Vydas Dolinskas. Svarbiausios Lenkijos ir Lietuvos valdovų rezidencijos

Krokuvos Vavelio karališkoji pilis, Varšuvos karališkoji pilis ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje buvo pagrindinės rezidencijos, kuriomis XIV–XVIII a. naudojosi Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Visos trys rezidencijos buvo regioniniai kultūros ir meno sklaidos centrai. Kokia šių valdovų rezidencijų istorija bei koks jų likimas, ką bendro jos turėjo ir kokie išskirtiniai bruožai jas charakterizavo, kokią simbolinę reikšmę jos turėjo ir tebeturi šiandien?

 


 

XIV a. pabaigoje rytinėje Vidurio Europos dalyje susikūrė naujas politinis-teritorinis darinys, jungiamas vieno Lietuvos ir Lenkijos valdovo Vladislovo Jogailos. Etninė Lietuva, kaip paskutinis pagoniškas Europos kraštas, galop 1387 m. buvo pakrikštyta, tarpininkaujant Lenkijai. Nuo tol Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sostus dažniausiai užėmė tie patys lietuvių kilmės Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovai iki pat paskutiniojo dinastijos atstovo Žygimanto Augusto mirties XVI a. pabaigoje. Po 1569 m. Liublino unijos Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarpvalstybiniai santykiai formavosi konfederacinės valstybės principais. Bendri Lenkijos ir Lietuvos valdovai buvo renkami kartu, atsirado bendra įstatymų leidžiamoji institucija – Abiejų Tautų Respublikos Seimas. Abiejų Tautų Respublika gyvavo iki pat XVIII a. pabaigos, kai ji buvo pasidalyta kaimyninių šalių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.

Vilniaus rezidencijos istorinė raida

Viduramžiais Lietuvos valdovai, kaip ir kitų Europos valstybių tuomečiai monarchai, ilgėliau neužsibūdavo vienoje vietoje, neturėjo savo nuolatinės rezidencijos, nebuvo ir sostinės tikrąja to žodžio prasme. Valdovo nuolatinis keliavimas po kraštą, vykdant administracines, teismines, karines ir kitas funkcijas, turėjo užtikrinti valstybės valdymą to meto komplikuotomis komunikacijos sąlygomis. Todėl nežinome, kur dažniau rezidavo pirmas ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, nors esama ženklų, kad tai galėjo būti ir Vilnius. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sostinę iš Kernavės perkėlė į Senuosius Trakus, o galop – į Vilnių. Taip prasidėjo Vilniaus, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, istorija. Pamažu vis dažniau kaip rezidencija naudojama valdovo pilis virsta nuolatine buveine, paversdama miestą, kuriame ji yra, tikrąja valstybės sostine – simboline valdovo sosto buvimo vieta. Lietuvoje tokia vieta ilgainiui tapo Vilnius ir jo Žemutinėje pilyje pastatyti didžiųjų kunigaikščių rūmai. Čia Vytautas rengėsi ir savo vainikavimo Lietuvos karaliumi iškilmėms 1430 m., rekonstravo ir išplėtė katedrą bei pilies rezidenciją. Vėliau, XVI a., simbolinę rūmų reikšmę bei prasmę puikiai suvokė Bona Sforca, siekusi paversti Vilniaus rūmus ištaiginga renesansine rezidencija, reprezentuojančia pačios valstybės ir jos valdovų dinastijos statusą bei galią. Iki pat XVII a. vidurio karų su Maskva ir Švedija bei Vilniaus nusiaubimo, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo svarbiausia, prestižinė Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Po karo dar 150 metų ji stovėjo apleista, kol XVIII–XIX a. sandūroje carinės Rusijos administracijos iniciatyva, kaip senosios Lietuvos valstybės suverenumo simbolis, buvo sąmoningai sulyginta su žeme.

Krokuvos ir Varšuvos rezidencijų raida

Po Lenkijos Karalystės naujo suvienijimo XIV a. svarbiausia lenkų valdovų rezidencija tapo Krokuvos Vavelio karališkoji pilis, kurios ankstyviausieji mūriniai pastatai buvo pastatyti dar X–XI a. Čia imti karūnuoti ir laidoti Lenkijos karaliai, čia jie dažniausiai ir rezidavo, o pilis per kelis amžius virto viena ištaigingiausių ir prabangiausių rezidencijų visoje Vidurio Europoje. Prie suklestėjimo aktyviai prisidėjo ir iš Lietuvos kilę Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovai. Jogaila iš Lietuvos kvietėsi menininkus, kurie tiek Vavelio katedrą, tiek ir valdovo rūmus papuošė bizantinio stiliaus freskomis, Jogailos anūkas Aleksandras Jogailaitis pradėjo renesansinių Vavelio rūmų statybą, kurią XVI a. pirmoje pusėje su dideliu užmoju užbaigė jo brolis Žygimantas Senasis ir pastarojo antroji žmona, italų kunigaikštytė Bona Sforca. Paskutiniųjų Jogailaičių valdymo laikotarpis XVI a., to meto šalies kultūrinis suklestėjimas lenkų istoriografijoje dažnai įvardijamas kaip „aukso amžius“. Po XVI a. pabaigos gaisro Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje bendri Abiejų Tautų Respublikos valdovai persikėlė nuolatiniam rezidavimui į Varšuvą, o Krokuvos rūmai atgydavo tik vis retesnių valdovų apsilankymų, karūnavimo iškilmių ir laidotuvių metu. Šios ceremonijos ir toliau vyko Krokuvos katedroje.
Tad nuo XVI a. pabaigos vis svarbesnė tampa Varšuvos karališkoji pilis, kuri virsta ne tik bendrų lietuvių ir lenkų – Abiejų Tautų Respublikos – Seimų rinkimosi vieta, bet ir bendrų valdovų – Lenkijos karalių bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – nuolatine rezidavimo vieta.

Krokuvos ir Vilniaus topografinės paralelės    
 
Nuo XIV a. pabaigos dažniausiai bendri Lietuvos ir Lenkijos valdovai daugiausiai laiko praleisdavo Vilniaus ir Krokuvos rūmuose. Įdomu tai, kad abu miestai valstybių sostinių, o jose esančios pilys – svarbiausių valdovų rezidencijų statusą pradėjo įgauti tuo pat metu – XIV a. pradžioje, o Krokuvos ir Vilniaus miestų struktūra bei kraštovaizdis stebėtinai panašūs. Tai paliudija ir valdovų traktų (Valdovo kelio, kuriuo jis įvažiuodavo į miestą) sistema. Krokuvoje ji prasideda nuo Šv. Florijono vartų, o Vilniuje – nuo Rūdninkų arba Aušros vartų. Abiejose sostinėse šie traktų pradžios vartai yra labiausiai nutolę nuo rezidencijų. Ir Krokuvoje, ir Vilniuje valdovų kelias Rotušės aikštėse kiek pasisukdavo ir toliau vesdavo pilių, kuriose ir buvo įsikūrusios valdovų rezidencijos, link. Ir Krokuvos, ir Vilniaus pilys įkurtos pasinaudojant natūraliomis gamtinėmis sąlygomis – prie upių. Atkreiptinas dėmesys, kad Krokuvoje bei Vilniuje valdovo rezidencijos, kaip politiniai valstybės centrai, visada turėjo glaudų ryšį su dvasinio gyvenimo centrais – sostinių katedromis. Rūmai ir katedros visada sudarė vientisus ansamblius, kurie dažniausiai tuo pačiu metu, tų pačių užsakovų ir meistrų buvo perstatomi, puošiami. Krokuvos bei Vilniaus katedros taip pat tapo ir valdovų vainikavimo bei amžinojo poilsio vietomis.

Krokuvos ir Vilniaus rūmų raidos paralelės

Trūkstant istorijos šaltinių ar archeologinių tyrinėjimų duomenų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų raidai pažinti, dažnai tenka remtis kitų rezidencijų raidos analogijomis. Nuo pat XIV a. pabaigos prasidėjo itin intensyvus ne tik dinastinis, politinis, karinis, bet ir kultūrinis, meninis dviejų šalių sostinių – Vilniaus ir Krokuvos – bei jose buvusių valdovų rezidencijų dialogas. Pamažu Krokuvos Vavelio karališkoji pilis ir Didžiųjų kunigaikščių Vilniaus rūmai tapo tarsi broliai dvyniai, kurių išvaizdą ir paskirtį lėmė dažniausiai tų pačių valdovų užgaidos, o jas įgyvendino tie patys menininkai. Vavelio pilis ir Vilniaus rūmai turi panašumų tiek mažose detalėse (pvz.: renesansinių koklių formos, ornamentika, akmeninių detalių profiliai ir pan.), tiek ir esminiuose architektūriniuose sprendimuose. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų piano nobile (reprezentacinis aukštas), taip pat kaip ir Lenkijos karališkojoje Vavelio pilyje, buvo įrengtas kitaip nei itališkuose Palazzo, netradiciškai – ne antrajame, bet trečiajame aukšte. Bendri valdovai akivaizdžiai siekė, kiek tai leido objektyvios vietos sąlygos, kad jų pagrindinių valdomų valstybių sostinių rezidencijos būtų panašios ir patogios. Kaip ir Vavelyje, Vilniaus rūmuose kurį laiką buvo saugomas valstybės ir valdovo iždas (Vilniuje netgi čia pat greta buvo kalamos monetos) bei archyvas, arba Lietuvos Metrika.
Krokuvos Vavelio karališkieji rūmai ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje, kaip pagrindinės valstybių valdovų rezidencijos, tarnavo iki XVI a. pabaigos – XVII a. pirmosios pusės. Abiejose rezidencijose tiek eksterjerai, tiek interjerai turėjo nemažai bendrų bruožų, išliko trijų pagrindinių stilistinių epochų – gotikos,  renesanso ir ankstyvojo baroko – architektūriniai elementai.

Varšuvos ir Vilniaus rūmų raidos paralelės

Varšuvos pilis iki pat XVI a. vidurio iš esmės buvo sritinių Lenkijos kunigaikščių rezidencija. Tiesa, su Mazovijos Piastais ir Lietuvos valdovai palaikė artimus ryšius. Todėl ypač gotikos laikotarpio Vilniaus ir Varšuvos rezidencijų stilistiniai panašumai yra savaime suprantamas dalykas. Varšuvos pilies plėtrą iniciavęs Žygimantas Augustas elgėsi panašiai, kaip ką tik buvo veikęs Vilniuje. Pilis buvo plečiama pristatant naujus korpusus, statinius, bet ne formuojant iš esmės naują ansamblį. Tik Vazų dinastijos valdymo metais (1586–1668) Varšuvos karališkoji pilis buvo rekonstruota pagal vieningą užmanymą ir tapo darnus didingas ankstyvojo baroko ansamblis.
Dėl valdovų dėmesio ir praleisto laiko Vilniaus rūmai Vazų laikais jau rungėsi su Varšuvos rezidencija. Ankstyvojo baroko perstatymai Varšuvoje ir Vilniuje vėlgi buvo inicijuoti tų pačių valdovų bei vykdyti iš dalies tų pačių menininkų, dirbusių ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Todėl stilistiniai abiejų rezidencijų panašumai ankstyvojo baroko epochoje išlieka. Tiesa, būta ir tam tikrų rūmų struktūrinių skirtumų, nulemtų specifinių funkcijų. Varšuvos karališkoji pilis buvo pirmiausia bendrų Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Abiejų Tautų Respublikos – seimų rinkimosi vieta. Todėl erdviausios ir labiausiai reprezentacinės šios rezidencijos menės buvo Seimo ir Senato salės. Vilniaus rūmuose tuo metu rinkosi tik vadinamosios Vilniaus konvokacijos, kurios dažnai buvo vertinamos kaip atskiri Lietuvos seimai, kurių susirinkimams buvo pritaikomos jau esamos erdvesnės menės.
Varšuvos ir Vilniaus rūmuose Vazų valdymo metais, anksčiau nei Paryžiuje ar Londone, buvo pastatytos pirmosios itališkos operos. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza Varšuvos karališkosios pilies viename iš korpusų inicijavo specialios erdvios teatro salės įrengimą. Vilniaus rūmuose tokios specialios teatro salės nebuvo, o operos vaidinimams buvo pritaikomos pačios erdviausios reprezentacinės salės.

Rūmų likimo paralelės

Visais laikais ir visur istorinės valstybių valdovų rezidencijos buvo suvokiamos kaip valstybių nacionalinio pasididžiavimo vizualūs simboliai. Tai puikiai suvokė ir tokių rezidencijų amžininkai, tai suprato ir kaimynai, ir priešai, užkariautojai. Todėl vieni tuos savo simbolius statė ir puoselėjo, o kiti stengėsi juos siaubti ir  naikinti.
XVIII a. pabaigoje visos trys istorinės rezidencijos nukentėjo. Itin brutaliai elgėsi Rusijos ir Prūsijos režimai, siekę nepalikti jokio Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo pėdsakų. Jei prūsai Krokuvoje užgrobė ir skubiai perlydė valdovų insignijas –­ karūnas ir kitas regalijas, tai rusai tuoj pat inicijavo Vilniaus rūmų sulyginimą su žeme. Liberaliau elgėsi austrai, kuriems galop atiteko Mažoji Lenkija su Krokuva. Jie nesunaikino Vavelio karališkosios pilies, tačiau ją nusiaubė, perstatydami suteikė „vokiško burgo bruožų“, o karališkąją rezidenciją pavertė kariuomenės kazarmomis. Tuo metu mažiausiai nukentėjo Varšuvos karališkoji pilis, netrukus iš prūsų rankų perėjusi į rusų kontrolę ir pritaikyta okupacinio režimo administracinėms funkcijoms. Tačiau Varšuvos karališkąją pilį XX a. pradžioje, Antrojo pasaulinio karo metais, sulygino su žeme nacistinė Vokietija.

Rezidencijų atkūrimo paralelės

Pavergtos tautos priešinasi ne tik savo dvasine kultūra, bet ir materialių nacionalinių simbolių susigrąžinimu. Atpirkę iš austrų kariuomenės Vavelio pilį, lenkai jau pačioje XX a. pradžioje ėmėsi karališkosios rezidencijos buvusios šlovės atkūrimo. Didžiausi darbai buvo atlikti jau tarpukariu. Pradėtos kaupti ir naujos muziejinės institucijos ekspozicijų vertybės, kurių nemažą dalį padovanojo mecenatai. Kitokia situacija buvo Rusijos imperijos kontroliuojamose teritorijose. Vilniaus rūmai buvo nugriauti, juos reikėjo atkurti nuo pamatų. Vilniaus rūmų prikėlimas iš nebūties pradėtas beveik visu šimtmečiu vėliau nei Krokuvos rūmų ir trimis dešimtmečiais vėliau nei Varšuvos rūmų atkūrimas. Vilniaus rūmų atkūrimo idėja sutapo su tautiniu Lietuvos atgimimu ir pastangomis išsilaisvinti iš Sovietinės imperijos priespaudos. Vilniaus rūmai neegzistavo 200 metų, turima mažiau atkūrimui reikalingų duomenų. Be Krokuvos ir Varšuvos karališkųjų pilių sugrąžinimo nebūtų buvęs įmanomas ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje atkūrimas. Lenkų pagalba įgyvendinant valstybingumo simbolių susigrąžinimo projektus buvo neįkainojama – už tai lietuvių specialistai yra nuoširdžiai dėkingi lenkų kolegoms, Abiejų Tautų Respublikos bendrapiliečiams. Juk visos trys rezidencijos yra vienodai svarbios ir lenkams, ir lietuviams, ir kitoms Respublikos tautoms.

Draugai