Zdzisław Sułek. Vilniaus išvadavimas (I)

2019-aisiais sukanka 225 metai, kai Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje prasidėjo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas prieš Rusijos imperijos ir Prūsijos okupaciją.

Spausdiname lenkų karo istoriko Zdzisławo Sułeko (1924–1999) knygos „Jokūbo Jasinskio sąmokslas“ („Sprzysiężenie Jakuba Jasinskiego“) fragmentą apie šio sukilimo apogėjų Lietuvoje – Vilniaus išvadavimą.

 

Trečia Velykų diena, antradienis, 1794 m. balandžio 22-oji, Vilniuje buvo rami. Nesimatė jokių požymių, kad artėja akimirka, kai mieste įsiliepsnos sukilimas. Bet ramybė buvo apgaulinga. Miestiečius įaudrino gandai, esą sukilėliai iš Šiaulių traukia į Vilnių, o žinios apie pasiruošimą kovoms leido manyti, jog sukilimas gali prasidėti jau artimiausią naktį.

Mieste dislokuotai caro kariuomenei tebegaliojo kovinė parengtis, bet daliniai nakvojo kareivinėse, jiems tik buvo nurodytos vietos, kur privalo atvykti paskelbus aliarmą. Generolas majoras Arsenjevas1 neišleido nė vieno papildomo įsakymo, neįvedė ypatingosios padėties, nesustiprino sargybos ir patruliavimo. Kaip visada mieste ir priemiesčiuose budėjo ir okupacinės kariuomenės, ir lietuvių įgulos patruliai. Iš tiesų tą dieną padaugėjo konfliktų tarp caro kariuomenės ir lietuvių dalinių kareivių, kilo net muštynių, bet, generolo majoro Arsenjevo aiškinimu, per švenčių dienas pernelyg padauginta svaigiųjų gėrimų – tais metais sutapo katalikų ir stačiatikių Velykos. O sukilėliai, žinoma, stengėsi užmigdyti jo budrumą.

Be abejo, tuo tikslu Lietuvos didžiojo žirgininko, sukilimo dalyvio Mykolo Grabovskio žmona popietės valandomis „surengė kavutę“ garsioje Antakalnio priemiesčio smuklėje neva buvusio Minsko seniūno Juozapo Volodkovičiaus žmonos gimimo dienos proga. Nebuvo jokių abejonių: įsimylėjęs seniūnienę generolas kvietimą priims. Toje šventėje dalyvavęs vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis vėliau prisiminimuose rašė, kad „vienas mūsų karininkas, pamatęs iš karietos išlipantį fraku, kojinėmis ir čeverykais pasipuošusį Arsenjevą, juokėsi, kad lyg šokiams išsipustęs generolas pramogavo, nors priešas buvo jau visai arti“.

Vakare seniūnienė visą draugiją kartu su generolu majoru ir keliais aukštais caro kariuomenės karininkais pasikvietė į namus, kur linksmintasi dar kelias valandas. Tose vaišėse dalyvavęs LDK iždininkas Mykolas Kleopas Oginskis, dar balandžio 20 d. iš Lietuvos 7-ojo pėstininkų pulko štabskapitono Adomo Nelepeco gavęs informacijos apie sukilimo pradžios laiką, pastebėjo, kad caro kariuomenės vadai „nė nenujautė apie grėsmingą įvykį, kuris turėjo įvykti per artimiausias 24 valandas“.

Jokių lemtingų įvykių nesitikėjo ir etmonas Kosakovskis2, tos dienos popietę nebuvęs itin budrus, gal todėl, kad jautėsi pavargęs ir ligotas. Vyskupas Kosakovskis, grįždamas iš „kavutės“ Antakalnyje, aplankė etmoną ir rado gulintį ant sofos. „[Etmonas] skundėsi sergąs, norėtų parašyti į Varšuvą ir kurjeriu siųsti Diuamelį. Išeidamas, – rašė vyskupas, – sutikau Diuamelį ir, nujausdamas, kad bet kurią valandą gali įsiliepsnoti sukilimas, juokais tariau: „Važiuok, majore, jei reikia tau važiuoti, į Varšuvą, nes man atrodo, kad šiąnakt visus jus išsmaugs.“ – „Ir man taip atrodo, – atsakė Diuamelis, – bet ką galiu padaryti, jei etmonas delsia, siunčia m ane jau kelias dienas, o laiškų vis dar neparašo.“

Tuo metu sukilėliai baigė paskutinius pasiruošimus. Sukilimo vadovybė bazavosi arsenale, kur artileristai jau vakare paruošė pabūklus ir kur netrukus atvyko Jasinskis3. Kariams išduota po papildomą pistoletą ir daug šaudmenų. Generolas majoras Kronemanas4, atrodo, sirgo. Bet net jei būtų norėjęs, sukilėlių nebūtų sulaikęs.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad miestas miega. Bet iš tikrųjų daugelyje namų karštligiškai ruoštasi mūšiui. Apie 23.30 val. lietuvių įgulos daliniai iš arsenalo ir kitų dislokacijos vietų ir į sąmokslą įsitraukę civiliai gyventojai iš susirinkimo taškų pradėjo slapta traukti į jiems paskirtas vietas mieste, ėjo grupelėmis aplinkinėmis gatvėmis ir skersgatviais. Apie 24 val. visi jau buvo savo vietose ir laukė signalo puolimui pradėti. Slapta užimti pozicijas iš dalies padėjo itin tamsi naktis.

0.30 val. prie arsenalo nugriaudėjo pabūklas. Išgirdę šį signalą sukilėliai vienu metu pradėjo ataką. Dar po kelių minučių suskambo visų bažnyčių varpai. Pasigirdo šūksniai: „Prie ginklų, prie ginklų!“ Iki tol tuščiose gat­vėse, gatvelėse, skersgatviuose pradėjo greitai rinktis gyventojai, paskubom apsiginklavę kardais, špagomis, alebardomis, kai kurie karabinais, šautuvais, net lazdomis ir peiliais. Daug žmonių skubėjo į arsenalą ginklų.

Tik nuaidėjus pabūklo šūviui prie arsenalo, lietuvių kariuomenės 7-ojo pėstininkų pulko majoras Feliksas Sobeckis su geriausiai apsiginklavusiu sukilėlių daliniu, kurį sudarė dvi jo pulko kuopos, taip pat lietuvių 4-ojo pėstininkų pulko dvi kuopos ir artileristų būrys, iš viso apie 300 žmonių, staiga iš visų pusių puolė hauptvachtą (pagrindinę sargybos būstinę), įsikūrusią Rotušės aikštėje šalia Šv. Kazimiero bažnyčios. Hauptvachtoje stovėjo dvi Narvos muškietininkų pulko kuopos, kurias sudarė 270 karių, ir apie 50 artileristų su dviem šešiasvariais pabūklais – vienas buvo nutaikytas į Didžiąją gatvę, kitas į Aušros vartų pusę.

Užklupti staigaus ir įnirtingo puolimo Narvos muškietininkai po trumpos kovos pasidavė. Į nelaisvę pateko 300 karių, keli žuvo ir keli buvo sužeisti. Sukilėliams atiteko abu pabūklai, iš kurių caro artileristai nespėjo nė karto iššauti. Sukilėlių nuostoliai per šį puolimą – keli sužeistieji ir 2 žuvę lietuvių artileristai. Taip pat buvo užimta rotušė.

 

Pulkininkas Jokūbas Jasinskis. Iš A. Sokołowskio knygos „Dzieje Polski ilustrowane“ (1901)
Pulkininkas Jokūbas Jasinskis. Iš A. Sokołowskio knygos „Dzieje Polski ilustrowane“ (1901)

 

Kelios sukilėlių grupės vienu metu užėmė visus Vilniaus vartus ir juose įsitvirtino. Pulkininkas Jasinskis, netrukus šyvu žirgu atjojęs į Rotušės aikštę, įsakė belaisvius suvaryti į erdvią Šv. Kazimiero bažnyčią. Maldos namus apjuosė didelės sargybos pajėgos, o į bažnyčios duris buvo nutaikytas vienas trofėjinis pabūklas. Mažesnė majoro Sobeckio būrio dalis liko užimtoje hauptvachtoje, o didesnė gavo įsakymą sustiprinti kitus sukilėlių būrius ir vartų apsaugą.

Tuo pat metu, kai vyko hauptvachtos puolimas, nedidelis, vos apie 30 karininkų ir kareivių būrys, vadovaujamas lietuvių 7-ojo pėstininkų pulko štabskapitono Adomo Nelepeco, netikėtai užpuolė sargybinius prie Paco rūmų Pilies gatvėje, kuriuose buvo generolo majoro Arsenjevo rezidencija. Dvylikos muškietininkų sargyba atsišaudydama įnirtingai gynėsi. Ten buvęs pulkininko Jasinskio adjutantas Ignotas Chodkevičius, kaip teigiama, garsiai sušuko: „Visas batalione, apsupk!“ Ir į rūmų langus buvo paleista salvė. Pažadintas generolas majoras Arsenjevas, suklaidintas tos komandos ir nežinodamas, kokios pajėgos atakuoja rūmus, įsakė sargybai pasiduoti ir kartu su keliais aukštais karininkais buvo areštuotas. Chodkevičiaus įsakymu jis pristatytas ne į arsenalą, o į Lietuvos didžiojo žirgininko Grabovskio namą. Prie to namo pastatyta stipri sargyba. Arsenjevas ten išbuvo iki vėlyvo rytmečio, laukdamas su juo susijusių pulkininko Jasinskio įsakymų. Puolant generolo majoro rezidenciją nukauti keli muškietininkai, keli sužeisti. Iš sukilėlių būrio žuvo vienas lietuvių artilerijos puskarininkis, keli kariai sužeisti.

Praktiškai be kovos užimta etmono Kosakovskio rezidencija Milerio name, Vokiečių gatvėje. Įsiliepsnojus sukilimui ją saugojo sukilėlių parinkta 12 artileristų sargyba, kuriai vadovavo lietuvių artilerijos paporučikis Juozapas Hornovskis, vienas artimiausių pulkininko Jasinskio konspiracijos bendražygių. Kai prie arsenalo nugriaudėjo pabūklo šūvis, po kelių minučių Milerio namo link pajudėjo apie 20 žmonių iš lietuvių 7-ojo pėstininkų pulko, kuriems vadovavo to paties pulko paporučikiai Petras Klečkovskis ir Motiejus Gavlasinskis. Prie jų prisidėjo lietuvių artilerijos paporučikiai Nikodemas Michalovskis ir Jasinskis, tikriausiai sukilimo vado brolis.

Išgirdęs pabūklo ir karabinų šūvių garsus etmonas Kosakovskis vienu chalatu išbėgo į vestibiulį su pistoletais rankose. Ten sutiko taip pat skubantį pulkininką Augustiną Kadlubiskį. Abu įsakė sargybai greitai užverti vartus ir šaudyti pro langus. Pats etmonas kelis kartus šovė į besiartinančius prie namo lietuvių 7-ojo pėstininkų pulko kareivius. Bet paporučikis Hornovskis nepakluso įsakymui, ne tik nesipriešino, bet dar įleido pro vartus sukilėlius ir kartu su sargyba perėjo atvykusių paporučikių Klečkovskio ir Gavlasinskio pusėn. Tada etmonas Kosakovskis sušuko: „Tai maištas!“ Reaguodamas į šūksnį arčiausiai stovėjęs paporučikis Michalovskis skėlė etmonui antausį. Etmonas, nebeturėjęs užtaisytų pistoletų, greitai užbėgo laiptais į antrą aukštą ir pasislėpė savo apartamentuose. Vienas karininkas ir keli kareiviai pasileido jam iš paskos. Kelią jiems pastojo etmono adjutantas poručikas Rudzinskis, bet karininkas buvo greitesnis ir šūviu iš pistoleto sunkiai sužeidė etmono adjutantą į galvą. Šis po kelių valandų mirė.

Etmono areštas buvo atidėtas, tikriausiai įsakius pulkininkui Jasinskiui, kuris manė, jog Kosakovskį į arsenalą reikia pristatyti kovoms mieste pasibaigus. Aplink Milerio namą ir prie išėjimų iš jo buvo pastatyta stipri sargyba. Areštuoti šiame name gyvenę pulkininkas Kadlubiskis ir artimiausi etmono bendradarbiai. Areštuodamas premjermajorą Diuamelį, paporučikis Michalovskis nukovė prie jo durų stovėjusį rusų sargybinį. Taip pat išlaisvintas lietuvių artilerijos poručikas Benediktas Kolontajus, kuris kalintas „viršutiniuose apartamentuose, viename kambaryje su adjutantu Rudzinskiu“. Gatvėje prie Milerio namo areštuotas pas etmoną skubėjęs poručikas Sobolevas.

Tuo pat metu, kai buvo atakuojamos hauptvachta, generolo majoro Arsenjevo ir etmono Kosakovskio rezidencijos, sukilėlių grupės, papildytos ginkluotų civilių gyventojų, miesto centre intensyviai atakavo visus namus, kuriuose buvo apsistoję caro kariuomenės karininkai ir kareiviai. Jiems tai buvo labai netikėta. Karininkai po trumpos kovos pasidavė, kai kurie mėgino slėptis po lovomis ir spintose, net persirengti moterimis. Staigios atakos užklupti miegantys kareiviai, likę be vadų, manė, kad į miestą įžengė kažin kokios stiprios sukilėlių pajėgos, todėl taip pat dažniausiai nesipriešino. Labai išsigandę ir panikuojantys, jie masiškai imti į nelaisvę ir gyventojų minioms triumfuojant vesti į Šv. Kazimiero bažnyčią. Joje uždaryti ir žemesnieji karininkai. Aukštesnieji karininkai nugabenti į arsenalą.

Pirmomis puolimo akimirkomis išsiveržti iš miesto pavyko tik dviem Pskovo muškietininkų kuopoms, tai yra apie 300 karių, kurie stovėjo arti miesto gynybinės sienos, tikriausiai per tuomet dar silpnai saugotus Aušros vartus. Kelios kareivių grupės, palikusios dislokacijos vietas, mėgino veržtis miesto vartų link, bet juos įnirtingai puolė gyventojai, apšaudė siaurose gatvėse ir skersgatviuose pro namų, rūsių ir palėpių langus, todėl ir tiems teko pasiduoti. Tuos, kuriems pavyko prasiveržti iki vartų, sargyba pasitiko intensyvia karabinų ugnimi, trisvarių pabūklų kartečėmis.

Keliose vietose sukilėliai susidūrė su stipresniu kareivių, spėjusių užsibarikaduoti savo būstuose, pasipriešinimu. Sumaniai visam sukilimui vadovavęs pulkininkas Jasinskis nukreipė ten visus laisvus dalinius ir ginkluotų gyventojų būrius. Taip pat įsakė kuo greičiau jiems iš arsenalo pristatyti trisvarių pabūklų. Pulkininkas „visur, iš abiejų pusių šaudant ir skriejant kulkoms, savo narsa ir pavyzdžiu skatino visus šventam žygiui“, jojo gatvėmis ant savo šyvo žirgo duodamas įsakymus ir pavedimus. Caro kariuomenė „gal laikė jį šv. Jurgiu ir nedrįso į jį taikytis“, rašyta vėliau dalyvių prisiminimuose.

Įnirtingos kautynės vyko ir Vilniaus priemiesčiuose. Tuoj po 0.30 val. negausios sukilėlių grupės užėmė ir įsitvirtino visose užkardose. Jų įgulas netrukus sustiprino ginkluoti gyventojai, kurių daugybė bėgo į pagrindines priemiesčių gatves. Taip pat netrukus smogta ten dislokuotiems priešo daliniams. Iš miegų pašokę caro kareiviai, tamsoje negalėdami nustatyti, kas puola, panikos apimti traukėsi artilerijos parko Pohuliankoje link. Traukėsi didesnėmis grupėmis, padrikai atsišaudydami, persekiojami ginkluotų gyventojų, aplenkdami platesnes gatves ir užkardas, veržėsi siauromis gatvelėmis, perlipdami daržų ir sodų tvoras spruko į laukus. Taip iki savo artilerijos parko nusigavo ir kapitonas Tučkovas5, gyvenęs netoli Rūdninkų vartų.

Čia žuvo nedaug priešų, nes puolę gyventojai turėjo mažai šaunamųjų ginklų. Žuvo keli kareiviai, keli sužeisti, keliolika pateko į nelaisvę. Taip pat jie prarado visus artilerijos arklius. Sukilėlių ir juos rėmusių gyventojų nuostoliai tikriausiai buvo rimtesni. Dauguma Vilniaus priemiesčiuose dislokuotų caro kariuomenės dalinių paspruko į Pohulianką. Tik dvi Pskovo muškietininkų pulko kuopos, atakos pradžioje išsiveržusios pro Aušros vartus, pasitraukė Nemenčinės link.

Po daugiau kaip dvi valandas trukusių kautynių visas Vilnius buvo išvaduotas. Priešo nuostoliai – 20 nukautų ir apie 20 sužeistų karių. Į nelaisvę paimti generolas majoras Arsenjevas, Pskovo muškietininkų pulkininkas Semionas Jazykovas, miesto komendantas papulkininkis Reboka, placmajoras Kazimieras Vegneris, 5 majorai (premjermajoras Pranciškus Diuamelis, majorai Gerakovas, Mejeras, Ivanas Vasiljevas ir Aleksejus Arsenjevas, generolo sūnus), 4 kapitonai (be kitų Levizas), 11 poručikų, 8 paporučikai, 1 adjutantas, 12 chorunžų ir kornetų, 2 gydytojai, 1 kapelionas, 1 kanceliaristas, 964 puskarininkiai ir kareiviai. Iš viso 1013 žmonių.

Lietuvių įgula neteko artilerijos puskarininkių Zaborovskio ir Rogožinskio, kanonieriaus Zenkevičiaus, 6 kariai sužeisti. Tikriausiai nukentėjo nemažai sukilime ir kovose dalyvavusių civilių gyventojų, bet skaičius nėra žinomas.

Gauti du šešiasvariai pabūklai, gana daug ginklų, 2 vėliavos, kelios vėliavėlės, amunicijos, grūdų, odų, batų, audinių ir kitų atsargų sandėliai, lietuvių ir rusų kariuomenių kasos, kuriose buvo 64 511 lenkiškų auksinų ir 20 grašių, be to, graikų apeigų pulko cerkvė.

Paryčiui ten, kur vyko atkakliausi mūšiai, gatvėse dar gulėjo žuvusiųjų lavonai, ginklų ir uniformų likučiai. Daugiausia nakties mūšių pėdsakų liko Rotušės aikštėje. Netoli lietuvių įgulos sargybinių apjuostos hauptvachtos gulėjo nužudytųjų kūnai, o abiejuose jos šonuose buvo sukrauti aukšti kalnai iš caro kareivių „didžiulių kaskių“.


1 Nikolajus Arsenjevas – carinės Rusijos kariuomenės generolas majoras, divizijos vadas ir įgulos Vilniaus mieste komendantas.

2 Simonas Kosakovskis – LDK politinis, karo veikėjas, stojęs tarnauti Rusijos imperijai, pasiskelbęs LDK didžiuoju etmonu, malšinęs sukilimą.

3 Jokūbas Jasinskis – LDK kariuomenės pulkininkas, 1794 m. sukilimo vadas, Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas.

4 Frydrichas Vilhelmas Kronemanas – LDK kariuomenės artilerijos vadas.

5 Nikolajus Tučkovas, 1794 m. caro kariuomenės artilerijos kapitonas.


Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

Draugai