Mūsų daug

M. K. Čiurlionio draugija labai didelė, be galo skait­linga.
O vis dėlto tarpais mažėjanti.
Ji mat yra paslapties ir stebuklo draugija. Ją domina prasmės ir reikšmės. Ne kiekvieną domina, deja.
Visur, kiekviename daikte arba reiškinyje, glūdi abu: paslaptis ir stebuklas. Kai kurie sako: dvasia.
Tu gali būti nuskriaustas prigimties ar kokių aplinkybių ir nepatirti paslapties, neišvysti ir neišgirsti stebuklo.
Tačiau ir nesi pasmerktas amžiams; tu gali priartėti prie M. K. Čiurlionio ir jo pasaulinės draugijos, tapti beveik nariu.
Tik pažvelk į bet kurį medelį. Jis nėra bet kuris – jis vienintelis. Ir lietaus blizgesys arba šerkšno papuošalas, ir vėjelio pašnekintas lapas toje atsiknojusioje šakelėje yra vienintelis toks, kuris tau sako savo paslaptį. Kalba, tiktai klausyk.
Tu aiktelėsi atpažinęs buvimo stebuklą.
Tu atsiminsi jį ir norėsi pažinti visur aplinkui. Tavo pasaulis taps begalinis, neišsemiamas. Tu tai gali, tikrai. Prisidėtum prie gyvasties, kuri nyksta.
Atsiverk sau ir begalybei.
Stok į Mikalojaus K. Č. draugiją.

 

Karas ir dainos

Landsbergių ir Jablonskių merginos per Pirmąjį pasaulinį pabuvo ir gailestingosiomis seserimis, ir kaimo mokytojomis. Vėliau blyksteldavo atsiminimais, kartais itin komiškais. Antai mano teta Jadvyga (Landsbergytė), labai artistiška ir humoro nestokojanti asmenybė, prisimindavo kažkur dvarely nugirstą tarnaičių mergų dainą, neva iš rusų kareivių:

„Oi oi, Mikaloj,
pašol mašinka moj!
Šiškir miškir Maruška,
pašol mašinka moj!
Kaip nuvėjo į seklyčią –
očen karašo!
klausinėjo katro gryčio
bud-bud-bud teplo?
Oi oi, Mikaloj,
pašol mašinka moj!“

Nesiūlau folkloristams į rinkinius, bet jeigu teta Jad­vyga prisimindavo tokį šedevrą bemaž šimtą metų, o dabar aš iš jos dar prisimenu, tai tenepražūsta.

 

Pasaulio pasakos
Iš neskelbtos beletristikos, 1979

Meška

Meška įsitraukė į narvą vaikus, kurie per arti buvo, ir dusina, taikingai niurnėdama. Publikoj girdėti aikčiojimų į nosines ir gailesčio užuojautų, o daugeliui nemalonu žiūrėti, jie nusigręžę.

Smauglys

Smauglys prarijo septynis ožiukus ir ožką, pievutę ir tvartelį. Nelengva jam dabar. Tad Ožiui teks palaukti, žinoma, nesikišant į Smauglio vidaus reikalus.

Keikūnas

Jis prievartavo mažą ir glostė neatsargų, baugino reikalaudamas visko iš truputį silpnesnio. O stiprų plūdo, užlindęs už tvoros, rėkė, kad būtų kuo garsiau. Kai truputį nuleido balsą – rodėsi, už keiksmo debesies net saulė švinta. Bet ne aniems.

Vilkas

– Ar kumštį į dantis, ar bezdalo, o gal taip vodkos žinduką? – nusišypsojo brolis Vilkas.
Istorijos tarnai žvaliai vieningai sulingavo ausimis.

Rulevoj ir jo koj

Vairininkas vairuoja į karą.
Vaikėzai ploja.
Jungos linguoja.
Nenorintys karo guodžiasi – ė, gal jis blefuoja...
Be to, jis dar turi koją.
Alternatyva tebėra stabligė.
O jeigu koja suklystų?
Nuslystų?
Tada viskas velniop ir ji tabaluos Raudonojoje aikštėje.

Būna ir lieka

Asmenį, arba veikėją, kuris tuoj atsiras tarp mūsų, pavadinkime Vaikščiotoju.
Jis vaikšto vietomis, kurios jam rūpi – kitaip juk neatsirastų iš anapus, – ir galų gale yra pareikalavęs pripažinimo. Vaikštau – vadinasi, esu.
Taip galima ir tenka bendrauti su bet kuria šmėk­la, o juk literatūra ir yra draugystė su šmėklomis.
Arba atvirkščiai – ji seka sakmes apie tikrovę, o mes ten užklystame kaip šmėklos.
Matote, kai mes, mirusieji, pabundame, prasideda reikšmingi dalykai. Vaikščiotojas, besirandantis šiame puslapyje, buvo reikšmingas, o niekas neatsakys, ar jis tikrai buvo. Veikiausiai – juk tebevaikščioja, kodėl ne.
Jam, kadaise buvusiam, rūpėjo vienas buvęs menininkas, vardu Čiurlionis.
Tas Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas (MKČ), buvo lankęsis šen ir ten, tad visur palikęs gabalėlių savęs, kurie gyvena toliau. Tu gali jų sutikti, pavyzdžiui, Rozentalio parke, ir Vaikščiotojui tai pasidarė įdomu. Jis pastebėjo, kad net vietose, kur viso labo tebuvo užsukęs MKČ miręs kūnas, šio to yra likę.
Jei tu žinai apie tūlas tokias vietas, nors pats visai niekad nesi ten buvęs, tu jau ir buvęs, ir esi ten. Langas – šiek tiek įsivaizduojamas – pro kurį jis galėjo žiūrėti, yra tas, pro kurį abu dabar žiūrite. Arba suolelis kurioje nors lankymo, pavyzdžiui, šarvojimo, vietoje.
Markuose prie Varšuvos, Markų bažnyčioje liko Čiurlionio (MKČ).
– Labas, – pasakai atėjęs, ir tai visai pagrįsta.
Vaikščiotojas gal tik sapnavo, kad slankioja ten ir kad tai tos pačios klaupkos ir metalinės grotelės, visai pajuodusios, bet dabar atnešta baltų dažų joms nudažyti. Vienur kitur jau užtepta, mėtosi teptukas.
Tu taip manai, ergo, taip yra. Yra, nes manai. Tau pasirodė, tegu bent sapne, ir jau nepradings.
Tu esi Vaikščiotojas, kuris vaikščioja ten, kur nevaikščioja, bet vaikščioja.
Laikas tuos dalykus suprasti.
Vaikščiojame arba einame juk į Vėlinių pasimatymus. Pas tuos ir ten, kur mūsų kantriai laukia.
Jie turi begalę laiko.
O baltame kalnelyje – visuotinio ilgesio taupyklė.
Todėl jie slapčiomis taip viliasi grįžti į savo kalnelį ir nebūtinai peleno dūmais.
Išvaromieji grįžta sielos dūmais ir vis tiek būna. Gal net labai labai toli, amžiname laukime.
Taip.
Viskas nuolat yra, viskas lieka. Galimai aplankoma. Jeigu. Randama ir aptinkama, ko net nežinojai. Viskas dabartyje, jei tik mes nevisiški gagriai.
Žodelis iš gimnazijos.