Žalia lygumų spalva. Tokia sodri, kokios Lietuvoje nerasi. „Na, –­ sako geologas Olegas, – prie Ventės rago yra ir pas mus.“ Nepamenu, nemačiau nei prie Ventės rago, nei palei Nemuną kur nors prie Veliuonos. Visai neseniai pravažiavau Joniškio rajono lygumas. Spalva ryški, bet ją gali įvardyti, o čia ji nepagaunama lyg kokiame impresionistų paveiksle. Tris dienas matai lygumas pro autobuso langą. Tiesa, į jas kartkartėmis įšoka kaimeliai ar vadinamieji agrariniai miesteliai su spalvotomis tvoromis, tokiomis pat ir apie kapinaites, gotikinės ar renesansinės bažnyčios, pilių liekanos. Įšoka ir tuoj pat pradingsta, ir vėl lygumos, lygumos... Akis įskausta nuo šio nesibaigiančio paveikslo, ir pati kelionė virsta paveikslu, netikėtu ir paslaptingu. Ir be žmonių. O juk kadaise, Adomo Mickevičiaus ir Simono Daukanto laikais, jauni vaikinai iš šių lygumų ir pelkių vyko studijuoti į Vilniaus universitetą ar Medicinos-chirurgijos akademiją ir, mūsiškių taikliai praminti pinčiukais, aktyviai dalyvavo kultūriniame ir politiniame gyvenime.

Jau supratote, mes sukame Slonimo, Pinsko, Bresto ir Belovežo girios link. Mes – istorikai, geologai, restauratoriai, medikai, lituanistai, teisininkai, tarnautojai ir dar visokie tokie, ir mūsų vadas, pagal išsilavinimą ir pasiekimus istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, o pagal pomėgius – geriausias kelionių organizatorius ir vadovas Valentinas Brandišauskas, jį meiliai vadiname Valentu. Mes – tai tie, kuriems neaktualūs pietūs, miegas, visokie patogumai, nezirziantys ir punktualūs, sąžiningai kaip mokinukai apibėgiojantys visus pastatus ir paminklus iš visų pusių, įlendantys į visus kampus ir vidų. Mums viskas įdomu, visus šnekinam, surandam, kas mums atidaro užrakintas duris, nuolat spragsim fotoaparatais... Mes neprog­nozuojami, netikėtai sukame nuo pagrindinio kelio šonan apleistų griuvenų link arba ilgai kapstomės prie kokio neišvaizdaus paminklo. Šioje kelionėje mes – pinčiukai, pagal pasakojimus judrūs vikrūs ir gudrūs žmogeliukai, greitai išlendantys ir vėl sulendantys į savo pelkes, šiuokart didelį ir patogų Dariaus vairuojamą autobusą.

Išgirstu klausimą: „Na ir kas, kelionių dabar kiek tik nori, visomis kryptimis ir maršrutais.“ Užginčysiu: ne, niekas be reikalo nesibasto po tokius nuošalius kaimus ir vietoves, čia ne išgarsintas Nes­vyžius ar Miras, kur nenutrūkstamu srautu traukia smalsuoliai. Čia neretai valandų valandas riedame visai tuščiais keliais. Čia, pelkėje, reikia žinoti, ko ieškai. Neklaidžiojame, turime vadovę, buvusią ilgametę kultūros paveldo institucijos Minske darbuotoją Liudmilą. Ji gerai pažįsta ne tik vietoves, bet ir žino paminklų apsaugos ir restauravimo problemas, daug sykių lankėsi Lietuvoje, tad gali supažindinti su istorija ir dabartinėmis šios šalies realijomis. Toje kelionėje, kaip, beje, ir visose Valentino išvykose, kiekvienas turi savo tikslą: ką domina LDK palikimas, ką muziejai ar parodos, ką konkretesni dalykai. Mano tikslas – dar sykį pasimatyti su Mickevičiaus mylimąja Marile (Beniakonyse yra jos kapas), aplankyti Tadą Kosciušą jo gimtinėje, paklajoti Pinsko ir Bresto gatvėmis, o svarbiausia – nusilenkti dailininkui ir kompozitoriui Napoleonui Ordai. Praėjusiais metais kelionėje su Valentinu po Baltarusiją kitu maršrutu pavyko gauti Leonido Nesterčiuko knygą „Napoleonas Orda. Šlėkta iš Backauščinos“. Pavyko, nes Valentino kelionėse vienas svarbiausių lankytinų objektų yra knygynai; didesniuose miestuose vienas kitą aplenkdami pirmiausia į juos skuodžiame. Tada man pasisekė, aplenkiau istoriką Juozą, paskutinis Orda – mano, o šįkart šios knygos ieškančiųjų buvo daugiau, bet išpirkta, deficitas.

Taigi pro Beniakonis, Gaičiūniškes, kur aplankome Petro Nonharto XVII a. pradžioje suprojektuotą namą-tvirtovę (dabar čia psichiatrinė ligoninė), Malo Možeikovo cerkvę pasiekiame Ščiutiną. Čia, pijorų ordino mokykloje, XVIII a. pabaigoje mokėsi gerai žinomas Vilniaus universiteto profesorius, botanikos sodo Sereikiškėse įkūrėjas Stanislovas Bonifacas Jundzilas, o kiek vėliau ir Ignotas Domeika. Pravažiuojame Ružanus, apleistą ir, mūsų nuomone, netinkamai prižiūrimą ir restauruojamą vieną didžiausių Sapiegų rezidencijų, ypač suklestėjusių LDK didžiojo etmono, Vilniaus vaivados Levo Sapiegos laikais. Čia buvo didžiulė biblioteka ir archyvas, teatras, maniežas, paveikslų galerija, lankėsi karaliai, vyskupai, pasiuntiniai. Rezidencija sunyko po 1830–1831 m. sukilimo, nes buvo konfiskuota ir perduota valstybės iždui. Štai ir Kosovas. Dabar jau skiriamės: kas patraukia į Vandalino Puslovskio gynybinę pilį primenančius rūmus, o kas skuodžia į kitą pusę, 2004 m. atidaryto 1794 m. sukilimo vado Tado Kosciuškos namo-muziejaus link. Kosovo katalikų bažnyčioje 1746 m. vasario 12 d. buvo pakrikštytas Andriejus Tadeušas Boneventūras Kosciuška. Rasti dokumentai leido galutinai nustatyti jo gimimo vietą Merečevščinoje, Kosovo pakraštyje. Atstatytas namas ir natūrali aplinka primena Mickevičiaus gimtinę Zaosėje. Aišku, nieko autentiško čia nėra, tik aplinka, ir tai jaudina. Matyt, žmonių užsuka nemažai, nes netoli restoranas, rekreacinė aplinka upės saloje. Už Slonimo šiaurine Polese judame Pinsko link. Dar kartą pravažiuojame LDK etmono Mykolo Kazimiero Oginskio pastangomis ir lėšomis iškastą kanalą, sujungusį Baltijos ir Juodosios jūros baseinus. Jo laikais Slonimas tapo Rytų Europos kultūros centru. Pats grojo smuiku, klarnetu, arfa, įsteigė prabangų operos ir baleto teatrą. Išlaikė didžiulį orkestrą, kūrė polonezus... Sakoma, kad „Etmonas-klarnetas“ turėjo įtakos savo jaunesniajam giminaičiui Mykolui Kleopui Oginskiui.

Klaidžiojame po Pinską. Pinsko krašto muziejaus ekspozicijoje buvusioje Jėzuitų kolegijoje mėginu surasti Pranciškaus Savičiaus, pinskiečių poeto, slaptos draugijos „Demokratinė draugija“ vadovo Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijoje, Simono Konarskio bendražygio, pėdsakus. Vienas pirmųjų baltarusių demokratinės poezijos pradininkų, vienas pirmųjų rašytojų baltarusių kalba. Paliko pluoštą eilėraščių, parašytų Polesės dialektu. Viename jų: netoli Pinsko, kur tarp pievų teka Strumenė, sėdi trys valstiečiai: lietuvis, ukrainietis iš Volynės, baltarusis pinčiukas ir kalbasi. Apie ką? Lietuvis atsimena senovę, išgyvena prarastą nepriklausomybę. Pinčiukas Nikita ryžtingesnis: ragina paduoti vieni kitiems rankas ir kartu siekti, kad šioje žemėje neliktų „nei pono, nei tirono“. Beje, iš tremties Kaukaze P. Savičiui pavyko pabėgti į Ukrainą, Gelgego pavarde įsidarbinti gydytoju. Per epidemiją 1845 m. ten ir mirė. Nors dar 1961 m. Minske išleista Anatolijaus Smirnovo parašyta poe­to biografija, bet čia, jo gimtinėje, net muziejaus darbuotojai Savičių yra „tik girdėję“.

Dostojevas. Čia gyveno Fiodoro Dostojevskio giminės, bet pats čia nesilankė. Tačiau yra bronzinis 1995 m. skulptoriaus Ivano Danilčenko sukurtas paminklas. Sėdi lyg niekur nieko ir žiūri...Vis tebežiūri... Polesės etnografinis centras Motalyje. Čia, Motalyje, gimė garsus chemikas ir pirmasis Izraelio prezidentas Chaimas Weizmannas. Nustebino Weizmannų name įsteigtas muziejus, vienas įspūdingiausių etnografinių muziejų Baltarusijoje.

Ir štai jau Ivanovas. Napoleonas Orda. Igorio Golubevo paminklas pastatytas 1997 metais. Piešia sau, sėdėdamas ant kelmo. Aišku, kokią sodybą ar pilį. Įspūdingas paminklas. Šalia prigludusi rankinė su pavaizduota lyra ir piešimo bloknotu. Visapusiška, talentinga asmenybė. Patriotas. Už dalyvavimą „Aušriečių“ organizacijos veikloje Svisločiaus gimnazijoje buvo išmestas iš Vilniaus universiteto, kur studijavo fiziką ir matematiką. 1830–1831 m. sukilimo dalyvis, emigrantas. Paryžiaus bastūnas, Frédérico Chopino, Mickevičiaus ir kitų garsenybių bendras. Visus siejo Tėvynės netektis. „Ak, kodėl negalėjau nudėti bent vieno maskoliaus!“ – rašė savo užrašuose F. Chopinas. Tai išgyveno ir Mickevičius. Beje, Orda išleido ne tik muzikinių kūrinių, bet Paryžiuje 1856 m. ir „Lenkų kalbos gramatiką prancūzams“. Tegul mokosi. Juk kova už laisvę nebaigta, tai, ką „atėmė Katerina“, nesugrąžinta... Ordos piešiniai pas mus gerai žinomi. Tiesa, iš litografijų albumų, jo piešinių raižinių, publikuotų įvairiuose periodiniuose leidiniuose. Be „Polesės Napoleono“ šiandien nežinotume apie daugelį Lietuvos ir Baltarusijos dvarų, pilių, miestelių, garsių žmonių gimtinių ir kapų. Kond­ratovičių sodyba Smolgavoje, namas Vilniaus karališkoje gatvėje, kur mirė Vladislavas Sirokomlė, Tomo Zano kapas Smalėnuose prie Oršos, Jano Čečioto Ratnyčioje, šalia Druskininkų... Didžioji dauguma piešinių jo sesers vaikaitės Konstancijos Skirmuntaitės valia pateko į Krokuvos nacionalinį muziejų. Mirė Varšuvoje 1883 m. balandžio 26 d. Palaikai pervežti į gimtąsias vietas. Visai netoli jo gimtųjų Varacevičių, Ivanovo (Janovo) buvusiose katalikų kapinėse (Antrojo pasaulinio karo metais kapinės sunaikintos) stebuklingai išlikusiame giminės rūsyje yra ir jo kapas. 2002 m. ši vieta įamžinta memorialine lenta. 2006 m. Varacevičiuose atidaryta jo piešinių galerija.

O toliau Kamenecas, Brestas, Belovežo giria... Breste žavimės unikalia archiologine ekspozicija: XIII a. miesto gatvėmis. „UNESCO objektas. Ko jie laukia?“ – stebisi Žiemgalos archiologas Ernestas. O miesto centre – unikalus Bresto tūkstantmečiui skirtas monumentas (archit. Aleksejus Andrejukas, skulpt. Aleksejus Pauliučiukas). Jame metraštininkas, kunigaikštis Vladimiras Vasilkovičius, LDK kunigaikštis Vytautas, Bresto senūnas Radvila Juodasis, brestietė, Bresto tvirtovės karys išvaduotojas. Viskas vienoje linijoje ir laike. Kaip ir kituose Baltarusijos miestuose.

Belovežo girioje norėjome pamatyti pastatą, kuriame 1991 m. gruodžio 8 d. Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos sovietinių respublikų nutarimu nustojo egzistuoti Sovietų Sąjunga. Ne, negalima, dabar čia Lukošenkos rezidencija. Tada, sakome, pas Santą Klausą. Irgi ne, reikia atskiros ekskursijos... Ne, tai ne, pavaikščiojome, apvažiavome girią ir tada jau su daugybe stabtelėjimų Gardino link.

Yra ko Baltarusijoje pažiūrėti. Sovietmečiu susidarytas antrarūšės šalies įvaizdis nyksta. Tvarkinga, graži, gerai sprendžianti socialines problemas (neseniai priimtas įstatymas šeimoms, sulaukusioms trečiojo vaikelio, išmokėti 10 tūkstančių dolerių kompensacijas) šalis. Vienas mažiausių pasaulyje vaikų mirtingumas, geros klinikos, mokyklos, nesigarsinanti kasdienė parama ukrainiečių emigrantams, kurių į šią šalį atvyksta labai daug. Mums gražu... Liudmilai ne taip gražu. Ji sako: „Baltarusių inteligentus pametėm, bet išsilaikysim...“ O ar mes Lietuvoje, be inteligentų, kuriuos ir pametam, ir išmetam, išsilaikysim?

Yra apie ką čia, Baltarusijoje, pagalvoti...