„Numirti man tikrai nesinorės!“

Kapinės, kad ir kokios senos būtų, visada priklauso DABAR gyvenantiems žmonėms. Mirties jose nėra. Ar būtum Krokuvoje, Varšuvoje, Paryžiuje, Sankt Peterburge, ar Maskvoje – visur perskaitysi šalies istoriją tame nedideliame žemės lopinėlyje, kur patys garsiausi ar mažiau garsūs sugulė vienas šalia kito tarytum norėdami padėti mums prisiminti jų vardus, pavardes ir veidus. Būtent tas nedidelis kauburėlis liudija nuolat kintantį ir atsinaujinantį ryšį tarp praeities ir dabarties, tiksliau –­ konkrečią epochą arba epochų jungtį. Tai galima suvokti aplankius didžiųjų miestų, taip pat ir Vilniaus, XVIII–XX a. istorines kapines. Rašyti apie jas ne taip paprasta. Duomenis apie šių kapinių įsteigimą, palaidotųjų pavardes kiekvienas ras internete. Bet tik ilgiau pavaikščiojęs supranti, kad tose kapinėse ieškai sau artimos dūšios, nesvarbu, kada ji gyveno, ir galiausiai randi... pats save. Padeda ir tai, kad medžių gausa (išskyrus Vilniaus Rasas, kurios dabar plikos kaip ir Gedimino kalnas) primena parkus, saugumo teikia tvoros, rakinami vartai, dienomis ir naktimis budinti policija (po Vilniaus Rasas nesaugu vaikštinėti net dieną), informacijos suteikia stendai su planais ir išėjusiųjų pavardėmis (Vilniaus istorinėse kapinėse to irgi nerasi). Nustatytomis valandomis dirba tarnautojai, galintys suteikti informacijos, o panorėjęs rasi ir gidą arba kas nors geranoriškai pavedės ir papasakos. O kaipgi kitaip, tai juk valstybių pasididžiavimas ir turtas. Sankt Peterburgo istorinės kapinės Aleksandro Nevskio lauros (vienuolyno) teritorijoje virtusios muziejumi, pateksi tik su bilietu, o štai garsiosios Maskvos, po kurias netrukus ir pavaikštinėsime, kaip ir Paryžiaus Per Lašezo kapinės, pritaikytos laidoti ne tik dideliuose ir vis plečiamuose kolumbariumuose, bet ir senosiose kapavietėse. Jose visada gausu žmonių, o į Sankt Peterburgo stačiatikių Smolensko kapines, tiksliau pasakius – mišką, kuriame ir palaimintosios Ksenijos Peterburgietės koplyčia, renkasi minios ne tik pasimelsti, bet ir, kaip patys sako, – pakvėpuoti miško oru. Gerai Aleksand­rui Blokui tose kapinėse!

Einu susitikti su garsiaisiais Vagankovo „vyrukais“ (taip su humoru kapinių lankytojai juos vadina), tad išlipusi iš metro „1905 metų gatvės“ stotelėje skubu į netoliese esantį nekropolį.

„Tad sulėtinkite žingsnį...“

Vladimiro Vysockio kapo ieškoti nereikia, jį pamatai vos įėjęs pro pagrindinius vartus. Pasakojama, kad 1980 m. liepos 25 d. Maskvos valdžia išsigando. Sostinėje vyko Olimpinės žaidynės, buvo suvažiavę daugybė savų ir užsieniečių, o čia toks nepatogus įvykis – garsiojo bardo, tiksliau, disidento, mirtis. Marlena Zimma, knygos „Kas nužudė Vysockį?“ autorė, rašo: „Kai vieno KGB karininko paliepimu nuo Tagankos teatro fasado buvo nukabintas Vysockio portretas, Tagankos aikštėje suplūdusi keliasdešimties tūkstančių minia grėsmingai pakėlė sugniaužtus kumščius, visa gerkle kartodami: Fa-šis-tai! Fa-šis-tai! Fa-šis-tai!“ Taigi valdžia kapinių administracijos direktoriui paliepė rasti patį nuošaliausią Vagankovo kapinių kampą, tačiau šis nepaklausė (po laidotuvių buvo atleistas). Tuo metu prie pat įėjimo buvo tuščias kapas, kuriame gulėjęs berniukas mamos rūpesčiu prieš kelias dienas buvo iškeltas ir perlaidotas Sibire. Dėl akių buvo įsmeigta lentelė su užrašu „Majoras Petrovas“. Taigi tame kape, tūkstančiams palydint, ir buvo palaidotas Vysockis. Tuomet tai buvo visai tuščias kapinių plotas, šiuo metu šalia jau yra ir kitų kapų. Paminklas įspūdingas: natūralaus ūgio vyro kūnas suveržtas drobe, už jo galvos aureolę primenanti gitara, o už jos plaikstosi arklių galvos. Marina Vladi ir pirmoji Vysockio žmona Iza baisėjosi šiuo konkursą laimėjusio skulptoriaus Aleksandro Rukavišnikovo darbu, tačiau jis patiko Vysockio tėvams: „Kaip gyvas, net apgamas ant kairiojo skruosto yra.“ 1985 m. spalio 12 d. paminklas jau stovėjo ant bardo kapo. „Įžūli paauksuota statula, socialistinio realizmo simbolis“, –­­­ jį pamačiusi sakė M. Vladi. Buvo šį paminklą gyrusių, esą simbolizuoja poeto santykį su cenzūra, kitiems nei šis, nei visi kiti įvairiuose buvusios Sovietų Sąjungos ir užsienio valstybių miestuose jam pastatyti paminklai (o jų per 40) atrodo nevykę.

Paminklas kapinėse asocijuojasi su daina „Pragaištingieji žirgai“: Tad sulėtinkite žingsnį, / tad sulėtinkite! / Neklausykit bizūnų kalbos! Bet gi žirgai manieji – pragaištis vėtyta mėtyta, / Jei staiga jie sustos, nepabaigsiu dainos! (Irenos Aršauskienės vertimas) Man atrodo, būtent tai akcentavo šio paminklo skulptorius, kurio kūrybai apskritai būdingas daugiaplaniškumas. Vysockio kūrybos tyrinėtoja Nina Rudnik šiame eilėraštyje įžvelgė „naują semantinį Poe­to ir Rusijos siužetą“. Paminklą galima sieti ir su noru išsiveržti iš aplinkos, sąstingio, nepripažinimo ir ignoravimo. Juk jo nepriėmė nei į Rašytojų, nei į Kompozitorių sąjungas, nespausdino ir neleido eilėraščių rinkinių, nebuvo nė vieno viešo koncerto su afiša, nė vienos televizijos laidos. Pirmasis disertacijos apie Vysockio poeziją autorius Heinrichas Pfandlis rašė, kad, jam stažuojantis Maskvos universitete ir 1976 m. susidomėjus Vysockio fenomenu, iš niekur pritarimo nebuvo: „Vieni teigė, kad Vysockis – vagišių vyrukas, neįdomūs jo dainų nei tekstai (poezija nelaikė net bardų garbintojai), nei muzika, apie jų atlikimą nė nekalbėta. Be vertinimų kaip „užkimusio riksmai“ ir „girto kliedesys“ nieko nepavyko išgirsti, o lankytis jo koncertuose to meto mano pažįstami nelaikė nei prestižu, nei reikalu.“ Jauną mokslininką įtikinėjo, kad Vysockio dainos „juodina sovietinę santvarką ir demoralizuoja jaunimą“. Tačiau vis dėlto H. Pfandlis nepaklausė, parašė disertaciją, 1991 m. apsigynė ir jos pagrindu išleido dviejų tomų studiją vokiečių kalba.

Vysockio dainos tuomet skambėjo Vokietijos, Prancūzijos, Vengrijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos, JAV scenose. Ko gero, pirmasis viešas jo pripažinimas sovietinio bloko šalyse buvo Lenkijoje 1980 m., kai, veikiant „Solidarumo“ judėjimui, kilo „maištingos dainos“ būtinybė. Jo muzikinės epopėjos sėkmę analizavo lenkų mokslininkė Eva Stras 1999 m. straipsnyje Vysockiui skirtame mokslinime leidinyje „Vysockio pasaulis“ (leidimas Nr. 3, II tomas): „Lenkijos klausytojo nuomone, Vysockis buvo stipraus ryžtingo kovotojo už laisvę pavyzdys, žmogus sugebėjęs rizikuoti savo gyvenimu dėl aukštesnių tikslų. Kaip profesionalus aktorius, jis naudojo įvairias aktorinio žaidimo priemones, tačiau ne kiekvienam buvo lemta jį pamatyti, o magnetofonų juostelėse buvo tik balsas. Šis balsas ir puikus jo valdymas pasirodė toks originalus, kad tapo naujų dainų atlikimo pavyzdžiu.“ Tą patį galima pasakyti ir apie sovietmečio Lietuvos klausytoją. Visada buvo tobula vaidyba, net klausantis, ir visada atrodė, kad dainuoja apie save ir tik tau. Mums, jauniems istorikams, buvo neįtikėtina, kad galima šalyje, propaguojančioje pasaulinį teisingumą ir lygybę, dainuoti apie nusikaltėlius ir vagis, šaipytis iš sovietinės moralės ir jos visuotinių principų, puikiai išjuoktų kad ir „Rytinėje gimnastikoje“ („...užsiimkite vandens proce... dūromis“ etc.). Bėgome 1974 m. kaip patrakę į „Gintaro “viešbutį nors akies krašteliu žvilgtelėti į tą „laisvės šauklį“, o šis mus įsivedė į kambarį, pagyrė Vilnių ir pasakė, kad jį domina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, kad jai galvoja net dainą paskirti. Mes pasiūlėme perskaityti Lenkijoje išleistą Jerzio Ochmańskio „Lietuvos istoriją“ ir jis pažadėjo tuoj pat ją įsigyti, lenkų kalba – ne problema. „Ir lietuvių, jei reiks“, – pajuokavo. Skuodėme po šio susitikimo pas Basanavičių į Rasas, o ten jau vaikštinėjo seniau matyti „solidūs ponai“. Dabar to nesieju su Vysockio viešnage Vilniuje, tačiau anuomet buvome tikri, kad yra būtent taip, ir tas vizitas buvo dar reikšmingesnis. O juk praeis tiek nedaug laiko, reikės tik Vysockiui numirti ir pasipils pirmieji jo kūrybos įvertinimai. 1881 m. išleistas pirmas jo poezijos rinkinys „Nervas“, 1986 m. suteiktas RTFSR nusipelniusio artisto vardas, o 1987 m. ir SSRS valstybinė premija už autorines dainas ir Glebo Žeglovo vaidmenį filme „Susitikimo vietos pakeisti negalima“. Vėliau pasirodys daugybė straipsnių, knygų, muzikinių diskų. Paaiškės, kad jo „blatnas folkloras“ buvo prieš oficiozą, prieš estrados pilkumą ir vienodumą, kad jis buvo labai talentingas individualus kūrėjas, kad jo eilių kalambūras arba žodžių žaismas yra literatūros tyrimo objektas etc. Ir kaip anuomet niekas to nepastebėjo!

Maskvoje šalia Tagankos teatro yra Vysockio gatvė, o joje Valstybinis kultūros centras-V. S. Vysockio muziejus „Vysockio namas Tagankoje“, įsteigtas 1989 m., kuriam nuo 1996 m. vadovauja jo sūnus Nikita Vysockis. Muziejaus ekspozicijoje yra įrengtas poeto darbo kambarys, 15 metų nešiotas švarkas, odinė striukė, daug asmeninių daiktų, kelios gitaros. Atkreipiau dėmesį į devynmečio berniuko 1947 m. vasario 5 d. laišką mamai iš Vokietijos, ten kurį laiką jis gyveno su tėvu: „Klasės sąsiuvinyje turiu 5 dvejetus, mokytojos aš neklausau, rašau nešvariai ir su klaidomis.“ Nuostabus atvirumas, protestas, o gal vaidyba? Iš Nikitos sužinojau, kad Vysockio daiktus, priklausiusius M. Vladi, iš aukciono nupirko milijonierius And­rejus Gaurilovskis ir Jekaterinburge (SSRS laikotarpiu – Sverdlovskas) įsteigė Vysockio muziejų. Sūnaus paklausiau apie režisieriaus Piotro Buslovo filmą „Vladimiras Vysockis. Ačiū, kad gyvas“, kurio scenarijaus autorius, prodiuseris ir tėvo kalbos garsintojas buvo jis pats ir kuriame pagrindinį vaidmenį atliko specialiu grimu pagal Vysockio pomirtinę kaukę nugrimuotas Sergejus Bezrukovas. Na, sako, nesistengėme parodyti teigiamo herojaus, tai tiesiog jo sugrįžimas po klinikinės mirties Kuibyševe (dabar – Samara). Paklausiau apie muziejaus perspektyvą, irgi, sako, nesistengiame rodyti herojaus, o aktorių, dainininką ir poetą.

„Kaip naktibalda moka mylėt...“

Sergejaus Jesenino kapas kiek tolėliau. Nuo pagrindinio tako pasukus S. Jesenino alėja jau tolumoje matyti iš visos aplinkos išsiskirianti balta poeto galva. Paminklas pastatytas 1986 m. skulptorius Anatolijus Bičiukovas. Labai gražus ir dvasingas susimąsčiusio poeto veidas. Šalia – mamos ir jį beatodairiškai mylėjusios Galinos Benislavskajos kapai. Ši mergina praėjus metams po mylimojo mirties nusišovė ant jo kapo palikusi raštelį: „Nusižudau čia, nors žinau, kad paskui dar daugiau šunų los ant Jesenino. Bet ir jam, ir man tas pats. Šiame kape man viskas, kas brangiausia.“ Tradicijos tęsiasi, jau 12 merginų nusižudė ant Jesenino kapo. Pasakojama, kad čia vis pasirodo jauna mergina. Beje, 2015 m. liepos 25 d., V. Vysockio mirties dieną, nuo žemės ant jo kapo pakilo skaidrus debesis ir, susirinkusiems matant, pakibo virš padėtų gėlių. Bend­ra dar ir tai, kad abiejų poetų mirties aplinkybės neaiškios, dauguma autorių mato kagėbistų veiklą, nes abu nebuvo palankūs valdžiai, o S. Jesenino eilutės Kaip naktibalda moka mylėt, / Kaip jisai nuolankus moka būti skirtos gal tik mylimai moteriai.

Jesenino kapas visada skendi gėlėse. Netoliese palaidota ir jo pirmoji žmona Zinaida Raich (vėliau – Mejerchold), ir vaikai Konstantinas ir Tatjana.

V. Vysockis labai mėgo Jesenino poeziją. Įsimintinas jo vaidmuo S. Jesenino dramoje „Pugačiovas“, ten jis atliko bėg­lio katorgininko Chlopušos vaidmenį. Beje, šiose kapinėse palaidotas ir vienas pirmųjų Vysockio gerbėjų dainininkas Bulatas Okudžava.

Kai aš V. Vysockio sūnaus Nikitos paklausiau apie tėvo paminklą, šis atsakė: „Tokio aš dabar nestatyčiau, bet tėvai jo norėjo. Be to, tuomet atrodė, kad gatvėje niekada nebus jam pastatytas paminklas, tai šis paminklas yra kaip ir skulptūra, kurios vieta turėtų būti aikštėje, o ne ant kapo. Pažiūrėkite, mūsų kapinėse daug tokių paminklų.“

Tokių antkapinių paminklų-skulptūrų Novodevičės kapinėse mačiau daug. Čia yra ir bene įdomiausias skulptoriaus A. Rukavišnikovo antkapinis paminklas cirko artistui Jurijui Nikulinui. Sėdi šis, nusigrimavęs, nepersirengęs, su didžiuliais batais ir plokščia klouno skrybėle ant suolo, o jo poilsį saugo rizenšnaucerių veislės šuo.

Novodevičės kapines geriau būtų vadinti skulptūrų parku. Legendomis apipintas ir Nikolajaus Gogolio kapas. Kubo formos Vasilijaus Šukšino pamink­las su raudona putino šakele (skulpt. Elena Elagina). Įdomiai įkomponuotas Aleksandro Dovženkos biustas (skulpt. Vera Muchina). Iš Paryžiaus Batinjolio kapinių atvežtas čia labai patogiai „atsisėdo“ Fiodoras Šaliapinas (skulpt. Aleksejus Eleckis). Paminklas Viačeslavui Tichonovui (skulpt. Aleksiejus Blagovestnovas) vaizduoja aktorių visu ūgiu Leonardo da Vinci paveikslo „Išminčių pagarbinimas“ fone. Jie, o ir kiti čia neišvardyti, tikrai galėtų stovėti Maskvos aikštėse. O štai ir kitas variantas: 1991 m. lapkritį į šias kapines iš buvusios jo aikštės Vilniuje (dabar Vinco Kudirkos aikštė) perkeltas Antrojo pasaulinio karo vadas, dukart Sovietų Sąjungos didvyris Ivanas Černiachovskis. Jo biustas įkomponuotas plevėsuojančią vėliavą primenančios stelos fone (skulpt. Eugenijus Vučetičius), o pamink­las perkeltas į Voronežą.

Spalio 10 d. Visockio name Tagankoje (tiesa, tame name jis niekada negyveno, viskas perkelta iš jo buto Maloj Gruzinskoj gatvėje) buvo vakaras, skirtas aktoriui ir ilgamečiam Tagankos teatro direktoriui Nikolajui Drapakui pagerbti. 95-erių metų sulaukęs aktorius vis dar žvalus, gyvybingas ir iškalbingas. Buvo perskaityta premjero Dmitrijaus Medvedevo telegrama, aukštų karo pareigūnų linkėjimai, net suteiktas atsargos kapitono laipsnis, mat aktorius yra karo veteranas. Jis pats savo pasakojimą pradėjo Vysockio eilėraščiu „Vakar jis nesugrįžo iš mūšio“. Atlikėjai dainavo Vysockio ir kitų autorių dainas apie karą, buvo parodytos ištraukos iš kariškų kino filmų, kuriuose N. Dra­pakas vaidino. Atrodė, pagerbiamas karo veteranas, o aktorius – tik tarp kitko. Nedarysiu išvadų, nemačiau Nikolajaus Gubenkos režisuoto spektaklio apie Vysockį „Tagankos atlikėjų draugijos“ salėje, nedalyvavau literatūriniuose vakaruose. Nežinau, koks dabar Vysockis Rusijoje. Pagaliau man tai ir nesvarbu. Tačiau visai neseniai dalyvavau tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Odesoje. Pranešimų autoriams Odesos katakombose buvo surengta ekskursija, vaišės ir koncertas. Dainavo grupės „Narval“ nariai Sergejus ir Maksimas. Manieromis, laikysena ir balso tembru labai panašaus į Andrių Kaniavą Sergejaus Španagelio paprašiau padainuoti kokią nors Vysockio dainą iš Odesos laikų. Jis apsidžiaugė ir atliko vieną jo mažiau girdėtų dainų apie chuliganus. Ir tai buvo taip tikra, nors akompanavo sau akordeonu. Visi atsistojo ir nuščiuvę klausėsi. O aš prisiminiau eilėraščio „Kai aš išsidainuosiu“ posmą: Kai aš išsidainuosiu, išsigrosiu, / Kuo viskas baigsis? Apskritai, kas spės? / Tik vieną aš žinau ir pakartosiu, – / Numirti man tikrai nesinorės! (I. Aršauskienės vertimas).