Juozas Algimantas Krikštopaitis. Pokalbiai su savimi (II)

 

Spalio 10 d.

Šiandien Mokslų akademijoje renkamės pagerbti naują knygą. Teisingiau būtų tarti: mes, kolektyvinės monografijos bendraautoriai, ketiname Mažojoje rūmų salėje akademinei visuomenei pristatyti kruopščiai paruoštą ir puikiai išleistą leidinį „Ignotas Domeika. Geo­logas, mineralogas, kalnų inžinierius“ (Vilnius, VU leidykla, 2017).

Nepaisant prasto oro – nuolat lyja ir šlampa rūbai, – susirinko per keturios dešimtys smalsuolių, pasišventusių mokslui. Kalbėjo akademikai ir „nustumtieji“ nuo lovio. Visi gyrė leidinį ir autorius. Vieni kalbėjo formaliai, kaip ir dera susireikšminusiems asmenims, keli kiti išsakė esminius dalykus trumpai, nes buvo kuklūs ir suvokė, apie ką reikia patylėti, nes dėl šventos ramybės titulų piramidėje neverta erzinti viršesnių.

Dairausi. Man keista. Mat renginys yra skirtas mokslo istorijos veikalui, tačiau salėje nematau humanitariniams mokslams atstovaujančių akademikų. Vėliau, po pokalbio su leidinio sumanytoju Algimantu Grigeliu, supratau.

Apie fundamentalią monografiją esu nusiteikęs kalbėti rimtai, todėl privalau pripažinti akivaizdų faktą: mano bičiulis profesorius Algimantas tarp leidinio kūrėjų yra figūra, gebėjusi visus įkvėpti, parinkti tinkamus tekstų autorius ir jiems kryptingai vadovauti. Jis, tarsi aktorių būrelio režisierius, vedė visus. Taip ir atsirado šiandien pristatomas veikalas. Drąsiai galiu teigti: A. Grigelis yra ne vien formalus leidinio sudarytojas bei redaktorius, bet ir pilnateisis jo autorius.

Renginio proga susėdę prie kavos puodelio pakylėti nuotaikos dalijamės įspūdžiais. Algimanto klausiu: „Pasakyk atvirai, kas yra akademikai – tie išrinkti tikrieji MA nariai?“ Nustembu išgirdęs atsakymą: „Trumpai tariant, tai susireikšminę ir susijungę į iš esmės uždarą vienetą asmenys; esantys už bendrijos ribų jiems – dėmesio neverti siluetai.“

Išklausęs paaiškinimą, samprotauju: „Betgi tai panašu į masonų bendriją ar Rotary klubą. Toks „klubas“ apsukrus: sugeba, pasitelkęs lobistams įprastų veiksmų principus, išsikovoti biudžeto lėšų ir tariamą pripažinimą valdžios kuluaruose.“ Mano bičiulis nusišypso ir, diplomatiškai nutylėdamas atsakymą, palinksta prie jau atvėsusios kavos puodelio.

 

Spalio 14 d.

TV laidoje išgirstu: KTU rektorius Petras Baršauskas atsistatydino. Na, gal pagaliau aprims mokslinei visuomenei gėdingo plagijavimo fakto eskalavimas?

Abejoju, kad tuo reikalas užsibaigtų, nes jo esmė ir tikslas sąmoningai maskuojami. Mat čia susipynusios asmeninės ambicijos, universitetų reformų bėdos, spaudos siekiai viešai kelti pelningą skandalą. Kitaip tariant, visi mėgina drumstame vandenyje sugauti sau naudingų žuvelių. Būkime kantrūs: šioje panoramoje dar sulauksime naujienų, manau, nelabai džiugių.

Atsakyti už nesąžiningą akibrokštą turi ne tik Baršauskas, bet ir tie, kurie prikišo nagus prie skandalo: jo abejotino darbo recenzentai, specialių komisijų nariai ir net kolegos, solidariai nutylėję žinomą faktą.

 

Spalio 16 d.

Šiandien TV laidoje žurnalistė klausinėja profesorių Algirdą Antaną Avižienį, pirmąjį VDU rektorių, dar vis nerimstantį emeritą. Garbusis „amerikonas“ šypsosi: jam pavyko paguldyti ant menčių amžiną VDU konkurentą – KTU rektorių P. Baršauską, mėginusį į savo rankas perimti Kauno akademikų gyvenimo vadeles.

A. A. Avižienio nuopelnai yra žinomi. Jo darbai nuolat cituojami pasaulinėje mokslo arenoje. Apie tai jis pats mėgsta kalbėti – dažnai pasigiria apdovanojimu už nuopelnus „Globaliai Lietuvai“. Šį apdovanojimą gal kartais vertėtų ir nutylėti, nes mūsų visuomenė jau žino, kas slypi už pavadinimo.

Suprantama, plagijavimo, neteisėto mokslinio laipsnio įgijimo fakto negalima toleruoti. Amoralių veiksmų demaskavimas – girtinas, bet gerokai pavėluotas reikalas. Apie negražius akademinės bendruomenės poelgius ne vieneri metai sklinda kalbos. Bet paviešinta tik tuomet, kai įsisukus į reformų sūkurį iškilo reali grėsmė VDU savarankiškumui.

A. A. Avižienio parodyta iniciatyva yra reikšminga akcija, išvaduojant mus iš apgaubusio akademinius reikalus rūko. Tačiau iškyla klausimėlis: ar pats garbusis profesorius yra šventuolis be nuodėmės ženklo? Taip sakau, prisiminęs VDU atkūrimo epopėjos pradžią – anuomet reiškiausi kaip pirminių iniciatyvų dalyvis, o vėliau jau kaip Atkuriamojo senato narys, turėjęs garbės tapti vienu iš pirmųjų profesorių. Taigi tuomet prorektoriaus pareigas A. A. Avižienis atidavė iš JAV atvykusiai Liucijai Baškauskaitei, neturinčiai ryškesnių mokslinių nuopelnų. Ji nesugebėjo pateikti rimtų publikacijų, pakankamų įrodyti jos kompetenciją, tinkamumą eiti atsakingas universitetui vadovaujančio asmens pareigas; jai rūpėjo kuo skubiau (kol dar nepaaiškės klasta) įgyti profesorės pedagoginį vardą ir, įsikūrus VDU kotedže, skirtame svečiams, jį privatizuoti. Viso to jai neužteko – net pasiryžo tapti Lietuvos prezidente, bet stabtelėjo pabūgusi, kai sužinojo, kad dėl šio siekio reikėtų atsisakyti JAV pilietybės.

Keista situacija: rektorius, keliantis kvalifikacijos reikalavimus VDU konkurentui – KTU rektoriui, – prieš kelis dešimtmečius iš savo prorektorės nereikalavo kompetencijos ir pilietinės ištikimybės įrodymų! Įtartinas L. Baškauskaitės iškilimo faktas uždavė „nepadorių“ klausimų. Neaiškumo migla erzino dalį Senato narių, turinčių „smerktiną“ sovietmečio patirtį. Prisimenu, Norberto Vėliaus nustebimą, kai L. Baškauskaitė, prisistatanti kaip etnologijos žinovė, pateikė jam iš jos pačios interesų srities klausimą. Norbertas labai mandagiai pasiteiravo, kokią ir kur kultūrinei antro­pologijai skirtą publikaciją ji yra parašiusi. Ką gi, L. Baškauskaitė prisiminė tekstą vietinės reikšmės leidinėlyje.

Nutariau kompetencijos temą aptarti su rašytoju, branduolinės energetikos inžinieriumi ir fiziku Kaziu Almenu. Jis taip pat buvo VDU Atkuriamojo senato narys, todėl turėjau galimybę dažnai su juo susitikti. Šis mielas Merilando universiteto (JAV) profesorius su nuolat susivėlusia ir praretėjusia barzda buvo vienintelis išeivijos mokslininkų atstovas, kuris sugebėjo gana objektyviai įvertinti gimtojoje žemėje likusiųjų mentalitetą bei rūsčią pokario patirtį. Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos tikrovės suvokimas rėmėsi Kazio bend­ryste su Lietuvos energetikos instituto kolegomis, į kurių būrelį buvo įsitraukęs kaip etatinis instituto bendradarbis.

Pirmiausia jo paklausiau (tai vyko 1993 m. pradžioje), kodėl išeivijos akademikų bendrijos atstovai žvelgia į mus – tėvynėje likusiuosius – kaip į ant­rarūšius profesionalus. Kolegos Kazimiero išreikšta mintis apytikriai skambėjo taip: tarp išeivių vyrauja nuomonė, kad jūsų išsilavinimas yra prastas dėl ydingos sovietinės mokymo ir studijų sistemos.

Tai išgirdęs pasipiktinau, nes jau buvau apsilankęs JAV universitetuose ir dalyvavęs ten vykstančiose konferencijose, todėl galėjau lyginti mūsų išsilavinimą su amerikietiškuoju. Profesorius mane ramino teigdamas esąs mano pusėje, nes jis pats, dirbdamas po Nepriklausomybės atkūrimo Energetikos institute, įsitikino: išeivija tikrai nėra teisi šiuo klausimu. Taip priartėjau prie tikėtinos išvados: pirmasis VDU rektorius A. A. Avižienis į atsakingas pareigas paskyrė L. Baškaus­kaitę, nes čia esančiais nepasitikėjo. Kolega Kazimieras patvirtino šią mano nedrąsią prielaidą.

Anuomet taip mudviem besikalbant universiteto profesūros poilsio kampelyje, pasirodė iškilioji mūsų mokslininkė Marija Gimbutienė. Nedelsiant paklausiau jos nuomonės apie L. Baškauskaitę. Ji atsakė trumpai ir griežtai: „Nieko nenoriu apie ją girdėti ir tuo labiau kalbėti.“ Tokia intonacija man buvo netikėta, nes ją seniai pažinojau: susirašinėjome, buvome dalykiniais klausimais diskutavę. Visais atvejais ji buvo kantri ir siekianti atidžiai įsiklausyti į kiekvieno pašnekovo žodžių turinį.

Kyla teisėtas klausimas: ar tai neparadoksalu? Geriau į atsakingas pareigas skirti abejotinos kompetencijos „amerikonką“ nei bet kurį aukštos kvalifikacijos Lietuvos profesorių su pasišventimu dirbusį, kad pavyktų atkurti VDU.

Dar čia pridėčiau profesoriaus Vytauto Statulevičiaus žodžius: „Išeiviams trūksta kuklumo ir pagarbos mūsų patirčiai.“ Taip išsitarė ne bet kas, o garsiojo Andrejaus Kolmogorovo mokinys, tikimybių teorijos autoritetas.

 

Spalio 17 d.

Skubu į LMA renginį, skirtą Aleksandro Merkelio studijai „Antanas Smetona“, išleistai prieškariu ir vėl pakartotai šiemet. Dar pusvalandis iki pradžios. Užsuku į čia pat esančią knygyno kavinukę. Jauku ir ramu. Mėgstu joje pasėdėti. Kavos puodukas pakelia nuotaiką. Manau, jos reikės klausantis kalbėtojų.

Rengėjai sumanė knygos pristatymą suderinti su maža konferencija, kurios tematika apima ir knygos turinį, ir prieškario problemas. Keli kalbėtojai sėkmingai randa sąsajų su dabartimi. Iš kalbančiųjų išsiskiria dr. Algimantas Kasparavičius. Jo tema „Antanas Smetona ir jo vieta Lietuvos naujojoje istorijoje“ pasižymi pagrįstais argumentais ir naujomis įžvalgomis. Deja, jų neaptinku vėliau pasirodžiusiųjų kalbose. Akademijos prezidentas Valdemaras Razumas atlieka jam priskirtą oficialią pareigą. Į tribūną nuskubėjusiam dr. Vytautui Rubavičiui, atrodo, nepavyko rimtai pasiruošti renginiui; jis blaškosi vartydamas užrašus, kažin ką kalba, nerūpestingai traukdamas frazes iš savo politologinių ir nuolat kartojamų samprotavimų. Kiek įdomiau buvo klausytis visoms valdžioms sugebančio ištikimai tarnauti žurnalisto Viliaus Kavaliausko; jis papasakojo apie knygos autoriaus A. Merkelio veiklą ir nuopelnus. Irgi visur prisiderinanti Sig­natarų klubo „motinėlė“ Birutė Valionytė, sureikšminusi savo veiklą valstybės reikaluose, su patosu ištaria kelis dabar madingus, patriotizmą simuliuojančius šūkius. Į tribūną įsiveržia nuolatinė panašių renginių puošmena, seimūnų kompanijoje matoma moterėlė, prisistatanti kaip poetinio žodžio meistrė; ji taip pat kreipiasi į publiką su „madinga“ fraze (tik neįsidėmėjau kokia).

Bet pagrindine renginio figūra tampa prof. Vytautas Radžvilas. Jis išryškina svarbiausius renginio temos akcentus ir iškelia tautinės valstybės idėjos reikšmę. Jo įtaigi kalba užbaigia konferenciją nubraukdama blankų įspūdį, įsivyravusį po turiningos A. Kasparavičiaus kalbos.

Įdomus sutapimas: grįžęs namo įsijungiu „LRT Kultūros“ kanalą. Virginijus Savukynas kalbasi su buvusiu klounu Arkadijumi Vinokuru, dabar prisiplakusiu prie žurnalistikos ir net parašiusiu dvi knygeles. (Įdomu būtų sužinoti, kas jo tendencingos veiklos užsakovas. Manau, Rūtos Vanagaitės „nuopuolis“ susijęs su tuo pačiu šaltiniu.) Pokalbiui pasisukus į A. Smetonos valdymo laikus, A. Vinokuras, išradingai išsisukinėdamas nuo aiškaus atsakymo, muistosi, stengiasi slėpti savo neigiamą nuomonę ne tik apie mūsų Prezidentą, bet ir apie Lietuvą. V. Savukynas, kaip patyręs pokalbių vedėjas, sumaniai pasuka temą į ramesnę nuošalę. Teisingai pasielgia: nereikia erzinti nei žiūrovų, nei laidos rengėjų, nei klou­nados užsakovų.

Draugai