Atmintis

Lapkričio pabaigoje vandalų išpuolius patyrė trys su Immanueliu Kantu siejami objektai: kapas, paminklas ir atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno. Jie buvo apipilti dažais. Iniciatyva Karaliaučiaus oro uostą pervadinti I. Kanto vardu sukėlė neįtikėtiną (bet greičiausiai ne netikėtą) pasipiktinimą – I. Kantas vadintas net „rusofobu“. Tai sunkiai paaiškinama, vis dėlto daug pasako apskritai apie atmintį, jos transformavimą, reikšmę, išstūmimą. Beje, ...


Ivano Turgenevo gimimo 200-osioms metinėms Ivanas Turgenevas 1938 m. Kirilo Gorbunovo piešinys Flaubert’as jį labiau vertino už Tolstojų, kuriam viename laiške priekaištavo, kad pernelyg kartojasi ir filosofuoja – deja, ir viena, ir kita – tiesa. Maupassant’as laikė Turgenevą ne tik žodžio „nihilizmas“ išradėju, bet ir pirmuoju saspenso meistru Europoje (iš „Mumu“ padaryta „Madmuazelė Koketė“ sugadin...


Mano Bočius labai griežtas. Sykį su Mama per langą pamatėme, kaip jis pareina lieptu greičiau nei įprastai, skubėjo smarkiau krypuodamas ir plačiau rankas į šonus mėtydamas. Įėjęs trobon kone dusdamas pasakė: „No, akšėn.“ Atsisėdęs ant žaliosios skrynios, pasiguldė mane ant kelių ir plaštaka skaudžiai įkirto sėdynėn, kaskart vis įžnybdamas ir balsu pritardamas: „Šėtaa tavėi už kuoklės, šėtaa tavėi už kuoklės.“ Mano nusikaltim...


Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) saugomus autentiškus laisvės kovotojų dokumentus galima skirstyti į dvi grupes: konfiskuotus per kratas, paimtus vykdant karines-čekistines operacijas ir tuos, kuriuos patys partizanai paslėpė ar perdavė saugoti patikimiems žmonėms. Pastaruosius, rastus per paieškos ekspedicijas ar atsitiktinai, norisi vadinti pačiomis tikriausiomis „laiko kapsulėmis“: surūdijusiuose bidonuose, metaliniuose konteineriuose, stikliniuose induose ar papras...


Mano gyvenimas buvo spalvingas, kupinas psichodelikos, intelektualumo. Tai lydėjo ir mano kartą. Studijų laikotarpiu Kauno dailės technikume, paskui Dailės institute nuolat supo kūrybingi ir ekscentriški žmonės. Pažvelgus atgal, kai kurios istorijos ir situacijos dabar atrodo visai kitaip: gyvenome baisiu laiku, makabriškoje sovietmečio realybėje, bet išlikome, ir dabar kaip fosilijos stirksome „gero gyvenimo“ epochoje. Kai kurie iš mūsų pražuvo.   ...


2018 Šių metų kovą internete aptikau skelbimą: Kaune, Paveikslų galerijoje, Donelaičio gatvėje, atidaryta juvelyro Pauliaus Lantucho grafikos paroda, veiks iki Velykų... Aiktelėjau. Važiuoju?! P. Lantuchas išvyko iš Lietuvos bemaž prieš 40 metų. O šią parodą dabar suruošė jo bičiulis dailininkas Edmundas Saladžius. Sukurtuosius neprilygstamojo P. Lantucho papuošalus – Šaulį ir Jupiterį – dėviu retokai, jie nekasdieniški,...


Respublikonizmas pagal Simoną Daukantą Spalio 28 d. sukanka jau 225 metai nuo Simono Daukanto gimimo, vis dėlto egzistuoja dar daug pramanytų ir paviršutiniškų aiškinimų apibūdinant jo veiklos ir parašytų veikalų turinį. Itin paplitęs vertinimas, kad S. Daukantas buvo pagoniškos Lietuvos praeitį aukštinęs istorikas, kuris šaltinius vertino nekritiškai ir netgi daug ką išgalvojo siekdamas lietuvių senovę pavaizduoti kaip aukso amžių....


Kaip jau buvo rašyta, Nikolajus Gumiliovas kovojo Jos Didenybės leibgvardijos ulonų pulke. 1914 m. nuo spalio iki gruodžio pulkas dalyvavo kautynėse Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje. Nenustatyta, kada poetas rašė „Kavaleristo užrašus“ („Записки кавалериста“), tačiau 1915 m. vasario 3 d. juos pradėjo spausdinti žurnalas „Biržos naujienos“ („Биржевые ведомости“) rubrikoje „Iš mūsų specia­liojo korespondento“. &b...


Nikolajus Gumiliovas. Dail. Nadežda Voitinskaja. 1909 m. Piešinys pieštuku. Iš knygos „Ваш Гумилев“ (2011) Ėjau pas Gumiliovą, sutikau Čiurlionį Sankt Peterburge, paprasčiau – Piteryje, ko nors lietuviško neretai užtiksi. Parduotuvėse, tiesa, gali rasti lietuviškų saldainių, alaus restorane – „Švyturį“, kitur dar vieną kitą užsilikusį reliktą. Nevos prospekte į visas puses švytruoja kinai, pro juos lengvai nep...


Kai glaudžiuos prie Mamos krūtinės, skruostu jaučiu flanelės audinio švelnumą, girdžiu dusliai plakant širdį. Užsimerkus klausausi šiurkštoko kvėpavimo. „Monei bronkits“, – sako Mama ir glosto man galvą, švelniai pakutendama už ausies. Prisiglaudus išbūti galiu kažin kiek, jei ne jos krūtinėje surezonavęs balsas: „Giedrelė, vo ka mėrso, kon tavėi palekso?“ – „Ton užuolaida nu skrynes vėr­šaus.


Draugai