „pranešti, kuom remiantis Naumiestis (Šakių apskr.) oficialiuose raštuose vadinamas Kudirkos Naumiesčiu. Ar miesto tarybos nutarimas yra Vidaus Reikalų Ministro patvirtintas ir jeigu taip, tai kada?" Tada ir buvo „rasti" minėti dokumentai. Aišku, raštas nepasiekė vidaus reikalų ministro, kuris turėjo patvirtinti jo pavadinimo pakeitimą. Pasirodo, reikėjo nedaug – pakeisti įstatymą. 1939 m. birželį Savivaldybių departamente buvo parengtas Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo aiškinamasis raštas, teigęs, jog „jau ir dabartiniu metu kai kurios esančios Naumiestyje įstaigos ir spauda, taip pat ir vietos gyventojai Naumiestį vadina „Kudirkos Naumiesčiu", nors oficialiai tas pavadinimas dar nėra pakeistas (...) Pritardamas Šakių ir Naumiesčio miesto tarybų nutarimams, manau, kad Naumiesčio miesto pavadinimą būtų tikslu pakeisti „Kudirkos Naumiesčio" pavadinimu ir tuo pačiu būtų pagerbtas mūsų didžiojo vyro atminimas. Tuo tikslu reikalinga pakeisti Vietos savivaldybės įstatymo 161 s., įrašant miestų sąraše vietoje „Naumiestis" „Kudirkos Naumiestis". Tą patį mėnesį Vidaus reikalų ministerijoje parengtas raštas ministrui pirmininkui, prašant jį pateikti svarstyti Ministrų tarybai. Rašto dešinėje yra prierašas mėlynu rašalu „ponas Ministras žadėjo šiuo klausimu išsiaiškinti su p. Prezidentu". Tai paskutinis rastas dokumentas šiuo klausimu. Peržiūrėtuose 1939 ir 1940 m. Vidaus reikalų ministerijos ir kitų įstaigų dokumentuose nieko apie pavadinimo pakeitimą nerasta. 1939 m. gruodį, skiriant ar keičiant pareigūnus, miestas vadinamas Naumiesčiu. Naumiesčiu jis vadintas ir 1940 m. oficialiuose raštuose.

Visoje literatūroje teigiama, jog A.Sme­tona 1934 m. suteikė Naumiesčiui Kudirkos Naumiesčio vardą. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai tyrinėtojų dėmesio nesusilaukė. Juk antspaudą nuplėšti ne visada lengva... Ir gal nepatriotiška? Pirmasis šiuo klausimu susidomėjo ir apie tai parašė ne istorikas profesionalas, o agronomas ir publicistas iš Sintautų Raimondas Daniliauskas. Z. Skir­gailos ir jo bendraminčių veikla liudija didžiulį užsispyrimą, patriotizmą, kuriam pritarė ir Naumiesčio gyventojai, atkakliai vadinę savo miestą Kudirkos Naumiesčiu.

„Tautos" namų idėja

Planų įsigyti namelį neatsisakyta. 1932 m. ataskaitoje Z. Skirgaila rašė: „Tie nameliai yra privataus mėsininko rankose, todėl rūpinamasi juos atpirkti ir įrengti muziejėlį ir skaityklą." Tačiau tai buvo tik geri norai, namelis iro, ir nieko nebuvo galima padaryti. 1937 m. burmistro iniciatyva parengtas daugiafunkcinių kultūros namų, vėliau pavadintų „Tautos" namais, eskizinis projektas. 1938 m. vasario 5 d. Z. Skirgaila parašė laišką prezidentui A. Smetonai (prezidento kanceliarijoje raštas užregistruotas birželio 7 d.). Šis Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas dokumentas įdomus ir rašymo stiliumi, todėl pateiksime jį visą (dokumentų kalba netaisyta):

D-ro V. Kudirkos iškilmingąją paminklo atidengimo proga, Jūsų Ekscelencija padrąsinot mane parašyti Tamstai „pro memoria" apie namelius (pabraukta raudonai, – V. G.), kur gyveno ir mirė mūsų Tautos Žadintojas. Iki šiam laikui laukiau geresnės progos minėtą reikalą Jūsų Ekscelencijai priminti. Dabar, šiais XX jubiliejiniais metais, tarp kitų svarbių tautos reikalų. Laikas būtų ir tais nameliais susirūpinti. Iš pasikalbėjimo su Jūsų Ekscelencija supratome, kaip aukštai Tamsta vertinate D-ro V. Kudirkos reikšmę mūsų tautos atgimimui, tai manome kad ir likimas tos brangios mums relikvijos, be Jūsų Ekscelencijos asmeniško sprendimo, negali būti nuspręstas. Iš prijungto čia situacijos plano ir namelių atvaizdo Jūsų Ekscelencija pamatysite, kad nameliai stovi prie pat Vokietijos sienos. Šale gražiosios V. Kudirkos vardo pradžios mokyklos, arti muitinės. Iš kaimyninio Vokietijos miestelio, Širvintos, pro jį kasdien vaikščioja vokiečiai, o vasaros metu daug jų turistų čia lankosi. Jie visi mato, kad tame brangiame mums namelyje šeimininkauja vokiečiai ir tuose kambariuose, kur gyveno ir mirė Poetas, parduodamos dešros... Ir nors, Jo garbei ir gražųjį paminklą pastatėm ir vietoj cerkvės, Jo vardo pavyzdingoji pradžios mokykla stovi. O vis tik kas Kudirkos Naumiestį lanko, kiekvienas mums prikiša, kad „V. Kudirkos nameliai svetimtaučių rankose..."

Jūsų Ekascelencija, šiais jubiliejiniais metais teikitės susirūpinti ir sutvarkyti šį svarbų mums reikalą. Reikia išpirkti šią brangiąją mūsų atminimui vietą ir, ar namelius, kaipo supuvusius, nugriauti, o jų vietoje pastatyti lietuvių kultūros namus su lenta ir parašu: „čia gyveno ir mirė D-ras V. Kudirka"; ar juos remontuoti, įrengti ten V. Kudirkos muziejėlį, o greta jų, ant to sklypo, kuris jungiasi su pradžios mokyklos sklypu, pastatyti Šaulių namus ir pavesti šauliams saugoti namelius ir budėti Lietuvos sargyboje.

Ta proga būtų progos nušviesti Jūsų Ekscelencijai, mūsų miestelio ekonominę ir kultūrinę būklę, nes pajėgesnieji šiais atžvilgiais miestai patys savo iniciatyva ir lėšomis sutvarkytų virš minėtą svarbų reikalą. Kudirkos Naumiestis prieš karą pasiturintis 6,000 gyv. miestelis, o po karo 3,000 gyv. – su aiškia depopuliacija, kasmet labiau nyksta. To priežastis – didelis atkampumas, be tinkamo miestelį gaivinančių kaimų spindulio, per amžius surištas likimo su Vokietijos ekonomika, šiandien sunkiai vegetuoja. Žinoma, jo kultūrėjimas aurištas su jo gerbūviu. O ką gali sukurti keliolika inteligentų tarnautojų, kelios dešimtys neturtingų šaulių, jaunalietuvių ir kit., masėje subolševikėjusių darbininkų, hitkerininkų-vokiečių ir abejingų mūsų kultūrai žydų, be valdžios paramos?. Tad lygiagrečiai gulinti du Lietuvos ir Vokietijos miesteliai labai kontrastuojasi: ten kultūra, o čia skurdas, ten progresas – o čia regresas. Ir jei mes puošiame mūsų laikinąją sostinę, jei stengiamės visais pakeliais, kur lankosi turistai, švarinti, puošti, tai pirmoje eilėje reikėtų susirūpinti kultūrinimu mūsų Vokietijos pasienio, pasienio miestelių ir kaimų. Štai, rodos, pakanka vokiečių pasienyje gražių namų, o pernai rudenį Širvintos miestelyje, prie pat sienos, pradėjo statyti „Hitlerjugend" namus... Mums reikėtų tuo pačiu atsakyti ir tuojau pradėti statyti lietuvių kultūros namus ir pavesti juos globoti mūsų tautinėms organizacijoms.

Jūsų Ekscelencija, Kudirkos Naumiesčio miesto, visų tautinių organizacijų vardu, prašau Tamstą šiais jubiliejiniais metais susirūpinti V. Kudirkos buveine. Brangus Tau, mūsų mylimas Vade, jo atminimas, tad būk Kriviu tos šventos mums vietovės.

Ir pasirašė: Kudirkos Naumiesčio miesto burmistras.

Aišku, ambicingas burmistras sumanė priešais vokiečių „Hitlerjugend" („Hitlerio jaunimo" namus) pastatyti ne prastesnius lietuviškus. 1939 m. sausio 14 d. jis konkrečiai dėsto „Tautos" namų (!) idėją Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento direktoriui:

Aukštai Gerbiamas Pone Direktoriau! Per eilę metų susidėjusios mūsų miestelio kultūrinimui nepalankios aplinkybės taip jį suvargino, kad miesto Savivaldybė, be Valdžios ypatingos pagalbos, savo jėgomis nepajėgia net primityvių miesto kultūrinimo sąlygų sutvarkyti. O „noblesse oblige", V. Kudirkos Nekropolis, buvęs apskrities miestas, prie pat Vokietijos sienos, dalinai reprezentuoja visą šalį. Kas vasarą mieste lankosi daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Vokietijos; kasmet čia susirenka tarptautinės sienos patikrinti komisijos, o mes neturime atatinkamos patalpos jas priimti. Organizacijos: šauliai, jaunalietuviai, ugniagesiai ir kt., taip pat neturi patalpų. (...) Konkrečiai: šalia V. Kudirkos v. pradžios mokyklos, prieš namelius, kur gyveno ir mirė Tautos Žadintojas, gražioje vietoje, parduodamas sklypas apie 3000 kvadr. metrų už 4000–5000 Lt. Reikia jį nupirkti ir čia pastatyti „Tautos" namus. Dalis to sklypo, laikui bėgant, labai bus reikalinga mokyklai, kuri, be aikštės, neturi nei metro žemės. Namus reikia pastatyti tokius, kad patenkintų ne tik virš minėtus reikalus, bet ir duotų šiokį tokį pelną: pav. išnuomoti butus mokytojams, salę – kinui, patalpą – klubui ir kt. Tikėdamasis Tamstos Pone Direktoriau šiam reikalui palankumo reiškiu Tamstai aukštą pagarbą.

Kaip matome, Z. Skirgaila nesiūlė griauti V. Kudirkos namelio. „Tautos" namai numatyti statyti šalia mokyklos, už kelio, bet ne namelio vietoje. Projektuotas modernus daugiafunkcis pastatas: pusrūsyje – patalpos turistams, organizacijoms, ūkinėms reikmėms; pirmame aikšte – restoranas, paštas, telegrafas, pašto viršininko butas; antrame – muziejus, skaitykla, kino ir teismo įstaigos patalpos; trečiame – viešbutis.

Netrukus tarp valstybinių organizacijų ir pareigūnų prasidėjo intensyvus susirašinėjimas. Pats Z. Skirgaila energingai ieškojo būsimam pastatui nuomininkų. Šakių apskrities viršininkas 1939 m. balandžio 21 d., iš dalies pritardamas Z. Skirgailos projektui, Savivaldybių departamento direktoriui, prašydamas paremti šį sumanymą pinigine pašalpa, rašė: Dabartinė V. Kudirkos namelio Naumiestyje savininkė O. Šneiderienė 1938 m. vasario 22 d. buvo padavusi prašymą leisti jai remontuoti tuos namelius ir statyti tame pačiame kieme sandėlius. Šakių apskr. statybos komisija, turėdama galvoje šio sklypo pirkimą, minėtiems darbams leidimo nėra davusi. Kas liečia iniciatyvą perimti paminklinę vietą savivaldybės nuosavybėn, tai šiuo reikalu prieita išvados, kad neatidėliojant reikia išpirkti V. Kudirkos namelius su visu sklypu, nugriauti visus kieme esančius senus sandėlius ir, kadangi nameliai, kuriuose gyveno V. Kudirka yra pasenę, be to, neturi didesnės architektūrinės vertės, tai juos taipogi reikia nugriauti ir visą nedidelį ir nepatogų sklypą paversti skveru. Tačiau kairėje šio rašto pusėje yra kita nuomonė – vyriausiojo statybos ir sauskelių inspektorius birželio 29 d. prierašas žaliu rašalu: Kudirkos namelį su sklypu reikia išpirkti. Namelį reikia pakelti, išlyginti, apdengti nauju stogu – žodžiu, restauruoti (tekste pabraukta, – V. G.). Taip sutvarkytame namelyje – įrengti muziejų; jei liks kambariukas – įruošti nakvynei patalpą. Naujo pastato K. Naumiestis negalės pastatyti. Be to – eskizinis projektas yra per daug komplikuotas. Jei būtų statomas kultūros namas, tai stogas turėtų būti čerpių.

Šakių apskrities inžinierius 1939 m. rugpjūčio 19 d. apskrities viršininkui siūlė sukviesti komisiją, kuri „galėtų galutinai tarti žodį, kas su esamais nameliais galima padaryti ir kaip, ir kur statyti naujus namus". Apskrities viršininkas rugpjūčio 23 d. Savivaldybių departamento prašė atsiųsti atstovą į apskrities komisiją galutinai išspręsti V. Kudirkos namelio likimą. Šiame rašte, persiųstame Sauskelių komisijai, yra 1939 m. rugsėjo 5 d. vyriausiojo statybų ir sauskelių inspektoriaus prierašas mėlynu rašalu: „Tuo tarpu neaktualu, atidėti tolimesniam laikui." Žemiau kitas prierašas pieštuku: „P. Insp. įsak. dar palaukti." Nurodyta data – 1939 10 18. Ir tai buvo viskas. „Tautos" namų idėja liko tik dokumentuose.

Galima pridurti, kad tautos namų idėja Europoje nebuvo nauja: tokie namai XIX a. antroje pusėje jau buvo Čekijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse. Šiai idėjai XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo neabejingas J. Gabrys, A. Smetona ir kt. Tarpukariu nedideliuose miesteliuose veikė ne viena įstaiga „tautos namų" pavadinimu. Tačiau Z. Skirgailos puoselėti „Tautos" namai, kaip ir Jono Basanavičiaus laikais, turėjo ne tik atlikti kultūrines, švietėjiškas ir ekonomines funkcijas, bet ir simbolizuoti tautos, konkrečiai – Lietuvos valstybės, vienybę ir susitelkimą.

Trūko įstatymo...

Tačiau ne tik Naumiestis esmė. J. K. S-kus (slapyvardis), aprašydamas užkaltais langais, neprižiūrimą, lašiniais ir dešromis apkarstytą namelį, kaltino ne naumiestiečius, o valstybę: „Aš manau, kad vokiečiai jokiu būdu neleistų kokiam nors lietuviui padaryti Gėtės ar Šilerio gyventam name dešrinę... (...) Jei nebus iš valstybės paramos, tai nieko negalima tikėtis." Spaudoje buvo siūloma steigti Kultūros fondą, rinkti lėšas. Ši diskusija geriausiai apibendrinta Simo Miglino straipsnyje „Namelis, kuriame gyveno ir mirė Vincas Kudirka", publikuotame „Lietuvos aide" 1939 m. birželio 17 d. (Nr. 304):

Vardan mūsų praeities liudininkų apsaugos turėtų būti kuo greičiau išleistas atitinkamas įstatymas, pagal kurį būtų galima istorinės reikšmės turinčius pastatus nusavinti, savininkams sumokant normalų atlyginimą. Tuo būdu būtų užkirstas kelias negirdėtiems užsiprašymams. Kudirkos namelis yra visai netoli jo vardo modernios pradinės mokyklos. Jis galėtų būti įjungtas į mokyklos rajoną ir vietos mokytojų bei Savivaldybės globojamas.

1940 m. O. Šneiderienė repatrijavo į Vokietiją. Z. Skirgaila, kaip „priešingas dabartinei Liaudies Vyriausybei", turėjo nuo sovietų valdžios slapstytis. Antrojo pasaulinio karo metais okupavę Lietuvą vokiečiai namelį nugriovė. 1963–1965 m. pastačius naujus mokyklos priestatus, namelio vieta visai priartėjo prie pagrindinio mokyklos pastato. Šiandien šią vietą žymi 2008 m. pastatytas paminklinis akmuo (pirmasis buvo pastatytas 1971 m.) ir mokyklos muziejus su Vinco Kudirkos ekspozicija.

Alberto Geručio archyvas. VUB RS. F. 155, b. 946, 947, 1030.
Garliavos Romos katalikų bažnyčios krikšto knyga. LVIA. F. 1346, ap. 1, b. 5, l. 286, Nr. 24.
Įvairių apskričių statybos projektai ir eskizai. LCVA. F. 1622, ap. 3, b. 212, l. 24–33.
Šakių apskrities valsčių rubežių pakeitimo projektai, susirašinėjimas šiuo klausimu su apskrities valdyba. Vietos savivaldybių įstatymo dėl Naumiesčio pavadinimo pakeitimo į „Kudirkos Naumiestį" aiškinamasis raštas. LCVA. F. 379, ap. 3, b. 39, l.32–78.
Tarnybos paskyrimai. LCVA. F. 379, ap. 1, b. 1153, l. 138.
J. K. S-kas. „Naumiesčio gyventojo straipsnis apie apverktiną namelio, kuriame gyveno V. Kudirka, padėtį". LMAVB RS. F. 71, b. 18, l. 1.
„Vinco Kudirkos raštai". Surinko ir spaudai prirengė Juozas Gabrys. T. 1–6, Tilžė. 1909.
J. Gabrys. „Vincas Kudirka: keli jo gyvenimo ruožai." Tilžė, 1910.
V. Kudirka. „Raštai". T. 1–2. Parengė A. Vaitiekūnienė, redakcinė komisija: J. Lankutis (pirmininkas), A. Jovaišas, A. Maldonis, V. Merkys, E. Ulčinaitė, H. Zabulis. Vilnius, 1989–1990.
R. Daniliauskas. „Kada Naumiestis tapo Kudirkos Naumiesčiu?", Valsčius. 2013 06 28, Nr. 48 (2086).
R. Daniliauskas, V. Girininkienė. „Ar buvo Kudirkos Naumiestis tarpukariu". Lietuvos žinios. 2014 08 01, Nr. 148 (13861).
V. Girininkienė. „Vinco Kudirkos namelis" (1, 2). Valsčius. 2015, 01 30, Nr. 8 (2240); 2015 02 27, Nr. 15.
A. Grigaravičius, V. Sirutavičius. „Neįgyvendinta idėja: lietuvių „tautos namai" Vilniuje". Dr. Jonas Basanavičius. 1851–1927. Vilnius, 2003, p. 176–194.
„Informacija iš viso krašto. Šakių apskr." Lietuvos aidas, 1930 04 02, Nr. 76 (857).
„Muzikos enciklopedija". T. 3. Vilnius, 2007, p. 366.
M. Talvio. „Dvi meilės. Raštai." Vilnius, 1994.
V. Kavolis. „Žmogaus genezė. Psichologinė Vinco Kudirkos studija". Mūsų Kudirka. Sud. Z. Šileris. Marijampolė, 1998, p. 18.
V. Skirius. „Pirmasis XX a. Lietuvos diplomatas Vakaruose". Mokslas ir gyvenimas. 1990 05, p. 9–11; 1990 06, p. 10–14.
A. Eidintas. „Slaptasis lietuvių diplomatas. Istorinis detektyvas". Vilnius, 1992.
J. Gabrys-Paršaitis. „Tautos sargyboj". Atsiminimai. Sud. L. Saldukas. Vilnius, 2007.
„Didžiosios knygnešių bylos". Sud. A. Katilius. Vilnius, 2006, p. 220, 227.
Z. Kriaučiūnienė. „Mūsų Kudirka". Atsiminimai. Sud. Z. Šileris. Marijampolė, 1998, p. 175.
A. Sabaliauskas. „Kai dar tebegyveno V. Kudirka". Naujoji Romuva. 1934, Nr. 178–179, p. 440.
„Ten, kur Kruglodurovas gyveno". Lietuvos aidas. 1929 07 10, Nr. 153 (637).
S. Skrodenis. „Lietuvos-Suomijos draugija. 1927–2000". Istorijos apybraiža. Vilnius, 2007, p. 128–129.
„Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos vidurinė mokykla. 1781–2002". Sud. I. Spranaitienė. Marijampolė, 2003, p. 71.