Vida Girininkienė. Tautosakininkų duetas: bajoras Mečislovas Dovoina-Silvestravičius ir valstietis Vincentas Bakutis (I)

Charizmatiškasis Mečislovas

Mečislovas Dovoina-Silvestravičius. Apie 1905 m.

Šis bajoro ir valstiečio legendinis duetas vertas rašytojo plunksnos. Pasakojimų apie du keistuolius daug, o faktinių duomenų išsamesnei analizei trūksta.

Mečislovas Apolonijus Dovoina-Silvestravičius (Mieczysław Apoloniusz Dowojna-Sylwestrowicz) gimė bajorų Jozefato ir Eufrozinos Silvestravičių šeimoje Ževeliškių dvare (Raseinių apskr.) 1849 m. balandžio 20 d. (visos datos dabartiniu stiliumi). Balandžio 29 d. jį pakrikštijo Kalnųjų filijos kunigas Volovskis. Krikšto tėvai – Antanas Jorudas ir Katerina Silvestravičiūtė. 1846 m. gimusi vyresnėlė sesuo Vladislava Marija mirė, nesulaukusi nė pusantrų metukų. Vėliau šeimą pagausins Juozapas Povilas, Stanislovas Kazimieras, Elvyra, tačiau nė vienam jų nebuvo lemta ko nors pasiekti. Vaikų krikštynose dalyvaudavo mamos Jorudaitės broliai ir kiti giminaičiai. Iš tos giminės Mečislovas labiausiai bendraus su šešeriais metais jaunesniu pusbroliu Gustavu Jonu Jorudu (gimė 1843 m. birželio 24 d.), vėliau taip pat pasukusiu tautosakos link. 1887 m. Mečislovas jį supažindino su Janu Karlovičiumi, o 1888 m. šis jau pateikė 56 savo užrašytus „žemaičių bajorų tekstus", t. y. pasakojimus ir padavimus, kurie netrukus pasiekė Varšuvą. Šis ir kiti faktai apie giminių bendravimą iš dalies neigia istoriografijoje įtvirtintą nuomonę apie Mečislovo žeminimą giminėje ir bajoriškoje aplinkoje. Ko gero, niekas iš aplinkinių nežinojo G. Jorudą užrašinėjant tautosaką. Apie tai po daugelio metų užsimins iš to krašto kilęs poetas Marcelijus Martinaitis:

O mane kartais nusmelkia aštri mintis: ar ankstyvoj vaikystėj nebūsiu sunaikinęs dalį knygų bei rankraščių? Taip manau dėl to, kad prieš karą po Palendres ir Paserbentį po pirmosios trėmimo nakties iš netoli esančio Jorūdo dvaro pasklido visoks, atrodė, menkavertis, konfiskuoti netikęs turtas, tarp jo – šūsnys rankraščių, laikraščių ir žurnalų, ir viskas, kiek dabar prisimenu, iš praėjusio amžiaus. (...) Tėvas iš to dvaro parsivežė šūsnį leidinių ir kažkokių smulkiai prirašytų rankraščių. Negirdėt, kad Jorūdas būtų rašęs. Tais žurnalais buvo išklijuotas mūsų gerasis namo galas ir dar ilgai pro sovietinius laikraščius prasišviesdavo įvairios praėjusio amžiaus graviūros ir lenkiški tekstai.

 

Dovoinų-Silvestravičių giminės kapavietė Kalnųjų kapinėse. Čia palaidoti Mečislovo Dovoinos-Silvestravičiaus tėvai, brolis Juozapas Povilas ir seserys Vladislava Marija ir Elvyra. Prano Lazdausko nuotrauka (1999)

Tai galėjo būti Gustavo, gal ir kitų Jorudų, taip pat ir paties Mečislovo palikimas. Beje, tas pats G. Jorudas 1915 m. rugsėjo 30 d. pasikorė, kaip rašoma, pabūgęs kažin kokių vokiečių jam paskirtų pareigų. O gal ir dėl nenoro paklusti svetimųjų valdžiai. Na, o Mečislovas –­ bajoras, studijavęs ne kokiame universitete, o šaltkalvystę Varšuvoje, neišlaikęs savo rankose paveldėto Davainavos dvaro, kartu su Vincentu Bakučiu dirvą aręs ir važinėjęs, kaip pasakojama, pasikinkęs karvę, romantikas-poetas vargu ar lengvai galėjo pritapti prie savo aplinkos. Pasak Juozo Tumo-Vaižganto, vesdamas Juliją Malinauskaitę (aušrininko Jono Šliūpo žmonos seserį) „bene pirmasis Lietuvos bajoras ir bajoraitę vedąs ant žiedelių išgraviravo lietuviškai: 1886 m. 17 liepinio. Milek mane". Ir turėjęs drąsos pareikalauti, kad kunigas Mintaujoje lietuviškai skaitytų jųdviejų susižadėjimo žodžius. Bet jo žmona tos lietuviškos priesaikos žodžių nepakartojusi... Beje, žmona Julija, gimusi Ručianų dvare (Konstantinovo parapija) 1867 m. vasario 22 d., buvo 18 metų jaunesnė už vyrą; jų vestuvių dieną jai buvo 18, o Mečislovui 36-eri. Netrukus Davainavoje gims ir jųdviejų vaikai: 1886 m. lapkričio 12 d. – Jonas, kurio krikšto tėvas buvo pusbrolis G. Jorudas, 1888 m. spalio 9 d. – Sofija Adelė, o 1890 m. kovo 1 d. – Jurgis. Būtent vaikai ir nemaža šeima vertė skaudžiai derinti asmeninę laimę ir darbą. Tiesa, žmona iš pradžių pati mėgino užrašinėti tautosaką, bet suvokusi, kad J. Karlovičius ne milijonierius ir kad vyro triūsas leistų tik vegetuoti, lietuviškos veiklos atsisakė. Gal buvo ir kitų motyvų, kas dabar pasakys. Užbėgant į priekį, galima pasakyti, jog, vyrą palikusi, su vaikais išsikėlė į Druskininkus rūpintis atostogaujančiais lenkais ir tikriausiai ten mirė. Mečislovas gyveno ir dirbo Rezeknėje, Rogačiove, Vitebske ir kitur. Galvojo įsikurti Amerikoje, prašė Aleksando Burbos surasti darbo. 1897 m. rugsėjo 18 d. gavo jo laišką iš Plimuto: „Aš gyvenu menkame miestelyje, todėl dėl Tamstos jokios atsakančios vietos negaliu parupinti, nes mano apylinkėse lietuviai dirba tik anglekasyklose". Siūlė kreiptis į Juozą Adomaitį-Šerną. O Mečislovas 1905 m. apsigyveno Vilniuje ir sąžiningai atsidėjo literatūrinei, visuomeninei, leidybinei veiklai: rašė, organizavo, dalyvavo, leido lenkakalbiams lietuviams skirtus laikraščius „Litwa" ir „Lud". Ir atvirukus, bet apie juos kiek vėliau. Vilnius gal jam nebuvo prie širdies: yra išlikęs jo 1906 m. lapkričio 20 d. prašymas Vilniaus švietimo apygardos globėjui leisti Raseinių apskrityje Vodžgirių dvare atidaryti pradžios mokyklą. Bet, matyt, leidimo negavo, tad ir liko iki gyvenimo pabaigos Vilniuje.

Nėra prasmės aptarinėti M. Dovoinos-Silvestravičiaus darbus; apie juos yra kur perskaityti. Galima būtų tik pridurti, kad nei savo metu, nei vėliau nebuvo įvertintas ir suprastas. Pasak J. Tumo-Vaižganto, jis „(...) faktinai įrodė, jog ne mokslo patentai ir ne septyneriopi talentai sudaro piliečiui garbės vainiką, o darbas, darbas, darbas iš tikrų širdies motyvų". Mirė vienišas, skurde 1919 m. gegužės 31 d. Bičiuliai palaidojo Rasų kapinėse. Vėliau kuklus medinis paminklėlis dingo ir tik bendromis senųjų vilniečių pastangomis pavyko nustatyti ir įamžinti jo kapo vietą. Beje, dabartinė pavardės forma – Silvestraitis užrašyta 1886 m. Tilžėje išleistame tautosakos rinkinyje „Patarles ir dainos" ir kartu su kunigu Aleksandru Burba Amerikoje 1898 m. pasirodžiusioje knygoje „Medega S. Dau­­kanto biografijai". Neaišku, kieno iniciatyva ir kaip tuose leidiniuose ši pavardės forma atsirado. Visur jis rašysis Silvestravičiumi, o savo laiškuose Janui Karlovičiui (apie jų bendravimą kiek vėliau) įrodinės priesagos -vičius lietuvišką prasmę. Pasak jį gerai pažinojusio J. Tumo-Vaižganto, Dovoina-Silvestravičius labai vertino abi savo pavardes ir jomis didžiavosi. „M. Dovoina-Silvestravičius, Lietuvos rašėjas", – taip save įvardins apie 1906 m. išleistame atviruke (šis atvirukas publikuotas „Literatūroje ir mene" 2014 m. rugpjūčio 1 d., Nr. 31). Todėl šiame straipsnyje, aptardama jo tautosakinę veiklą, naudosiu tikrąją pavardę, tą, kuria jis gyveno, rašė ir bajoriškai didžiavosi.

Tautosakinis darbas

Sprendžiant iš Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomų dokumentų, Mečislovo Dovoinos-Silvest­ravičiaus tautosakinio darbo pradžia buvo 1867 metai. Savo atsiminimuose rašė:

Gyvenant man Kalnujuose (Dovoinavo) arti Raseinių 1882 m. buvo jau pas mane nedidelis rinkinys lietuviškų dainų, pasakų, priežodžių pradėjus nuo 1867 m. Išrašinėjau tada lenkišką laikraštį „Wędrowiec", kurį redagavojo p. Sulimierskis leisdamas drauge geografišką žodyną, kur aš taipo jau po truputį tada rašinėjau. Norėdamas sužinoti apie to laiko lietuviškų dalykų rinkėjus, padariau į tą laikraštį apgarsinimą apie savo darbus, laukdamas be ne kas atsilieps. Ponas Sulimierskis per dėkingumą, kad aš į „Geografišką žodyną" rašau, mano apgarsinimą „Wędrowiec" patalpino dykai. Iš tikro buvo žmonės, kurie suprato mano mintį ir nors nebuvo etnografais atsiliepė prijausdami, ne tiktai iš Lietuvos, bet ir iš kitų kampų, kaipo tai, iš Krymo ir Rygos. Buvo tų laiškų, regis, devyni ir visi buvo rašyti lenkiškai. Aš pirm to laiko buvau jau susirašęs su Dru J. Basanavičiu, nuo kurio žinojau, kad anas Ragainėje Prūsų Lietuvoje įsteigė nauji liet. laikraštį „Aušrą". Aš dėl didesnio dvasios pakėlimo, nors visai menkai mokėdamas, daviau atsakymus lietuviškai, pranešdamas apie „Aušros" išėjimą ir paduodamas adresus kitų per laiškus žinomų inteligentų dėl artesnės jų tarpe susipratimo.

Ir laiškuose J. Karlovičiui teigė, kad liaudiškus dalykus renka nuo 1867 metų. Rinko ir liaudies mediciną, kurią 1884 m. nusiuntė J. Basanavičiui. 1884 m. Davainavoje, keliaudamas po Žemaitiją, lankėsi Eduardas Volteris. 1886 m. pabaigoje tapo Rusijos geografų draugijos nariu korespondentu. Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniaus mokslo bičiulių draugijos fonde nurodomos 133 jo užrašytos tautosakos pateikėjų pavardės. Tautosaką užrašinėjo ne tik Raseinių, bet ir Viekšnių, Panevėžio, Veliuonos apylinkėse. Lietuvos valstybės istorijos archyve yra sąrašas pasakų ir dainų, kurias jis vertė į lenkų kalbą ir siuntė J. Karlovičiui. Jame nurodomos 431 pateikėjo pavardės, pažymint vietovę ir užrašymo laiką.

Antano Juškos dainos žodžių interpretacijos M. Dovoinos-Silvestravičiaus 1888 m. rugpjūčio 15 (3) d. laiške J. Karlovičiui. LVIA, ap. 10, b. 95, l. 98.

M. Dovoina-Silvestravičius buvo vienas pirmųjų, o gal ir pirmasis lietuvių inteligentas, stengęsis gyventi iš intelektualaus tautosakininko triūso, už kurį reikalavo atlygio sau ir savo talkininkams. Tikėtina, to reikalavo žmona ir šeimos padėtis. Tačiau tai kartu buvo ir bajoriškas išdidumas, neleidęs savęs žeminti neįvertinamu darbu. Ir aukštas savo, tautosakininko, triūso suvokimas. Taigi su lenkų etnografu, kalbininku, lietuvių kultūros tyrėju J. Karlovičiumi, gimusiu 1836 m. Subartonyse (Trakų valsčius), neblogai kalbėjusiu ir rašiusiu lietuviškai, buvo konkreti kalba. Lietuviškus tekstus prieš siunčiant į Varšuvą reikėjo išversti į lenkų kalbą, paliekant svarbesnius posakius ir vardus lietuviškai, o svarbesnius terminus ar žodžius paaiškinti. Tai irgi reikalavo pastangų. Atsiųstus tekstus reikėjo redaguoti ir rengti spaudai, tam irgi reikėjo pinigų.

1885 m. kovo 8 d. M. Dovoina-Silvestravičius, padėkojęs J. Karlovičiui už V. Bakučiui (apie jį kiek vėliau) per du kartus atsiųstus 20 rublių, derasi, kad už vieną tautosakos vienetą būtų mokama po tris rublius, bet, kaip galima spręsti iš vėlesnio susirašinėjimo, Karlovičius mokėjo po du. 1889 m. kovo 10 d. rašo J. Karlovičiui, jog šis 1887 m. jam žadėjęs sumokėti 384 rublius, 1888 m. – 100 rublių. Bet už 258 padavimus jam priklauso 516 rublių, o jis jam sumokėjęs tik 484 rublius, taigi prašo atsiųsti dar 32 rublius, nes turįs didelių finansinių bėdų. Tuos pinigus gavo. 1890 m. daug kartų prašo pinigų už būsimus darbus. 1891 m. vasario 26 d. iš Davainavos J. Kar­lovičiui rašo Mečislovo žmona Julija. Vyras serga, šeimoje trys maži vaikai, o jis esąs skolingas, reikia pinigų... Matyt, po sūnaus Jurgio gimimo buvo tikra bėda, nes tų pačių metų kovo 8 d. pats Mečislovas iš Raseinių J. Karlovičiui pasiuntė telegramą: „Sergu. Dėl Dievo meilės atsiųskite pinigus." Gavo 100 rublių. Tais pačiais metais gegužės 17 d., dėkodamas už atsiųstą šimtinę, prašo dar atsiųsti jam priklausančius 176 rublius, nes ūkininkaudamas verčiasi labai sunkiai.

O toliau – kaip gerame romane: į veiklą įsijungia praktiška žmona. 1891 m. birželio 13 d. Davainavą pasiekia J. Karlovičiaus žmonos Irenos laiškas, pranešantis, jog vyro nurodymu išsiuntusi 50 rublių, likusius išsiųs 1892 m. ir kad „(...) daugiau padavimų jos Vyrui nebereikės". Padavimais čia suvokiama visa pasakojamoji tautosaka. Iš esmės tuo bendravimas ir baigėsi. Tačiau jo dėka 1894 m. etnografinio žurnalo „Wisła" bibliotekos serijoje Varšuvoje pasaulį išvydo didžiulis lietuvių pasakų, sakmių ir padavimų dviejų tomų rinkinys „Podania żmujdykie" („Žemaičių padavimai"), išgarsinęs M. Dovoiną-Silvestravičių mokslinėje aplinkoje. Tiesa, prieš tai, 1889-aisiais Tilžėje išleista nedidelė knygelė „Patarlės ir dainos", 1893-iaisiais šiek tiek dainų išspausdinta perio­diniame leidinyje rusų kalba „Živaja starina" („Gyvoji senovė"), bet tai buvo niekai, palyginus su J. Karlovičiaus parengtu darbu. M. Dovoina-Silvestravičius tapo didžiausiu pasakojamosios tautosakos rinkėju XIX a. antrojoje pusėje ir rinkimo organizatoriumi (priminsiu, kad organizuoto tautosakos rinkimo pradininkas buvo Simonas Daukantas), pasak Bronislavos Kerbelytės, vienas labiausiai nusipelniusių Lietuvos folklorui. Bet šio milžiniško darbo, kaip jau buvo minėta, jis nebūtų atlikęs vienas. Didžiausiais pagalbininkas buvo valstietis V. Bakutis, J. Karlovičiaus pavadintas Šacherazada.

Koplytstulpis Davainavos dvaro vietoje. 1999 m. Skulpt. Ričardas Ramanauskas. Arūno Andriulio nuotrauka (2014)